ČESLOVO GRINCEVIČIAUS VIDUDIENIO VARPAI Spausdinti
Naujasis Česlovo Grincevičiaus pasakojimų ir pasakų rinkinys

"Vidudienio varpai" — ketvirtoji rašytojo Česlovo Grincevičiaus beletristinės kūrybos knyga. Pradėjęs debiutiniais "Vidurnakčio vargonais" (1953), po ilgesnės pertraukos išleido muzikinį romaną "Geroji vasara" (1970), o netrukus po to pasakojimų knygą jaunimui "Vyskupo katinas" (1972). Dabar vėl po ilgesnės pertraukos turime ketvirtąją šio autoriaus knygą.

"Vidudienio varpai" artimesni daugiau kaip prieš 30 metų išleistiems "Vidurnakčio vargonams", kur nuskambėjo neįtikėtinos istorijos ir atsitikimai, virtę legendomis. Romanas "Geroji vasara" buvo jau daugiau realistinio sukirpimo kūrinys, kur etnografija turėjo daugiau reikšmės, negu legendinė praeitis, nors ir parvesta į dabartį.

Šią ketvirtąją savo knygą autorius pavadino "pasakojimais ir pasakomis". Iš viso jų į rinkinį sudėta 10. Apytikriai kiekvienam tenka po 10-12 p., tad skaitytojui skonėtis nėra duota per daug laiko, dėl to gal knygą užvertus teks duoti daugiau to laiko apmąstymams.

Iš tikrųjų knygoj pasakojimų daugiau negu pasakų, bet ir pasakos turėjo turėti kokį nors realų pagrindą, ir legenda tik palaipsniui išsirutuliojo iš tikrovės. Taip pats pirmasis rinkinio kūrinėlis "Pirmasis sniegas", kompoziciniu ir psichologiniu atžvilgiu vienas iš geriausių, yra pasaka iš netolimos praeities, iš pirmojo bolševikmečio, kur pavaizduota, kaip šunelis Pūkis skaudžiai pergyvena savo šeimininko Luko mirtį kalėjime ir pats nusibaigia iš "širdies skausmo". Ne tik žmogus artimai susigyvena su medžiu, kaip V. Krėvės skerdžius su Grainio liepa, bet ir namų gyvulėlis taip artimai prisiriša prie žmogaus.

Mistine pasaka galėtume pavadinti S. Lagerloef stiliaus apsakymėlį "Tyrlaukių rožė", kur lemtingųjų 1940 m. sužadėtinių likimas nelieka be tartum antgamtinio atgarsio: į Sibirą išvežtam studentui sužadėtinės padovanota rožė, jam mirštant, išdygsta mistine rože — "Gloria Dei".

Tokia pat mistine pasaka eina ir "Vidudienio varpai", ir tuo vardu būdingai buvo pavadintas ir visas rinkinys. Cia ankstesnių metų religinė patirtis pergyvenama tartum koks stebuklas — moteris tiesiog tikroviškai girdi, kaip uždarytos bažnyčios varpai suskamba Sekminių dieną.

Autorius, įsiskaitęs į senas kronikas, skaitytoją veda ir į tolimesnę praeitį. Tokie senesnių laikų pasakojimai yra "Vilniaus laikrodis", "Kėdainių ožka", "Nusisekęs rytas". Juose yra pakankamai gilesnės minties užuominų, bet nemaža ir humoristinio elemento.

Iš dar ne taip senos praeities, iš Pirmojo pasaulinio karo meto, yra pasakojimas "Bažnyčios statytojas", kur pavaizduotas klebono Novickio (iš tikrųjų J. Navickio), Josvainių bažnyčios statytojo 1894 - 1903 m., likimas, rusams ano karo metu traukiantis iš Lietuvos. Pasakojimas pradžioj užmegztas literatūriškai, bet užbaigtas istorine proza, istorinių faktų pasakojimu, nukrypstant nuo kūrinio vientisumo, greičiausiai autoriui turint intenciją pabrėžti įvykių realumo svarbą.

Keli rinkinio pasakojimai turi etinių, moralinių bei pedagoginių motyvų: su melu, pavydu ir kitom blogybėm sunku gyventi, kaip tai matyti iš apysakų "Našlės skatikai" ar "Prasilenkę žodžiai" (iš dailininkų gyvenimo ir "nusigyvenimo"). Dėl to svarbesnė atlaidumo, pasigailėjimo, supratimo dorybė. Tos dorybės iškyla pasakojimuose "Vilniaus laikrodis" ir "Nusisekęs rytas". Bet į rimtas užuominas nedelsia atskubėti ir humoro tarnaitė. "Vilniaus laikrodžio" pasakojime ji sako: "Buvo kas atėjęs su skundais net prieš kunigus ir vienuolius, kad jie neįdomius pamokslus sako arba žiemą bažnyčiose šlaksto per daug šaltu švęstu vandeniu" (p. 103). Toks lengvas humoras kaip "ji ten ėjo svarbias pareigas — pilstė kavą, vieniems į puodelius, kitiems ant rankovių" (p. 81) kartais išvirsta ir į rimtesnį pasisakymą: "Kitą sekmadienį į bažnyčią suplaukė minių minios. Namie liko tik ligonys ir piemenukai. Suėjo ir tie, kurie bažnyčią gal aplanko tik du kartus gyvenime: pirmą sykį, kai šypsodamiesi kūmai jį atneša, kitą — kai rimtais veidais įneša keturi vyrai" (p. 20). Atrodo, kad autoriaus tikslas ir yra kartais lengvu, kartais rimtesniu humoru pasmailinta plunksna kovoti su įvairiom ydom ydelėm, kaip tai matyti ir iš pasakojimo "Nuostabus atsitikimas", kur viena pirkėja skarelės ieško dvi valandas, o kita batelius nusiperka per dvi minutes.

Lengvas humoro dvelktelėjimas kartais pralekia ir pro rimtesnių įvykių pasakojimus, pvz., prisimenant anų metų garsiuosius išvežimus, kai dar kai kas tikėjo, kad tą nelemtį gal galės sustabdyti "telegrama Paleckiui", ar kai pardavėjas dėl įkyrios pirkėjos su nesibaigiančiais reikalavimais tikisi laimėsiąs "trijų šimtų dienų atlaidus" (p. 84).

Bet jau kur kas ryškesnio humoristinio dažo ir šaržo nepašykštėta praeities asmenybėms pavaizduoti: "Adalbertas Cvingo - Cvingulevičius, labai patikimas miestietis, tiesiog teisybės idealas, nors ir dėk ant svarstyklių, dėstė ramiai, ir tu negali netikėti, kad jo toks pat patikimas šuo Smaližius taip nusimano matematikos skaičiavimuose, jog nusiklausęs varpo, po septinto skambtelėjimo kiekvieną rytą pradeda loti" (p. 101).

Apskritai po lengvo pasakojimo skraiste čia slypi ir gilesnis turinys, ir svaresnė mintis. Lyg ir lengvo pasiskaitymo pasakojimai virsta svarios lektūros medžiaga. Fantastinis ir humoristinis elementas susipina, kartais neįtikimas pasakojimas artėja į realią tikrove, tartum būtų iš jos paimtas. Praeitis siejama su dabartimi, kad jos atšvaitas atsispindėtų lyg analoginis pergyvenimas. Nuotykis ar įvykis vyksta praeityje, kad toji, vėl grįžusi, nuskaidrintų dabarties santėmius. Spalvingo, santūraus, lengvo pasakojimo knygą užvertus, gal ne mažiau laiko teks praversti apmąstymams negu skaitymui.

Vieton iš senų kronikų imtuose pasakojimuose pasitaiko, gal stiliui paįvairinti ar rečiau vartojamų žodžių, kaip pralotas, Rymas, būbnas, prakirpa, prietelius, gryčia, puštalietas, razvalkynos ir kt. vietoj dabar vartojamų prelatas, Roma, būgnas ir 1.1. Vienas kitas skirtingumas yra ir rašyboje, pvz., susikuprines,  nugramsdinęs,  polivarkininkas, dėlto ir kt., bet kai kas čia gali būti įskaityta ir į korektūros riktus. Apskritai lengva pasakojimų kalba, sklandus ir disciplinuotas stilius prisideda prie teigiamų šios knygos privalumų.

Česlovas Grincevičius. VIDUDIENIO VARPAI; pasakojimai ir pasakos. [Chicago] Lietuviškos knygos klubas, 1985. 117 p. Aplankas ir viršelis dail. Ados Sutkuvienės,