LIETUVA VIDURIO EUROPOS KULTŪROS METRAŠTYJE Spausdinti
Liepos mėnesį Amerikoje iš spaudos išėjo vidurio Europos kultūros metraščio "Crosscurrents" — "kryžminės srovės" numeris. Dalis šio 500 puslapių tomo paskirta Lietuvai. Metraštį leidžia Michigano universitetas Ann Arbor mieste.

Lietuviškosios dalies autorių keliai veda į Vilnių. Metraštyje randame anksčiau lenkų "Kultūros" žurnale ir lietuvių "Metmenyse" pasirodžiusį Česlovo Milošo ir Tomo Venclovos dialogą apie Vilnių. Vienas jų brendo Vilniuje, kai jis dar priklausė Lenkijai ir jame vyravo lenkų kalba. Kitas po karo gyveno ir mokėsi Lietuvos sostinėje.

Tačiau, Milošo žodžiais, juos abu formavo tas pats miestas, "jo architektūra, jo apylinkės, jo dangus", jo mistiška dvasia. Savo dialoge abu poetai keliauja po miesto fizine ir dvasinę erdvę, lanko jo praeitį ir žvelgia į ateitį. Kreipdamasis į Milošą, Venclova rašo: "Vilnius yra vienas iš tų centrų, kuriame šiandien kuriama nauja Rytų Europos formuotė. Gal tokia šio miesto istorinė lemtis. Jūs priklausot tam reformacijos sąjūdžiui: jūs rašėt apie jį ne vieną sykį ir geriau, negu bet kas kitas".

Iš žydiškos perspektyvoss Vilnių aprašo Amerikoje gyvenantis istorikas Arkadijus Kahan'as. Anot jo: "Lenkams Vilnius buvo Vakarų salelė šiaurryčių Europoje, punktas, iš kurio buvo galima stebėti lenkų kultūrą ir prisidėti prie jos kūrimo. Lietuviams Vilnius buvo jų istorinė sostinė, būtinas simbolis tautinei sąmonei atgaivinti: baltarusiams — knygų leidimo ir literatūrinio gyvenimo centras; žydams — 'Siaurės Jeruzalė', viena svarbiųjų žydų bendruomenių Europoje". Todėl, rašo Kahan'as, "Vilnius buvo ypatingas miestas, daug daugiau negu paprasta gyvenvietė... Jis buvo simbolių rinkinys, kaip miestas ir kultūrinis centras jis priklausė atskirai, savitai kategorijai. Vidurio bei Rytų Europos kultūrų ir kalbų kryžkelėje Vilnių gaubė didybė — Vidurio Europos lygumas nuo Baltijos iki Juodosios jūros valdžiusios Didžiosios Lietuvos kunigaikštijos sostinės didingumo aureolė".

Metraštyje išspausdintos penkios Tomo Venclovos poemos — "Padėkos diena", "Muziejus Hobar-te", "Ruduo Kopenhagoje", "Berlyno Metro" ir "Prieš liepos vidurį" — yra tarsi koordinatės iš Lietuvos išvykusio poeto dvasiniame žemėlapyje. Amerikiečių literatė Nancy Pollack rašo apie ypatingas kalbos ir reikšmės problemas, su kuriomis ji susidūrė versdama Venclovos poemas į anglų kalbą. Ji spėliojo apie "nepaprastai senos" lietuvių kalbos įtaką jo poezijai. Pasak jos, Venclova nenaudoja žodžių tradiciniu būdu; jo poemų erdvės, nepaisant geografinių užuominų, negalima rasti paprastame žemėlapyje. Viena būdingų poeto priemonių yra kontrastas tarp nudėvėtų posakių ir netikėtų vizijų, kurios pasirodo tarsi pro tų posakių permatomumą. Tradicinis klajūno simbolis jo eilėse pavirsta ryškiu asmeniniu mitu. Pollack palygina Venclovos poeziją su Boriso Pasternako kūryba ir tvirtina, kad geriausi lietuvio poeto posmai pasižymi "nepaprasta, sutelkta jėga".

Tomui Venclovai dedikuota dabar Amerikoje gyvenančio ir angliškai bei rusiškai rašančio poeto bei esejisto Josifo Brodskio pooema "Lietuviškas nokturnas". Joje Brodskio dvasia — jau iš Amerikos — lanko dar Lietuvoje tebesantį Venclovą: "sveikas, Tomai, tai mano/ dvasia, palikusi savo kūną viešbutyje kažkur anapus okeano.. '.' Toji dvasia klajoja po Lietuvą, jos dabarties peizažą ir istoriją, kalba apie tų dviejų poetų draugystę, jų estetinę sąjungą, ir poezijos reikšmę šiame pasaulyje. Tarsi Galdiko paveiksle, poemoje sužėri Žemaitijos peizažas: "Vėlyvas vakaras Lietuvoje/ Žmonės srūva iš mišių, slėpdami žvakių/ kablelius rankų skliausteliuose..../ Viršum Žemaitijos laukų ražienų — Pusto sniegą kaip dangiškų rūmų pelenus". Virš Lietuvos kalvų Brodskis girdi į tamsą besiliejančią "maldą už visą pasaulį". Savo poemą jis baigia prašymu: "Mūza, anapus bet kokio žinomo tikėjimo ribų, iš savo stratosferos/... saugoki lygumų dainių... sergėki šios pajungtos valstybės dainių/ Savo sargybiniais ap-juosk jo namus ir jo širdį".

Metraščio "Crosscurrents" tikslas yra supažindinti angliškai skaitančią visuomenę su Vidurio Europos kultūra, parodyti, kokia ji unikali ir svarbi. Kaip viename metraščio numerių rašo čekų romanistas Milanas Kundera: "Mane visad šokiruoja melagingas žodynas, kuris Vidurio Europą pavertė Rytų Europa. Vidurio Europa atstovauja Europos likimui sutelktame pavidale". Tačiau metraštis taip pat skiriamas ir Vidurio Europos gyventojams. Česlavas Milošas savo straipsnyje perspėja apie "Rytų — Vidurio Europą, sudarytą iš uždarų, vienas kitam priešiškų ar abejingų tautinių vienetų". Tokia padėtis, sako jis, prieštarautų šių tautų gyvybiniams interesams. Milošo nuomone, to išvengti tegalima suprantant tų tautų praeitį, kuri, nepaisant visų skirtumų, yra bendra.

Savo pirmuose penkiuose numeriuose metraštis aprėpė Austriją, Čekoslovakiją, Jugoslaviją, Lenkiją, Rumuniją, Vengriją ir Lietuvą. Ladislavo Matejkos vadovaujamą redakcinę kolegiją sudaro Amerikos ir Tarini universitetuose besidaibuojant** W durio Europos kultūros žinovai- Patariamojo komiteto sąraše rikiuojas žymūs Vidurio Europos lilnJ*ŪIUS vardai: Česlovas Milošas, čeką romanistai Milanas Kundera ir Josefets Skvoreckis, lenkų poetas Stanislava Baranczak'as, vengrų romanistas Gyorgy Konradas ir serbas Danik) Kiškas. Lietuviams ten atstovauja Tomas Venclova.