Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Bendruomenės tikslus ir veiklą perkratant PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Trumpa Vincas   

Dabartinė JAV LB centro valdyba: (pirmoje eilėje, iš kairės) J. Gaila, S. Jurskytė, V. Volertas,
A. Zerr (Mačiulaitytė), A. Gečys; (antroje eilėje) P. Mitalas, A. Vaškelis, V. Gruzdys. (Trūksta
dr. A. Novasaičio ir V. Maciūno). Nuotrauka K. Čikoto


Pastaruoju metu gana daug buvo rašoma apie Lietuvių Bendruomenę. Tačiau gal būt dėl to, kad daugumos tų straipsnių autoriai buvo aktyvūs bendruomenininkai, labai retai juose pasitaikydavo nors ir mažiausia rimtos kritikos kibirkštėlė. Negalima kritika vadinti kai kurių grynai demagogiškų straipsnių, nukreiptų tik prieš kai kuriuos bendruomenės veikėjus ir ypač prieš vieną jų grupę. O bendruomenė, jau atšventusi savo dvidešimtmetį, verta rimtos konstruktyvios kritikos. Toli gražu čia nėra viskas tvarkoje. Bet, svarbiausia, reikia iš pagrindų pajudinti bendruomenės tikslus.

Sekančiuose puslapiuose bandysime istoriko žvilgsniu perkratyti kai kurias bendruomenines problemas, ypač bendruomenės ir politikos klausimų kompleksą, kuris šiuo metu, atrodo, daug kam neleidžia ramiai užmigti. Gaila, tas klausimas jau savo užuomazgoje klaidingai pastatytas, būtent: ar bendruomenė turi teisės kištis į politiką, ar ne? Bendruomenė ne tik turi teisę, bet ir privalo politikuoti, kaip pagaliau turi teisę ir privalo politikuoti kiekvienas žmogus. Blogai, kai politiką monopolizuoja vadinami išrinktieji, kurių beje niekas nerenka. Politikuoti gali ir ALTa, ir L. Valiukas. Pagrindinis klausimas nėra, kas politikuoja, bet ką politikuoja. Iš tikrųjų tarp ALTos ir Valiuko politikos nėra jokio esminio skirtumo, nors jie tarpais karštai pešėsi. Mano galva, būtų didžiausia klaida, jeigu bendruomenė užsimotų paveržti ALTos ar VLIKo politiką, kaip kai kas šiandien skatina ją tai padaryti. Galima iš anksto garantuoti, kad bendruomenė čia nieko daugiau nenuveiktų, kaip nuveikia trisdešimt metų patyrimą turį ALTa ir VLIKas. Bendruomenei nereikėtų nei konkuruoti, nei lenktyniauti su ALTos ir VLIKo politika. Ji turėtų pasitenkinti tik palankaus stebėtojo vaidmenimi. 1966 m. pradžioje Clevelande bendruomenės atstovai per toli nuėjo su ALTos, VLIKo ir kitais politiniais komitetais. Tai buvo visiškai nereikalingas ir nenaudingas žingsnis.
Bendruomenei reikėtų bandyti ieškoti naujų politikos tikslų ir naujų kelių tiems tikslams siekti. Štai kur turėtų būti nukreiptas dėmesys, svarstant bendruomenės ir politikos klausimą. Bendruomenė yra gyvas organizmas, dėl to ji privalo turėti gyvą ir su gyvenimu suderintą programą.


Nuo Platono ligi Lietuvių chartos

 

Politika nebūtinai turėtų būti-kažkas baisaus, nors dažnai ji tokia yra. Politikavimas nebūtinai turėtų reikšti nenuoširdumą, gudragalviavimą, net tiesiog apgaudinėjimą. Juk ir Platonas, ir šv. Augustinas politikavo. Tiesa, Platonas pripažino, kad politinis gyvenimas nebuvo pats geriausias gyvenimas, tačiau jeigu valstybę valdytų išminčiai (filosofai), maždaug tokie, kaip jis pats arba jo mokytojas Sokratas, gal kas nors gero galėtų išeiti ir iš politinio gyvenimo. Tuo tarpu mano mokytojas prof. Leonas Karsavinas, gal kiek ir į arti nusižiūrėdamas, sakė, kad, neduok Dieve, kai valstybė patenka į filosofų rankas.

Šv. Augustinas savo dviejų valstybių samprata pastatė žmogų istoriniame laike. Ligi tol žmogus buvo įbedęs savo žvilgsnį į praeitį ir maža ką gero besitikėjo iš ateities. Politikavimas čia nedaug tegalėjo padėti. Dabar atsirado viltis į ateitį. Tik priimk krikščionybę, ir prieš tave atsivers ne tik neribotos žemiškosios valstybės galimybės, bet ir pati dieviškoji valstybė, kaip aukščiausias žmogaus tikslas. Užtat žmogus, nors ir gyvendamas dieviškosios valstybės ilgesiu, negali atsižadėti ir žemiškosios, kuri iš tikrųjų yra ne kas kita, kaip pirmosios atspindys, arba paveikslas. Tai ir yra žmogaus pastatymas laike ir jo įpareigojimas politikuoti.
Pagal Platoną tik elitas, tik rinktiniai (nebūtinai išrinktieji) gali politikuoti. Taip kai kas galvoja dar ir šiandien: politikuoti gali tik pašauktieji, visiems kitiems politikuoti nevalia. Ta tezė nebūtų labai lengvai sugriaunama, jeigu tam elitui būtų nustatytos rimtos kvalifikacijos. Dabar dažniausiai pasitenkinama viena vienintele kvalifikacija, būtent priklausymu tam tikram komitetui, arba jo rėmimu. Jokių kitų kvalifikacijų nereikia. Tai primena truputį Madisono alėjos skelbimų politiką: priklausai gerai futbolo ar beisbolo komandai, vadinas, esi ir geras muilo ir nudvokinimo miltelių specialistas.

Šv. Augustinas gerokai praplėtė elito sąvoką suteikė jai daug rimtesnius pagrindus. Pastatęs žmogų istoriniame laike, jis suteikė jam ateities perspektyvą. Dabar žmogus galėjo tikrai tapti savo likimo kalviu, žinoma, pirma tapdamas krikščioniu. O tai reiškė esminį žmogaus pasikeitimą. Nesvarbu, kas tas žmogus buvo prieš tai: vergas, baudžiauninkas, žydas ar romėnas, tapęs krikščioniu, jis tampa lyg nauju žmogumi. Tik nekrikščionių atžvilgiu jo pozicija yra elitinė. Krikščionių bendruomenėje jis yra individas, kaip ir kiekvienas kitas. Iš čia principinis pirminės krikščionybės demokratiškumas, kuris ir buvo europinės civilizacijos pagrindas.

Gal ir nebuvo reikalo pakilti į tas "aukštybes", kalbant apie mūsų bendruomenės tikslus. Bet ar ne nuo tokių aukštybių bendruomenė ir pradėjo savo gyvenimą. Kai šiandien, daugiau kaip po dvidešimt metų, skaitai Lietuvių chartą, kurią 1949 birželio 14 paskelbė VLIKas, jauti, lyg skaitytum Dievo mylimojo psalmes arba kokį kitą šventą dokumentą. Toks nepaprastas jos pakilumas, kad Vytauto laiškai ar Vasario 16 d. aktas toli prieš ją nublunka. Ir iš tos chartos plaukia toks absoliutus pasitikėjimas savimi, tokia neribota drąsa kalbėti ne tik visos tautos ir visos valstybės, bet ir visos žmonijos vardu, toks be galo aukštas ir toks poetiškai nerealus tikslų supratimas. Tik įsiklausykime: "Lietuvių tauta, užsigrūdinusi amžių kovose dėl teisės laisvai ir nepriklausomai gyventi savo tėvų žemėse, vieninga valia siekia savo gyvybę, kalbą, tautines bei valstybines tradicijas išlaikyti, kurti ir ugdyti, kad, savo tautine kultūra visuotinei žmonių giminės pažangai bendradarbiaudama, vykdytų Visagalio valią ir laisvo žmogaus pašaukimą".

Iš to dokumento visiškai nesimato, kad čia kalbama tik nedidelės politinių pabėgėlių grupelės, išblaškytos po visas pašvietęs, sugrūstos į apdaužytų vokiečių kareivinių barakus, apvilktos senais vokiečių karių ir Amerikos lietuvių suaukotais drabužiais, žodžiu, labai skurdžios ir vargingos žmonių dalelės vardu. Iš to pakilaus dokumento taip pat nesimato, kad Lietuvos valstybei ir lietuvių tautai būtų grėsęs kada nors koks nors pavojus. Anaiptol, ji nuo amžių užsigrūdinusi laisvai gyventi, nors iš tikrųjų iš savo 700 metų istorijos ta laisve ji naudojosi vos tik šešis mėncsius. Ir  kaip kvailai naudojosi!

Toje pačioje chartoje esamuoju laiku tvirtinama, kad "darbu, mokslu, turtu ir pasiaukojimu lietuvis kovoja, kad apgintų ir išlaikytų nepriklausoma Lietuvos valstybę". Taigi, nieko daugiau nereikia, tik apginti ir išlaikyti. Ką? Kad būtų atsitikę kas nors negero tai valstybei, iš to dokumento visiškai nematyti. Visoje politinių pabėgėlių ir visoje emigrantinėje istorijoje sunku rasti labiau nerealų ir utopišką dokumentą, jis utopiškesnis net negu garsusis 1831 gruodžio 25 Didžiosios emigracijos atsišaukimas, iš kurio vis. dėlto matėsi, kad yra dvi Lenkijos: emigrantinė ir baškiro bato mindoma Lenkija. Iš mūsų čia minimo dokumento visiškai nesimato, kad būtų kokios nors dvi Lietuvos. Jis persunktas tiktai vienos ir tiktai visos tautos dvasia. Net ir truputį žemiškesnis 13-tasis paragrafas tekalba apie lietuvių lojalumą gyvenamajam kraštui ir apie lietuvių santykius su nelietuviu, pagrįstus "artimo meile ir pagarba". Visiškai neaišku, kodėl reikia kalbėti apie tą gyvenamąjį kraštą ir apie tuos nelietuvius. Kiekvienu atveju tačiau svarbu tėra ne tai, kaip tas svetimas kraštas ir tie nelietuviai į mus žiūrės, bet kaip mes į juos žiūrėsime. Juk vis dar mes esame viešpačiai ir valdovai.
Keisčiausia tačiau tame unikaliniame dokumente yra tai, kad iš jo visiškai nematyti, jog kas nors galėtų net ir pretenduoti į kokią nors prievartą lietuvių tautai. Tokios nė minties negalima prileisti. Kalbama tik, kaip "pasaulyje pasklidę lietuviai", laisvučiai, kaip kokie rojaus paukščiai, visiškai nuo nieko nepriklausomi, kuria "vieningą" (būtinai vieningą) pasaulio lietuvių bendruomenę. Jokios tautos nelaimės nebuvo ir nėra. Iš visos chartos žėri toks optimizmas, kad net akys raibsta. Niekas ne tik nėra, bet ir "negali būti prievartaujamas savo ryšį su tautine bendruomene nutraukti". Chartos kūrėjai nepripažįsta jokių geležinių ar kitokių užtvarų, jokios tautinės ar valstybinės tragedijos. Kažkodėl tik, pagal 9-tąjį paragrafą, reikia kovoti ir aukotis dėl lietuviškos knygos. Visa kita yra: mokyklos, draugijos, šeima, kalba. Tebėra ir nepriklausoma Lietuvos valstybė, kurią tereikia tik apginti ir išlaikyti (6-tasis paragrafas).

Bendruomenė gimsta

Tokioje mistiškai optimistiškoje nuotaikoje buvo rašoma Lietuvių charta, tokioje atmosferoje gimė ir Lietuvių Bendruomenės idėja. Pats žodis bendruomenė slepia savyje kažką primityvaus, religiškai mistiško. Kalbame apie pirminių žmonių bendruomenes, apie pirmųjų krikščionių bendruomenę, šventųjų bendravimą ir panašiai. Paprastame civilizuotame gyvenime bendruomenę pakeičia visuomenė. Tarp jų yra didelis skirtumas. Visuomenė yra diferencijuota, joje gali gyventi kiekvienas ir visi. Bendruomenė siera diferencijuota, ją sudaro tik rinktiniai žmonės — elitas. Visuomenės narius riša laisvas apsisprendimas, bendruomenės — kraujas ir idėja. Šiandien gali priklausyti vienai visuomenei, rytoj — kitai. Niekas už tai tau nedarys jokių priekaištų. Iš bendruomenės negali išstoti nesuteršęs kraujo, arba neišdavęs idėjos. Užtat tam tikra prasme bendruomenę palikęs žmogus yra išdavikas, užtat priklausymas

JAV LB šeštosios tarybos antroji sesija Filadelfijoje 1971,I,16-17 Nuotrauka K.Čikoto

bendruomenei yra baisus, kaip baisus yra priklausymas kiekvienam elitui.

Ir tą baisų įpareigojimą Lietuvių charta nori uždėti visai tautai. "Tauta yra prigimtoji žmonių bendruomenė", sako charta. Nesąmonė — pasakytų moderniškos tautos sampratos šalininkas. Tauta yra laisvai apsisprendusių piliečių visuomenė. Galima keisti ir praktiškai keičiama tautinė priklausomybė. Ne — sako Lietuvių charta. Ne tik niekas pats, bet ir niekas kitas negali tavęs versti nutraukti ryšį su tautine bendruomene. Ne tai svarbu, kad toks teigimas neišlaiko logikos reikalavimų, kad jį ant kiekvieno žingsnio paneigia istorija, svarbu yra tai, kad žmonės tuo tiki. Bendruomenės idėja tikėjo žmonės ją kurdami, tikėjo ja ir vėliau, sodindami ją į įvairius kontinentus. Ir tas tikėjimas išplaukė ne iš tuščio užmojo, bet iš labai didelio reikalo. Žydų bendruomenė gimė diasporoje. Lietuvių tauta po II pasaulinio karo pasijuto esanti panašioje situacijoje, pati tuo tikėjo ir kitus norėjo įtikinti, kad toji lietuvių tautos dalis, kuri atsidūrė Vakaruose, kalbanti visos tautos vardu. Kai kas ir dabar dar taip tebemano.

Bendruomenės idėja tai palyginti mažai, bet labai reikšmingai tautos skeveldrai buvo labai patogi priemonė baisiai emigrantinei vienumai nugalėti. Užtenka jaustis bendruomenės nariu, ir tau nebereikia daugiau nieko. Nei nieko pamiršti, nei nieko išmokti. Niekas neturi teisės tavo ryšio su tautine bendruomene nutraukti, — kartojaae vėl kartu su Lietuvių charta.

Visuomenė prieš bendruomenę

Bendruomenės idėja atsirado košmariškuose išvietintų asmenų lageriuose ir gyvenvietėse Vakarų Vokietijoje. Jeigu reikėtų vienos vienintelės




metaforos tam gyvenimui pavaizduoti, tur būt, geriausiai tiktų jo palyginimas su geležinkelio stotimi. Nieko tame gyvenime nebuvo pastovaus, bet ir niekas jame nesikeitė. Žmonės atvažiuoja ir išvažiuoja, bet jie tau svetimi, kaip ir tu jiems svetimas. O stotis vis ta pati ir traukinių tvarkaraščiai rodos tokie amžini. Amžina atrodė ir bendruomenės idėja. Ji neleis nuklysti ir paklysti net ir tada, kada reikės palikti šią stotį ir išvažiuoti. Tvarkaraštis galios visur ir visada.

Ir atėjo laikas išvažiuoti. Kaip reikės tą bendruomenės idėją — tą tvarkaraštį — pritaikyti naujuose kraštuose? Atrodo, nesusidarė jokių ypatingų problemų, kur nebuvo arba maža tebuvo senosios išeivijos. Sunkiausiai sekėsi JAV, į kur daugiausia vadinamų tremtinių "nukreipė savo graudų veidelį", — kur tačiau daugiausia buvo senosios išeivijos. Svarbiausia, toji išeivija čia jau buvo, jeigu taip galima išsireikšti, susirašiusi savo tvarkaraštį, kurio visiškai nenorėjo keisti. Bendruomenė Amerikoje susidūrė su visuomene, kuri buvo gražiai išsidiferencijavusi, o pastaruoju metu ir sukūrusi centrinį organą —
Amerikos lietuvių tarybą, kuri gražiai ir efektyviai vadovavo politinei išeivijos veiklai. Tarybai atrodė, kad naujieji ateiviai turi pakankamai galimybių jungtis į tas organizacijas, kurios buvo susikūrusios Amerikos lietuvių visuomenėje, ir kad nebuvo jokio reikalo kurti kokios naujos organizacijos, kuri, beje, lyg pretenduotų būti kažkas aukščiau ir kažkas daugiau, negu visos kitos ligi šiol egzistavusios organizacijos. Pasiskaitęs Lietuvių chartą, kiekvienas tokią išvadą galėjo susidaryti. ALTa visiškai teisingai jautėsi nereikalinga jokios naujos kepurės, nes ji pati buvo tokia kepurė. Užtat.ALTa buvo priešinga bendruomenės kūrimui Amerikoje ir VLIKo perkėlimui į JAV. Kaip dabar gerai matyti iš neseniai paskelbtos ilgamečio ALTos pirmininko Leonardo Šimučio tos organizacijos kronikos, net du metu užsitęsė derybos, kol pagaliau ALTa sutiko, kad būtų organizuojama bendruomenė, bet jos tikslus taip apkarpė, kad bendruomenei beliko tik "rūpintis lietuvių kultūros ugdymu, lietuvybės palaikymu ir apskritai lietuvių švietimo reikalais". Bendruomenei ne tik buvo užginta politinė, bet net ir visuomeninė veikla. Vaizdžiai tariant, bendruomenė galės tik blezdingėlę šokti, o visa kita atliks ALTa ir ją sudarančios organizacijos. Nors buvo kartojama, kad naujiems ateiviams durys plačiai atvertos į tas organizacijas, tačiau praktika parodė, kad bent kai kurios tų organizacijų labai sklandžiai laikė tas duris uždarytas naujiems ateiviams.

Tačiau ir tai buvo daugiau negu niekas, ir prel. Ignas Albavičius, Bendruomenės organizacinio komiteto (LOKo) narys, dalyvavęs 1951 m. rudens ALTos suvažiavime, kuriame ir buvo priimta aukščiau cituota rezoliucija, su dideliu entuziazmu dėkojo ALTai ir pažadėjo šimtaprocentinę jai pagalbą iš bendruomenės pusės. Nemažės nio entuziazmo rodė ir prel. M. Krupavičius savo laiškuose L. Šimučiui, kuris, beje, daugiausia ir pasidarbavo ALTos opozicijai prieš bendruomenės steigimą nugalėti.

Dar ir po to bendruomenės organizavimo darbas buvo sunkus. Tik 1955 m. buvo išrinkta pirmoji bendruomenės taryba, ir tik 1960 m. buvo priimti JAV Lietuvių bendruomenės įstatai, kuriems peržiūrėti ir kuriuos eventualiai pakeisti šiuo metu, berods, yra sudaryta speciali komisija.

Kuriozai JAV LB įstatuose Iš 1960 JAV LB įstatų matyti, kad Bendruomenė nemanė pasitenkinti tik "blezdingėlės šokimu", bet apie tai truputį vėliau. Dabar norime atkreipti dėmesį į trejetą tų įstatų paragrafų, kurie, gal būt, buvo suprantami anais laikais, kada tie įstatai buvo rašomi, bet kurie baisiai keistai skamba šiandien. Turime galvoje paragrafus 5 - 7.
Įžanginiame JAV LB įstatų paragrafe sakoma, kad bendruomenė rems JAV konstituciją ir vykdys Lietuvių chartą. Taigi lauktina, kad toji charta ir bus vykdoma. Kaip jau užsiminėme, Lietuvių chartoje skelbiama, kad niekas negali būti prievartaujamas nutraukti savo ryšį su tautine bendruomene. Čia, atrodo, turėta galvoje ypač svetimąsias galybes, kurios kartais, kaip vokiečiai karo metu, buvo užsimoję sunaikinti lietuvių tautą, arba priverstinu būdu ją germanizuoti. Tai, ką Lietuvių charta nori paneigti bet kokioms dangaus ir žemės galybėms, tai JAV LB įstatai suteikia JAV LB Apylinkės valdybai. Tur būt, daug kas tuo nepatikės, nes daug kas, kaip ir aš pats, nebuvau skaitęs įstatų, nors kelis kartus esu buvęs apylinkės valdybos narys. Gaila, nežinojau, kokią didelę, tiesiog gyvybės ir mirties teisę, tie įstatai suteikia tai valdybai. Kadangi ir daugumas tos teisės nežino, verta tuos tris paragrafus pacituoti ištisai, o po to pridėti keletą komentarų.

5. Rinkimų teisės netenka tas lietuvis, kuris: a. nėra lojalus JAV santvarkai ir savo veiksmais joms kenkia, b. kenkia lietuvių tautai ar yra priešinęsis Lietuvos nepriklausomybei arba pritaria sovietinei ar kitokiai Lietuvos okupacijai.
6. Kuris lietuvis yra netekęs rinkimų teisės, nustato LB apylinkės valdyba (mano pabraukta) ir savo motyvuotą nutarimą praneša paliestajam asmeniui. Pastarasis šį nutarimą per vieną mėnesį gali skųsti JAV LB Garbės Teismui, kurio nutarimas galutinis.
7. Garbės Teismas, paliestojo asmens prašymu, rinkimų teisę gali grąžinti nauju savo nutarimu tik po vienerių metų nuo pirmojo nutarimo. Šiuo atveju Garbės Teismas nutarimą praneša prašytojui ir atitinkamai LB apylinkės valdybai.

Taigi, ko pagal Lietuvių chartą niekas negali, tą pagal JAV LB įstatus gali apylinkės valdyba, nes teisės dalyvauti rinkimuose atėmimas praktiškai reiškia išmetimą iš Bendruomenės. Net jeigu tas išmetimas būtų neteisingas, Garbės teismas neturi teisės jo pakeisti per metus laiko. Ką per tuos ištisus metus daryti tam nuskriaustajam, kur jam dėti savo akis? O kokia bausmė turėtų būti pritaikyta apylinkės valdybai už šmeižtą, įstatuose nė žodžio. Be abejo, būtų beveik neįmanoma bausti valdybą, kuriai duotos tokios neribotos teisės. Juk iš tikrųjų jai duota teisė nustatyti, kas kenkia Amerikai ir kas kenkia lietuvių tautai. JAV administracija su visa savo teismų sistema, su visomis FBI ir panašiomis įstaigomis, su savo kongresu ir t. t. sunkiai galėtų pasakyti, kas joms kenkia, kas ne, kiekvienu atveju dėl to neatima piliečiui teisės balsuoti. Dabar visa tai gali ir privalo atlikti apylinkės valdyba. Priedo dar jai uždėta pareiga nustatyti, kas kenkia lietuvių tautai, nors ji neturi jokios nei viešos, nei slaptos policijos ir absoliučiai nieko, kas jai galėtų padėti tokį baisų sprendimą padaryti. Tai kas Saliamono galvai būtų per sunku nuspręsti, dabar įpareigota tai padaryti apylinkės valdyba.

Tiesa, nuskriaustasis gali skųstis Garbės teismui, bet jau seniai apie tokius skundus Dionizas Poška rašė: Dievas aukštai, o caras toli. Tiesa taip pat, kad per visą dešimtmetį nuo tų įstatų įsigaliojimo, berods, nebuvo nė vieno atsitikimo, kur apylinkės valdyba šia savo teise būtų pasinaudojusi. Bet tai kaip tik ir įrodo tokių paragrafų absurdiškumą. O nuo seno žinoma, kad blogi pavyzdžiai patraukia. Taip ir susižavėjo vienas Lituanistikos instituto prezidentas, kad panašų paragrafą norėjo įtraukti į to instituto įstatus. O Lietuvių žurnalistų sąjungai, berods, irgi pavyko tokį paragrafą įtraukti į savo įstatus. O dar visiškai neseniai vienas "Dirvos" bendradarbis, pasislėpęs Jono Kriščiūno slapyvardžiu, ėmė reikalauti išleisti net visą knygą, kurioje būtų surašyti visi tariami lietuvių tautos išdavikai. Ir visa tai, nežiūrint Lietuvių chartos iškilmingo pareiškimo, kad niekas neturi teisės priversti lietuvį nutraukti ryšį su savo tauta. Kad tokių ir panašių atvejų sumažėtų ateityje, būtinai reikėtų tuos tris paragrafus išmesti iš JAV LB įstatų naujos laidos, kuri šiuo metu ruošiama.

Keletas pastabų dėl Bendruomenės tikslų
Tie trys paragrafai apie balsavimo teisės atėmimą ir keletas kitų panašių dalykų įstatuose tėra palyginti smulkmenos, kurias gana lengva pataisyti. Sunkiau, tur būt, būtų pakeisti bendrą įstatų dvasią, kurioje jie sukurti. Jų pamatan buvo padėta Lietuvių charta, tas labai savotiškas dokumentas, kalbąs visos tautos vardu ir pretenduojąs į suverenines teises ir autoritetą. Iš jos turėjo išriedėti "vieningos pasaulio lietuvių bendruomenės" organizacija. Žodis "vieninga", daugiau nesąmoningai negu sąmoningai, reiškė lyg protestą prieš tą demokratinį šišą, kuris savo laiku ku visus buvo apsėdęs. Viskas buvo daroma koaliciniu būdu: nuo VLIKo ligi Raudonojo Kryžiaus valdybos ir Enciklopedijos redakcijos. Vadiname tai šišu, nes tokiam koaliciškumui trūko ir tradicijų, ir principinio nusiteikimo, ir, svarbiausia, priemonių patikrinti grupinį svorį. Kas tiko karo metu Lietuvoje, tas sunkiau betiko tremtyje ir rezistencinėje Lietuvoje, nors ir buvo dedama rimtų pastangų tą koaliciškumą perkelti į pilietiniame kare paskendusį kraštą. Neatrodo, kad tai būtų turėję didesnio pasisekimo.

Tuo metu, kai gimė bendruomenės idėja, koalicinis principas pergyveno krizę, nors netrūko pastangų ir bendruomenę kurti koaliciniu pagrindu. Kai kas dar ir šiandien priešinasi bendruomenei tik dėl to, kad ji nėra sudaryta koaliciniu būdu. Tada kiekviena nors ir menkiausia grupė turėtų joje lygų balsą. Vietoje vieningos bendruomenės, kuri, žinoma, nėra vieninga, jie norėtų turėti bendruomenę, kurią sudarytų visos kada nors egzistavusios ir visos dabar tebeegzistuojančios partijos ir organizacijos. Dar daugiau, kiekviena jų turėtų turėti veto teisę. Tai ir reikia vadinti demokratiniu šišu. Nugalėjo "vieningos bendruomenės77 idėja. Jai pavyko nugalėti ALTos opoziciją, ir ji pradėjo gyvenimą Amerikoje.

Nors iš ALTos pusės buvo reikalaujama, kad Bendruomenė pasitenkintų tik kultūrine veikla, ji savo 1960 m. priimtuose įstatuose įsirašė tris tikslus: a. išlaikyti tautinę prigimtį; b. ugdyti bei reprezentuoti lietuvių kultūrą ir c. kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės. Dėl šio trečiojo punkto ir kilo didžiausias ermideris tarp bendruomenės iš vienos pusės, ir ALTos - VLIKo — iš antros. Norint šio ermiderio išvengti naujoje JAV LB įstatų laidoje, kuri šiuo^ metu ruošiama, reikėtų perredaguoti trečiąją bendruomenės tikslų pastraipą. Kadangi ALTa ir VLIKas susikūrė karo metu, kada kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės idėja buvo gyva ir aktuali, reikėtų jiems palikti šį kovos barą ir šiandien. Vietoj kovos Bendruomenė turėtų kelti pagalbos kraštui idėją. Bendruomenės santykis su kraštu turėtų būti pagrįstas ne kovos, bet meilės ir pagalbos principu. Bendruomenė, kaip išeivijos iš Lietuvos telkinys, kitokio santykio su kraštu ir negali turėti. Tai pripažįsta ir 1960 m. Bendruomenės įstatai savo pačiame pirmajame sakinyje. Šio principo laikantis, atsirastų labai plati dirva bendruomenei politiškai ir visuomeniškai veikti ir būtų išvengta susikirtimo su ALTa ir VLIKu, kurių veikla yra taip pat be galo reikšminga ir reikalinga.

Prierašas: Šalia įdomių akademinių sugretinimų, dalis autoriaus asmeninių minčių sukels keletą klausimų: ar Lietuvių charta, deklaratyvus dokumentas, privalėjo apimti kasdien besikeičiančius praktiškuosius gyvenimo bruožus? Ar LB, paremta visuomene, atsisako diferenciacijos esmiškai, ar tik jos nelaiko pirmiau einančia
už tautiškumą? Kas gi kam turi daugiau įtakos: gyvenimas įvairiems įstatams ir darbams, ar įstatai su darbais
— gyvenimui? V. Volertas








 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai