Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Feliksas Kapočius PDF Spausdinti El. paštas
Parašė YLA STASYS   
Kan. Feliksas Kapočius, buvęs po karo tautinis delegatas lietuviams Vokietijoje ir Austrijoje, mirė 1971 liepos 21. Tautinis delegatas buvo vyriausias lietuvių sielovados tvarkytojas anais metais, Vatikano skirtas juridinės išimties pagrindu. Jam buvo patikėta ir savo tautiečių — karo pabėgėlių kultūrinė, socialinė, labdarinė globa. Kapočiui teko misija, trukusi neilgai — vos penketą metų, tačiau tremties buityje labai reikšminga ir atsakinga. Bet ne vien dėl minėtų pareigų buvo jis išskirtinas asmuo.

 


Vadinamas antruoju Tumu

Kapočius — kontrastų žmogus ne vienu atžvilgiu. Gimęs (1895) ūkininko - kalvio šeimoj, jis tapo tipišku miesčioniu. Brendo rusų priespaudos bei lenkiškų įtakų laikais, kunigu įšventintas nepriklausomybės atkūrimo (1918) metais, išaugo dideliu patriotu, reaktyviu svetimoms, ypač slaviškoms įtakoms. Jo kunigystės tarpsnis skilo pusiau: 26 metai laisvoj tėvynėj ir 27 už jos ribų. Lietuvos kaimo parapijoj tedirbo dvejus metus, o visą kitą laiką Kaune — laikinoje sostinėje, krašto "didmiestyje", politinio, intelektualinio ir buržuazinio gyvenimo centre. Su Kaunu jis išaugo ir suaugo nebeatskiriamai. Po Tumo - Vaižganto, Vytauto bažnyčios rektoriaus senamiestyje, jis — Žaliakalnio klebonas ir Kauno dekanas buvo labiausiai populiarus, ypač liberalų mėgiamas. Kilme rytų aukštaitis (žemaitkiemietis), kaip ir Tumas (svėdasiš-kis), buvo šnekorius, pasakorius, pilnas sąmojo. Panašus tautininkas ir liaudininkas, didelis nemėgė-jas lenkiškų atraugų Kauno gyvenime. Svarbiausia, kaip ir Tumas, buvo labai žmogiškas ir ne tiek raidiškas, kaip kai kurie kiti kunigai, dėl to vadinamas liberalu. O tas liberalumas reiškėsi trumpomis mišiomis, greitomis išpažintimis, gyvais — gyvenimiškais pamokslais, paslaugumu krikštyti ponų inteligentų vaikus namuose ir sutuokti visus, kas iš kur atvyksta. Tumas dėl to buvo pakenčiamas kurijoj, o Kapočiui atleidžiama.

Kapočius "liberalas" iš tikro buvo daugiau atliepėjas tai psichologijai, kuri Kaune tolydžio kūrėsi. Kiti kunigai negebėjo pajusti miestinės kaitos vyksmo ir jo taip nepagavo, kaip Žaliakalnio klebonas. Čia ir buvo jo populiarumo priežastis. Antroji bene bus ta, kad Kapočius atsistojo viduryje ir tam tikrame derinyje tarp dviejų generacijų — prieškarinės ir pokarinės. Jis gerai pažino, asmeniškai susilietė, net gi tam tikrą šlifą gavo iš senosios, aristokratinio stiliaus kunigų kartos, kuri kultivavo etiketą, saloninius pokalbius, gero stalo papročius, laikėsi atokiau liaudies ir savo veiklą ribojo daugiau tiesioginiais bažnytiniais reikalais. Nuo Tumo laikų kūrėsi kitas kunigų stilius — demokratinis, liaudinis ir tam tikra prasme tautinis. Šį stilių galutinai priėmė nepriklausomybėje brendusi kunigų karta. Ji atsisakė saloninių formų bei įpročių (proferanso, kavučių, stiklelio), buvo mažiau etiketiška, daugiau puoselėjanti viešą žodį ir plunksną, pasinešusi kelti liaudies kultūrą, visuomeninį organizuotumą ir pasaulėžiūrinį susipratimą. Kapočius laimingai perkopė tų dviejų generacijų slenkstį, nepasiliko "pereinamuoju" — nei šen, nei ten tinkančiu kunigu. Derindamas gerąsias puses vienų ir antrų, jis tapo sakytume sintezės kunigu — jungiamąja grandimi, reikalinga mūsų padėtyje Lietuvoj, ypač laikinojoj sostinėj.

Jis nebuvo Tumo kopija, greičiau savitas "produktas", . savotiškas originalas, gal tik iš tolo panašus pirmajam.


Žmogiškas ir žodiškas kunigas



Asmeniškai Kapočius buvo šiltas, paprastas, neformalus. Toks jis buvo ir klebonas bei dekanas. Ne kitoks pasirodė ir būdamas delegatu: visiems prieinamas, visus mokąs prakalbinti. Tačiau, kaip Tumas arba kitas aukštaitis rytietis — Jakštas, mėgo išsilieti, purkštauti, oponuoti, o paskui, apsisukęs, padaryti, ką žmogus prašo ar reikalas verčia. Atvirumu, nuoširdumu, ypač svetingumu Kapočius laimėdavo daugelį žmonių. Purkštavimu ir oponavimu kai ką ir atbaidydavo. Kan. M. Vaitkus pasakoja, ilgokai jo bijojęs, kol pagaliau vienas kitą supratę ir pasidarę dideli draugai.

Jaunystėje Kapočius pats bijojo žmonių, buvo per jautrus, dėl to abejojo, ar tiksiąs būti kunigu. Jautrus liko ir vėliau. Pergyveno kitų priekabumą, įžūlumą, klastingumą. Priešingai, kitų paprastumas, nuoširdumas, supratimas jį tiesiog papirkda-vo. Lygiai jautrus buvo žmonių reakcijoms dėl kunigų elgsenos. Iš prigimties gal ir nebuvo labai tvarkingas, tačiau pasidarė skrupulatiškai švarus ir elegantiškas. Kodėl? Sutiko kartą inteligentingą moterį, praradusią tikėjimą dėl to, kad negalėjusi pakęsti kunigų aprangos nešvarumo, ypač purvinų batų. Tai jam, jaunam kunigui, padarę tokį įspūdį, kad visą gyvenimą jo batai blizgėdavo ir jo sutanoj ar eilutėj nebūtum radęs dulkelės ar šapelio. Kitus erzino ir nuo bažnyčios toldino kunigų storis, ir Kapočius, tai jausdamas, visą gyvenimą kankino svarstykles, kad išliktų lieknas. Turėjo jis gerą sveikatą ir didelį apetitą, bet lieknumo dėlei nevalgydavo pusryčių. Nebuvo labai punktualus šiaip gyvenime, bet bažnyčioje buvo punktualumo pedantas, nes jautė, kad kiti kunigai to nepaiso ir žmones piktina. Kapočius mokėjo savo jautrumą palenkti principui: ne žmonės kunigams, bet kunigai žmonėms.

Kitais atvejais jis lengvindavo savo jautrumą humoru, kurio apsčiai turėjo. Gebėjo savo draugus ir "priešus" talentingai pamėgdžioti. Pradės jaut-rintis rimtai ir, žiūrėk, ima ką nors "atkurti" ir pats juoktis. Juokėsi iš savęs, kai kiti jį "pagaudavo" perėjusį į aukštąsias ar žemąsias gaidas, arba taikliai apversdavo jo paties žodį į kitą pusę.

Žodis buvo jo dovana — spalvingas, kontrastiškas žodis. Turėjo savo stilių, mėgo vaizdingumą, buvo netgi savotiškas filologas. Nepakentė spaudoj svetimybių, ypač polonizmų. Persekiojo savo bendradarbius dėl netikslių kirčių. Braukydavo spaudos puslapius ir ketindavo siųsti redakcijoms, kad parodytų, ką jos praleidžia pro akis ir kaip gadina kalbą. Taisė kai kam rankraščius ir vertimų kalbą. Jo kalbinis kriterijus buvo Jablonskis, pas kurį, berods, klausė paskaitų, o svarbiausia — tėvų ir liaudies kalba.
— Ar tavo tėvas taip pasakytų?
— O kaip sakydavo Jūsų tėvas, kanauninke: rūkyti ar deginti?
— Žinoma, deginti! Žiūrėk, Žemaitkiemy, po pamaldų, kai vyrai užkuria pypkes, rodos, visas miestelis dega.
— Ar deginti nebus iš lenkiško palte? Kanauninkas nutyla ir kuriam laikui apsiramina.
Užkliuvęs už sulenkintų pavardžių, pasigiria, kad jo nuosavoji esanti grynų gryniausia lietuviškoji, nuo žodžio kapoti. Kartą jis taip pasakė kalbininkui Pranui Skardžiui. Šis pakraipė galvą:
— Gali būt ir iš lenkiško kopac.
Kapočiui tai buvo lyg dūris į širdį. Jis dar ginčijosi ir važiavo pas kalbininką asmeniškai aiškintis.
Pasakoti jis mokėjo meistriškai: užrašyk ir bus perliukas. Tais perliukais džiugino savo klausytojus bažnyčioje ir privačiuose pobūviuose. Pats šio talento nemėgino naudoti beletristiniam raštui, tačiau žurnalistikos nevengė. Redagavo apie metus kaimo jaunimo žurnalėlį "Pavasarį" ir šiaip parašydavo gyvų straipsnių laikraščiams. Visus nustebino keletas jo rašinių "Drauge", Kalėdų ir Velykų progomis, nes savo forma ir brandžiu turiniu buvo kažkas tarp essays ir poėsie en prose.
— Kanauninke, rašyk daugiau, rašyk panašiai! Su laiku pasidarys vertingas rinkinys.
— Jūs rašykit, aš ne tam sutvertas! — buvo jo atsakymas.
Kam gi jis buvo sutvertas: administruoti, organizuoti ar vadovauti?

Klebonas, šventovės statytojas, delegatas

Administravo Žaliakalnio parapiją, tur būt, pavyzdingai. Mokėjo verstis pinigiškai, gerai užlaikė pastatus ir kai ką nauja pastatė, aprūpino gerai tarnus ir vikarus, atlietuvino senuosius — aplenkėjusius žaliakalniečius, sutraukė pamaldoms drungnuosius inteligentus. Laikinoji, kiek pagerinta, bažnytėlė ir sena klebonija darėsi trauklus centras, tikrovėje centras buvo jo asmuo. Kitas dalykas, jam patikėtas, buvo atbaigti seniau planuotą tautos prisikėlimo šventovę, kuri kartu turėjo būti ir jo parapijos pastovioji bažnyčia Kristaus prisikėlimo titulu. Pirmasis puošnus planas atkrito, nes buvo perbrangus. Naujas projektas išėjo fabrikinis, ir nežinia, kas dėl jo parinkimo kaltas — gausus žinomų asmenų komitetas ar pats jo pirmininkas klebonas. Planas buvo didelio užmojo ir jam realizuoti buvo išleista 3 milijonai litų. Juos reikėjo surinkti iš viso krašto, prašant talkos iš Amerikos lietuvių. Kapočius turėjo techniškų talkininkų, kurie keitėsi. Statyba užtruko 6 metus, išoriškai buvo ji baigta prieš pat pirmąją sovietinę okupaciją. Vidui įrengti būtų reikėję dar keleto metų. Buvo priekaištų kan. Kapočiui, kad negebėjo paskubinti šio darbo, tačiau vargiai kas kitas būtų padaręs greičiau. Kapočius daugiau gyveno projekcija, kaip šią šventovę įrengs, kaip šalia reguliarių pamaldų organizuos vakarines už tautos laisvę, penktadieniais — kryžiaus kelius, primenant ir tautos kryžiaus momentus, kaip įrengs panteoną požemyje tautos veteranams ir šv. Kazimiero koplytėlę bokšte, kur bus įamžintas ir Vasario 16 aktas. Viską suparalyžavo tautos pavergimas, ir Kapočius skausmingai nešiojosi širdyje viltį, kad ši jo idėja bus kada nors realizuota.

Kas žinojo, kaip buvo pavergtas minėtos šventovės plano ir kaip pergyveno jo suparalyžavimą, anaiptol nesistebėjo, kodėl prie panašaus dalyko jis grįžo Amerikoje, būtent — pastatyti visų lietuvių aukomis šventovėlę Čikagoje, laivo formos, simbolizuojančią mūsų egzilinę ir žmogiškai krikščioniškąją keleivystę. Šis planas nerado atgarsio tarp kunigų nei tarp žymesnių pasauliečių, išskyrus keletą entuziastų. Bet ar tai rodo, kad Kapo-::us buvo nerealus organizatorius?
Imkime jo veiklos puslapį Vokietijoj. Skiriamas tautiniu delegatu jis nieko daugiau negavo į rankas, tik raštus, III Vatikano Misijos vadovo arkiv. Karolio Chiarlo pasirašytus 1946 sausio 18 ir jam įteiktus sausio 25 d. Vien štabo sudarymas ir įstaigos suorganizavimas Wiesbadene ir jos perkėlimas į Kirchheim - Teck palyginti trumpu laiku, rodė, kad Kapočius vis dėlto moka tvarkytis. Didesnis dalykas buvo suorganizuoti 191 parapija Vokietijoj ir 7 Austrijoj ir įjungti į darbą 162 kunigus. (Iš dalies šį uždavinį buvo atlikę jaunieji vyskupai, dar prieš paskiriant delegatą). Kapočius šias parapijas paskirstė į 10 dekanatų, instruktavo dekanus ir kunigus, jų darbą koordinavo, taip pat aprūpino kapelionais visas mokyklas ir dvasios vadais visas organizacijas. Salia «to skubiai ir naujais pagrindais buvo atkurta katalikiškoji akcija, pravedant parengiamuosius studijinius suvažiavimus trijose zonose, sudarant veiklos ir studijų centrus, įtraukiant į šį darbą ne tik ateitininkus, bet ir neolituanus bei varpininkus. Pagaliau motasi aprūpinti mokyklas reniais vadovėliais ir šiaip religinę spauda. Netruko nė pusės metų, kaip delegatūra funkcionavo lyg gerai įsuktas ratas.

Kai kas Kapočiaus — delegato vaidmenį bando mažinti jo bendradarbių sąskaiton. Kiti, priešingai, Kapočiui priskiria nemažą nuopelną ir sugebėjimą pasirinkti bendradarbius. Du atvejai, Žaliakalnio ir delegatūros, rodė, kad Kapočius rinkosi talkininkus ne pagal savo charakterį ar skonį, juo labiau ne vieno sukirpimo žmones. Delegatūros personalas buvo labai skirtingas gabumais, temperamentais, specialybėmis. Gal tai ir buvo Kapočiaus pajautimas ar pramatymas — sūdanti tokį branduolį, kuriame žmonės vienas kitą papildytų ir savotiškai akstintų. Žaliakalnio vikarams jis sudarė geras ekonomines sąlygas, o delegatūros štabui tik pragyvenimą be atlyginimo, tačiau vienur ir kitur jo pasirinktieji nėrėsi iš kailio ir neskaičiavo darbo valandų. Kapočius paskirstė darbus ir davė iniciatyvos laisvę, be to, mokėjo sukurti darbo atmosferą, gal net nesistengdamas jos kurti. Jis nebuvo bosas, greičiau primuš inter pares. Su juo galėjai juokauti, ginčytis ir rimtai reikalus spręsti. Jis pats nebuvo intelekto žmogus nei valios tipo vadas, tačiau turėjo sveiką nuovoką, jautė visuomenės reikalus ir laiko bei padėties reikalavimus. Ko jam trūko, papildė kiti, tačiau kiti be jo vargiai būtų pajėgę išvystyti savo energiją ir atlikti, kas buvo atlikta. Ateities biografas, jei toks atsiras, turės atkreipti dėmesį į tą vadovavimo dovaną, kurią Kapočius turėjo ir kurią aptarti nėra lengva.

XIX a. jaunuolis šalia XX a. senelių



Delegatūros darbas visiems buvo naujas, neįprastas, dėl to visi mokėsi, o Kapočius ypatingai. Jis praaugo save, — taip galvojo bendradarbiai antraisiais, trečiaisiais metais. ' Jūs XX amžiaus seneliai, o aš XIX amžiaus jaunuolis" — mėgo progomis pašpilkuoti bendradarbius. Šiame posakyje slypėjo įr tam tikra tiesa. Jei žmogus, būdamas per 50 metų, galėjo išmokti naujų nelengvų dalykų ir daryti akivaizdžią pažangą, jis turėjo būt jaunos orientacijos įi gyvos dvasios. Kapočius mokėsi delegatiškos laikysenos, taktikos ir diplomatijos su pašaliečiais, ypač vokiečiais ir amerikiečiais. Turėjo perkopti savo žurnalistinį bei pamokslinį stilių ir pats sau parašyti tinkamo lygio oficialias kalbas. Darydamas pažangą įvairiais požiūriais, jis pradėjo jaustis delegato batuose pusėtinai savu. Tačiau būdinga ir reta, kad delegatas neišsipūtė kaip burbulas: nesikeitė jo nuoširdumas ir paprastumas, nuolankumas ir kuklumas. Tos savybės vertė bendradarbius bei kitus talkininkus padėti jam taip pat nuoširdžiai.

Tomis savybėmis jis žavėjo tremtinius, savo ganomuosius, kuriuos lankė beveik kiekvienoj stovykloj ir kiekviename šiaip didesniame suvažiavime. Apie trečdalį jo lankomųjų vietovių teko ko lydėti ir šias eilutes rašančiam. Visur jis rasdavo buvusių žaliakalniečių arba kauniečių, kurie jį pažino, bet ir tie, kurie anksčiau nepažino, jį pamilo, nes mokėjo į visus prabilti šiltai, žmogiškai, lietuviškai ir krikščioniškai. Lankymosi metu mezgėsi jo asmeniški ryšiai su kunigais, kurių didžioji dalis buvo ne Kauno vyskupijos ir jam mažiau pažįstami, taip pat su stovyklų vadovais ir pranašesniais katalikų vadais. Šalia katalikų, Kapočius ieškojo ryšių su evangelikais, ypač jų dvasios vadais. Be delegato vargiai būtų buvęs išspręstas skautų dvasios vadų klausimas ir taktingai baigtas ateitininkų veiklos legalizavimas mokyklose. O kiek būta įvairių nesusipratimų vietovėse, kuriuos reikėjo išlyginti skubiai, taktingai ir veiksmingai. Didžiausias nesusipratimas, iškilęs tarp krikščionių demokratų ir frontininkų, taip pat buvo sprendžiamas talkinant delegatūros atstovui, netgi renkantis pačios delegatūros patalpose. Būdinga, kad Kapočius neturėjo disciplinarinių problemų su kunigais.

Reikalai su amerikiečių įstaigomis, su III Misijos centru, savais kunigais ir pasauliečiais, su lietuviškomis parapijomis, organizacijomis ir mokyklomis buvo aptariami delegatūros štabe, svarbesni dalykai sveriami ir persveriami, o raštai perleidžiami per keletą rankų. Delegatūros darbininkus lydėjo atsargumas nepadaryti ko nors neapgalvotai, nepagrįstai, nejuridiškai, nes kai kas tuos dalykus panaudos delegatūros ir visų lietuvių nenaudai. Kai pasigirsdavo priekaištai, kad delegatas to ar kito nedaro, arba ne taip daro, Kapočius, vykdamas į Misijos centrą pasitikrindavo, ar viskas vadovų akimis tvarkoj. Misijos šefas vysk. Aloyzas Muench, o dažniausiai jo kancleris juristas Ivo Zeiger, S J, kartodavo:
— Būkite ramūs! Jūsų delegatūra iš visų kitų (keliolikos) geriausiai atlieka savo uždavinį. Juridiškai jums niekas nieko negali prikišti.


Santykiai su vyskupais


Vienas priekaištas buvo plačiau išgarsintas: Kapočius esą nesiskaitęs su savais vyskupais. Juridiškai delegatas buvo priklausomas bei atsakingas III Vatikano Misijos vadovybei. Asmeniškasis jo santykis su vyskupais priklausė ne vien nuo jo. Gavęs skiriamuosius raštus, jis prisistatė vyskupams Regensburge, o pas arkivyskupą Austrijon vėliau pasiuntė savo bendradarbį, informuodamas apie savo darbo gaires bei planus. Pirmo vizito metu vyskupai pageidavę, kad Kapočius kurtųsi šalia jų ir su jais kartu arba jų patariamas vykdytų delegato funkcijas. Kapočiui atrodė, kad tai reikštų ką kita, negu rodė skiriamieji raštai ir instrukcijos: jos reikalavo pačiam tvarkyti visus religinius bei dorinius reikalus, visų tremtinių tikinčiųjų ir kunigų. Savo juridinę padėtį ne kitaip suprato ir kiti tautiniai delegatai, nors turėjo savų vyskupų, pasitraukusių į tremtį.

Santykių reikalas vis dėlto pasirodė trapus, neįprastas Bažnyčios praktikoje. Joks Saliamonas šioj padėty nebūtų lengvai praėjęs be priekaištų, būdamas ordinaro pareigose ir nebūdamas vyskupu, ir čia pat turėdamas savus jaunus vyskupus, norinčius dirbti. Priekaištauta, sakysim, kad Kapočius teikia Sutvirtinimą, nors jis turėjo teisę. (Tuo metu buvo suteikta teisė ir klebonams ypatingais atvejais teikti Sutvirtinimą). Šia teise jis palyginti mažai naudojosi, palikdamas vyskupams, tačiau žmonės prie to dar nebuvo pripratę. Vyskupai kiek kitokios buvo nuomonės dėl dvasios vadų skyrimo skautams, bet Kapočius, atsiklausęs mokyklų kapelionų ir pats matydamas gyvą reikalą, apsisprendė skirti ir susitarė dėl sąlygų su skautų vyriausia vadovybe. Pasirodė, kad vėliau ir vyskupai priėmė šį dalyką kaip teigiamą. Vyskupai nebuvo patenkinti kai kuriais asmenimis, atsiradusiais ateitininkų vadovybėje, o Kapočiui atrodė, jog tai pačios organizacijos reikalas — ne bažnytinės vadovybės. Labdara, kuri, pagal Vatikano instrukcijas, priklausė Kapočiaus rūpesčiui, praktiškai neturint lėšų, teko vyskupams, pasirūpinusiems gauti pinigų iš Amerikos episkopato ir įkūrusiems "Caritas". Kapočiui tai neatrodė vertas nerimo reikalas, bet jis kliuvo pašaliečiams. Kapočius ir jo įstaiga dėl to turėdavo nesmagumų, nes buvo prileidžiama, kad pasisakymai prieš "Caritas" eina su jo žinia ar jam pritariant. Kai vyskupai, gavę iš Amerikos pinigų, įsteigė leidyklą "Lux", kai kam atrodė paralelizmas su delegatūros spaudos darbu. Bet delegatūra vargiai būtų leidusi tokius stambius ir brangius leidinius, kaip šv. Raštą ir popiežių enciklikas.

Delegato ir vyskupų santykiai iš tikro galėjo būti glaudesni, kaip tai buvo pas latvius: jų vyskupai savo delegatą ypatingai rėmė. Tokios paramos mūsų delegatas nesusilaukė nė iš savo arkivyskupo, nes jis gyveno per toli ir buvo paskendęs šv. Rašto naujos laidos ruošoje. Savo kanauninką jis tačiau mėgo ir jį šiltai priėmė, kai 1948 metų rudenį, vykdamas į Romą, aplankė savo ordinarą Zamse. Kapočius informavo arkivyskupą apie savo Tcelionės tikslus ir parodė Popiežiui ve-j žarną medžiagą. Arkivyskupas prasitarė esąs nusivylęs Romos monsignorais. Tai buvo netiesioginis ir labai diplomatiškas priminimas, kad kanauninkas perdaug nedėtų vilčių į savo kelionę. Kapočius šį prasitarimą išsiaiškino kitaip. Jis žinojo, kad, prieš skiriant delegatus, arkivyskupas prašė sau ordinarinių teisių tremtinių sielovadai ir jų negavo, dėl to jautėsi nusivylęs.

Kapočius praleido Romoj visą spalio mėnesį ir gavo specialią audienciją pas pop. Pijų XII. Prieš tai per msgr. Montini buvo įteikęs trejų metų veiklos pranešimą su specialiu albumu, vaizduojančiu stovyklines vargo koplyčias bei pamaldas, delegatūros leidinius ir iš Lietuvos gautą, Daumanto pergabentą tikinčiųjų dramatišką laišką Popiežiui

Delegatūros personalas ir svečiai. Sėdi (iš kairės) kun. S t. Yla, amerikiečių ka­ro kapelionas kun. K. Jankus, latvių vys­kupai Rancans ir Urbšys, delegatas kan. F. Kapočius ir latvių vyskupų palydovas, stovi — kun. dr. J. Aviža, kun. S. Mor­kūnas ir kun. A. Šidlauskas. (Trūksta kun. dr. J. Gutausko ir kun. dr. J. Vaiš­noros)


Pijus XII buvo šį laišką jau perskaitęs ir dėl jo labiausiai sujaudintas. Per pasek re torių Montini už poros dienų pranešė Kapočiui, kad į šį laišką atsakys kurioj nors viešoj savo kalboj — specialiai ar įpindamas į kitus klausimus. Kapočius lankėsi įvairiose Vatikano įstaigose, be kitko, bandydamas gauti pritarimą lietuviškai kunigų seminarijai, numatomai steigti Vokietijoje, ir prašydamas porą kunigų (M. Krupavičių ir Ig. Starkų) pakelti į prelatus. Kapočių Romoje globojo ir dideliu nuoširdumu jam padėjo vysk. P. P. Būčys, marijonų generolas.

Po šio vizito, grįžęs namo, Kapočius gavo raštą, kad "Šv. Tėvas pačiu aukščiausiu pagyrimu ir tėvišku dėkingumu Jūsų veiklą aprobuoja". Tačiau buvo reikšmingas ir gal lemiantis supuolimas, kad, Kapočiui tebesant Romoje, atsirado visi trys mūsų vyskupai; atvyko ir III Popiežinės Misijos šefas vysk. Muench. Kai kurie Kapočiaus prašomi dalykai, priimti dėmesin, o kiti užtikrinti pažadais, vis dėlto Romoje nepraėjo — ir liko mįslė kodėl. Metų pabaigoj, gruodžio 2, Kapočius gavo raštą iš buvusio Misijos šefo, naujai paskirto apaštaliniu vizitatoriumi Vokietijai, kuriuo pranešama, kad Šv. Sostas nuo 1949 sausio 1 keičia juridinę delegatų padėtį. "Šv. Sosto mintis yra, kad pastoracinę veiklą, kurią iki šiol taip girtinu uolumu vykdėte, ir toliau tuo pačiu uolumu vykdytumėte savo tautiečių tarpe, tik su viena išimtimi, kad, būtent, pati jurisdikcija ir galios dabar jau ne tiesiogiai iš Šv. Sosto bus gaunamos, bet, kaip bendroji teisė reikalauja, iš vietos vyskupų".

Vietos (vokiečių ir austrų) vyskupai nerodė didesnio noro terptis į tautybių dvasinį aptarnavimą, tad praktiškai Kapočius vyriausiojo sielova-džio titulu dar porą metų tvarkė lietuvių dvasinius

Ateitininkų sendraugių po­karinėj konferencijoj Vo­kietijoj, Augsburge, pir­moj eilėj antrasis sėdi de­legatas kan. F. Kapočius, toliau vysk. V. Brizgys ir kun. St. Yla

reikalus. Jo įstaiga, pasivadinusi Lietuvių Sielovada, dar veikė pilnu tempu ligi emigracija pajudėjo ir įpusėjo. Emigruojančius tautiečius jai teko aprūpinti įvairiais dokumentais, ypač metrikais, ir tai buvo naujas, didelis, atsakingas darbas. Įstaigos veikla ėmė mažėti, kai didžioji dalis tautiečių ir kunigų išvyko iš Vokietijos bei Austrijos. Įpusėjus 1950 metams, iš tremtinių masės liko tik seneliai, ligonys ir dėl politinių priežasčių negalėję išemigruoti asmenys, tarp jų ir keliolika kunigų. Iš Lietuvių Sielovados štabo Kapočius pasiliko paskutinis. Klausimas, vykti paskui lietuvių mases, ar pasilikti su jų saujele, išsisprendė, radus tinkamą savo vietoj pakaitą — kun. Alfonsą Bernatonį, vienuolį kapuciną, Vokietijoj baigusį mokslus ir galintį, be didesnių sunkumų, vadovauti likusių lietuvių sielovadai.

Vikaras amerikiečių parapijoj

Kapočius atvyko Amerikon 1950 metų Kalėdoms, kviečiamas Providence, R. L, vyskupo. Jam buvo numatyta kapeliono vieta uždarų rekolekcijų namuose Peace Dale miestelyje, prie Atlanto, kurią vėliau gavo kan. Mykolas Vaitkus. Vyskupo atsiprašęs ir paprašęs leisti pasižvalgyti naujame krašte, Kapočius kurį laiką keliavo iš vienos klebonijos į kitą — pas gerus savo draugus, patarnaudamas bažnyčiose, tačiau ne sus i riš damas su viena vieta. Dar tikėjosi užsikabinti Čikagoje su minėtos šventovėlės projektu. Pagaliau, per dvejus metus nieko kito nesuradęs, pasiprašė Čikagos kurijos skiriamas į bet kurią parapiją. Gavęs vikaro vietą Apaštalų Karalienės parapijoj, rezidenciniame Čikagos priemiestyje Ivanhoe, tur būt, nė pats netikėjo, kad čia išbus 18 metų — lygiai tiek, kiek buvo klebonu Žaliakalnyje. Kaip Vokietijoje greit išmoko vokiškai, taip čia angliškai, dėl to neturėjo bėdos susiprasti su žmonėmis. Ar buvo tuo patenkintas? Iš dalies taip, nes turėjo labai gerus klebonus ir visai neblogas pragyvenimo sąlygas. Nebuvo apkrautas nei dideliu darbu, nei pririštas prie telefono. Čia pat buvo lietuvių masės, lengvai pasiekiamos, ir daug pažįstamų iš Kauno ir Vokietijos laikmečio. Tačiau, susitikęs buvusius bendradarbius, prasitardavo:
— Man neramu vien prisiminus, kad kiti dirba!
Kodėl jis atliekamu laiku niekur lietuviškon veiklon nesijungė, ar kad niekas nebandė jo įtraukti, ar pats jautė, pradėjęs, turės ilgesniam laikui angažuotis, pastoviau vežti, kankintis ir, gal būt, atsidurti kryžminėn ugnin? Šito jis galėjo baugintis, nes jo energija buvo ne ilgalaikiams uždaviniams — greit perdeganti, be to, ir amžius svėrėsi į šeštos dešimties galą, nors sveikatos dar turėjo gražios.
Vieno dalyko jis tikrai galėjo imtis, būtent, rašyti delegatūros istoriją. Buvo vedęs asmeninį dienoraštį — kroniką, kurią su gera atmintim galėjo atausti vaizdais ir būdingais momentais, juoba papildyti dokumentais iš turimų archyvų. Kalbinamas ir raginamas jis žadėdavo šio darbo imtis. Pagaliau trečiais ar ketvirtais metais atsirinko medžiagos iš delegatūros archyvų ir parsivežė į Čikagą, bet ar prisėdo, ar pradėjo dirbti? Tumas būtų skelbęs atrinktus dokumentus, aprašinėjęs įvykius, apibūdinęs žmones, gal net apysaką apmetęs iš to nepaprastai spalvingo tremtinių gyvenimo. Deja, Kapočius, nors vadinamas antruoju Tumu, tokiu nebuvo.
Jo sveikata, ypač širdis, pradėjo šlubuoti pastarąjį dešimtmetį. Po pirmos lengvesnės širdies atakos jis palyginti greit atsigavo. Antroji jį ištiko bene 1968 metais, bet ir po jos atsitiesė. Dar turėjo sunkią operaciją, ir ją apgalėjo. Savo laiške 1970 sausio 16 jis rašė: "Šiuo metu nustebęs jaučiuosi tarsi naujas žmogus; širdis nebevargina krūtinės net šaltam ore. Tai maloni naujiena po pusantrų metų, ačiū Dievui. Taigi dabar jau planuoju (ką buvau vadinamai apleidęs) tvarkyti delegatūros archyvą bei 'suraizgyti' kroniką. Žiūrėsim, ką ateitis pateiks". Deja, ateitis šio ketinimo jam nebeleido įvykdyti.

Kapočius atliko savo misiją, kaip kunigas lietuvis, be asmeniškų pretenzijų ir didesnių ambicijų. Nebuvo veržlus, tik pareigingas iš paskyrimo ir darbesnis būdamas kolektyve nei vienas. Nesiekė pats poaukščių nei titulų, nors po delega-tavimo galėjo gauti bent prelatūrą. Amerikoj nebeiškilo, tačiau ir nesukrito — neprarado savo spalvingumo, sąmojo ir džiugios - lygios savijautos. Tuo jis daugiau spinduliavo amerikiečių parapijoje, o airiams kunigams praskleidė įvairių lietuviškos buities kertelių. Daugeliui mūsų jis liks neatskiriamas nuo Kauno ir tremties — su tuo, ką buvo pažėręs savo šilta asmenybe ir ką padarė pagal savo jėgas.










 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai