DOROVĖS PAGRINDAI Spausdinti
Parašė DR. MIRGA GIRNIUVIENĖ   
ŽVILGSNIS Į PROF. JUOZO L. NAVICKO KNYGĄ "VERTYBĖS IR DOROVĖ"

Filosofija yra mokslas apie žmogų. Pagrindinę filosofijos problematiką sudaro pažinimo, laisvos valios ir tikėjimo klausimai. Devynioliktame ir dvidešimtame amžiuose mokslo ir technologijos sparti pažanga pagimdė dvi skirtingas pažiūras į žmogaus esmę, būtent — egzistencializmą ir determinizmą.

Trumpai tariant, egzistencialistų požiūris į žmogų ir dorovę yra toks: žmogus yra laisvas, t.y. jis spontaniškai kuria savo gyvenimą ir jo prasmę, jo vertę. Dorovė — tai visuomenės bandymas žmogaus spontaniškumą apvaldyti.

O deterministiniu požiūriu laisva valia yra iliuzija, kurią žmogus patiria, kai jis pasirenka vienaip ar kitaip elgtis. Dorovės principai yra vieni iš daugelio poveikių, kurie apsprendžia, kaip žmogus apsispręs, kaip jis pasirinks elgtis gyventi.

Šie du kraštutiniai požiūriai, prieštarauja vienas antram ta prasme, kad egzistencializmui laisva valia yra pagrindinė duotybė, o determinizmui — iliuzija. Tačiau šie du požiūriai panašūs ta prasme, kad ir vienas ir antras paneigia dorovinių principų objektyvumą.

Šiuo atžvilgiu ir egzistencialistai, ir determi-nistai yra reliatyvistai. Ir vieni, ir antri neranda dorovei visuotinio pagrindo. Ir vieniems, ir antriems, dorovės principai turi pagrindą vienos ar kitos visuomenės taisyklėse. Skirtingų visuomenių principai gali prieštarauti, bet jie yra lygiai teisingi.

Reliatyvizmo priešingybė yra aboliutizmas. Šis kraštutinis požiūris teigia, jog dorovės principai, galiojantys visiems žmonėms, yra savaime aiškūs ir nereikalauja jokio pagrindimo. Jei dviejų visuomeninių grupių dorovės principai prieštarauja, tai bent vieni iš jų neteisingi.

Profesorius Juozas Navickas atmeta ir reliatyvizmą ir absoliutizmą.
Reliatyvizmas atmetamas todėl, kad jis prieštarauja moralinių principų visuotinumo sąvokai. Autorius jaučia, kad bet kokia filosofinė pažiūra, kuri nepajėgia išaiškinti moralinių principų visuotinumo, yra klaidinga ar neužbaigta.

Absoliutizmą jis atmeta dėl tos pačios priežasties. Nors absoliutistai pripažįsta moralinių principų visuotinumą, jie nesistengia ar negali išaiškinti, kuo remiasi šis visuotinumas.

Pagrindinė Navicko knygos Vertybės ir dorovė: moralinės filosofijos pagrindai užduotis kaip tik yra moralinių principų pagrindų suradimas.
Ieškant dorovės principams pagrindų, autoriui gal svarbiausia—evidencijos ir savimonės sąvokos.

Evidencija yra tokia patirtis, kuri yra visiškai tikra, negali kelti jokių abejonių. Dorovės pagrindams jis kaip tik ir ieško tokio pobūdžio, būtent evidentiškos patirties.

Savimonė — tai sąmonė, kurioje apčiuopiame savo vidinį pasaulį. Savimonėje apčiuopiame proto veikimą, emocijas, jusles ir 1.1. Anot profesoriaus Navicko, savimonėje subjektas, kuris pažįsta, neatskiriamai susilieja su subjektu, kuris pažintinas: "Kiekviename sąmoningai išgyventame apsisprendimo akte, kaip paprastai ir vykusiai išsireiškia ilgametis M ūncheno universiteto profesorius Alexander Pfander (1870 - 1941), asmuo yra subjektas ir kartu savo akto objektas'." (Vertybės ir dorovė, p. 131)

Savo betarpiškumu savimonė esmiškai skiriasi nuo juslinės patirties. Juslinėj patirty protas apčiuopia objektą, kuris netapatus subjektui. Kadangi objektas netapatus subjektui, jo apčiuopimas priklauso nuo juslių, kurios yra objekto paveikiamos ir kurios tarpininkauja objekto pažinime.

Kadangi savimonė yra betarpiška patirtis, ji negali kelti jokių abejonių. Todėl Juozas Navickas savimonę keletą sykių pamini kaip puikų evidencijos pavyzdį: . .joks asmuo negali rimtai abejoti nei savo buvimu pasaulyje, nei savo gyvenimo aktualybe, nei savo sąmonės veikla... tenka daug kuo abejoti, bet abejonės pasireiškimas sąmonėje yra evidentiškos prigimties aktualybė/' (Vertybės ir dorovė, p. 10)

Savimonė, šiuo požiūriu, yra turtingas pažinimo šaltinis. Savimonės dėka mes betarpiškai apčiuopiame savo individualybę, identitetą ir būtį, taip pat ir tiesą: "Būti ir gyventi yra galima,net buvimo


Viktoras Petravičius, "Mano gimtinėje". Iš ciklo "Lino raižiniai Viktoro Petravičiaus" — 22, 23 p.

tiesos niekad neišvydus, kaip tai yra gyvūnų pasaulyje. Tačiau asmuo, kartą savo buvimo tiesą pilnai praregėjęs, taip pat suvokia ir savo tapatybę, individualybę ir tiesos kriterijų. Tuomet jis ir pradeda daryti sprendimus apie realius ir tik įsivaizduotus objektus, apie tikrai esamus ir tiktai galimus dalykus." (Ten pat, p. 137).

Dar svarbiau — savimonės dėka taip pat betarpiškai apčiuopiame gėrį: "Peržvelgiant ir kartu pakartojant spręsmą, kad žmogaus suvokimas savo paties buvimo pasaulyje yra jo pagrindinė ir versminė tiesa, pamažėlia į paviršių iškelia ir buvimo gėrio savybę    Kitaip sakant, buvime glūdi ne tik buvimo tiesa, bet ir buvimo vertybė." (Ten pat, p. 13)

Reikia pabrėžti, jog būtis vadinama gėriu ne todėl, kad ji visuomet neša malonumą, bet todėl, kad ji yra nepaprastai svarbi, turi savo vidinę svarbą ir nepriklausomą vertę. Taigi, atkreipdami atidesnį dėmesį į savo vidinį pasaulį, mes galime betarpiškai atpažinti savo būties vertę, jos svarbą.

Tokius nepriklausomai svarbius dalykus kaip, pavyzdžiui, būtis, autorius vadina metafizinėmis vertybėmis. Šias vertybes kiekvienas žmogus gali betarpiškai patirti. Pavyzdžiui, būties vertę mes galime betarpiškai patirti pačioj savimonėj.

Šios vertybės yra objektyvios — visi žmonės pajėgia jas betarpiškai apčiuopti. Patyrę vertybių svarbą, žmonės gali pagrįsti įvairius dorovės principus. Tuo būdu autorius metafizinėse vertybėse randa visuotinių dorovės principų pagrindus.

Jis taip rašo apie metafizines vertybes, kaip dorovės pagrindus: "Aplamai kalbant, vienintelis ir tikrasis moralinių principų pamatas slypi vertybėse, nes jos yra realūs dalykai, kurie nešioja savyje neabejotiną svarbą ir nepaneigiamą vertę ar gėrį. Be vertybių pamatų ir be moralinius dalykus ap-sprendžiančiųjų vertybių, etikos formuluojami dėsniai liktų tik tušti ir lyg kažkokių prasimanymų diktuojami paliepimai. ... Jeigu tikrovėje ir gyvenime žmogus tikrai nerastų jokių iššaukiančių ir tikrų vertybių, tai tuomet nebūtų visiškai jokio pagrindo kalbėti apie asmens moralines pareigas..." (Ten pat, p. 105)

Knygoje išvardintos septynios metafizinės vertybės: žmogus, gyvybė, lytiškumas, tiesa, teisingumas ir nuosavybė. Visi šie dalykai turi vidinę svarbą, kurią mes galime betarpiškai apčiuopti ir suprasti. Jų vidinė vertė motyvuoja mus gerbti juos ir mylėti. Šios vertybės kaip tik ir sudaro dorovinių principų pagrindus.

Matėme, kad evidencijos ir savimonės sąvokos labai svarbios prof. Navicko aiškinime apie dorovės pagrindus. Betarpiškoje vertybių patirty ir savimonėje jis randa evidentišką pagrindą dorovės objektyvumui. Kritiškai stabtelkime ties šiomis sąvokomis.
 
Savimonė
Kiek, iš tiesų, atskleidžia savimonė? Hume prieš Descartes'ą iškėlė priekaištą, kad, priešingai Descarteso teigimams, jis niekaip savimonės akte negali apčiuopti pastovaus subjekto. Ir jis labai įtiki-nančiai įrodė, jog besikaitaliojančių minčių vaizdų, prisiminimų, jausmų ir 1.1, sraute, neįmanoma apčiuopti nieko pastovaus, kas galėtų būti dviejų skirtingų minčių tapatus substratas.

Kantas, Hume'o prižadintas iš dogmatiško snaudulio, atkreipė dėmesį į šią keistoką padėtį ir iškėlė tokį klausimą: ką mes, iš tiesų, galime apie pažinimo subjektą (ir objektą) žinoti? Atsakydamas į šį klausimą, jis išvystė naują psichologijos mokslą, aiškinantį būtinas savybes subjekto, kuris pažįsta į pasaulį erdvėj ir laike. Šį mokslą jis pavadino trans- 1 cendentaline psichologija.

Svarbu pabrėžti, jog transcendentalinę psichologiją Kantas pagrindžia ne patirtimi ar savimone, į bet filosofine analize. Ta prasme ją galime vadinti psichologijos teorija, panašiai kaip kvanto teorija yra fizikos teorija. Transcendentalinėje psichologijoje randame Kanto sukurtą teorinę funkciją, t.y., transe cendentaline sintezę.

Šios pastabos gal duoda pakankamo pagrindo mums suabejoti, kad savimonė iš tiesų yra toks turtingas pažinimo šaltinis, kaip kai kurių filosofų manoma. Jau bent darosi aišku, jog savimonę reiktų stengtis geriau suprasti.

Autorius, kartu ir daug klasikinių filosofų, savimonę laiko betarpiška tikrovės patirtimi. Kuria prasme ji betarpiška? Ar ta prasme, kad jai netarpininkauja sąvokos, protas? Ar gal ta prasme, kad jai netarpininkauja juslės?

Kaip suprasti sąmonę (kad ir savimonę), kuriai netarpininkauja protas? Atrodytų, kad bet kokia sąmonė be proto veikimo, be dėmesio nukreipimo, be suvokimo, yra akla. O suvokimas suponuoja proto veikimą, ne proto pasyvumą.

Kokio suvokimo, kokio proto veikimo, reikalauja savimonė? Atrodytų, kad savimonė reikalauja paskirų vidinių įvykių diferenciavimo, pvz., kad viena mintis seka kitą. Be dėmesio atkreipimo į vieną, paskui kitą mintį, nebūtų savimonės. Protas, diferencijuodamas vidinį sąmonės srautą į atskirus apčiuopiamus vienetus, tai daro įstatydamas juos į tėkmę, kurioje vidiniai įvykiai seka vienas po kito. Taigi, savimonėje protas naudojasi laiko sąvokomis. Be laiko sąvokų savimonė būtų neįmanoma. Kanto žodžiais tariant, laikas yra savimonės forma.

O gal savimonė yra betarpiška ta prasme, kad jai netarpininkauja juslės? Gal ta prasme savimonė gali būti betarpiškos ir evidentiškos patirties šaltinis?

Tačiau ir čia reikalai šiek tiek susipainioja. Iš tikrųjų, savimonės objektas neturi nei spalvos, nei kvapo, nei garso, nei temperatūros, nei skonio.Tačiau savimonėje apčiuopiamas pasyvusis, ne veikiantis subjektas. Panašiai, kaip subjektas yra išorinio pasaulio paveiktas per jusles, taip subjektas yra pats savo veikimo paveiktas savimonėje. Savimonė yra tartum juslinis savęs apčiuopimas.

Gal geriausiai šį teigimą pailiustruoti šiuo pavyzdžiu. Savimonėje apčiuopiu, jog šios mintys prašvilpė mano sąmonėje: kėdė, stovi, priešais, stalą, langas, lempa, 2, + , 2, =, 4, ... Taip pat žinau, jog penkta ir šešta mintys prašvilpė sąmonėje todėl, kad langas ir lempa paveikė mano jusles. Tačiau pirmos keturios ir paskutinės penkios mintys prašvilpė mano sąmonėje todėl, kad aš jas sukūriau, aš pati paveikiau save sukurdama mintį "Kėdė stovi priešais stalą." ir "2 4- 2 = 4".

Trumpai tariant, save apčiuopdamas savimonėje, protas veikia. Sį veikimą reikia atskirti nuo to vidinio stovio, kurį protas apčiuopia savimonėje. Atrodo, kad būtų tikslu sakyti, jog savimonėje diferencijuojantis proto veikimas negali būti savimonės objektu. Taigi subjektą pažįstame ne tik iš patirties (savimonėje), bet ir filosofinės analizės būdu.

Tačiau tai dar nereiškia, kad subjektą, kuris veikia savimonėje, reikia atskirti nuo subjekto, kurį pažįstame savimonėje. Reikia atskirti tik pažinimo būdus: save mes pažįstame per savimonę, taip pat ir filosofinės refleksijos būdu (Kanto žodžiais tariant — pasiremiant transcendentaline psichologija). Panašiai žaibą galime pažinti per jusles, taip pat ir mokslinės refleksijos būdu (elektronų teorija).
Kantas kartais rašo, tartum transcendentalinę sintezę galime patirtyje apčiuopti. Panašiai galime sakyti, kad, stebėdami žaibą, mes patiriame elektronus. Tai nėra du skirtingi daiktai (žaibas ir elektronų srovė), kuriuos pažįstame, o greičiau du skirtingi pažinimo būdai.
Iš tikrųjų, tasai žodis "aš" nurodo labai keistą objektą, lyg kokią tuščią vietą ar kokį daiktą, kuris išnyksta kaip tik tada, kai atkreipiamas į jį dėmesys. Hume teisingai sakė, jog savimonėje apčiuopiame tik vidinio pasaulio įvairybę, o ne subjekto tapatybę. Savo psichologijoje apsiribodamas empirinės asociacijos sąvoka, jis nepriėjo prie to "aš", kuris veikia savimonėje, taip pat ir išorinio pasaulio patirtyje.

Taigi, atrodo, būtų galima nuosekliai išvystyti pažiūrą, jog savimonė nėra betarpiška patirtis veikiančio subjekto, kuris tapatus vidinio vyksmo įvairovėje. Manau, kad šitokia pažiūra nebegalėtų remtis savimone, siekiant dorovinių principų visuotinumo pagrindus atrasti. Juk principai yra minčių junginiai, o savimonėje randame ne minčių junginius, bet greičiau mintis, kurias veikiantis subjektas sujungia. Reiktų kitur, ne savimonėje, ieškoti dorovinių principų pagrindo.

Patirtis ir evidentiska patirtis
Filosofams reikalinga evidentiškos patirties sąvoka, kad galėtų išaiškinti tam tikrų abstrakčių idėjų objektyvumą.
Niekaip negalima kildinti šių abstrakcijų iš paprastos juslinės patirties. Pavyzdžiui, sunku argumentuoti, kad priežasties ir pasekmės idėjas žmogus abstrahuoja iš juslėmis patirtų daiktų. Panašiai sunku argumentuoti, kad gėrio idėją žmogus abstrahuoja iš juslėmis patirtų daiktų.

Kai kurie filosofai prileidžia, jog šios objektyvios abstrakcijos yra įgimtos idėjos. Tuo būdu jis bando išaiškinti šių idėjų kilmę. Tačiau Hume aiškiai parodė, jog šis požiūris veda prie skepticizmo. Jei abstrakcijos nekyla iš juslinės patirties, kaip galime pagrįsti jų pritaikymą prie juslėmis patirtos tikrovės?

Kiti filosofai, jų tarpe ir prof. Navickas, atmeta įgimtų idėjų teoriją ir prileidžia, jog šios abstrakcijos yra metafizinės būtybės, panašios į Platono idėjas. Sios metafizinės būtybės gali būti apčiuopiamos ypatingu ir įvairiai vadinamu sąmonės aktu.

Šį sąmonės aktą galima pavadinti įžvalga, kadangi jis įžvelgia metafizinę tikrovę už mokslo ir juslinės patirties ribų. Sį sąmonės aktą taip pat galima pavadinti betarpiška ir evidentiska patirtimi, kadangi jis mums atskleidžia savarankiškai egzistuojančią būtybę be juslių ar proto veikimo.

Metafizinės įžvalgos teorija jau nuo Kanto laikų yra susilaukusi kritikos. Sios teorijos kritikai iškelia du pagrindinius sunkumus.
Pirma, prileisdama, kad egzistuoja metafizinė tikrovė, kuri yra už mokslo ribų, ši teorija pati save stato į mokslo vietą. Taip pat prileisdama, kad egzistuoja metafizinės tikrovės ypatinga patirtis, ji save stato į psichologijos vietą. Tačiau ir mokslas ir psichologija turi savo tyrinėjimo ir įrodymo metodus. Kokius tyrinėjimo ir įrodymo metodus reikia naudoti, įvertinant ir aplamai naudojant metafizinės tikrovės ir metafizinės patirties teoriją?

Ši teorija kritikų laikoma bergždžia ta prasme, kad ji nepajėgia moksliniu būdu atskleisti metafizinių būtybių sudėties. O kadangi ji lieka bergždžia, labai peršasi mintis, jog ta teorija dirbtinė — ji sukurta tik tam, kad surastų objektyvų pagrindą tam tikroms abstrakčioms idėjoms.

Antra, metafizinės įžvalgos teorija puolama todėl, kad ji nepajėgia išaiškinti, kaip vystosi žmogaus patirtis. Pagal šią teoriją, metafizinės abstrakcijos iš karto šiek tiek neaiškiai apčiuopiamos. Jos turi būti stebimos, nagrinėjamos, gvildenamos ir ilgainiui šis įžvalgos aktas priveda prie tų metafizinių būtybių aiškaus pažinimo ar supratimo.

Kaip suprasti neaiškią metafizinės būtybės įžvalgą? Kaip suprasti metafizinės būtybės nagrinėjimą ir pagaliau metafizinės būtybės aiškią įžvalgą? Kaip vystosi metafizinės būtybės pažinimas? Pagal metafizinės įžvalgos teoriją šie principai iš karto neaiškiai apčiuopiami, o ilgainiui jie tampa aiškūs. Ką tai reiškia? Si teorija visai nepadeda tai suprasti.

Kantas Hume'o įrodymus priėmė. Jis suprato, kad Hume teisingai įrodė, jog apriorinių idėjų negalime kildinti iš juslinės patirties ir kad negalime pritaikyti jų prie juslinės patirties.

Tačiau jis žengė žingsnį toliau, tą žingsnį vadindamas Koperniko revoliucija, būtent jis atmetė skepticizmą ir prileido, kad pažinimas įmanomas. Ir jis paklausė: kokios pajėgos yra to žmogaus, kuris pajėgia pažinti pasaulį? Iškėlęs šį aiškų klausimą, jis priėjo išvadą, jog patirtis suponuoja daugiau, negu pajėgumą abstrahuoti, daryti asociacijas, ar įžvelgti metafizines duotybes. (Mes jau trumpai aptarėme, kokios protinės funkcijos reikalingos savimonei — diferenciacijos funkcijos, kurios pagrįstos laiko sąvokomis.) Jis priėjo išvadą, jog juslinė patirtis nėra vienintelis pažinimo šaltinis.

Kantišku požiūriu, evidencijos turime ieškoti ne patirtyje, bet moksle, kuris nagrinėja patirties sąlygas. Jei šis mokslas prieina išvadą, jog gėrio, tiesos ir priežastingumo idėjos yra būtinos žmogaus proto veikimo sąlygos, tai tiek evidencijos pakanka įrodyti tų idėjų visuotinumui.

Kanto transcendentalinė psichologija šiame amžiuje atrado šalininkų psichologijos moksle. Turiu mintyje Piaget'ą, kuris savo tyrinėjimuose naudoja Kanto transcendentalinę psichologiją, kad išaiškintų, kaip išsivysto žmogaus patirtis, mokslinis pasaulio pažinimas ir pajėgumas daryti dorovinius sprendimus.

Piaget šitaip aiškina, kaip vaikas išmoksta, jog 4 + 6 = 10:"Atagivenmoment(andthissometimes happens in front of the experimenter), the child when faced with the division of 10 into 4 and 6, will say, for example: 'That makes more. Oh no! you have only separated them and they can be put back. That comes to the same thing. This must be since they are the same, eta' In short, there is an under-standing, in general sudden, of reversibility and of the logical necessity it involves. ... Irreversibility is connected with the consciousness of the individual subject who, restricting himself solely to the action itself and the subjective impressions accompanying it, is carried away by the stream of internal and external events and strongly influenced by the ap-parent configurations. On the other hand, the disco-very of operational reversibility marks the constitu-tion of the epistemological subject, which becomes divorced from action proper so as to concern itself with the general coordinations of action, i. e., with those permanent "forms" of combination, over-lap-ping, ordering, correspondence, etc, which relate actions to each other and thus constitute their neces-sary substructure." (Insights and Illusions ofPhilo-sophy, p. 107 - 108)

Aiškindamas vaiko staigų suvokimą, jog 4 + 6 = 10, Piaget nesiremia metafizinės įžvalgos teorija. Jis remiasi teorija, jog pažinimas susideda iš minčių jungimo (sintezės) pagal taisykles. Kai vaikas suvokia, jog 4 + 6 = 10, jis suvokia, jog tai yra taisyklė, kuri daro šį minčių junginį teisingu.

Šią teoriją Piaget naudoja išaiškinti ryškius etapus, kuriuos jis randa vaiko pažinimo ir dorovės išsivystyme. Pirmas etapas pasižymi paprasta minčių asociacija. Siame etape pažinimas remiasi vien jusline patirtimi. Antras etapas pasižymi minčių jungimu pagal taisykles. Siame etape vaikas jau naudojasi taisyklės ir teisingumo sąvokomis, kurios neabstrahuojamos iš patirties. Vėliau žmogus psichologinės ar filosofinės reflekcijos būdu suvokia, kad jis jungia mintis ir kad jo minčių junginius galima kritikuoti, kaip teisingus arba neteisingus ir jis ima kurti filosofines teorijas, aiškinančias tiesos ir pažinimo subjekto esmę.

Žvilgterkime, kaip pritaikyti šias pastabas dorovės ir vertybių problematikai.


Matafizinės vertybės ir dorovės pagrindai

Gvildenant dorovės pagrindų klausimą, norisi išsiaiškinti du klausimus, kurie labai rišasi, bet yra vis dėlto skirtingi, būtent: kaip vertybės mus motyvuoja ir kaip vertybės mus angažuoja?

Kaip tiesa, mus motyvuoja vienaip ar kitaip veikti? Autorius rašo: "Tiesakalbis asmuo yra tikrovės ir būties vertybės atskleidėjas, gerbėjas, gynėjas ir mylėtojas. Tiesos skelbimas yra tikra atvirybė tikrovei ir girtina ištikimybė teisybės vertybei. Realybė ir tiesa yra visuomet svarbios savyje, o kaip tik dėl to jos yra svarbios ir teikiančios didį dvasios džiugesį asmeniui/' (Ten pat, p. 157) Metafizinės
 
Viktoras Petravičius, "Audroje", iš ciklo "Lino raižiniai Viktoro Petravičiaus" (16" x 9 1/4").

vertybės žmogų motyvuoja tą prasme, kad jos iššaukia meilės ir pagarbos emocijas.

Tačiau ne visos vertybės lygiai motyvuoja. Vienos vertybės svarbesnės už kitas ir todėl stipriau motyvuoja. Pati svarbiausia vertybė yra žmogus:
"Nėra jokios abejonės, kad pirmoji dorovę apsprendžianti vertybė yra žmogus. Asmenį, kurį net Kantas laikė tikruoju tikslu, bet niekados vergu ir vien priemone, privalu laikyti pačia pagrindiniausia ir svarbiausia dorovę sąlygojančią ir nustatančia vertybe." (Ten pat. p. 149)

Atrodo, jog autorius linkęs priimti Max Sche-ler'io požiūrį, kad žmonės gali vertybių svarbumo rangą įžvelgti ypatingu proto veikimu, vadinamu pirmenybės davimu (Vorzug). (Ten pat, p. 147) Žmogus, kuris gryna sąžine pasirenka meluoti, tai daro dėl to, kad jis apčiuopia ar įžvelgia kurios nors kitos vertybės didesnę svarbą ar vertę. Tokiuose atvejuose žmogų motyvuoja vertybė, kuri svarbesnė už tiesą. Atrodo, jog tai reiškia, kad tokiuose atvejuose žmogus jaučia stipresnę meilę svarbesnei vertybei ir todėl ta vertybė jį labiau motyvuoja.

Kaip išaiškinti atvejį žmogaus, kuriam nuosavybė, gyvybė ir kitos metafizinės vertybės nesukelia meilės ir pagarbos jausmų? Ar jis nenormalus? Ar jis tik nepakankamai aiškiai įžvelgia šias vertybes? Kaip tai moksliškai patikrinti ir patvirtinti?
Pavyzdžiui, sunku priimti, jog nuosavybė turi vidinę svarbą ir vertę, kurią visi visuose amžiuose gali įžvelgti. Atrodytų, kad, jei gyventume kitais laikais, kokioje kitokioje visuomeninėje santvarkoje, nuosavybė visai mūsų nemotyvuotų. Kaip moksliškai patikrinti ir vienaip ar kitaip patvirtinti, kurios yra metafizinės vertybės?

O gal iš visų išvardintų vertybių tik žmogus yra metafizinė vertybė, tik žmogus turi vidinę svarbą ir vertę? Gal visų kitų vertybių svarba ar vertė priklauso nuo šios vienintelės vertybės ir nuo aplinkybių, supančių specifinį elgesį ar sprendimą?

Kristus sakė, kad yra tik vienas dorovės principas — mylėti artimą. Tai reiškia, kad, dorovės atžvilgiu, tik vienas jausmas mus motyvuoja, būtent artimo meilė. Kai kuriuos žmones taip pat motyvuoja tiesos meilė. Tačiau, jei tiesos meilė nėra paremta žmogaus meile, šią meilę kaip motyvą galime išaiškinti to žmogaus specifinio charakterio ar išauklėjimo dėka, ne dėka jo esmės, kaip dorovinė būtybė. Si pastaba galioja visom kitom metafizinėm vertybėm.

Neaišku, kaip metafizinės įžvalgos teorija gali padėti į šį klausimą atsakyti. Kai skiriasi nuomonės apie tikrąsias vertybes, kaip galima įrodyti, kad viena įžvalga teisinga, o antra — klaidinga.

Dažnai žmonės pasirenka elgesį, kuris remiasi dorovei prieštaraujančiomis vertybėmis. Kaip išaiškinti žmogaus tokio elgesio pasirinkimą? Atrodytų, kad šiuose atvejuose žmogų motyvuoja emocija, stipresnė už metafizinių vertybių meilę. Kodėl metafizinių vertybių meilė kartais silpnesnė, o kartais stipresnė, už kitas motyvuojančias emocijas?

Toks motyvacijos supratimas priveda prie determinizmo ir laisvos valios paneigimo. Anot Juozo Navicko, žmogus laisvas todėl, kad niekas jo nepriverčia vienaip ar kitaip elgtis. Tačiau determinis-tams prievarta šiuo klausimu visiškai neaktuali.

Tik viena aktualu, būtent pasirinkimo ar sprendimo priežastis. Kadangi kiekvienas žmogaus pasirinkimas pagrįstas vienokia ar kitokia emocija, jo jausmas, kad jis laisvai renkasi, yra iliuzinis. Kiekvienas jo pasirinkimas yra determinuotas.

Ko trūksta šiame motyvacijos modelyje — tai paaiškinimo, kaip protas (ne tik jausmai) gali motyvuoti. Net ir nedorovinėje plotmėje, žmogus kartais pasirenka elgesį ne todėl, kad jausmai jį motyvuoja, bet todėl, kad jis supranta, jog toks elgesys būtų pravartus. Pavyzdžiui, studentas gali jausti stiprų norą eiti į balių, tačiau gali rinktis pasilikti namie ne dėka kokios stipresnės emocijos, o grynai dėka jo supratimo, kad tai būtų jam naudinga.

Kaip suprasti protą kaip motyvacijos šaltinį? Kodėl viena priežastis motyvuoja, o kita nemotyvuoja? Juk priežastys neturi to intensyvumo, kurį randame jausmuose.

Šie klausimai atveria duris į tą patį transcendentalinės psichologijos mokslą, kurio pradininku buvo Kantas. Kantišku požiūriu, žmogus pajėgia statyti sau tikslus, pavyzdžiui, įsigyti bakalauro laipsnį ar numesti svorio. Jis taip pat pajėgia nagrinėti susidariusias sąlygas ir spręsti, kuris elgesys labiausiai padės pasiekti nusibrėžtus tikslus.

Protas motyvuoja ta prasme, kad žmogus gali praktiškai protauti, t.y. šitaip mąstyti: "Jei noriu to ir to, tai turėčiau taip ir taip daryti."
Kol kas aiškinomės, kaip vertybės motyvuoja. Dabar paklauskime, kaip vertybės angažuoja. Metafizinės įžvalgos teorijos šalininkai jaučia, jog metafizinių vertybių betarpiška įžvalga ne tik motyvuoja, bet ir angažuoja žmogų. Tik lieka neaišku, ką tai reiškia. Ar žmogus, kurį angažuoja vertybės, kuo nors skiriasi nuo žmogaus, kurio neangažuoja vertybės? Atrodytų, kad vienintelis skirtumas yra toks: pirmasis žmogus jaučia vertybių meilę, o antrasis jos nejaučia.

Kuo skiriasi šuniukas, kuris myli savo savininką ir aplamai myli žmones, nuo žmogaus, kurį angažuoja artimo meilė? Gal atsakymas yra šis: šuniukas nepajėgia įžvelgti metafizinių vertybių, tai jis myli tik konkrečius žmones. O žmonės myli metafizinę vertybę žmogų ir jų meilė konkrečiam žmogui išplaukia iš šios metafizinės meilės. Ar tai sudaro skirtumą jų elgesy? Ar tai sudaro skirtumą jų vidiniame pasaulyje? Kaip tą skirtumą išaiškinti?

Norisi suprasti, kaip vertybės angažuoja ar motyvuoja žmogų kaip protaujančią būtybę. Jei turėsime omeny, kad patirty protas nėra pasyvus, tai iškyla toks klausimas; kaip protas supranta, kad gražus daiktas — gražus, kad teisingas teigimas — teisingas, kad doras elgesys — doras? Ar viena ir ta pati įžvalga gali išaiškinti proto pajėgumą suprasti grožį, tiesą ir gėrį? Ar iš viso ši teorija pajėgia išaiškinti proto veikimą, kai jis supranta grožį, tiesą ir gėrį?

Matėme, kad kantišku požiūriu ne tik jausmai, bet ir protas motyvuoja žmogų. Šiuo požiūriu dorovės esmė slypi praktinio svarstymo ypatingame turinyje. Sį svarstymo turinį gal būtų galima trumpai aptarti kaip turintį orientaciją į žmogų. Taigi žmogus, spręsdamas ką daryti, atsižvelgia ne tik į savo bet ir į kitų žmonių susikurtus tikslus.

Prof. Rawls savo knygoje Theory ofjustice stengėsi apibūdinti dorovinio svarstymo esmę. Jis tai darė, išvystydamas utopijos idėją — utopijos, kurioje visi daro sprendimus, atsižvelgdami tik į sprendimo teisingumą kitų žmonių atžvilgiu. Sios utopijos idėja jis stengėsi pailiustruoti Kanto kategorinio imperatyvo sąvoką. Šia sąvoka stengiamasi išaiškinti kaip žmogus kartais motyvuojamas daryti tai, kas jam nenaudinga ir ko jis nenori daryti siaurąja prasme.

Kantišku požiūriu būtybė, kurią angažuoja vertybės, yra būtybė, kuri stato sau tikslą elgtis iš artimo meilės. Žmogus, kuris pajėgia tai daryti, yra žmogus, kuris pajėgia svarstyti, ką jis turėtų daryti, kad jo elgesys neprieštarautų kitų laimei. Tai gana sudėtingas pajėgumas, kurio nei šuniukai, nei maži vaikai neturi. To pajėgumo negalima redukuoti į metafizinių vertybių įžvalgos aktą.

Laisva valia
Anot Nietzsches, žmogaus gyvenimas yra auksinio sviedinio metimas į orą. Tuo jis bandė pasakyti, kad žmogus yra spontaniškas, laisvas. Jis pats kuria savo vertybes.

Pagal autorių, žmogus yra laisvas ta prasme, kad niekas jo nepriverčia dorai elgtis. Žmogus jaučia meilę metafizinėms vertybėms, tačiau jis taip pat išgyvena kitus jausmus, kurie gali šiai meilei prieštarauti. Pats žmogus renkasi, ką daryti. Tačiau žmogus nėra spontaniškas vertybių kūrėjas.

Jei dorovę suprasime kantišku būdu, kaip plaukiančią iš žmogaus proto pajėgumo, tai ta prasme būtų galima sakyti, kad žmogus pats kuria dorovines vertybes. Tačiau tai dar nepaneigtų tų vertybių visuotinumo, nes šis proto pajėgumas slypi kiekviename iš mūsų. Kiekvienas žmogus pajėgia svarstyti orientuodamasis į žmogų.

Kas yra spontaniškumas? Kas yra laisvė? Čia mes galime stengtis suprasti vienų filosofų dorovės sutapatinimą su laisva valia. Kai žmogus pasirenka elgtis taip, kaip jis nori (siaura prasme), jis pasirenka gamtos kelią. Taip pasielgdamas, jis elgesį paremia priežastimi, kuri išplaukia iš jo norų. O kai žmogus pasirenka elgtis taip, kaip jis angažuotas elgtis, jis pasirenka laisvės kelią. Taip pasielgdamas, jis elgesį paremia priežastimi, kuri išplaukia iš jo proto.

Kaip suprasti protą, kuris orientuojasi į žmogų? Kokios tokio proto pajėgos? Matėme, kad šie klausimai atveria duris į turtingą pažinimo šaltinį, t.y. į mokslą apie žmogų kaip protaujančią būtybę. Kantas šį mokslą vadino transcendentaline psichologija. Dvidešimtame amžiuje Piaget šio mokslo teoretinius pagrindus praturtino savo tyrinėjimais.

Šiomis pastabomis nenorėjau nesutikti su prof. Navicko pagrindinėmis mintimis. Pagrindinė jo žmogaus samprata tai tokia, kurią kiekvienas filosofuojantis žmogus stengiasi suprasti — žmogus, motyvuojamas vertybių, kurios visiems lygiai galioja. Tačiau jo parinktas kelias, man atrodo, vedą į aklavietę. Metafizinės įžvalgos teorija neįstengia ir nesistengia suprasti žmogaus kaip protaujančios būtybės.


BIBLIOGRAFIJA
Rene Descartes, Descartes: Philosophical Writings, red. ir vertė B. E. M.Anscombe ir P. T. Geach, Edin-burgh, 1954.
David Hume, Philosophical Essays Concerning Human Understanding, red. C. W. Hendel, New York, 1955.
Immanuel Kant, Grynojo proto kritika, vertė R. Plečkaitis, Vilnius, 1982.
Leonas Navickas, Vertybės ir dorovė: moralinės filosofijos pagrindai, Roma, 1988.
Jean Piaget, Insights and Illusions of Philosophy, vertė Wolfe Mays, New York, 1971.
John Rawls, Theory ofjustice, Cambridge, Ma., 1971.