FESTINA LENTE, ARBA ILIUZIJŲ NELAISVĖJE Spausdinti
Parašė JONAS MIKELINSKAS   
Politikoje neskubus atkaklumas visada nugali nežabotą jėgą, kruopščiai parengtas planas — improvizuotą polėkį, realizmas — romantiką (Stefanas Zweigas).

Kai gerai įsigilini į dabartinę ekonominės blokados sukeltą situaciją Lietuvoje, matai gremėzdiškus purvinai žalios spalvos šarvuočius ir tankus, ardančius gatvių grindinį, regi išpampusius nuo žmones kiršinančių proklamacijų sraigtasparnius ore, žvelgi į naivius melu ir neapykanta pripumpuotus persirengusių ir nepersirengusių svetimo turto "sargų" veidus, skaitai nerimo bei pasipiktinimo žodžius, nukreiptus prieš okupantų savivalę, turi galvoje nežabotą dezinformacijos ir šmeižto kampaniją centrinėje spaudoje ir centrinėje televizijoje, tad niekaip neįstengi atsikratyti įkyrios minties, kad dėl kažko, kas čia nūnai pas mus vyksta, kažkuo kalti ir mes patys, lietuviai.

Ne, ne dėl tankų ir sraigtasparnių, ne, ne dėl desantininkų ir jų guminių lazdų, paruoštų naująjį įstatymą įdiegti ne žodžiais, bet darbais, o paprasčiausiai dėl ... iliuzijų. Iliuzijų, kad pasaulyje dar viešpatauja šviesa ir tiesa, protas ir dora, gėris ir grožis, kilnumas ir riteriškumas... Iliuzijų, kad bėdžiui ir silpnesniam ateis į pagalbą turtingesnis, stipresnis. .. Ir bene keisčiausia ir gražiausia, kad šitos iliuzijos, net nuspalvintos tam tikra pretenzija, mūsuose dar labai gaivios ir valdingos po tiek negandos ir nusivylimo šio pasaulio galingiausiais metų.

Ir tos iliuzijos gimsta, klesti, tarsi niekad nebūtų buvę Miuncheno suokalbio, Teherano, Jaltos konferencijų... Lyg nebūtų buvę Franklino De-lano Ruzvelto, Hario Trumeno ir marksizmu farširuotos jų demokratijos bei balansavimo ant diplomatijos ribos. Lyg nebūtų buvusios bejėgiškumu persunktos Suvienytų Nacijų organizacijos, kur, anot A. Solženicyno, susijungusios ne tautos, o sulygintos teisėmis vyriausybės, neatsižvelgiant į tai, ar jos būtų buvusios laisvai išrinktos, ar prievarta bei ginklu uzurpavusios valdžią. Lyg nebūtų buvę Helsinkio pasitarimo dokumentų, įamžinusių galingųjų egoizmą, melą ir savivalę. Lyg jau būtume pamiršę pokario metus, kai mes, lietuviai, tiek iškentėję nuo Rytų ir Vakarų per visą savo istoriją, dar tikėjomės stebuklo, ateisiančio iš Užjūrio.

Tad nejaugi mes ir dabar dar neįstengiame įsisąmoninti paprasčiausio dalyko, jog garsioji Amerika, kai galėjo mums ir kitoms laisvę mylinčioms tautoms padėti, to nenorėjo, o dabar, jei ji to ir norėtų, nebegali. Nebegali todėl, kad reikalą turi su tokia šalimi, kuri toli gražu ne visuomet atsakinga už savo veiksmus.

Visa tai buvo ir yra. Ir dar daug kas buvo ir yra pasilikę. O mums šiuo metu ypač svarbu žinoti, kad ir toje šalyje, kuri dar vis taip uoliai eina vyresniojo brolio pareigas, buvo ne vienas toliaregis, kuris neturėjo iliuzijų dėl savo tautiečių, dėl jų ateities, dėl...

Štai jų žodžiai.
"Dar vienas šimtmetis tokio despotizmo kaip dabar, ir išnyks visos gerosios rusų liaudies savybės" (Gercenas apie Nikolajaus I epochą). "Aš bijau rusų pergalės, bijau to, kad laukinė Rusija šimtamilijoniniu pilvu neužgriūtų Europos" (Gorkis, Pirmojo pasaulinio karo metu).
"Rusijoje sąžiningas žmogus — kažkas panašaus į kaminkrėtį, kuriuo auklės gąsdina mažus vaikus" (Čechovas).

Deja, visa tai, ko taip bijojo ir dėl ko nuogąstavo šviesiausi Rusijos protai, įsikūnijo Tarybų Sąjungos realybėje. Ir įsikūnijo daug didesniu, gilesniu ir platesniu mastu, negu įstengė pramatyti įžvalgiausia akis ir protas. Ir daugiausia dėl to, kad viskas tenai per septyniasdešimt metų buvo grindžiama neapykanta. Stai k^sako žinomas rusų rašytojas Viktoras Koneckis: "Išėjęs į savo mylimo Leningrado gatvę, patenki į neapykantos okeaną. Mes visi — viena neapykanta" ("Literaturnajagazeta", 1990, Nr. 13).

Visa tai žinant ar bent nujaučiant, mums bus daug lengviau suprasti, kodėl taip sunkiai, braškėdama ir stenėdama išgarsintoji pertvarka skinasi sau kelią per melo, demagogijos, despotizmo, obskurantizmo, neapykantos išaugintas ir subrandintas džiungles.

Visa tai žinant ar bent nujaučiant, keistoka girdėti ar skaityti žmonių dejones, skundus, nusivylimus arba net pretenzijas, išsakomas JAV arba Tarybų Sąjungos adresu, lyg jos būtų mums didelės draugės, bičiulės, bendramintės, pasiruošusios bet kurią sunkesnę valandą ateiti į pagalbą. Ar galima nusivilti tuo, kas ne tik niekados neteikė didelės vilties, bet ir kiekviena proga už kiekvieną laisvą mintį ar žingsnį atsilygindavo kartuvėm ar Sibiru?

Tai gali paliudyti ne tik sukilimų prieš carizmą didvyriai, spaudos draudimo meto knygnešiai, pokario partizanų išniekinti lavonai, bet ir taikių Lietuvos gyventojų genocidas ir bukaprotiškas kerštas Rytprūsių vietovardžiams — visam tam, kas dar ne rusiška.
O dabar? Kas dedasi dabar, kai visa Lietuvos ekonomika nusikalstamai pakinkyta į Sąjungos vežimą? BLOKADA! Kokių reikia smegenų, sudarkytų neapykantos visam tam, kas nori gyventi laisvai, kad šitokią bausmę sugalvotum ir primestum?! Ir dar tuomet, kai Leningrado blokada neišblėso rusų tautos atmintyje.

O Amerika? Toji išgarsinta Amerika, kuri jau penkiasdešimt metų nepripažįsta mūsų okupacijos, sako, kad Lietuvos klausimas yra TSRS vidaus reikalas. S tai kokia logine ekvilibristika sugeba vadovautis pragmatikų diplomatija! Tai argi neteisus jų rašytojas Goras Vidalas, kuris teigia, kad Amerika tik sužadina savo klausytojams laisvės troškimą, o pati juos palieka likimo valiai?

Ar iš viso to neseka, kad nusivilti galima tik draugu, bičiuliu arba džentelmenu, kuris visą gyvenimą prisiekinėjo meilę, ištikimybę, pagalbą, o paskui bailiai pabėgo, vos tik atsidūrus tau pavojaus akivaizdoje, arba piktai sugriežė dantimis, tau panūdus gyventi savo galva. O antra vertus, argi mes, lietuviai, esame tokie svarbūs sumaterialėjusio pasaulio pilvui ir istorijai, kad dėl mūsų laisvės kas rimtai ryžtųsi rizikuoti savo nusistovėjusia tvarka, sočiu egzistavimu, miesčioniška ramybe... Nebent saujelė dar nepribaigtų idealistų, kurie negali ramiai žiūrėti, kaip melas ir neapykanta triumfuoja mūsų planetoje. Tai kam toji naivi pretenzija, migdanti iliuzija?

Laisvai gyventi mes norėjome visą laiką, jau nuo tos kraupios dienos, kai laisvę praradom. Todėl ir šių metų Kovo vienuoliktosios aktas yra ne kas kita, kaip to begalinio noro įsikūnijimas. Bet mums grasina. Ir ne juokais: imperinės centro ambicijos ir tradicijos mus pastatė į sunkią padėtį. Ir nežinia, kas mūsų laukia artimiausioje ateityje. O ką mes turime daryti? Dabar, kai dangų ir žemę drebina Jazovo militaristų karo technika, kai niekas neskuba mums į pagalbą, kai kiekvieną dieną pavojus žmoniš-kesniam gyvenimui vis auga, kai specdesantininkų įžūlumas vis aršėja, kai laukinio smurto aktai vis dažnėja, kai "jedinstvininkų" ir "platformininkų" egoizmas ir savivalė peržengia elementariausias padorumo ribas, kai...

Dabar, kai virš mūsų pakibo nerimo, netikrumo ir grėsmės debesys, mes turime pirmiausia gerai įsisąmoninti, kad Kovo vienuoliktosios Nepriklausomybės prikėlimo aktas yra visiškai teisėtas Vasario šešioliktosios kūdikis ir jokiu būdu jis negali būti pamestas, juo labiau nužudytas, idant nesulauktume pasmerkimo iš būsimųjų kartų ir neįduotume maniakui į rankas kortos, kuria jis galėtų mus bet kuria proga ir be progos šantažuoti. To akto veikimas neišvengiamu atveju gali būti pristabdytas, tačiau jokiu būdu nesužlugdytas. Argi normalūs tėvai išsižada savo vaiko?

Bet Maskva mums grasina. Ir ne tik grasina, bet ir dusina, marina. Ir vien todėl, kad mes, atseit, nenorime suprasti ir atsižvelgti į realią TSRS prezidento Michailo Gorbačiovo padėtį. Žinoma, jo padėtis nėra iš lengvųjų ir gerųjų —jį moko ir spaudžia ne tik militaristai, neostalinistai, bet ir monarchistai. Taigi pirmojo TSRS prezidento padėtis nė kiek ne geresnė už mūsiškio V. Landsbergio padėtį. O rasi ir dar sunkesnė. Vytautas Landsbergis — kad ir koks būtų mūsų Nepriklausomybės finalas, — jeigu jai liks ištikimas iki galo ir nepadarys lemtingos klaidos (net jei sutiksime su A. Juozaičiu, kad istorinę klaidą jis jau padarė), tautos akyse, širdyje ir mūsų istorijoje jis atsistos šalia J. Basanavičiaus, Vinco Kudirkos ar pirmųjų Respublikos prezidentų. Gorbis, deja, tokios alternatyvos neturi — jo pralaimėjimas tikriausiai susietas su neostalinizmo arba carizmo restauravimu. O pagaliau negalima atmesti ir tokios galimybės, kad pirmąjį prezidentą nuplaus įsisiūbavusios pertvarkos bangos, kaip ne vieną revoliucijos lyderį. Ir vis dėlto norisi manyti, kad jis išliks, ir jo įsitvirtinimas Kremliuje taps neišvengiama preliudija į imperijos subyrėjimą. Ir tai įvyks net prieš jo norą. Ir vien dėl paprasčiausios aplinkybės, gyvenimo logikos — kas atsirado dėl melo, demagogijos ar utopijos, tas tiesos, viešumo ir pažangos neišvengiamai bus suardyta. Pagaliau sunku ir įsivaizduoti, kad Pasaulio politikas Nr. 1 galėtų rimtai galvoti apie pačios Rusijos laisvę tautų kalėjime. Šiuo metu jis dar tik nepribrendęs būti imperijos duobkasiu. Teisingiau pasakius, pati imperija dar nepribrendusi likviduotis kaip didžiausias XX amžiaus pabaigos anachronizmas. Prie tos minties ją reikia pamažu pratinti, kol pažangiausių Rusijos protų mintis "tauta, engianti kitas tautas, negali būti laisva", virs materialia jėga, sugebančia įvykdyti šią istorinę misiją. Suprantama, prieš tai turės būti atliktas didžiulis švietėjiškas darbas, kuris jau dabar pažangiausioje spaudoje viešumo sąlygomis įsisiūbavo. Ir ne tik spaudoje. Todėl labai gaila, kad ir mūsų, lietuvių, parlamentarai be kovos užleido taip dėkingas švietėjiškas pozicijas tame galingame, bet daugeliu atžvilgių reakcingame Centre. Ir taip pasielgę, mūsų deputatai Aukščiausioje Taryboje susilpnino ir paties Gorbačiovo, kuris, išleidęs džiną iš butelio, nebegali pats vienas su juo susitvarkyti, pozicijas. Vargu ar tai į naudą mums patiems.

Žinoma, Landsbergio ir Gorbačiovo tikslai neišvengiamai turėjo susikirsti, tegul ir ne taip staigiai ir dramatiškai. Tačiau kas jau įvyko, tai jau įvyko: Rubikonas peržengtas — alea jacta est. Ir rezultatai po peržengimo akivaizdūs. Belieka kovoti. Ir kovoti, mobilizavus visus moralinius bei materialinius tautos išteklius. O pradėti reikėtų nuo to, kad kuo mažiau ėstume vienas kitą ir mažiau dairytumėmės į atpirkimo ožius. Deja, jau kuris metas, kai išryškėjo ir vis dar neatlyžta nepasitikėjimas komunistais. Keisčiausia, kad tasai antikomunizmas pasireiškia ne kova prieš ideologiją, o prieš pačius žmones. Ir nepasitikima, ir priekaištaujama nepaisant to, kad per savo dvidešimtąjį suvažiavimą Lietuvos komunistai žengė tokį drąsų, principingą, kupiną žmogiško orumo žingsnį — atsiskyrė nuo TSKP, pasmerkė savo ligšiolinę taktiką ir strategiją, ryžtingai nutraukė ryšius su savo kruvina praeitim. Dar daug kas nenori suprasti, jog negalima reikšti nepasitikėjimo tam, kuris turėjo drąsos prisipažinti klydęs. O toks prisipažinimas jau įvyko.

Anksčiau, pačioje pertvarkos pradžioje, kai sąjūdis dar nebuvo gimęs, per vieną susitikimą su skaitytojais Šiauliuose gavau klausimą: kas bus ateityje su komunistų partijos nariais, kurie turėtų jausti baisią praeities kaltės naštą? Aš tada atsakiau, kad komunistų partija turės iš pagrindų persitvarkyti, atsinaujinti, nutraukti ryšius su savo kruvina praeitimi ir tik tada atgaus tautos pasitikėjimą. Taip atsakiau, nelabai įsitikinęs, kad už metų kitų tai ištikrųjų gali įvykti. Ir štai įvyko stebuklas — Lietuvos komunistų partija, kuri daugelį metų buvo Lietuvos Nepriklausomybės duobkasys, staiga atsipeikėjo ir nuėjo kartu su visa tauta tiesos ir šviesos keliu. Jeigu jau įvyko toks proto prašvietėjimas, tai yra pagrindo manyti, kad nebus sustota pusiaukelėje, o bus einama toliau. Rasi nebetoli ir toks momentas, kai net labiausiai užkietėjęs bolševikas stebėsis neatsistebės, kaip jis galėjo susigundyti tokiu "mokslu", kuris nukreiptas prieš žmogaus prigimtį, kur viskas siūta rausvais utopijos siūlais, kur teorija niekaip nesiduoda paverčiama išsvajota praktika... O kol to dar nėra, privaloma vadovautis gyvenime tokia taisykle, jog į kompartiją stojo toli gražu ne vien karjeristai, "komfilai", romantikai ar kokie apsi-draudėliai. Buvo juk lietuvių, kurie, regėdami tragišką tautos padėtį, jos agoniją, troško, kad šis visuotinio degradavimo procesas bent kiek būtų pristabdytas. O tam daugiau galimybių ir teisių turėjo "partinis draugas". Be to, įsidėmėtina, jog daugelio komunistų gana ribota pasaulėžiūra, todėl argi galima iš kiekvieno jų reikalauti, kad įsigilintų į "klaidžiojančios po Europą šmėklos" esmę? Arba suvoktų, kad tasai "mokslinis socializmas" yra ne kas kita kaip romantikų svajonė. Bismarkas, vienas įžvalgiausių politikų pasaulinėje istorijoje, jau prieš šimtą metų pareiškė: "Socializmui sukurti reikia surasti tokią šalį, kurios negaila".

Kritiškesni, supratingesni ir, svarbiausia, kur kas reiklesni sau mes turėtume būti ir Tarybinės armijos atžvilgiu. Kur mus gali nuvesti tokie šūkiai: "Okupantai, lauk iš Lietuvos!"? Prieš taip sakydami ar rašydami, mes turėtume prisiminti ar iš naujo sužinoti, kad visuotinė krizė, kuri atvedė TSRS visuomenę prie bedugnės, Tarybinę armiją sukrėtė žiauriausiai. Ir pirmiausia iš pagrindų supurtė jos prestižą. O bene didžiausią smūgį jos prestižui, kad ir kaip keista, sudavė "laimėtas" Tėvynės karas. Kodėl rašau "laimėtas" tarp kabučių? Ogi vien todėl, kad prisiminiau tokius žinomo tarybinio rašytojo Viktoro Astafjevo žodžius: "Jeigu šiandien pažvelgsime į mūsų Rusijos centrą, į ištuštėjusią kaimo Rusiją, kuri buvo pagrindinė eilinių kareivių tiekėja, tai susidarys įspūdis, kad mes nugalėtieji" ("Litera-turnaja gazeta", 1988, Nr. 20).

Rūstūs, skaudūs žodžiai. Ko ne ko, o jau V. Astafjevo, pagarsėjusio prozininko ir Tėvynės karo dalyvio, jokiu būdu neįtarsi antipatriotizmu, juoba kad ir dabartiniai slavofilai, net "Pamiat" vyrukai, jo vardu naudojasi kaip nacionalinio atgimimo vėliava. Tačiau V. Astafjevo lūpomis byloja apie Tėvynės karą ne mitas, o pati rūsti tikrovė. Kokia toji tikrovė? Ogi tokia, kad per Antrąjį pasaulinį karą Tarybų Sąjunga prarado 22 milijonus karių, o vokiečiai tik 1,5 milijono (santykis — keturiolika prieš vieną). Ką tai reiškia? Kompetencijos hegemoniją prieš nekom-petenciją. Šioje masios, minios, skaičiaus pragaištingoje dominantėje, ko gero, ir reikia ieškoti tarybinio žmogaus nepilnavertiškumo jausmo, kuris neretai pasireiškia per santykius su užsieniečiais ir kuris kompensacijos forma gali prasiveržti ne tik slapta, bet ir atvira neapykanta visam tam, kas bent kiek ir kuo nors išsiskiria. Juk daugelio "visuomeninės mašinos" ar kolektyvo "sraigtelių" sąmonėje ar pasąmonėje užprogramuota idėja fiks: kas aš esu, jeigu už mano kupros nestovi šimtas į mane panašių. Žinoma, ne visuomet taip lengva susitaikyti su tokia mintimi, bet tam ruošia dirvą muštro, komandavimų ir visokių mitų pritvinkusi tikrovė. O toji tikrovė pasidaro dar problemiškesnė ir tragiškesnė, kai nuo altorių ir pjedestalų nuverčiama aibė stabų. Dėl natūralaus demistifikavimo labiausiai nukentėjo kariškas munduras, daugiau negu kas nors kitas išdabintas netikrais blizgučiais. Kaipgi apsiprasti su šitokia nuobodžia ir nedėkinga tikrove, jeigu joje nebe-griaudėja "Auroros" salvės, jeigu nuo snieguotos Pa-maskvės arenos paskubomis pasišalina generolo Pamfilovo grenadieriai, nesuspėję net ištarti: "Rusija didžiulė, bet atsitraukti nėra kur: už mūsų Maskva", jeigu Žukovo, Konevo, Černiachovskio, Vatuti-no ar Vasilevskio "genialią" taktiką ir strategiją koreguoja ir aptemdo "kraupi matematika": "keturiolika prieš vieną", jeigu ...

Visa tai turint galvoj, bus suprantami ir tokie vienakojo karo veterano žodžiai, pasakyti fotografavusiam korespondentui: "Karą mes laimėjome. Bet neišvadavome nei savęs, nei jūsų" ("Literaturnaja gazeta", 1990, Nr. 19).

O paskui? Argi nebuvo Afganistano su ribotu Tarybinės armijos kontingentu, neribota karine technika ir neribotu genocidu, negarbingai atvedusiu brandaus socializmo šalį prie gėdingo pralaimėjimo? Be to, Afganistano avantiūra galutinai išsklaidė mitą apie Tarybinės armijos karių moralę, jos ginklo pranašumą, jos nenugalimumą...

Tai iš kur rasis tasai tarybinės armijos prestižas? Gal iš tų stovyklų ir kariuomenės dalinių, kur viešpatauja "diedovščina", korupcija, "senių" sadizmas ir vadovybės bejėgiškumas?

Kodėl aš apie tai kalbu? Ogi vien todėl, kad šitokia atmosfera armijoje nieko gero nežada ir ateity. O jeigu dar prie to pridėsime ir dabartinės aukščiausios karo vadovybės nepilnavertiškumo kompleksą, ką liudija kruvini įvykiai Alma Atoje, Tbilisyje, Bakų, — tikrai verta didžiai susimąstyti ir jokiu būdu neduoti dingsties tam nepilnavertiškumo kompleksui pratrūkti kraupia forma. Todėl šiuo metu būtina ieškoti bendros kalbos net su jazovais, achro-mejevais, gromovais, kad ir kokie jie būtų įtarūs, nesukalbami, tuščiagarbiai bei sukaustyti imperinio mąstymo dogmų. Imperinis mąstymas kariniuose sluoksniuose dar nepaprastai gajus, apie tai byloja ir "Vakarinėse naujienose" pasirodęs Sergejaus Ignatjevo straipsnis "Lietuvos įvykiai ir karinių jėgų pusiausvyra žemyne" (1990.IV.23). Kas tame straipsnyje, gana apgalvotame ir nepasakysi, kad piktame, stebina? Tai pastangos primest savo nuomonę, ignoruojant, kad 1940 metų birželio mėnesį Lietuva buvo Raudonosios armijos okupuota. Ką tuomet reiškia tvirtinimas, jog "Lietuvos klausimas" neginčijamai priklauso Tarybų Sąjungos vidaus politikos sferai? O bene keisčiausia ir absurdiškiausia tame "gerai apgalvotame" straipsnyje yra tai, kad kaltė dėl visų sunkumų ir nesklandumų, kurie gali kilti arba kils ateity tarp Europos ir viso pasaulio valstybių atsiskyrus Lietuvai nuo TSRS, suverčiama pačiai Lietuvai, lyg ji būtų prašiusi ją okupuoti. Perskaičius šį straipsnį, taip ir maga tokiems strategams atsakyti: prisivirėt košės, tad ją ir kabinkit!

Bene blogiausia blokados sąlygomis, kad vis labiau įsigali irzlumo, netikrumo atmosfera, kuri dabar trukdo normaliai, visapusiškai išgvildenti kiekvieną sudėtingesnį klausimą, apsvarstyti bei įvertinti visą susidariusią padėtį. Kartais darosi keista, nesmagu, net gėda, kai tautos išrinkti deputatai, užuot ieškoję optimalaus sprendimo varianto, ima vienas kitam reikšti nepasitikėjimą, demonstruoti pilietinį aktyvumą dėl aktyvumo, siekti populiarumo ne faktų logika bei reiškinių analizės gilumu, o vien žodžio lakumu, retoriniu menu... Juk tokioje nervingoje, įkaitusioje atmosferoje nusišneka net toks patyręs valstybės veikėjas kaip M. Gorbačiovas, daugelio pripažintas pirmuoju politiku. Manau, kad irzlumu ir piktumu tegalima paaiškinti tokius retorikos perlus, kai įvairiakalbių aborigenų padėtis Tarybų Sąjungoje sulyginama su JAV kolonistų situacija. Arba kai rimta veido išraiška pateikiami kompensacijos reikalavimai tai tautai, kuri panorėtų išstoti iš ten, kur niekad laisva valia neįstojo, o buvo įstatyta grubia prievarta ir laikyta demagogija, melu bei genocidu. Dar keisčiau skamba TSRS lyderių žodžiai, kada jie, žūtbūt norėdami savo imperialistines ambicijas pateisinti, prisimena ir stengiasi tylom tęsti carizmo geopolitiką. Beje, šitoje įtarumo bei irzlumo atmosferoje ir pas mus neteisingai kai kieno buvo suprastas ir aktualus A. Juozaičio straipsnis "Istorinė klaida".

Ir kai girdi ar skaitai šitaip tendencingai suokiant pačiame Centre įtakingiausius ir šviesiausius TSRS protus, kai matai centrinės televizijos ekrane vienašališkus, mūsų laisvės bylą juodinančius paveikslus ir žodžius, darosi apmaudu ir skaudu dėl tos svarbios tribūnos, iš kurios taip neapgalvotai ir lengvapėdiškai pasišalino Lietuvos parlamentarai. Suprantama, perversmo jie tenai nebūtų padarę, bet iš pradžių būtų užtekę ir išryškinti, kad teisybė ne ten, kur šarvuotas kumštis. Ir jei vienam kitam TSRS deputatui būtų atsivėrusios akys, mūsų reikalas būtų tik laimėjęs.

Neatsakingi bei nekompetentingi pareiškimai ar darbai kelia teisėtą klausimą: kokio lygio, gyvenimiškojo ir intelektualinio pasiruošimo yra TSRS Prezidento patarėjai, jeigu jam leidžia šitaip fantazuoti pasaulio akivaizdoje ir nepasmerkia tokios blokados, kurią gali pateisinti tik imperinių ambicijų sužadintos smegenys. Tiesa, antra vertus, šituo savo "žygdarbiu" M. Gorbačiovas davė mums puikią pamoką, kad niekados ir jokiu būdu negalima priklausyti jokiai sąjungai, federacijai ir konfederacijai, nes nežinia, kas gali šauti jos prezidentui į galvą.

Iš daugelio negerų ir kraupių dalykų dabartinėje ekonominės blokados situacijoje mus gali pradžiuginti nebent tai, kad šiomis savo funkcijomis Maskva pirmoji iš pasaulio galybių pripažino mūsų Respublikos nepriklausomą egzistavimą. Ir pripažino, kaip jai būdinga, — naujomis beatodairiškos prievartos formomis, kurios gali kiekvieną dieną tapti dar nuožmesnės ir ciniškesnės. Todėl, gyvenant šalia tokio monstro, kuris ne tik nepripažįsta rite-rystės principų, tarptautinės teisės bei moralės normų, bet ir netiki motinų ašaromis, kol kas vienintelis mūsų ginklas — rimtis, susiklausymas ir išankstinis nusistatymas atlaikyti, iškęsti visas mums primestas bėdas ir negandas. Ir, žinoma, dar labai svarbu neerzinti neapgalvotais veiksmais to monstro, kuris mums per ilgaamžę istoriją atnešė tiek vargo, baisybių ir kuris dar neatsikratęs gigantomanijos komplekso.

Šiuo metu, kai į prisikėlusią mūsų Respubliką atkreiptos viso pasaulio akys, kai į mus žiūrima kaip į tautą, kuri sugeba atkakliai ir pasiaukojamai siekti tikslo ir pasiryžusi laikinai atsižadėti savo gerovės vardan žmogaus laisvės ir orumo, nors ir koks būtų žemiškosios planetos demokratinių jėgų moralinis bei materialinis indėlis į mūsų laisvės kovą, jis niekad nebus toks didelis ir svarus, kad užgožtų mūsų pačių šventas pastangas ir ryžtą. Tad — festina len-te... per aspera ad astrą!

Literatūra ir menas, 1990 birželio 2, 9 d.