ŽVAIGŽDININKO UŽRAŠAI |
Parašė ALEKSANDRAS RADŽIUS |
Būk pašlovintas, mano Viešpatie, brolio mėnesio ir žvaigždžių, kurias tu sukūrei danguje stebėtinai žiburiuojančiuose toliuose. Šv. Pranciškus Asyžietis, "Saulės giesmė" Ž v a i g ž d y n ų u p ė Nuo Poliams, nuo Grigo Ratų, nuo Rigelio, nuo milžino Oriono kojų sruvena upė, pilna šviesos, kaip Nemunas, pilna žvaigždžių, kaip Nemunas, pilna sukruvintų dienų ir valandų, kaip Nemunas, ir liejas pabaigon, Baltijon, Viešpaties žvaigždėn — Achernar. Ž o d ž i a i e r d v ė j e Vieną vakarą, kai palenkiau visatos šaką, norėdamas nuskint gražiai prinokusį Algolį, šaka staiga nusviedė mane Galaktikon. Dabar sėdžiu šalia Persėjaus, kalbuosi su karaliumi Cefėju, su karaliene Kasiopėja, o ten, toli, tėvynė mano, vandens ir kraujo lašas, dar sukasi aplink mažytę Saulę, berdama erdvėn raides, berdama žodžius: — Kai praeis, kai viskas jau praeis, Žodžiai, pasilikit erdvėje. A n d r o m e d o s l a n k a Nežinau, ramunių kur ieškoti, Alsėdžių lankoje plačioj, kur vingiais bėga Sruoja, ar Andromedos migloje, Paukščių Tako draugo ir bendrakeleivio tolimam danguj. Tenai per šienapjūtę Almacho erdvėj žali žolynai žydi. Tenai lanka pilna ramunių geltonų. P e g a s o k e t u r k a m p i s Širdy gyventų amžinybė, jei tas mažytis Alpheratz spindėtų manyje, ir aš jame Žemės gelmėje. Naktis, sujungusi mane su tuo mažyčiu Alpheratz, neužsimerktų niekada. Naktis — šviesa man būtų amžina. P a s i k a l b ė j i m a s s u " D i d ž i u oj u š u n i m " Nebuvo Sirijus aukštai iškilęs, tiktai per sprindį virš kalnelio. Galėjau jį paglostyt, paliesti blizgantį jo kailį, galėjau jį prakalbint, paklausti, ką beveikia tarp mėlynų ramunių, kai jau seniai užmiršo senovinę sargybą virš Nilo tvinstančių krantų. Paglosčiau Sirijų, ir jau naktis — nebe naktis, tiktai tylus andante, su žvaigždėm besikalbant. N e r e g ė n a k t is Nurimkite, nusiraminkit, rudeninės žvaigždės, nesidangstykit debesim, nelykit ašarom. Žvaigždėlapiais išklojau sugrįžimo kelią, bet naktis neregė, ir naktis kurčia, veltui jos aš klausiu, kurgi Grigo Ratai? kur dabarties Sietynas? Tik vėjas šaltas pučia pro Pegaso langą ir bežadį lapą nešasi į šiaurę. E r i d a n o u p ė Nuo Rigelio, nuo šiaurės ištakų vingiuoja upė, vingiuoja Nemunas, vaiski šviesos srovė, rami ir nerami, pradžia ir pabaiga, Viešpaties malda. Plaukiu upe stiklo valtimi per degančias bangas į paskutinį uostą — Achernar. P o s t s c r i p t u m Gal nežinai, mielas bičiuli, gal nepažįsti žvaigždės nė vienos ir negirdėjai vardų paslaptingų, o jų spinduliai glosto tave, glosto mane, kai per zenitą, per vienišą langą slinkdamos nešasi naktį ir kalbina mus Saulės ir Žemės kalba. Ak, lyja ir lyja amžių šviesa: visatos gimimas,— visatos mirtis, — Viešpaties žodis. |