POMIRTINĖS KAUKĖS |
Parašė KAZYS BRADŪNAS |
KŪDIKIO Tartum paukštis žemę vos lytėjai Ir šešėlių nusigandęs pakilai ... Tavo karstan dvelkia Rojaus vėjai, Lyg sparnais mojuotų angelai. Lyg linguotų jauną, trapų žiedą Juodo tvenkinio baltoji lelija, Kai nakčia viršum žvaigždė nurieda Ir sudūžta Dievo širdyje. ŪKININKO Į juodas, aprūkusias lubas Ko žiūri, kaimyne, ką matai? Vakaro atošvaistas drebąs — Tai ne liūties palšas debesys, Kylantis rugpiūtyje lėtai. Kaip arimai raukšlės kaktoje - Ką mąstai, kaimyne, ko tyli? Pypkėje užgeso žarija, Ima gaust parapijų varpai Kažin kur labai toli, toli . . . TREMTINIO Ledinėje sąmonėj spindi Įšalę tėvynės vaizdai. Ir jų tik vienų paskutinę Sekundę čia pasigedai. Tik jie lyg palaima užliejo Jau blėstančias tavo mintis... Ir skruostuose suakmenėjo Baisi ištrėmimo buitis. POETO Ne mirties rasa ant veido Ir ne baimė akyse — Jis kaip saulė nusileido Vandenyno gelmėse. Baltą kaktą tik nušvietęs Amžinybės spindulys, Ir jos laurų nepalietęs Plaukia laikas nebylys. Piešiniai V. Simankevičiaus |