Poeto palikimas Spausdinti
Parašė J. Grinius   

Vytautas Mačernis, VIZIJOS, pomirtinė poezijos knyga. Spaudai paruošė Vytautas Saulius. Iliustracijos V. Aleksandravičiaus Roma, 1947.

Vizijos — viena gražiausių ir rūpestingiausiai tremty išleistų knygų, kurią malonu parkaityti ir dar maloniau būtų mielam draugui dovanoti, jei bent keletą laisvų egzempliorių būtų galima gauti Vokietijoj. Deja, tuo tarpu ji tik artimiausiems redaktoriaus pažįstamiems tepriei-nama.

Vizijų knyga sudėta iš dviejų dalių. Jų pirmoji —  V i z i j o s , kurias į rinkinį yra sutvarkęs, rodos, pats per anksti miręs poetas. Į antrąją dalį, greičiausiai redaktoriaus V. Sauliaus pavadintą „ G r o ž i o   s a u l ė s   i l g e s y ", sudėta dalis sonetų, kurių poetas pastaraisiais priešmirtiniais metais buvo nemaža parašęs. Nors tų sonetų antroje dalyje tėra tik 13 įdėta, tačiau aiškiai matyti, kad jų tematika,' nuotaika ir forma yra skirtinga nuo vizijų. Nežinodamas tikrai neįspėtum, kad tai to paties poeto kūryba.

Nors ir pirmojoj daly aiškiai sušvinta a. a. Vyt. Mačernio talentas, nors kai kurios (pirmosios) vizijos tikrai gražios, tačiau ten vis dėlto jaučiamas tam tikras gležnumas ir gal būt nevisiškas orientavimasis, kokio tikslo siekiama. Geroji vizijų ypatybė — nuoširdumas. Visos jos, kaip O. V. Milašiaus simfonijos, sukasi apie gimtąją sodybą, glaudžiai susijusios su vaikystės prisiminimais, su gamtos įspūdžiais su mielu, beveik neišnykstančiu senelės vaizdu ir drauge visa tai yra apsupta pietizmo, savotiškos meilingos mistikos. Tai vizijas iškelia į svajonių pasaulį, eterišką, greit nykstantį ir pasiilgtą.

Jis galėtų būti dar svajingesnis ir lengvesnis, jei poetas būtų daugiau dėmesio "kreipęs į eilėraščių muzikalumą, jei nebūtų parašęs beveik baltomis ilgomis eilutėmis, su retais, beveik neatsiliepiančiais asonansais, kaip rašo H. Nagys, N. Niliūnas ir kartais P. Jurkus. Taigi V. Mačernio septynių vizijų poezija yra skaitytinė, sukurta rašytiniu kabinetiniu metodu, kaip vienišo skaitymui yra parašyta H. Nagio ir N. Niliūno dauguma eilėraščių.

Tačiau svarbesnė vizijų silpnybė yra nevisiškas medžiagos apvaldymas. Tai rodo gana ilgos eilėraščio eilutės, kurios kartais siekia 20 - 25 pėdas. Tai savaime kūrinėlius priartina prie vadinamosios poezijos prozoj. Tačiau kada eilėraštis būna ilgas, apkrautas gausia medžiaga, kaip penktoji ir šeštoji vizijos, ir kada autorius neatkreipia ypatingo dėmesio į žodžių taupumą, tada kūrinys praskysta, atrodo palaidas, o nuoširdumas nebėra spontaniškas, bet daugiau dirbtinis, apgalvotas, pasakytume sentimentalus. Kada poetas viename eilėraštyje prirašo 50 ir daugiau eilučių, tada niekas, net naivus skaitytojas nepatikės, kad jos būtų kilusios iš vieno emocinio polėkio, bet yra apgalvotos — ne tik protu sutvarkytos, bet ir proto įkvėptos.

Šitą įspūdį patvirtina ir ilgųjų vizijų analizė. Štai penktojoj vizijoj V. Mačernis prisimena laukuose matytą dirbančiųjų minią ir rašo:

„Jų rankos buvo  k i e t o s ,   g r u b i o s   p a j u o d a v ę   i r  s u s k i r d ę ,
Jų sielos —  a i š k i o s ,   š v i e s i o s ,   l y g   m a ž ų   v a i k ų .     (
 G a l v o j a u  apie juos parimęs pakelės žolėj, akis į mėlynas erdves įsmeigęs,
 G a l v o j a u  apie jų gyvenimą ir būsimas kartas"
(35 psl. mano pabraukta.)

Kada poetas  mums  pakartotinai sako „galvojau" arba ką nors panašaus, tada iš tikro galima tikėti, kad, ir kurdamas, jis vadovavosi daugiau galva negu širdimi. Ir kada jis išskaičiuoją kokio nors dalyko (pvz., rankų ar sielos) kelias ypatybes, tada vėl turime įrodymą, kad įkvėpimą lėmė ne jausmas, nes jo įtakoje žmogus pastebi tik vieną kitą emocijai artimą ypatybę, nekreipia dėmesio į kitas, nesileidžia į smulkmenas, nes šios jausmą tik išblaško. Kūrėjas mums nusako kelias ypatybes ir duoda smulkmenas arba kada jis dalyką apgalvoja, arba kada sau ramiai piešia, kaip epikas. Ir iš tikro, V. Mačernio paskutinėse ilgosiose vizijose protautinio ir epinio elemento yra nemaža. Jei žiūrėtume dydžio, tuos eilėraščius galima būtų laikyti epiniais, lyg kokius atsiminimų fragmentus. , Tačiau kadangi juose vis dėlto lemia ne išviršinis pasaulis, bet išvidiniai subjektyvūs pergyvenimai, todėl turime lyriką, apsunkintą svetimo kūno (epo) elementais. Ir priešingai, kur vizijos trumpesnės, sutelktos apie kokį nors vieną vaikystės prisiminimų aspektą, ten turime nemeluotos poezijos, grynos sodrios lyrikos. Tokios yra pirmosios keturios vizijos. Jose poetas dar nieko nenori įrodyti, o išreiškia tik savo pergyvenimą, kuris tikrovės-elementus sujungia į svajonę. Štai kokį mielą tiesioginio jausmo persunktą vaizdelį iš savo tėviškės duoda poetas pirmojoje vizijoje: 

„Ten pats vidudienis. Mergaitė
skambina pietums varpeliais,
Ir jų skambėjimas toks linksmas ir saldus.
Tokia tyla! Ji kaip kančios pribrendęs lašas
Į kaitrą sunkias pamažu.
Ir saulės spinduliai ant klevo lapų laša
Ir, lyg medus, nutyška tarp šakų" (17 p.).

Tokių traškių poetiškai perkeistų gabaliukų pasitaiko ir penktojoj ir šeštojoj vizijoj, tačiau jie ten nebėra ištisai vieningi, bet suskaldyti raciona-linių ir epinių įtarpų.

Kitokio pobūdžio yra antroji dalis — sonetai. Jie jau beveik visai subrendusio talento išraiška. Jausmą ir pietistinę svajonę čia pakeičia suemocinta mintis, kokia nors giliai išgyventa ir apmąstyta problema, išreiškiama dažniausiai ištisiniu simboliniu vaizdu. Tiesa, svajonės elementas nėrą visai išnykęs, bet jis yra nustelbtas intelekto. Vyt. Mačernio sonetuose nebėra pirmųjų vizijų impresionistinės šilimos ir traškumo, bet užtat yra giliai įžvelgianti mintis, kuri dėl savo gilumo ir prasmės žadina emocijas ir veržiasi į simbolinę išraišką, kurią poetas įglaudžia į užbaigtą techniškai griežtą formą be jokių palaidumo ar nerūpestingumo šuolių. Soneto schema, tiesa, negalima laikyti labai palankia minties lyrikai, nes kartais J;am tikros problemos pilnai iliustracijai keturiolikos eilučių gali būti per maža.

Tačiau sonetas tuo geras, kad jis apsaugo nuo lengvo daugžodžiavimo, nuo praskiedimo, taip pavojingo jaunam poetui kiekvienoj poezijos rūšyj. V .Mačernio vizijų laisva forma buvo atidariusi vartus į palaidumą, tuo tarpu sonetas jį vėl privertė susiglausti, pamokė sutelkti vaizdus ir taupyti žodį. Nors ir sonetuose jis verčiasi daugiau asonansais negu rimais, tačiau apskritai formaliniu atžvilgiu padaryta žymi pažanga, palyginus su paskutinėmis vizijomis.

Be abejo, platiesiems skaitytojų sluoksniams vizijos, ypač pirmosios, pasiliks mielesnės, prieeinamesnės, bet tiems, kurie lyrikoj ieško ne tik malonaus jausmo, bet ir gilesnės prasmės, tiems brangesni bus V. Mačernio sonetai, nors jie ir šaltesni, in-telktuališkesni. Jie, tiesa, turi panašumo su N. Niliūno poezija, ypač su jo vidutinio ilgio eilėraščiais, daugiausia sonetais*, sudėtais „Praradimo simfonijose" į „Rungtynių" skyrių.

Ir a. a. V. Mačernis, kaip N. Niliū-nas, pasirodo susirūpinęs žmogaus gyvenimo prasme, jo darbų ir siekimų verte visagalios mirties akivaizdoje. Tačiau V. Mačernio sonetuose dramatinė įtampa nėra tokia aštri ir dinamiška, kaip N. Niliūno. V. Mačernis ramesnis ir švelnesnis. Kai kam gali pasirodyti, kad, jis ne toks gilus ir drąsus, kaip „Praradimo Simfonijų" autorius. Toks įspūdis gali susidaryti dėl to, kad V. Mačernis yra pozityvesnis. Jam neatrodo, kad žmogaus darbų prasmė būtų^ tik iliuzija, savęs apgavimas, kaip daugeliu atvejų sugestionuoja ir net tiki N. Niliūnas. Dėl keistos žmogaus prigimties mes neigiamą, revoliucinį ir pesimistinį nusistatymą esame linkę laikyti gilesniu ir vertinti aukščiau negu pozityvųjį ar optimistinį. Tačiau iš tikrųjų tiek nuotaikos, tiek minties pozityvumas visai nereiškia lėkštumo. Ir meniškai apipavidalinti pozityvius dalykus kūrėjui yra sunkiau negu negatyvinius. Pozityvusis talentas yra retesnis negu skeptinės ar negatyvinės nuotaikos kūrėjas. Taigi V. Mačernio sonetuose kartais pozityviai sušvytinčią mintį ir norisi pažymėti kaip brangų dalyką, gilumo ir drąsumo klausimą paliekant spręsti tam laikui, kada bus paskelbtas „Vizijų" autoriaus didesnis sonetų pluoštas, žinoma, jei jų daugiau išliko karo audrose.

Dailininko V. Aleksandravičiaus cinke darytos iliustracijos V. Mačernio „Vizijų" knygą, apskritai imant, labai papuošia. Ypač geros užsklandos. Kiek prastesni reikalai su puslapinėmis kompozicijomis. Geriau nusisekusios tos, kur nėra žmogaus pavidalo, o jų tarpe pirmosios vizijos iliustracija su lietuviška sodyba. Kur dailininkas imasi vaizduoti žmogų, ten jis grubesnis ir pigesnis, kartais plakatiškas. Tarp šitokios rūšies iliustracijų — geriausios antrosios ir trečiosios vizijų paveikslai. Dailininkui šios iliustracijos menkiau pavyko ne todėl,' kad jis nemėgtų žmogaus arba jį niekintų, bet todėl, kad žmogų vaizduoti yra žymiai sunkiau negu daiktus ir tam reikia daugiau technikinio įgudimo. Kad jo „Vizijų" iliustratoriui ^dar stinga, liudija vienas geresniųjų (trečiosios vizijos) paveikslas, kur laiminančioji senolės ranka išėjo per grubi ir per suriki. Nežiūrint į kai kuriuos nepasisekimus, dailininkas V. Aleksandravičius sveikintinas už užsimojimus ir įdėtą darbą, kaip ir „Vizijų" redaktorius V. Saulius su Italijos Lietuvių Centriniu Komitetu, kurie „Vizijas" gražiai išleido.
J. Grinius