KARALAITĖS VEDYBOS Spausdinti
Parašė Nelė Mazalaitė-Gabienė   
Šaukliai ir žmonių liežuviai skelbė, kad karalius leidžia už vyro savo vienturtę dukterį.

Į dvaro kiemą prisirinko tiek minios, jog negalėjo permatyti vieni per kitų galvas — ir ne todėl jie rinkosi, kad, kaip pasakose, atiduos tam ir tam, kuris ką nors atliks nepaprasto, bet kad šiaip sau buvo smalsūs, ką pasirinks karalaitė.
O rinktis buvo iš ko — svetimi karalių vaikai, ir vienas kitas valdovas, jau nunašlavęs, bet vis tiek narsus, tarė, jog ne ką kitą, o jį turėtų pasirinkti karalaitė. Tai šitaip. Kai sukeliavo visi, žmonės suskaičiavo, jog išeina po tris jaunikius ant kiekvieno jos rankų ir kojų piršto — žmonės net stebėjosi, kad išvis gali būti tiek daug valdovų.

Ir tik pamanykit, tik pagalvokit — karalaitė nenorėjo nė vieno. Ne tai, kad ji būtų buvusi atžagari vedyboms —ji net nesijuokė labai, kai abu išminčiai iš šiaurinio ir pietinio bokšto bent vieną kartą sutarė, jog laikas jai pasirinkti vyrą. Kodėl, sakau, juokėsi. Kaip karalaitė, ji buvo per daug gudri, mokėjo ir joti, ir šaudyti, ir medžioti, ir kalbėtis su seniu ir vaiku, ir pasidabinti, nes, kad karalaitės privalo būti gražios — jau iš seno nutarta. O dėl tų išminčių — jie karaliaus patarėjai buvo. Toks jų titulas, to jie neužmiršo ir karaliui neleido. Bet jie taip nekentė vienas kito, jog jau iš anksto, tarytum užuodę ką kitas galvoja, davė visiškai, o visiškai priešingus patarimus. Visa laimė, kad karalius mokėjo pasverti tuos patarimus ir kartais ėmė jų po pusę, o kartais, kaip yra keturios pasaulio pusės, parinkdavo iš savo sugebėjimų ir patirties sprendimą, ir taip išeidavo gerai. O jeigu klaidingai atsitiko —jis vis tiek galėjo kaltinti — ir ne vieną, o du.

O dėl karalaitės vedybų, jie abu sutarė. O kad karalius buvo pats pirmas nutaręs, tai negalėjo būti daugiau jokių kliūčių, žinoma, išskyrus pačią karalaitę.

O ji, kad jau apžiūrinėjo jaunikius, o kad kamantinėjo juos, o kad vargino varžybomis ir išmislais, ir kai kurie jau nebeištvėrė ir pasitraukė — prasimanydami svarbius reikalus namuose, skelbdami, kad jiems šioji princesė per menka pora.
Bet pasiliko pakankamai užsispyrusių, kaip ir karalius pats, ir jis spyrė pasirinkti skubiai. Jis negalėjo juk pasakoti, kad jis pavargo karaliauti ir norėjo išvykti žvejoti — tuojau po vestuvių.

Ir kad jau taip, ji pasirodė dar labiau atkakli, ir kad negalėjo paleisti juos namo garbingai, ji juokavo ir tyčiojosi iš jų, kaip tik įmanydama.

O jų garbė buvo jau nuskarusi kaip mazgotė iš pykčio ir nekantrumo, ir kiekvienas sau tyliai galvojo
—    palauk, kai tik tu būsi mano pati... Tačiau šitas laikas neartėjo.

Buvo tokių, kurie sakė, jog gana, reikia susitarti visiems, pasišaukti savo kareivas ir prievarta pasiimti karalystę ir mergą, tačiau tuojau pat prasidėdavo ginčai: taip, mušis visi, bet kas bus tas, kuris pasiims viską? Ir tai labai gerai padėjo — karalaitė žinojo ir ji vis juokėsi, kad tik išvedus juos iš kantrybės: tai jos mažas šuniukas apkandžiodavo kiaurai per šarvus, tai ji iš bokšto lango mėtydavo riešutų kevalus į jų barzdas.

O dėl tų barzdų — kartą ji pasirodė jaunikių tarpe labai išsipuošusi ir tokia graži, kad jie tik žagsėjo, negalėdami prasižioti, ir taip meili, kad balandžiai gėdinosi savo vardo. Ji tarė, jog jos širdis nerami, ji norėtų atrast išrinktąjį jų tarpe, bet kaip ji gali įregėti, kaip jie atrodo, jeigu taip apžėlę barzdomis? Ji neliepė nusiskusti, tačiau rytmetį vėjas nešiojo visokių spalvų gaurus po kiemą, kad net saulės nesimatė, o jie stovėjo ir apžiūrinėjo vienas kitą ir laikė rankas ant kardo rankenos, klausdami

—    katras?

Katras? Karalaitė leido jiems ilgai kepintis saulėje, kol pasirodė, o atėjo ji su sakalu ant rankos, ir su kardu prie juosmens — kaip tikras medžiotojas ir karys. Ji peržvelgė visus ir taip nusijuokė, kad net sakalo galva krustelėjo, ir pasakė ji, kad visas vyriškumas ir tebuvo tos barzdos. Dabar štai styro jie, kaip nukirptos avys, ką ji gali pasirinkti?

Koks ūžesys pakilo — ir ne tiktai iš jaunikių pusės — ir koks grūmojimass — tiktai jie tikrai pasijuto lyg nuplikę, ir neišdrįso labai smarkauti nei grasinti. Tai tėvas, tai karalius įtūžo, kad jo duktė tokia neklaužada ir užsispyrėlė, ir pagaliau jis negalėjo nė pasakyti, kokia ji, tiktai garsiai dejavo, kad joks karalius negalįs būti laimingas, jeigu neturįs įpėdinio sūnaus.
—    Argi tu neturi sūnaus? — sušuko prisigerindamas vienas išminčius, ir neatsilikdamas, tarė kitas

—    negali būti. Kiek kartų metei akį į mergą, karaliau, jų širdys buvo atsivėrusios pulti į tavo apkabinimą.
Karalius buvo papiktintas tokių kalbų — jis teturėjo vieną žmoną, karalienę — ir niekas negalėjo juk žinoti, kad pati gražiausia jo gyvenimo diena buvo, kai jis vyko pas ją piršliais. Bet kalbėjo vienas išminčius:

—    Nenoriu įžeisti tavo garbės ir ištikimumo, karaliau, bet juk tu regėjai moterų prieš tai, negu tapai vienos vyras.
—    O taip, — sakė antrasis, — juk keliavai po savo kraštą, juk buvai sustojęs, tik prisimink —juk nakvojai naktimis —juk sutikai žmonių — tik pagalvok, ar neauga tavo sūnus kur nors, jeigu keliavai žydėjimo metu, dabar gali pasirinkti vaisių.
Karalius tingėjo galvoti, kaip ir kur kas dėjosi ir išminčių patartas, — keista, kad dabar jie kalbėjo vienu balsu tą patį —jis išsiuntė šauklius, kad visi, kurie žino karalių jauną, karalaitį kadaise keliavus ir sustojus tose vietovėse, pasiklaustų savo moterų

—    ar nebuvo jis atkreipęs meilią akį, ir kad atsiųstų čionai netolimais laikais gimusius vyrus.

O kad pradėjo plaukti minios — galėjai sudaryti geroką kariuomenę — ir karalius, lydimas abiejų išminčių, ėjo ir žvelgė atvykusius. Ir buvo jų suvargusių nuo darbų, beveik tokio pat senumo kaip karalius, ir buvo šaunių išlakių jaunikaičių, tarsi karalius tik prieš dvidešimts metų būtų lankęs savo žemę ir merginas, ir buvo godžių akių, ir kvailų veidų, ir išdidžių. Pagaliau jis taip užsirūstino, kad liepė išeiti visiems. Jis nerado nė vieno, kuris bent lašelį būtų panašus į karaliaus vaiką.

Tas nevykęs dalykas turėjo taip ir pasibaigti, bet nebuvo taip. O kur karaliaus dvariškiai ir jų damos? Staiga iškilo, kad augo kokiam grafui sūnus, bet žmona ūmai prisipažino, jok ne tu esi tėvas. Ir kitas dvarionis lupo savo pačią, kaip nedoras kaimietis, kol ji ištardavo: — Taip, tavo sūnus ne tavo, o karaliaus. Ir jaunikaičiai vaikštinėjo aukštai iškeltomis galvomis — ir buvo taip, kad pavadinti ką nors ne benkartu — buvo įžeidimas.

Ir karalaitė juokėsi. Ji iš savo bokšto juokėsi taip pat, kaip pirma iš kaimiečių minios — ne, ji juokėsi dar labiau, ir gal dėl to karalius labai įtūžo —    kaip jie drįsta niekinti savo valdovą, iš kurio minta! Jis pažadėjo išvyti visus, kas tiktai skelbs tokią savo šeimos nešlovę ir dar mėgins apkalbėti karalių.

Ūmai visi pajuto savo luomo garbę. Tėvai ėmė kalbėti apie savo įpėdinių vertingumą ir barniai vyko, tiktai labai tylomis, ir jaunuoliai kiekvieną ilgesnio liežuvio pradėjo mokinti kardais. Karalius gi turėjo išleisti įstatymą, kuris draudė dvikovas. Pagaliau kai ir tas nepadėjo, liepė atimti kardus.

O karalaitė juokėsi — ji sakė, jog per visas jos jaunas dienas ji neturėjo tiek pramogų, ir tiek daug knygų nebuvo perskaičiusi, ji dabar per trumpą laiką pažino daugiau žmonių būdų. Tas viskas jai padės išmintingiau valdyti karaliją, kai tėvas to norės.
Tėvas akimojui pagalvojo, jog jis gali didžiuotis dukterimi — jokio sūnaus nereikia — tačiau jis vėl galvojo, kad yra įžeistas jos užsispyrimo, ir kad negali iškeliauti žvejoti, ir tarė, jog uždarys ją tamsiame bokšte — ir nepaleis, kol ji nepasižadės pasirinkti vyrą, bet kokį pagaliau, bet reikia baigti.

Ir taip buvo padaryta. Tris dienas ir naktis jaunikiai ir dvarionys, ir tėvas, stovėjo bokšto papėdėje — o buvo jis be langų ir kieto mūro — bet ką jie girdėjo? Ne dejavimus, ne nusileidimus — ne. Ji juokėsi, pamėgdžiojo paukščių giedojimą — labai gražiai — sakė tie, kurie jos gailėjosi. Ir kai tėvas liepė atnešti kopėčias, kad galėtų geriau girdėti, ir pasilipęs klausė:
—    Dabar jau aš esu tikrai įpykintas — aš liepsiu apkalti geležimis ir duris, ir niekuomet neišeisi — jeigu netarsi, kad klausai ir keli vestuves.

Ir visi girdėjo aiškų linksmą balsą, persmelkiantį mūrą, kaip pavasaris žydintį sodą:
—    Nė septyni kalviai nepajėgs sukaustyti mano valios! — Ir ji ėmė dainuoti, o žemai jaunos mergaitės pradėjo verkti.
—    Septyni kalviai! — sušuko karalius — pašaukit septynis kalvius, kad jei užkaltų durys amžinai,
—    aš nebeturiu dukters.
Jis nepasakė, kad jis pats nežinojo — jis turbūt ir nemanė, kai kalbėjo, — bet jau buvo ištartas jo žodis atvesti septynis kalvius, nors ką jie darys, jis taipgi dar nebuvo pagalvojęs.

—    O kokia bėda, koks vargas būti karalium! — dejavo pats sau, nes dabar turėjo pasirodyti ypatingai žiaurus — toks jis praėjo pro visus, ir visų keliai palinko. Gerai, galvojo jaunikiai, gerai, kad jie nepradėjo kelti karo. Jeigu jis taip elgiasi su vienintele dukterim, ką jis darytų su priešais? Ką jie ten dūmoja savo rūmuose, gal ką dar baisesnio. O karalius nusiėmė karūną, ir taip nevykusiai, kad įsibrėžė į deimantą pirštą ir niršo, o nieko kito neišmanydamas, sumurmėjo: kvaiša mergiotė, tiek triukšmo pridarė. Tada jis permetė akimis, kaip jie turėjo atrodyti jai, visi tie jaunikiai, ir susijuokė — jis neimtų jų nė vieno. Vargas, vargas; jeigu jis būtų batsiuvys ar žemdirbys — ko jis rūpintųsi? Duktė jau būtų įsižiūrėjus į kokį gerą darbininką ar gizelį, ir jis sau važiuotų žvejoti.

Jis jau pradėjo snausti, kai nužemintai pranešė tarnas, jog yra kalviai. Karaliui neliko nieko kito, kaip išeiti į kiemą ir stoti prieš kalvius. Jie buvo stiprūs vyrai — galvojo jis žiūrėdamas — ir ką dabar turėjo pasakyti jiems, atimtiems nuo priekalo. Jis jau norėjo nusijuokti kaip jo duktė, ir tarti — nu-griaukit bokštą. Jų rankos tikrai tam tiktų, bet ūmai išgirdo šnibždesį, prie ausies:

—    Šviesusis valdove, niekur nepavyko rasti septinto kalvio. Gal užteks ir tų, jie labai galingai atrodo.
Karalius pradžiugo savyje ir perskaitė — šeši tebuvo, šeši kalviai. Karalius dar turėjo laiko apsigalvoti, kas bus toliau — ir suriko išgąstį įvarančiu balsu:

—    Nesirodykit man, kol nesurasit septinto!
Ir nuėjo, ir atsigulė, ir sapne girdėjo bėgantį upelį, ir spindėjo prieš saulę lydekos šonai, o ant kranto medyje giedojo paukštis, arba karalaitė.

Jis tarėsi, kad galės užtęsti keletą dienų, negalvoti, o tuo tarpu reikėjo prasitarti senai karalaitės auklei, kad jis nepyks, jeigu paslapčiomis į bokštą bus įnešta valgyti ir gerti. Bet varge, vargeli — jau čia pat yra ištikimasis tarnas ir liūdnai sako:
—    Surado septintą kalvį, ir nusišluostė ašaras kvailys — galvoja karalius — jis tikrai mano, kad dabar jie užkals karalaitę. — Tuojau užsidėjo vainiką, rūsčiai sučiaupė lūpas ir pasirodė kieme, o iš bokšto kaip vijoklis ritosi daina. Ir stovėjo eilėje šeši kalviai ir šone septintas — lieknas, kaip meškerė — ir pamėgdžiojo dainos garsus. Jis žiūrėjo į bokštą, lyg jį permatydamas.
Šitaip jis nematė karaliaus, o tasai dabar vėl pyko, kad taip greit atrado, ir pats priėjo prie vyro:
—    Kas tu esi? — tarė karalius, ir jo balsas griaudė.

—    Jau karaliaus tarnai klausė manęs — aš juk niekam niekam nieko nedariau blogo — tiktai keliavau. Aš esu kalvis.
Jis atsakinėjo, bet nežiūrėjo žemyn, ir karaliaus nematė, kai tasai pradėjo niršti.
—    Ar tikrai esi kalvis? Štai šeši, kaip rąstai, o tu toks vidutinis, ar tikrai kalvis?
—    O kas kitas, jeigu sakau kalvis, tai ir esu. Kas kam darbo, kokio augumo ir svorio — ar grumtynėms, ar kitoms varžyboms čia juos suvarė?

Ir dabar jis pasižiūrėjo, su kuo kalba — nes bokšte buvo tyla, ir, žinoma, turėjo pažinti karalių, jau vien iš vainiko.
O vainikas vos nenusprūdo. Karalius taip apsidžiaugė, ką tas vaikis pasakė apie varžybas. Ir jis labai svariai tarė:
—    Žinoma, kad varžybos, aš noriu žinoti, kokius kalvius turiu savo karalystėje. Pristatykit čia tiek priekalų ir žaizdrų, kiek yra meistrų, ir duokit ma-teriolo, kokio jie reikalaus.

—    Ką mes turim padirbti, šviesiausias valdove? — pasiteiravo pats stambiausias — ir jo akys žibėjo. Jis žinojo, kas bus įsakyta — padarys ir pelnys karaliaus malonę, galbūt taps rūmų kalviu.

—    Jūs dirbkite, ką tik sumanote. Kaip kitaip pažinsi jūsų sugebėjimus, — tarė karalius. Jam jau nusibodo tiek daug galvoti, ir jis pats pagyrė savo ištarmę, kai nuolaidžiai pasakė: — Atveskite čia karalaitę —ji turi matyti, ką jie gali padaryti, tie vyrai.
Ji pasirodė tuojau pat — atrodė, ji jau buvo nulipusi be jokio leidimo. Vienoj rankoj ji laikė graužiamą viščiuko sparną, ir iš kitos — gėrė raudono vyno taurę. Keli lašai dar buvo likę ant jos lūpų, ir galėjai jausti jų saldumą iš tolo. Ji priėjo ir atsisėdo šalia tėvo —jau buvo atneštas jo sostas, ir visi žiūrėjo į kalvius, kurie plušo, beveik plyšdami iš pastangų. Septyni žaizdrai stovėjo, septyni priekalai, kūjų, plaktukų ir krūvos visokiausių metalų. Jie galėjo rinktis ką tik užsimanė. Eilėmis gi stovėjo dumplių pūtėjai, ir kai vienas jau beveik griuvo iš nuovargio, stojo kitas — darbai degė.

Tikrai degė, spraksėjo kibirkštys, čirškė vandenyje grūdinamas plienas ir dar visokie dalykai, kurių iki šiolei dvarionys nei jaunikiai nežinojo. Prakaitas taip žliaukė per kalvių veidus ir kūnus, kad beveik gesino ugnį. Paukščiai išlakstė, kiek galint toliau nuo triukšmo, ir žmonių ausyse ūžė, bet niekas nesitraukė, nes karalius ir karalaitė sėdėjo ir stebėjo darbą. Pagaliau kiekvieną kuteno smalsumas, kas čia galų gale įvyks. Niekas neskaitė, kiek praėjo laiko —    darbas degė, kaip perkaitintas geležis, ir išdidūs kalviai stovėjo kiekvienas savo vietoje.

Vienas nuliejo ginklą, kuris nešė toli kulkas, ir galėjo priešą nuvaryti, neprijojus dar karaliaus sienų, kitas padarė šarvus, lyg nerte nunėrė, tokie tvirti ir delikatnūs jie buvo! O dar kitas padarė tiktai šaliną, bet kokį! Nebuvo kardo nei kulkos, kurie prakirstų jį. Kiekviena galva galėjo jaustis saugesnė. Ketvirtasis padarė raktą, kuris rakino dvejopai — jis galėjo atidaryti bet kurias duris, visoje karalystėje, ir užrakinėjo jas, kad niekas, net savu raktu negalėjo atidaryti. O kitas nukalė pančius. Jie atrodė lengvi, ir tiktai vienoms rankoms, bet uždėjus, jie ištįsdavo, ir jie nėrėsi vis tolyn — galėjai jais vienais surakinti visą pavergtą tautą. Gi šeštasis laikė išdidžiai savo darbo kardą. Jis ir švitėjo, ir kito, ir buvo sunkus, ir lengvas — visi troško bent palaikyti jį savo rankose — tačiau tiktai karaliui jis buvo skirtas. Žodžiu — viskas, kas buvo reikalinga galybei išsaugoti ir palaikyti, buvo padirbta šešių kalvių.

O to septintojo niekas ir nepastebėjo. Kai visi priekalai ūžė ir kaito, jis rinkosi medžiagą — jam nė dumplių nereikėjo pūsti. Jis nė prakaitą neliejo ir, žinoma, dabar neturėjo ko nė parodyti. Bet jis kažką laikė rankoje — pasvėręs ant mažojo piršto, ir priėjęs prie karalaitės, padavė jai.

Ji žiūrėjo į žiedą — lygų, blankiai blizgantį, tarytum nukaltą iš mėnulio, ir rausvą, tarsi padarytą iš saulėtekio, ir lengvą, lyg nematomą, ir stiprų — niekuomet nesulaužomą. Ji atsistojo, pakėlė, kad visi matytų, priėjo žingsnį prie kalvio ir pasakė:
—    Užmauk man jį ant vedybinio piršto. Tėvas pamatė, kad ji pasirinko, ir nors buvo didelis nusiminimas ir pyktis jaunikių minioje, pagaliau visi kiti nudžiugo, kad įvyko sprendimas. O karalius pamėgino dar vieną dalyką — jis pasakė dukters pasirinktajam:
—    Aš noriu, kad tu atliktum kokį darbą, kuris būtų svarbus karalystei: kaip tu sprendi.

Jaunikaitis nė nemirktelėjo ir tarė:
—    Karaliau, jeigu reikia apsiginti arba prisieitų dėlei apsigynimo pulti, niekas nėra taip svarbu, kaip arkliai ir vežimai. Išskirstyk, valdove, keturis kalvius į keturis valstybės šonus, o du palik krašto viduryje. Jiems pastatyk kalves, kad visada tavo žirgai būtų pakaustyti žygiui, ir joks vežimas neprarastų tekinių.

Karalius pamatė, kad jo žentas nusimano apie reikalą, o tasai žiūrėjo į karalaitę ir paraudęs pasakė:
—    O man tegu pastato kalvę rūmų kieme, kad galėčiau dirbti jai viską gražaus, ką tik ji užsimanys.
Ir kad jau iškėlė karalius vestuves — veltui būtų tai ir mėginti atpasakoti. Net ir paniekinti jaunikiai negalėjo susilaikyti veltui nepapuotavę. O karalius visą laiką galvojo, kaip jis žvejos.

Taip, kaip aną kartą, kai buvo jaunas, kai jojo pasiimti savo nuotakos ir kaip atsiliko netyčia, susisvajojęs nuo palydų, kaip paklydo ir praėjo diena, o jis jojo, ir vis buvo paklydęs, alkanas, kol prijojo upelį, kuriame plaukiojo žuvys. Jis tiktai žiūrėjo. Gi paskui nusėdo nuo žirgo, nusiavė kojas ir rankomis gaudė žuvis, kol pagavo vieną, gražiausią. Atsiminęs karių pasakojimus, peiliu įskėlė ugnį, išsikepė žuvį, ir nebuvo niekuomet prieš tai nei po to taip skaniai valgęs. Ir taip saldžiai miegojęs miške. Iki atvyko jo susirūpinę palydai.

Ir nukeliavo jis pas nuotaką, ir karaliavo, ir augino karalaitę, ir paseno, vis atsiminė ir galvojo, kaip jis nusikratys visų rūpesčių, ir nujos ten, prie upelio, gaudys pats žuvį, keps ją, ir užmigs miške. Toji diena prisiartino, jis gali išvykti — tereikia tiktai atsiminti, kur yra ta upė ir tas miškas — tiktai atsiminti...

Karalaitė nežinojo valdovo svajojimų, užtat ji neklausė, ko jis šypsosi, bet taipgi šypsojosi ir jos pasirinktasis — ir jo paklausė:
—    Tokia šypsena yra žmonių, kurie turi paslaptį — kokia yra tavo? Ir jis atsakė:
—    Mano mylimoji, tą paslaptį labai seniai žino visas pasaulis: aš esu trečiasis brolis, kuriam broliai iš tėvo palikimo nedavė nieko.