ATMESTI NEAPYKANTĄ Spausdinti
Parašė VYTAUTAS LANDSBERGIS   

Kažin, ar kas nors bus geriau pajutęs geografiškai ir istoriškai besikartojančią Rytų Europos etninę įvairovę bei įtampą už Česlovą Milošą, iš Lietuvos kilusį lenką ir Amerikoje gyvenantį Nobelio literatūros premijos laureatą. Jo "gimtojoje Europoje", ypatingai rytinėje kontinento dalyje, nuo seno gyvena tautos ir etninės grupės, kurių teritorijos niekaip netelpa į senų ir naujų valstybių ribas. Iš čia — arba begaliniai konfliktai, arba "Pax Ruthena", sako poetas apie tokią liūdną alternatyvą. Gal ir todėl Vakarų demokratijos ilgam buvo aprobavusios "Rusų taikos" variantą — tegu sovietai dominuoja savo užgrobtose šalyse ir satelitiniuose protektoratuose, tegu kankina ir tremia žmones, — geriau yra nematyti šio didelio, didžiausio visų laikų karo, kad tik nebūtų mažesnių karų.

Gal ir todėl Vakarų Europa net dabar atrodo keistai, nedorai susirūpinusi, kai ji Rytų Europos pavasarį traktuoja kaip bauginančią žiemos destabilizaciją.

Lietuva yra sena šalis, etniškai susiformavusi prieš 5000 metų, nuo XIII amžiaus — karalystė (arba didžioji kunigaikštystė), o galų gale — demokratinė respublika, turinti vietą Europos žemėlapyje. Ji du šmtus metų kariavo prieš krikščioniškąją Europą ir

---------------------------
Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininko kalba, pasakyta 1990 m. rugpjūčio 8 d. Oslo konferencijoje.

jau tada apgynė apsisprendimo teisę — ne prievarta, bet savo valia priimti Vakarų krikščionybę. Ji buvo tolerancijos pavyzdys, kai priglaudė žydus, totorius ir karaimus, kai kvietė pirklius ir amatininkus iš Rytų ir Vakarų, visiems teikdama garantijų ir privilegijų. Dar XIV a. Lietuvos valdovas Gediminne, letvinorum ruthenorumcjue rex, svarstydamas galimybę apsikrikštyti, aiškino Romos popiežiaus Jono XXII legatams: krikščionims jis leidžiąs savąjį Dievą garbinti pagal jų papročius, rusams pagal savas apeigas, lenkams pagal savus papročius. "O mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą". Sis pagoniško karaliaus humanizmas tapo lietuvių sukurtos valstybės politine ir kultūros tradicija, kuri sustiprėjo, kai XV a. jau krikščioniškos Lietuvos galia ir valdžia pasiekė Maskvą ir Juodąją jūrą, o XVI a. kultūros ryšiai išsiplėtė iki Italijos ir Ispanijos. Po to atėjo blogesni karų, marų, invazijų ir suirutės laikai, ir XVIII a. pabaigoje sumažėjusi Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo galutinai užkariauta ir inkorporuota į Rusijos imperiją, o didelę vakarinę Lietuvos teritoriją toliau valdė Prūsija. Užslinko skriaudų ir neteisybių, sukilimų dėl laisvės ir žiaurių represijų naktis.

Feniksas atgimė iš pelenų, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui ir griūvant Centrinės bei Rytų Europos imperijoms. Lietuva atkakliai politiškai ir ginklu gindamasi, kovojo dėl savo etninių žemių, tiesa, ne visada sėkmingai, nes devyniolikai metų buvo netekusi net sostinės Vilniaus. Bet atkurta valstybė buvo pripažinta ir gerbiama Europos šeimoje, pilnateisė Tautų Sąjungos narė, kurią net po to, kai jos valdžia įgijo autoritarinį pokrypį, stengėsi rūpintis piliečių gerove, apginti jų pagrindines teises. 1940 m. Lietuva pateko į agresijos ir prievartos sūkurį, prasidėjo baisios žudynės ir deportacijos, gyventojų pasitraukimai ir persikėlimai iš gimtųjų vietų, nepaprastas žmonių supriešinimas ir sumaišymas. Deja, tai tęsėsi ilgai, įvairiomis formomis, ir tik dalis sovietų, nacių ir vėl sovietų nusikaltimų Lietuvoje yra pasauliui žinoma, juolab suvokiama.

Sovietų sistema buvo grindžiama baime ir neapykanta ne vien išorės pasaulio atžvilgiu. Vidaus politika turėjo analogišką parengiamąjį tikslą — atimti asmens ir tautų vertybes, pažeminimu palaužti visų iki vieno dvasią ir dorovę. Vadinamasis "visuomenės" gyvenimas buvo orientuotas į totalinį susvetimėjimą ir paklusnumą metafiziškam "sistemos" siaubui. Didžiausioji šios dehumanizacijos kliūtis — meilė — turėjo būti sunaikinta, ir žiaurus primityviai racionalizuotas naujasis žmogus būtų gerai tikęs užkariauti visą pasaulį.
Neapykanta, kurią sovietų sistema skiepijo žmonėms, teoriškai turėjo neva klasinį pobūdį: "liaudžiai" buvo skiepijama nekęsti "liaudies priešų", ir tai neapykantai palaikyti, kaip XX a. Molochui, reikėjo vis naujų aukų: todėl nebe vien turtingieji "buržua", bet visi žmonės darėsi įtariami, virto potencialiais priešais visiems.

Kadangi neapykanta naikina pačią žmoniškumo esmę, ji juolab negalėjo būti nukreipta ir valdoma; ji plito visur kaip tvanas, kaip žudanti dvasinė erozija, pasinaudodama ir seniai išgraužtais grioveliais — tautų skriaudomis.

Jau virš dvejų metų Sovietų Sąjungoje energingai platinami gandai, neva lietuviai nekenčia rusų. Tuo provokuojami atitinkami atsakomieji jausmai, tačiau atvykę iš Rusijos turistai, arba svečiai, nepastebi jokio ypatingo priešiškumo jiems, dažniausiai priešingai — stebisi, kad tokių jausmų lietuviai neturi. Vis dėlto pavieniai barniai ir piktumai lengvai atskiriami nuo bendros tendencijos.

Ypač stebisi tie, kurie žino ir supranta Lietuvai padarytas skriaudas. Savo ruožtu, kai prieš Lietuvą nukreiptos blokados mėnesiais Maskvos gyventojai nešė į Lietuvos atstovybę už savo talonus nupirktą cukrų kaip dovaną Lietuvos vaikams, mes džiaugiamės, kad senoji sovietų propagandos mašina nebeįstengia žaloti žmoniškumo.

Atrodytų, kiekviena naujai patirta arba prisimenama skriauda turėtų gimdyti neapykantos ir keršto jausmus; tačiau, mūsų visų laimei, nevisada taip būna. Galbūt pernelyg didelė ar pernelyg ilgai besitęsianti skriauda pati daro beprasmišką bet kokį kerštą ir formuoja vien teisingumo troškimą — to teisingumo, kuris išgelbėtų abu nukentėjusius: ir skriaudžiamąjį, ir jo skriaudėją. Juk demokratija nėra abstrakčiai svarstoma vertybė, bet realiai galimas tautų gyvenimo būdas. Kai sakoma, jog tautinė neapykanta kelia pavojų demokratijai, nesinori sutikti su tokiu siauresniu politiniu, net pragmatiniu mąstymu.

Vis dėlto pavojų tautoms kelia nedemokratinės ir antidemokratinės visuomenės jėgos, kurios savais tikslais, o gal ir dėl savo netobulos prigimties palaiko baimę — nepasitikėjimą — neapykantą.

Lietuvoje šiandien tai ypač gerai matome: bauginantys gandai ir kurstymai turėtų (jei sektųsi, jei blogis imtų viršų) sukurti barjerus tarp žmonių, ypač tarp lietuvių-rusų, lietuvių-lenkų; ir jau tada abiejose barjerų pusėse stovėtų pasirengę "gintis", galbūt net nuoširdžiai manantys, jog jie tiktai ginasi.

Kaukaze tokia imperinė politika geriau sekasi, o Lietuvoje lig šiol dar įstengdavom jai pasipriešinti, neutralizuoti.
Žinoma, aš galėčiau čia pacituoti baisių neapykantos laiškų, parašytų ir rusiškai, ir kartais lietuviškai, adresuotų buvusiai Lietuvos reformų sąjūdžio ir dabartinei Lietuvos Respublikos vadovybei, komentuočiau juos užuojautos arba statistikos aspektu, bet ne tai yra svarbiausia.

Žmonių pasaulis įvairus ir todėl dvasiškai turtingas, dinamiškas. Unifikacija, kurios siekdavo kaimynus užkariaujančios imperijos, šiandien būtų įvardinama kaip dvasinis, kultūrinis genocidas. Bet ji reiškė ir dvasinę baimės vergiją, kurią tos imperijos užsinerdavo, kaip kitiems nukaltą kalėjimo grandinę, pačios sau ant kaklo. Šiandien taip kankinasi paskutinė Eurazijos imperija. Vienintelis būdas jai padėti — tai nebijoti jos, nusikratyti baimės, ir Vakarų Europa čia turi didelių nepanaudotų rezervų.

Svetimo baimė ir su ja susijęs pažeminimo nemalonumas (diskomfortas), todėl ir neapykanta — galbūt šis kompleksas atspindi archetipiškai seną pirminių genčių jauseną.

Bet ar tikrai svetimas yra nekęstinas? Ar tikrai kitoks — jau būtinai svetimas?

Juk jeigu kas nors identifikuojamas kaip "svetimas", tai čia yra ne jo savybė, bet aplinkinių jaus-
 
Aukščiausios Tarybos pirm. Vytautas Landsbergis (kairėje) sveikinasi su JAV prez. George Bushu (dešinėje) Baltuosiuose Rūmuose.
 
mas, deja, galbūt veikiau negatyvus ir atsiribojantis, atitinkamai bauginąs ir "svetimą".
Krikščionybė atnešė artimo sampratą, prabilo nebe vien apie lyčių, bet ir apie žmonių, apie pasaulio meilę.
Iš tiesų, nejauku būtų matyti žmoniją kryžkelėje: kurianti artimo meilė — ar žudanti svetimo neapykanta?
Galbūt susiduriame ir žmonių, ir tautų, valstybių gyvenime su amžina, bene metafizine svetimo-artimo opozicija. Neradę artumo, egzistenciškai pašiurpstame prieš visą "svetimą" pasaulį. Tada arba žudome kokį arčiau pasitaikantį brolį, arba pamilstame jį, randame artimą, o kai kas net patiria didžių malonių: mylėti pasaulį, mylėti Dievą.

Ko išmokome per tuos 2000 metų? Ar laikome bent pradžiamokslio egzaminą, ar jau einame iš svetimų į artimus?
Baisių pamokų turėjome, tai tiesa. Ir uždavinys yra, o tai netgi laimė: vieniems bristi lauk iš aktyvaus nežmoniškumo, kitiems — iš abejingumo liūnų.

Maža šalis Lietuva sukaupė visokią amžių patirtį; ja remdamasi, pasirinko kelią ir uždavinį, kuris gali atrodyti bemaž neįvykdomas: su tokiomis giliomis žaizdomis ir per tokias kliūtis kurti piliečių santarvės visuomenę, taikos valstybę.
Bet Lietuva eina, ir toks yra jos įnašas tautų bendrijai, būsimai Europai. Net atstumiama, neįsi-leidžiama, ji eina savo keliu, nes tiki, jog tai vienintelis visų tautų kelias. Įveikti baimę, slopinti nepasitikėjimą ir neįsileisti neapykantos, puoselėti šimtmečiais buvusią, tik pažeistą pakantumo tradiciją ir nerūdijančius artojų ginklus: kantrybę, ištvermę.

Lietuviai ir kiti, gyvenantys Lietuvoje, turi apsiginti kartu, išvien. Priešai — ne tautos, o nežmoniškumas, neteisybė, taikstymasis su neteisybe aplink ir savyje. Priešas — ir baimė, ir baimės paskatinimas. Turėtų būti gėda, jeigu tavęs kas bijo. O mes galime dvasiškai pasiremti tuo, ką patyrėme ir matėme vos per vienerius metus, ką būtų verta matyti daug kam: Baltijos kelią, kuriame stovėjome, visas milijonas, susiėmę už rankų, nešnairuodami, ar čia lietuvis, žydas ar lenkas; Lietuvos rusų teatro Lenkijos režisieriaus A. Hanuškevičiaus trimis kalbomis pastatytą vilniečio S. Moniuškos "Namų dainyną"; visokių tautybių ir pažiūrų deputatų vieningus balsavimus Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje už tai, kas svarbiausia; tragiškos Lietuvos žydų žūties kančios ir juos gelbėjusių žmonių paminėjimus; Liudviko von Bethoveno IX simfoniją ir "Taikos vaikus" Vilniaus Katedros aikštėje; iš ten išlydėtus per Lietuvą kryžius ir už Tėvynę susideginusio vyro palaikus; tremtinių palaikų sugrįžimus iš tolimojo Sibiro ir jų laidojimus šventoje savoje žemėje, vien graudulio ašaromis aplaistant.

Tebūnie ramybė jiems, o gyviesiems — gyvoji viltis. Prisikėlimas turi savo kančią, kuri turi būti iškentėta.