AUGSBURGAS, JO GRAFIKAI LIETUVOS TEMOMIS XVII AMŽIUJE Spausdinti
Parašė DR. POVILAS RĖKLAITIS   
Šį kuklų pranešimą1 pradėsiu neįprastu būdu. Jį dedikuoju mano mokytojo prof. dr. Antano Rukšos (1900 .VI.15-1980 .U .20) atminimui. Jis buvo pasirinkęs Augsburgą savo emigracinės būties gyvenamąja vieta neatsitiktinai: būdamas klasikinės filologijos specialistas, jis čia turėjo jaustis geriau, kaip bet kur kitur Vokietijoje . Čia jis ir mirė.

Augsburgas, žymus senosios Vakarų Europos kultūros židinys, savo reikšmingumą įsigijo palaipsniui, nuo XIII amžiaus išplėsdamas audimo pramonės eksportą į tolimosios prekybos ryšius per Alpes į Milaną ir Veneciją. Gan greit Augsburgas pirmavo prekyboje germanų kraštuose, tarpininkaudamas tarp Italijos ir Levanto kraštų su Siaurės Europa. Nuo 1276 metų Augsburgas turi laisvojo "imperijos miesto" teises, jis ir Imperijos seimų vieta, kur imperatorius dažnai lankydavosi. Per Italijos uostus Augsburgo stambiųjų pirklių ryšiai XVI amžiuje jau siekė tolimus užjūrius. Tuo ypač pasižymėjo Fugge-rių ir Welserių šeimos, kurios iš audėjų ir audeklų pirklių pakilo į aukštos klasės bankininkus, galop susigiminiuodami su kunigaikščiais. XVI - XVII amžiais Augsburgas buvo pirmos eilės bankinių operacijų centras tarp Antverpeno, Lisabonos ir Florencijos.

Salia nepaprasto ekonominio pražydimo Augs-burgui būdinga sena krikščioniškoji bažnytinė tradicija, siekianti romėnų laikus. Romėnai "Augusta Vindelic[or]um" įsteigė 15 m. pr. Kr. Iš karinės bazės išsivystė romėnų imperijos provincijos Retijos (Rhaetis) sostinė. Vindelikai — keltų gentis, gyvenusi šioje srityje (Vindelicia). Lotyniškasis miesto vardas Augusta išliko vėlesnio germaniškojo vardo šaknyje. Miestas beveik betarpiškai vystėsi iš antikės keltų-romėnų vietovės į viduramžių germaniškųjų švabų-alemanų miestą. Todėl labai sena čia buvo ir krikščionių bendruomenė, kurią atžymi imperatoriaus Diokleciano laikais 304 m. po Kr. įvykusi šv. Afros kančia, paliudyta istoriškai. Ant romėnų buv. cirko pastatyta katedra egzistavusi gal net nuo V amžiaus; vyskupų eilė paliudyta nuo 739. Žymiausias Augsburgo vyskupas šv. Ulrichas vadovavo miesto ginybai puolant vengrams 955 metais. 973 šv. Ulrichas buvo palaidotas šv. Afros bažnyčioje, kuri po to gavo titulą "St. Ulrich und Afra" — greta mūsų dabartinės viešnagės namų.2 Šitoji bažnyčia stovi buv. romėnų kapinyno - nekropolio vietoje, todėl, vykdant čia visokius statybos darbus, visuomet būdavo iš žemės iškasami romėnų antkapių fragmentai, kurių nemažai galima matyti netolimam Romėnų muziejuje buv. Domininkonų bažnyčioje. Šiame kapinyne buvo palaidota šv. Afra ir nuo IV amžiaus stovėjo jos vardo koplyčia. Jos romėnišką senųjų krikščionių tipo sarkofagą galima matyti šalia šv. Ul-richo karsto kriptoje, kuri 1963 buvo atstatyta ir yra visiems prieinama (Pav. 1).
Reformacija Augsburge gavo savo istorinius pagrindus: 1530 metų Imperijos seime (Reichstage) paskelbta Melanchtono sudaryta "Confessio augus-tana" — "Augsburgo išpažinimas" ir 1555 metų seime — "Augsburgo religinė taika", iškėlusi dėsnį "cuius regio eius et religio" (kieno valdžia, to ir tikyba); o pačiame Augsburge, kaip laisvajame mieste, katalikai ir protestantai iš esmės koegzistavo, nors konfliktų netrūko. Miesto taryba, sudaryta iš katalikų ir protestantų, buvo pavyzdžiu kitiems miestams.3

Ekonominiai ryšiai su tolimais kraštais ir religinė dvasia pakėlė viduramžių miesto amatus į meninį lygį: architektūra, dailieji amatai, muzika. Jų formoms čia būdinga specifiška iškilmingai - aristokratiška meditarinės romanų tautų stiliaus požymių interpretacija. Jau viduramžiais čia dirbę lombardų architektai, vėliau stipri Venecijos įtaka. XVI ir XVII a. Augsburge renesanso ir humanizmo poveikio reiš-
 
Pav. 1. Augsburgo senamiesčio fragmentas. Renesansinė rotušė statyta 1516, sugriauta alijantu bombonešių, po karo atstatyta. Dešinėje katalikų Šv. Ulricho ir Šv. Afros bažnyčia: virš antikinių požemių XV amžiaus gotika. Evangelikų renesansinis priestatas.

kiniai užima pirmą vietą Vokietijoje. Sugebėjimas italų formų elementus įsisavinti niekur kitur Vokietijoje nepasireiškė taip anksti ir taip stipriai. Šalia audimo pramonės Augsburge ypatingai išsivystė auksakalystė, kurios dirbiniai, daugiausia liturginiai įrankiai, eksportuojami į tolimus kraštus.4 Taip pat Vilniaus bažnyčiose buvę Augsburgo sidabrinių dirbinių.

Nuo XV a. susiformuoja Augsburgo tapybos mokykla, kurios žymiausi meistrai buvo Hans Hol-bein der Altere (apie 1465 - 1524), garsiojo Hans Holbeino der Jūngere, dirbusio Bazelyje ir Londone, tėvas, Hans Burgmayer (1473 -1531) ir Christo-pher Amberger (apie 1500 - 1561/62). Grafiką, pirmoj eilėj lakštinę, skatino tapybos išaugimas, bet dar labiau knygų leidyba, kuriai grafika teikė meninį apipavidalinimą, titulinius, iliustracijas. Augsburge knygos menas stiprus nuo XV a. Iki XVI a. vidurio dominavo medžio raižinys, kurio iškilusis meistras buvo Hans Burgmayer, dirbęs imperatoriui. Auksakalystė ir ginklų puošyba turėjo reikšmės vario raižiniui atsirasti. Augsburge vario raižyba išauga nuo XVI a. pabaigos. Pirmi impulsai atėjo iš Nider-landų. Būdinga, kad Augsburge pasireiškė ne tiek pavieniai vario raižybos meistrai, kiek eilė jų šakotų šeimų, kurių paveldimos dirbtuvės išvystė maksima-linį produktingumą. Jų plati veikla susieta su Augsburgo prekybiniais, finansiniais religiniais ir politiniais ryšiais visoje Europoje. Todėl ir Augsburgo raižytojų tematika neapsiribojo vokiečių genčių ir provincijų pasauliu, bet išėjo toli už jų ribų. Šitoks ikonografijos universalumas ir kosmopolitiškumas pasiekė ir mūsų Lietuvą, kuri tokiu būdu taip pat patiekė vieną bei kitą motyvą Augsburgo raižybai.5


Pav. 2. Dominicus Custos: Kunigaikštis Mikalojus Kris toforas Radvilas savo tėvo šarvuose. Raižinys iš Schrenck von Notzing veikalo (1601).

Pirmasis iškilus vario raižytojas grafikas Augsburge buvo Dominicus Custos, gimęs po 1550 metų Antverpene, Niderlanduose, tapytojo Pieter Balten de Costere (Custos, Custodis) šeimoje; raižybos išmokęs savo tėviškėje, persikėlė į Vokietiją — į Augsburgą, kur 1584 vedė tenykščio auksakalio Barto-lomėjaus Kiliano senojo (Barholomaus Kilian der Altere) našlę ir Augsburge išvystė plačią darbuotę kaip vario raižytojas. Jo darbų sąrašas siekia keletą šimtų lapų, daugiausia portretų, kuriuos jis raižė pagal kitų meistrų piešinius specialiems leidiniams ar serijomis, išleisdamas savo paties leidykloje. Dominicus Custos ypač išgarėsjo išraižydamas 125 portretus garsiam Jacob Schrenck von Notzing paruošto Ambrazo pilies šarvų rinkinio aprašymui: "Augustis-simorum imperatorum... regum... verissimae ima-gines", išspausdinta Inssbrucke 1601 m., kartota vokiškai 1603 ir lotyniškai 1605. Imperatoriaus Ferdinando I sūnus Tirolio kunigaikštis Ferdinandas II buvo XVII amžiaus antroje pusėje sudaręs stambų rinkinį žymiųjų to amžiaus valdovų šarvų ir ginklų, kuriuos jis muziejine tvarka išstatė savo pilyje Am-braze netoli Innsbrucko ("Ambrasische Helden-ROstkammer"). Kunigiakštis - kolekcionierius rūpinosi įsigyti prie atskirų šarvų ir jų buvusių savininkų tapybos portretus su biografijomis, kurių jis turėjęs virš tūkstančio. Schrenck von Notzing aprašymas dokumentuoja 1583 metų rinkinio stovį. 125 išraižytų portretų tarpe randame visus tris Lietuvos didžiuosius Radvilus: Mikalojų Radvilą Juodąjį, Mikalojų Radvilą Rudąjį ir Mikalojų Kristoforą Radvilą - Našlaitį (Pav. 2).
Jie pavaizduoti visoje figūroje su jiems priklausomais šarvais bei ginklais ir žemėje padėtais šalmais. Šitie Dominico Custoso raižiniai didelio "folio" formato (43,0 x 29,4) cm). Kunigaikščių figūros pavaizduotos stovinčios kiekviena atskirai po apskritos arkos įsieniu (niša), kuri apsupta renesansine dekoracija su kolonomis, kartušais ir grotes-komis. Visa labai būdinga Augsburgo renesansui. Betgi Dominicus Custos nebuvęs pilna prasme šitų
 

Pav. 3. Lucas Kilian, Augsburgo raižytojas. Rafelio Custoso raižinys. Nuotrauka Augsburgo miesto muziejaus grafikos kabineto.

raižinių išradėjas - kūrėjas ("inventorius') arba nu-piešėjas ("delineatorius") jų esminio turinio: jis raižęs Augsburge pagal jam atsiųstus piešinius, kurie neišliko. Nurodoma, kad piešinius pagal objektus originalus visos knygos vaizdams parūpino italų tapytojas Giovanni Battista Fontaną (gimęs apie 1524 Veronoje ir miręs 1587 Innsbrucke). Apie Radvilų šarvų ir portretų kelią iš Lietuvos į Ambrazo pilį išliko žinių.6

Dominico Custoso trys sūnūs, dirbę jo dirbtuvėje, vėliau nepasižymėjo; gi jo du posūnius — Lucas ir YVolfgang Kilian — jis raižybos mokytis pasiuntė į užsienį: jie išgarsėjo ir pagrindė šakotą raižytojų giminę, kuri per šešias generacijas plačiai pasireiškė Augsburgo grafikos produkcijoje. Kilianų pats žymiausias buvo Lucas Kilian (1579 -1637) (Pav. 3). Jis mokėsi pas savo patėvį ir Venecijoje. Mirus patėviui 1616 raižė atskiroje Kilianų šeimos leidykloje Augsburge. Lukas Kilianas raižė ornamentus, vaizdus, religines bei mitologines kompozicijas ir portretus, kurių išraižė daugiausia: serijomis specialiems

Pav. 4. Lucas Kilian: Kunigaikštis Mikalojus Kristoforas Radvilas, Vilniaus vaivada. Vario raižinys apie 1604-16 pagal XVI amžiaus pabaigos piešinį.

leidiniams ir atskirais lakštais. Raižė pagal įvairių meistrų jam patiektus piešinius ir tapybos darbus, bet išliko nemažai jo paties originalių piešinių, ypatingai daug portretams. Gal dėlto kai kurie jo raižytieji portretai pasižymi stipriu charakteristikos gyvumu. Prie tokių jo "kalbančiųjų" portretų priklauso ir portretai dviejų Lietuvos žymių asmenybių: Vilniaus vaivados kng. Mikalojaus Kristoforo Radvilo (Našlaitėlio) bei Vilniaus vyskupo Eustacho Valavičiaus.7

Kng. Mikalojaus Kristoforo Radvilo (1549 -1616) portretas pažymėtas įrašu ovaliniame rėme: "NICOLAVS CHRISTOPHORVS RADZIVIL DVX OLICAE ET IN NIESVIESCH Sfancti] R[omani] Impferii] PRINCEPS PALATINVS VIL-NENSIS". Žemai silpniau įskaitoma: "L[ucas] Kilian

Pav. 5. Dominicus Custos: Kunigaikštis Mikalojus Kris toforas Radvilas. Iškarpa iš Schrencko leidinio origina-linio dydžio. Atidžiam palyginimui su Lucas Kilian atliktu raižiniu (pav. 4).


Pav. 6. Lucas Kilian: Vilniaus vyskupas Eustachas Valavičius 32 metų amžiaus. (Apaštališkasis protonotaras 1604) No. 1.

fec[it] D[ominicus] Cfustos] excudit" (Mikalojus Kristoforas Radvilas kunigaikštis Olykoje ir Na-svyžiuje, Šventos Romos Imperijos pirmūnas, Vilniaus vaivada. Lukas Kilianas atliko, Dominikas Custosas išleido). Dar žemiau devizas lotyniškai. Formatas 17,5 x 12,0 cm. (Pav. 4) Portreto bendri bruožai tie patys, kaip Schrencko šarvų 1601 veikale: tas pats ir šarvo bei skarelės su piligrimo kryžium pavaizdavimas, tik vieton ispaniškos mados į vamzdelius suraitytos apykaklės, matome naujos olandiškos mados plačiai nudribusią apykaklę (Plg. pav. 5). Veido bruožai gyvesni išraiška: Kiliano raižinys nekopijavo Custoso raižinio, bet rėmėsi tuo pačiu pavyzdžiu (Vorlage), kaip ir pagal G. B. Fontanos piešiių Domininko Custoso paruoštasis raižinys Schrencko veikalui. Kng. Radvilas užsakydamas Do-

Pav. 7. Lucas Kilian: Vilniaus vyskupas Eustachas Valavičius 46 metų amžiaus su Šv. Stanislovu ir Šv. Kazimieru (1618) No. 2.

miniko Custoso įmonėje naują savo portretą nepatiekė naujo piešinio, bet tik naujų biografinių duomenų apie save patį: Vilniaus vaivada jis tapo 1604 m. Leidėju pažymėtasis D. Custos, Luko Kiliano patėvis, mirė 1616, taigi ir raižinys padirbtas tarp 1604 - 16 metų.8
Vilniaus vyskupas Eustachas Valavičius (Wolo-wicz) gimė apie 1570 metus Lietuvoje ar Gudijoje, o mirė 1630.1.9 vyskupų rūmuose Verkiuose. Jo portreto raižinio man žinomos keturios skirtingos laidos:
No. 1. 1604 metų raižinys, formatas 19,2 x 13,2 cm.9 Įrašas ovaliniame rėme: EVSTACHIVS WO-LOWICZ PROT[onotarius] APL[apostolicus] PRAEP[ositus] TROCEN[sis] CVS[todius] VIL[nensis] REFEREN[dus] M[agni] D[ucati] L[it-huaniae] AET[atis] XXXII [32]" (Eustachas Valavičius, apaštališkasis protonotaras, Trakų prepozi-tas, t. y. klebonas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės referendorius, 32 metų amžiaus). Už raižinio
 
Pav. 8. Lucas Kilian: Vilniaus vskupas Eustachas Valavičius 46 metų amžiaus. No 3 (No 2 variantas). Fragmentas.

rėmo apačioje: Eidem Illmo [illustrissimo] et Reue-rendiss[im]o Dno[Domino] aere expressam eius ef-figiem humil[iter] D. Ddt[dedicat] Lucas Kih>nus scalpt.[sculpsit] A[ugusta] V[indelicorum] 1604". (Tam pačiam šviesiam ir garbingam viešpačiui variu išspausdintą jo portretą nuolankiai išraižė Lukas Ki-lianas Augsburge 1604).10 Žemiau portreto luominis ženklas: šeimos herbas, vyskupo skrybėlė su šešiais kutais (1.2.3.), nors kaip protonotaro turėtų būti trys (1.2.).11 Portreto žvilgsnis dešinėn, dar gan jauno veido, bet praplikusi galva, be kepurės, apsirengęs kailinukais. Devisas: PIETATE ET MORI-BUS. (Pav. 6).

No. 2. 1618 metų raižinys, didelio formato 30,4 x 23,8 cm.12 Įrašas ovaliname rėme: "ESTACHVS WOLOWICZ. D. G. [deo gratias] EPISCOPVS VILNENSIS. ADMIN[istrator] ABB[atiae] LVBI-NENSIS ET PRAEPfositus] TROCENfsis]. VICE-CANCELLARIVS Mfagni] Dfucati] L[ithuaniae]

Pav. 9. Lucas Kilian: Vilniaus vyskupas Eustachas Valavičius 49 metų amžiaus (1621). No 4.

AETATIS SVAE A[nno] XLVI". (Eustachas Valavičius, Dievo Malone Vilniaus vyskupas, Lubino abatijos adminsitratorius ir Trakų klebonas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vicekancleris, savo amžiaus 46 metais). Už raižinio rėmo apačioje: "ILL[ustrissimae] CELSmĮcelsissimae] VETERIS OBSERVANTIAE ERGO DEDICAT LVCAS KI-LIANVS SCVLPTOR AVGVSTANVS. A. D. [(Anno Domini] M. DC. XVIII." (Jo šviesiausiajam ir prakilniausiajam [ir] todėl iš senos pagarbos dedikuoja Lukas Kilianas, Augsburgo raižytojas, Dievo Metais 1618." Portretas ovale su žvilgsniu kairėn, bet veidas pakartotas iš No. 1-mo, tik brandesne išraiška. Galvą dengia beretas, pečius pelerina. Portrtetą supa dekoracinė architektūra triumfo vartų motyvais, šūkiais ir alegorijomis. Virš vyskupo galvos jo herbas su devizu "PIETATE ET MORIBUS". Pilioraus karnize: "DOMINVS AVDITOR ET PROTECTOR MEVS". Virš piliorių kairėj ir dešinėj inkomponuoti angeliukai — "putti", laiką vyskupo insignijas: mitras, pastoralus — krivūles, o kairysis ir kalaviją — pasaulietinės valdžios ženklą. Priešais piliorius išraižytos abiejų nacionalinių šventųjų figūros su visais šventųjų atributais, o žemai ant pjedestalo po figūromis įrašyta: "S. STANISLAVS" (Šv. Stanislovas, Lenkijos patronas, dešinėje — "S. CASIMIRVS" (Šv. Kazimieras, Lietuvos patronas). Žemutinėje raižinio dalyje, po ovalu didesnis kartušas (rėmelis) su lotynišku ketureiliu, o ant abiejų kampinių postamentų, kairėje ir dešinėj, po mažesnį kartušą su jaučio alegorijomis. Jautis aliuzija į vyskupo pavardę: "Valas" iš rusų "Vol" arba lenkų "Wol", sy-kium alegorija jo charakterio dorybėms: kairiame kartuše įrašyta "IN VTRVMQVE" (abiem kryptimis) virš vaizdo: jautis junge, darbe ir ties degančiu aukuru, tikėjime: Dievui ir Tėvynei. Dešiniame kartuše įrašyta "PEDE TENTIM" (uoliu žingsniu), o vaizdas: jautis sparčiai žengiąs, alegorija vyskupo darbštumui (Pav. 7).

No. 3. Pas Hollsteiną neminimas variantas 1618 metų raižinio (Pav. 8); išlikęs fragmentas rodo visumoje tą patį raižinį, vien tik kairėj pusėj postamentą be kartušo su jautuku, bet su žodžiu "DEO", kuriam turėtų atitikti "Patriae" dešinėje. "Deo" et "Patriae" (Dievui ir Tėvynei) atitinka vidurinio kartušo alegorija "In VTRVąue" ir 1621 metų raižinio devizui "Pro PATRIA, atąue DEO, cum sis IN VTRVMąue paratus"... (Už Tėvynę ir Dievą, su šiais, abiem kryptim pasiruošęs"... Ar šis variantas ankstyvesnis už 1618 metų raižinį ir kodėl pakeitimas buvo padarytas, lieka nenustatyta.13

No. 4. 1621 metų raižinys, formatas 19 x 12,2 cm. Portretas su žvilgsniu kairėn ir tuo pačiu įrašu (plg. No. 2) ovaliniame rėme: "EVSTACHIVS WO-LOWICZ. D. G. EPISCOPVS VILNENSIS AD-MIN[istrator] ABB[atiae] LVBINENSIS ET PRAEP[ositus] TROCEN[sis] VICECANCELA-RIVS M.D.L[ithuaniae] AETATIS SVAE A[nno] XLIX [49 metų amžiaus]. Virš rėmo vyskupo herbas, insignijos (plg. No. 2) ir įrašu: "PIETATE ET MORIBUS" [Pamaldumu ir dorybėmis]. Portreto apačioje dvieilis devizas: "Pro PATRIA, atąue DEO, cum sis IN VTRVUMąue Paratus. Sic PATRIAE carus, sic potes esse DEO". (Plg. No. 3). Devizo kairėje ir dešinėje inkomponuoti kartušai su "jaučio" alegorijomis (plg. No. 2): "IN VTRVMQUE" ir "PEDE TENTIM". Apatiniame krašte dedikacija su impresu: "ILL[ustrissi] mae CELS[issi]m[ae] VEDTERIS O B S E RV ANTIA E ERGO, DEDICAT LVCAS KILIANVS SCVLPTOR AVGVSTAVS. A.D.M.DC.XXI." (Augsburge 1621). Pav. 9, 8).14

Vilniaus vyskupas Eustachas Valavičius turėjo ne vien tik aukštas bažnytines, bet ir pasaulietines pareigas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Savo epochai jis turėjo didelių nuopelnų: restauravo Vilniaus katedrą, įsteigė Gudijos (Alba Russiae) archi-diakoniją, rėmė bernardinų vienuolynų įsteigimą, Vilniaus universitetą, kuriam paliko turtingą biblioteką. Vysk. Valavičius bus parėmęs nemažai leidinių Vilniuje: tai liudija gausios dedikacijos jam, pvz., taip pat Konstantino Sirvydo.15 Užsienyje buvojęs daug kartų, 1593 - 1597 studijuodamas Paduvoje ir Romoje, vėliau keliavęs su delegacijomis, todėl jo buvimas Augsburge galimas. Nėra įrodymų, kad Lukas Kilianas vyskupą portretavo gyvą, bet kiekvienu atveju bent 1604 metų pirmasis raižinys atliktas pagal geros kokybės piešinį ar tapytą portretą 32-jų metų amžiaus dvasiškio. Vėlesniems 1618 metų ir 1621 metų raižiniams raižytojas vaizduodamas 46 ir 49 metų amžiaus vyskupą bus panaudojęs pirmąjį, nes visuose keturiuose raižiniuose visi fiziognomi-niai elementai yra visiškai tie patys, jie tik kiekvieną kartą kitaip šaržuojami brandesnio veido tipingiems bruožams išgauti; toks metodas rodo nemažą portreto raižytojo profesionalinį įgūdį. Gausūs alegoriniai priedai ir retoriniai predikatai rodo, kad Lukas Kilianas ne tik apie vyskupo biografiją buvo gerai informuotas, bet vis iškeldamas jo dvigubą užsiangažavimą Dievui ir Tėvynei — vyskupas Valavičius buvęs pirmas Lietuvos dvasininkas, gavęs valstybines pareigas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijos vicekancleriu, — jį asmeniškai gerbė, gal net asmeniškai jį pažinojo.

Luko Kiliano brolis Wolfgang Kilian (1581 -1662), įgudęs portreto raižytojas, atrodo specialiai Lietuvai nebuvo dirbęs,16 bet jo sūnus Bartholo-maus II Kilian (1630 - 1696) išraižė religinę kompoziciją "Kristus ant kryžiaus su Šv. Jonu Evangelistu ir Sv. Kazimieru . Daugiau apie šios kompozicijos atsiradimą ir raižinio egzemplioriaus egzistavimą nieko nežinoma. Lukas, Wolfgangas, ir Bartolomė-jus II Kilianai be to yra išraižę po kelis portretus Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių
Zigmanto III Vazos, Jono Kazimiero ir Mykolo Višniaveckio - Kaributo, kurie nėra labai reti.

Jei XVII amžiuje Augsburge dominavo Kilianų šeimos raižytojai, tai XVIII amžiuje iškyla eilė kitų vardų. Jie duos Lietuvai keletą religinės tematikos raižinių.

Baigiant reikia pridurti, kad XVII amžiuje pas brolius Kilianus Augsburge vario raižybos amato mokėsi iš istorinės Lietuvos kilęs vėliau Vilniuje pasireiškęs grafikas Aleksandras Tarasevičius (Taraso-vič, Tarasievvicz, miręs apie 1720 Lietuvoje). Jis 1672 išraižė "Polubinskių genealogijos medį", kurio šaknys pavaizdavo Lietuvos senųjų kunigaikščių genealogijos pradžią pradedant Palemonu.18 (Pav. 10). 1678 metais Augsburge išspausdintoji "Rosarium et officium B. Mariae Virginis" knyga turi A. Tarasevičiaus raižytas 38 iliustracijas ir titulinį lapą.19

Dokumentacija — Išnašos

1. Šis straipsnis yra papildyta ir pataisyta ištrauka iš referato teksto skaityto 1983 metų Europos Lietuvių Studijų Savaitėje Augsburge.
2.    1983 ir 1984 metų Europos Lietuvių Studijų Savaitės įvyko Augsburgo vyskupijos Akademijos ir pastoracinio centro namuose vad. "Haus St. Ulrich" — (vok.) Akademie und Seelsorgezentrum der Diozese Augsburg.
3.    Tai buvo pastebėta tolimajame Vilniuje, kurio miesto tarybą taip pat sudarė dvi konfesinės pusės: "romėnai" (katalikai" ir "graikai" (stačiatikiai, vėliau unitai). Plg. Hilarion Karpinski: Lexykon geogra-friczny. Bazilijonų spaustuvės leidinys Vilniuje 1766, p. 51-55.
4.    Helmut Seling: Die Kunst der Augsburger Goldschmiede 1529 - 1868. Bd. 1-3. Augsburg 1980. [Augsburgo auksakalių dailė.]
5.    Litauer Spuren in Augsburg. In: "Augsburger allge-meine", iš 1983.VII.3 d., p. 23 su 1 pav. (Pranešimas apie P. Rėklaičio referatą.).
6.    Dominicus Custos (Custodis, Coster), in: Thieme-Becker, t. 8 (1913), p. 219; Giovanni Battista Fontaną, in: Thieme-Becker, t. 12 (1916), p. 180-181; apie raižinius vaizduojančius Radvilus žr.: Povilas Rėklaitis; Trys Radvilai, jų šarvai buvę Ambrazo pilyje Tirolyje, in: Karys. Brooklyn, N.Y. 1986, Nr. 6, p. 257-263 su 10 pav.
 
 
Pav. 10. Aleksandras Tarasevičius, dirbęs Augsburge: Lietuvos kunigaikščių genealogijos medis. Iš A. Soko-lowskio. (1672).

Kilian [šeima], in: Thieme-Becker, t. 20 (1927), p. 288-305 (18-ka biografijų); LE t. 11 (1957), p. 358. [P. Rkl.].
Augsburgo miesto muziejaus grafikos kabineto ir Coburgo pilies muziejaus nuotraukos. F. W. H. Holstein: German engravings, etchings and \voodcuts 1400 - 1700. Vol. 17. Amsterdam 1976. No. 492, p. 134.

Jei vysk. Eustachas 1604 buvo 32 metų amžiaus, jo gimimo metai būtų 1572, bet ne "apie 1560", kaip nurodoma literatūroje. Plg. LE 321. (1965), p. 534. 11.   Eduard Frh. von Sacken: Katechismus der Heraldik. Leipzig 1893, p. 125. Holstein o. c. No. 493, p. 134. Raižinys įklijuotas į Mikalojaus Kristoforo Radvilo "Jerosolymitana Peregrinatio" (Antverpene 1614) egzemplioriaus viršelį (antikvaro pasiūlymu klaidingai vadinamas "vieno lapo ekslibrisu"). Knygos egz. gal iš Lietuvos: lenkiškos savininkų pavardės ištrintos, atspaudas: "v. Schonfeldtsche Būcherei VVenden" ir herbas: VVenden, Walmiera Latvijoje. Priekinio lapo trūksta, atrodo, kad jį pašalinant žuvo dešinis raižinio kraštas su šv. Kazimieru. — No. 2-3 tipo portreto ovalas (kopija?) pridėtas prie J. Olszevvskio "Kazanie na pagrzebe Eustachego Wo-lowicza" (Vilniuje 1630), plg. K. Čepienė, I. Petrauskienė: Vilniaus akademijos spaustuvės leidiniai 1576 - 1805. Vilnius 1979, pav. 1.
14.    Hollstein o.c. No. 494, p. 135.
15.    Syrvvyds Punktay sakimu (Punkty kazari) Teil 11629, Teil II1644, litauisch und polnisch mit kurzer gram-matischer Einleitung, hrsg. von Franz Specht. Got-tingen 1929, [p. 64]: herbas ir dedikacija (medžio raižinys.)
16.    Thieme-Becker, t. 20 (1927), p. 304.
17.    Thieme-Becker, t. 20 (1927), p. 283.
18.    August Sokoloivski: Dzieje Polski ilustrowane. T. 1. Varšuva 1899, p. 254.
19.    Tarasevičius (Tarasewicz, Tarasovič), in: LE t. 30 (1964), p. 356-357 su Bibliogr. ir 1 pav. P. Rkl.

A. Tamošaitienė. Piešinys