MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS Spausdinti
Parašė ANDREA BOTTO   

Vakarų Europos meno istorikas, norėdamas rašyti apie kompozitorių ir tapytoją M. K. Čiurlionį (1875 - 1911), susiduria su nemaža problemų. Kaip daugelyje kitų kraštų, taip ir Italijoje, Lietuva dar prieš kelerius metus buvo retai kam žinoma, tad nelengva gauti smulkesnių informacijų apie Čiurlionį ar jo kūrybos reprodukcijų. Be to, jei ir pasitaikydavo straipsnių anglų, prancūzų ar vokiečių kalbomis, jie daugiausia rėmėsi tarybiniais šaltiniais ir buvo vienašališki.

Tik po poros apsilankymų Lietuvoje ir kai kurių lietuvių dėka pavyko gauti reikiamų knygų bei straipsnių, kurie padėjo išspręsti kai kuriuos kilusius klausimus. Kita problema — lietuvių kalba, bet po nemažų pastangų bei studijų, jau galiu suprasti lietuviškai ir skaityti knygas, pavyzdžiui: Apie muziką ir dailę, Laiškai Sofijai, Atsiminimai apie Čiurlionį, Pasaulis kaip didelė simfonija ir kitas. Deja, ir jas įveikus, lieka įspūdis, kad skaityti idiliški aprašai, bet ne faktais paremta kritika.1
Apžvelgus Čiurlionio biografiją ir bibliografiją, peršasi išvada, kad jis buvo savojo genijaus auka.
 
-------------------
* Šio straipsnio autorius Adrea Pietro Botto gimė 1959 m. Genuos mieste, Italijoje. 1978 m. baigęs gimnaziją, studijavo muziką (klasikinę gitarą) ir įsigijo diplomą Sv. Cecilijos konservatorijoje Romoje. Po to dėstė muziką mokyklose, rengė koncertus, leido plokšteles. Tuo pačiu metu Romos universitete studijavo šiuolaikinę meno istoriją ir universitetą baigė 1987 m. Jo diplominis darbas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį buvo įvertintas su pagyrimu (cum laude). Po studijų toliau reiškėsi muzikos srityje. Kartu su dr. Renato Mencci į italų kalbą išvertė A. Baines knygą Brass instrument ir nuo 1988 m. dirba Uffizi galerijoje Florencijoje, tyrinėdamas muzikos instrumentus, kurie matomi vadinamuose natiurmortų paveiksluose. Dabar talkina Tautinėje tyrimų taryboje (CNR) ir analizuoja meno kūrinius su pavaizduotais muzikos instrumentais.

Andrea Pietro Botto pramoko lietuviškai ir jau kelis kartus lankėsi Kaune. Čia spausdiname ištrauką iš jo studijos apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, tikėdamies, kad ji bus įdomi mūsų žurnalo skaitytojams, nors su kai kuriais jo teigimais gal ir nebus įmanoma sutikti. — Red.

Čiurlionio kūryba turi daug savybių, kurios jį išskyrė iš tuolaikinių meno srovių. Ir taip, 1909 metų pabaigoje šizofrenijos priblokštas, jis neturėjo vilties, kad jo savitas menas kada nors taps žinomas Vakarų Europoje. Kaip tik tuo metu daugelis jo draugų ir gerbėjų — Diagilevas, Stravinskis, grupės Mir Iskusstva nariai, su kuriais Čiurlionis bendravo 1908 - 1909 St. Petersburge, susilaukė tarptautinio pripažinimo kartu su Ballets Russes. 1910 m. siųstas kvietimas Čiurlioniui dalyvauti Antrojoj Neue-kūnstlervereinigung parodoje Mūnchene atėjo per vėlai. Taip ir vėl prarasta proga supažindinti Vakarus su savo kūriniais. Trukdė ir karai, Europos uždarumas. Tarybų Sąjungos nenoras įsileisti vakarų mokslininkų, be to, veik visi Čiurlionio originalai sukaupti Kaune, kuris iki šiol buvo sunkiai pasiekiamas. Dėl to nenuostabu, kad Čiurlionio kūriniai, neį-spraudžiami į bet kokį izmą, už gimtojo krašto ribų nusmego į nežinią. Taip pat galima ir suprasti, kodėl Čiurlionio bibliografija daugiausia remiasi tik paviršutiniškomis antrųjų šaltinių citatomis, kuriomis netinka remtis, nes daug klaidingų datų, vardų, paveikslų pavadinimų ir t.t.

Tuo tarpu Čiurlioniu domėjosi bei žavėjosi ne tik menininkai, kaip Bakst, Baltrušaitis, Benois, Diagilevas, Dobužinskis, Lipchitz, Stravinskis (jis įsigijo iš Piramidžių sonatos dingusį paveikslą), taip pat Kandinskis (nors jo žmona Nina visuomet tai neigdavo), meno istorikai S. Makovskij, B. Beren-son, R. Rolland, C. Gray, G. Dorfles, E. Lucie-Smith ir kt.

1913 metais Šiaurės ašigalio tyrinėtojas Georgi Sedov Pranciškaus Juozapo archipelago uolas, panašias į Čiurlionio nutapytas Tyloje, pavadino Čiurlionio kalnų virtine.

O dabar apžvelkime kai kuriuos svarbesnius Čiurlionio gyvenimo momentus ir jo meninį formavimąsi, kad galėtume geriau suvokti jo kūrybą.

Čiurlionis iš pradžių gauna muzikinį išsilavinimą (pianinas ir kompozicija) Druskininkuose, paskui Plungėje (1988/1889-1893), Varšuvoje (1894 - 1899) ir pagaliau Leipzige (1901 - 1902). Jis jau buvo subrendęs kompozitorius ir pianistas, kai 1902 - 1904 m. pradėjo imti piešimo pamokas Varšuvoje. 1904 metais įstojo į naujai įkurtą meno mokyklą, kur dėstė Ruszcyz, Tiehis, Stebromsky (ar Stabrauskas) ir Krzyzanovvsky (jo Čiurlionis nemėgo).

Kitas svarbus jo kaip menininko vystymesi momentas — tai 1906 metais dviejų savaičių išvyka į Vidurio Europos meno galerijas Prahoje, Dresdene, Nūrnberge, Mūnchene, Vienoje. Įdomūs jo pasisakymai apie menininkus bei matytus miestus: Praha — graži kaip sapnas, Viena gi jo nedomina, nes tai "naujas" miestas (Čiurlionis buvo išsekęs ir Vienoje praleido tik vieną dieną). Iš menininkų Čiurlioniui patiko Boecklin, Puvis de Chavannes, Hoedler, Mueller ir kt. Pasak jo, prancūzai mažiausiai prisidėjo prie menų atnaujinimo. Jis prisipažino per mažai matęs italų ar anglų kūrinių, kad galėtų susidaryti savo nuomonę.

1905/1906 metų sąvartoje įvyksta Čiurlionio gyvenime lūžis, kai jis nusprendžia savo kūrybą pašvęsti savo gimtajam kraštui. Tame laikotarpyje Čiurlionis, vietoj muzikos, pirmenybę davė tapybai. Kas jį privertė tai padaryti?

Buvo rašoma, kad, apsivylęs savo pasiekimais muzikoje, Čiurlionis pasisuko į tapybą. Tačiau šis argumentas silpnokas. Vertėtų pasvarstyti kai kuriuos atvejus.

Nuo 1905 metų Konstantinas, ilgai gyvenęs Varšuvoje ir save laikęs lenku, smarkiai susidomėjo Lietuvos kultūra, istorija ir, be kitko, dažnai vykdavo kopijuoti liaudies meno pavyzdžių.

Kartu su A. Žmuidzinavičium ir dr. J. Basanavičium jis padėjo surengti Pirmąją lietuvių dailės parodą Vilniuje 1907 m. sausio 9 d. (1906 gruodžio 27 senu kalendoriumi). Vėliau praktiškai vienas suorganizavo Antrąją lietuvių dailės parodą 1908 m. kovo 12 d. (1908 vasario 28 senu kalendoriumi).

1907 metais Čiurlionis pradėjo rimtai mokytis lietuviškai. Jo mokytoja — Sofija Kymantaitė, kurią jis vedė 1909 m.
Atrodo, kad tik tapyboje Čiurlionis galėjo išreikšti savo patriotinius jausmus, kai tuo tarpu muzikoje jis greičiausiai būtų likęs surištas su tuometiniais Vakarų kompoziciniais principais. Tik tapyboje jis galėjo tikėtis pasiekti toli nuo intelektualizmo esantį kaimo žmogų, kuris tuo metu buvo tikrojo lietuvio patrioto sinonimas.

Čiurlionio tapyboje, kuri apima 1903 - 1909 metų laikotarpį, galima išskirti keturias fazes (neįskaitant pirmųjų bandymų Plungėje ir Leipzige, iš kur rašė, kad gaila išmestų pinigų dažams ir medžiagai).


Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
V.K. Jonyno graviūra


1903 - 1904 metų fazė šiek tiek rišasi su tam laikotarpiui būdingu simbolizmu — Čiurlionis vartoja grubesnį potėpį, gyvesnių spalvų skalę. 1905 -1906 metų fazėje jau įžiūrima jo vėliau itin pamėgta tematika — visata, metų laikai ir 1.1. Tais pirmaisiais metais jis vysto ir simbolines temas, kaip Tiesa, Draugystė, Tyla, Liūdesys. Ir čia jaučiamas tam tikras ryšys su Wyspianski, Grottger, Wojskiewicz, Pa-nuška, Hlavaček, Boecklin ir Redon menu.

1907 - 1908 metais, gal geriausiu jo tapybos periodu, Čiurlionis pasižymėjo muzikiniais pavadinimais, liaudies meno tematika, daugiau ištobulintu spalviniu traktavimu bei forma. Pagaliau, 1909 metais paveikslų temų atžvilgiu pasiekta lyg kūrybinė stasis. Juose gal jau galima įžiūrėti menininko mentalinio nepastovumo ženklų. Paskutiniaisiais metais, dar prieš nervinį lūžį, jo darbuose gausėja dekoratyvinių keistybių. Įtakos Čiurlioniui tuo metu turėjo Dobužinskis ir Mir Iskusstva grupė (1908 - 1909). Prisimintina ir jo grafika, panaši į rusų žurnalų (Mir Iskusstva, Vesy ir kt.) ir A. Beardsley meną; tušu atliktos vinjetės, kurių centre įkomponuoti lietuvių liaudies dainų pirmieji tekstai ar inicialai.

Norint geriau suprasti Čiurlionio darbus, būtina apsvarstyti tuos kultūrinius ir kitokius aspektus, kurie turėjo reikšmės menininko gyvenime, pavyzdžiui, muzika ir Varšuvoje tuomet vyravęs romantizmas, įsikūnijęs peisaže. Čiurlionis daug skaitė (Dostojevskį, Poe, Tagore ir Mickevičių, Wil-de, Nietzsche, Ruskin, Flammarion, Kant-Laplace ir 1.1.), domėjosi astronomija, geologija, psichologija, senojo Egipto religijomis, kabalistika ir indų vedizmu. Dažnai pažymima, kad gyvendamas Leipzi-ge Čiurlionis lankė Wilhelmo Wundto eksperimentinės psichologijos paskaitas. Vis dėlto dėl riboto vokiečių kalbos žinojimo, neatrodo, kad Čiurlionis tas paskaitas būtų galėjęs suprasti. Turbūt arčiau tiesos buvo Mikalojus Vorobjovas, rašęs savo knygoje M. K. Čiurlionis, der litauische Maler und Muši-ker (1938), kad menininkas pažinojęs kelis Wundto studentus iš privačios psichologijos grupės. Ten buvo lengviau rasti ir lenkiškai kalbančiųjų, bet tai tik hipotezė. Vienaip ar kitaip, Čiurlionis galėjo arčiau susipažinti su Wundto teorijomis ponios Wol-man namuose Varšuvoje, kur buvo diskutuojami filosofijos, teosofijos ir panašūs klausimai. Atrodytų, kad C. Flammariono darbai ir teosofija atkreipė Čiurlionio dėmesį į ryšį tarp Lietuvos ir indoeuropiečių papročių; taip pat didelės reikšmės turėjo Rytų Europos tautiniai judėjimai ir pagaliau jo psichinė liga.

Ypatingai svarbu sugrupuoti įvairius Čiurlionio kūrybą veikusius elementus, nes daugelį metų, be išimčių,2 jis yra atkakliai klasifikuojamas kaip abstraktaus meno pradininkas arba muzikas-tapyto-jas, pasiekęs tarp tų menų tam tikros sintezės.

Čiurlionio tapyboje priskaitoma apie 30 muzikinių pavadinimų (7 sonatos, įvairūs preliudai, fugos, fantazijos). Atrodo, kad net muzikinė teorija jam turėjusi svarbios įtakos. Tapybos darbai kaip Fuga (1907 - 1908) ir Fantazija, triptikas (1908) galėtų sugestijuoti kontrapunktą, o Sonatos peršasi būti palyginamos su muzikinėmis. Pavyzdžiui, muzikoje sonatos gali būti iš trijų ar keturių dalių, kaip ir Čiurlionio tapyboje; antroji dalis dažnai būna gana lėta andante, paprastai grindžiama vienu pagrindiniu motyvu su variacijomis. Čiurlionio Andantėje mes užtinkame vieną pagrindinį motyvą kaip malūnas Pavasario sonatoje (1907), žaltys Žalčio sonatoje (1908), medis Vasaros sonatoje (1908). Čiurlionio Scherzo rodo sodriai supintus įvairius motyvus, kurie galėtų panėšėti į muzikinį scherzo, ritminę sonatos dalį. Pagaliau galima ir prileisti, kad Saulės sonata (1907), jos Finale matomas frizo formos varpas, kur pakartojami kitų dalių motyvai, turi daug panašumo su vėlyvojo romantizmo Cikline sonata (pavyzdžiui F. Liszt ar C. Frank).

Mano supratimu, tai klaidingas priėjimas prie Čiurlionio kūrybos. Jis niekad nenorėjo savo darbus preciziškai išaiškinti. Tiems, kurie stengėsi rasti sintezę tarp atskirų menų formų,3 kaip, pavyzdžiui,

KONSTANTINAS MIKALOJUS ČIURLIONIS. TYLA. 1905.

Ph. O. Runge ar A. Skriabin, pavyko gal tik keliais atvejais, po gilios analizės, po labai lėto proceso, kas visiškai netinka Čiurlioniui, kuris dirbo greitai su kūrybiniu įkarščiu, impulsyviai tapė tempera ar pastele, technikose, kuriose negali būti svarstymų ar pakeitimų, kas būdinga sinestetikos procesams.

Įvairiose Sonatose reikia ko kito ieškoti: daugiau negu asociacijų su muzika, būtent gamtos apraiškų didybės, pavyzdžiui, saulės Saulės sonatoje ar vėjo Pavasario sonatoje, domėjimosi liaudies ir tradiciniais elementais, meninių ieškojimų (pavyzdžiui, vaizdo pateikimas dviejose ar trijose dimensijose), ryšio su misteriškom teorijom (pavyzdžiui, Žalčio sonata ar Piramidžių sonata).
Tai kodėl tuomet remtis muzika? Mano nuomone, atsakymas slypi gyvenamojo laikotarpio trukmėj: išvengti banalių nuorodų į natūralius šaltinius. Dėl tos pačios priežasties Whistleris rodė "abstrakčias" intencijas, savo paveikslus pavadinęs, pavyzdžiui, Harmonija ar Simfonija. De Wizewa (1886) pavadino O. Redoną simfoniniu tapytoju, priešpastatydamas jo kūrybą kai kuriems impresionistams, kurie, jo manymu, buvo per daug "daiktiški". Kandinskis daug rašė apie santykį tarp muzikos ir tapybos, siekdamas išreikšti vidinę realybę. Bet nei G. Klimto grakščios arabeskos, nei P. Klee spalviniai kontrapunktai (jis dažnai tapė, kai žmona grojo smuiku), nei pagaliau F. Kupkos muzikinė tapyba (Kupka domėjosi teosofija, okultizmu ir pats buvo spiritizmo mediumu) — netapo sinestetinės meditacijos objektu.
Čia mes tiesiogiai susiduriame su abstraktaus meno problema, ir ne tik santykyje su Čiurlioniu. Būtų per daug komplikuota apžvelgti kelią į abstrak-cionizmą, bet verta pažymėti, kad nėra buvęs tik vienas abstrakcionizmas. Be vokiečių-rusų abstrak-cionizmo, buvo ir prancūzų. Vokiškai-rusiškasis artimai rišasi su romantizmo ir simbolizmo srovėmis. Reikia pažymėti, kad abstrakcionizmas nebūtinai reiškia, jog galutinai nustota remtis natūralia aplinka. Čiurlionis priklauso tai romantikų srovei, kurios pradininkais buvo Herderis, Schilleris, Rungą ir Friedrichas — jie tikėjo į mitologinį gamtovaizdį, t.y. kada menininko simboliškai transformuotas gamtovaizdis tampa tinkama priemone reikšti idėjoms bei jausmams (O. G. von Simson).

Tuo tarpu kitoje šios parabolės pusėje matome Kandinskio abstrakčius paveikslus, atspindinčius jo dvasios siekius, teosofinius įsitikinimus, materializmo neigimą, kuris, A. Sidorovo teigimu, siekė eiti toliau už Čiurlionio sprendimus.
Pagaliau prisiminkime kelis abstrakcionizmo pavyzdžius jų pirmine prasme. Pradėkime su Alex-ander Cozens (1717 - 1786) Sugeriamojo popieriaus kompozicija, prabėkime C. Friedrich ir Ph. O. Runge, kurie savo darbus vadino abstrakčiais, paskui — Van der Veide (1893) ksilografijos, A. Endello (1896) panelis, Kubino (1906) ir Macke (1907) darbai.

Nėra nė vieno Čiurlionio kūrinio, kurį būtų galima pavadinti visišku abstraktu, nors jo Kalnai (1905) ir Vasara I-II (1907 - 1908) daugiausia priartėja prie abstrakcionizmo. Tačiau šio lietuvio menininko akiratyje visuomet svarbus vaidmuo atiteko dievams, angelams ir kitiems išskirtiniams tvariniams, ir gal tai galėjo atkreipti Kandinskio dėmesį Čiurlionio kūrybai.

Čiurlionio ikonografijoje nėra vietos paprastam žmogui — tik angelai, paukščiai, karaliai ir milžinai debesų formose, aukurai, kuriuose dega šventoji ugnis, piramidės, gyvatės, ouroborus, tiltai, laiptinės, perkūnijos, vaivorykštės, žvaigždės, saulės ir menulis... Be abejonės, tai yra sakralinis simbolizmas, kuris veda nuo žmogiškosios realybės į aukštesniąją. Reikia tik pažvelgti į G. Durand, R. Guenon, M. Eliade knygas, kad įsitikintum, jog ši ikonografija kartojasi per visą žmonijos istoriją. Bet tai dar ne viskas.

Pažvelgę į Žalčio sonatą, rasime panašumo su Goethes masoniška pasaka Maerchen, kuri 1899 (ir 1918) Rudolfo Steinerio interpretuota iš teosofinio taško. Be to, Čiurlionis sukūrė asmenišką kriptinį alfabetą (Apie muziką ir dailę, 179 psl.), kurį matome jo įvairiose sonatose arba atskiruose paveiksluose ant aukurų, sostų ir 1.1. Tuoj prisimena mistinių grupių vartojami kriptiniai (slapti) alfabetai. Taip pat, kad paukščiai bei augalai vartoja slaptą kalbą, kurią supranta tik išskirtiniai žmonės — tie, kurie žino paslaptis. O ką reiškia du paveikslai: Preliudas ir Juodosios saulės pasaka (greičiausia 1908 - 1909), kur nutapyta juodoji saulė — plačiai žinomas alchemijos simbolis?

Atrodo, kad yra artimas ryšys tarp Žalčio sonatos ir Goethe's Maerchen; labai ryški įvesdinimo intencija Piramidžių sonatoje ir ne bereikšmė vizija — gal chaoso ar visatos — Žvaigždžių sonatoje; be to, nuolatiniai misteriniai elementai, kaip aukuras, slaptoji rašyba, kolonos, apšviestos grotos, kelionės laivais įtaigauja, kad Čiurlionis buvo susipažinęs su masonų sąvokomis, priimant dėmesin, jog jis gyveno spiritualizmo ir teosofijos klestėjimo laikais.19

Nežiūrint to, Čiurlionis nėra masonų tapytojas ar jų idėjų iliustratorius. Daugiausia jo menas yra

MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS. ŽVAIGŽDŽIŲ SONATA. Allegro. 1908.



MIKALOJUS KONSTANTINAS ČIURLIONIS. PIRAMIDŽIŲ SONATA. Allegro. 1909.


tikrai lietuviškas, stipriai išreiškiąs tikrą lietuviškąją dvasią, jos liaudies meną, gamtovaizdį, kovą už tėvynės išlaisvinimą, savitus žmonių religinius jausmus, kuriuose vis dar juntami panteistiniai polinkiai.

Užsukus į Čiurlionio muziejų Kaune, patartina aplankyti rūsius, kur sutelkta tūkstančiai liaudies rankų darbų ir kur akivaizdžiai ryškus ryšys tarp Čiurlionio ir jo tautos.5

Metų slinkyje Čiurlionis savo kūryboje praėjo tam tikrą Typentvanderung. Pavyzdžiui, jo vyraujanti tema (kad ir žaltys), kartais rišama su vienu vyksmu, gali būti panaudota ir kitu atitinkamu atveju. Čiurlionio kūryba gali būti vertinama grynai nacionalistiniai — žaltys yra reikšmingas lietuvių pasakose, bet kartu turi ir misterinę interpretaciją masonų simbolikoje, kaip ir minėtoj Goethe's pasakoj. Iš šio požiūrio galima bandyti suprasti Aleksio Rannito6 teiginį, paliudytą menininko žmonos, kad 1909 metais teosofų judėjimui St. Petersburge rašytame laiške Čiurlionis paneigia bet kokį savo kūryboje ryšį su bet kokiomis moderniomis religijos ar filosofijos teorijomis ir dogmomis.

Jei toks laiškas tikrai buvo parašytas,' mes galime prileisti, kad Čiurlionis 1909 metais nutraukė santykius su spiritualistinėmis grupėmis, arba, kad jis norėjo savo kūrybą apsaugoti nuo banalių ar klaidingų aiškinimų.

Pagaliau svarstytinas ryšys tarp menininko psichologijos ir jos įtakos Čiurlionio ikonografijoje. Jo gyvenime buvo ryškus nuolatinis prislopintas sielvartas, kurį sukėlė netikrumo jausmas, dvasinė įtampa, — dėl to tas nuolatinis sugrįžimas prie tos pačios tematikos ne tik tapyboje, bet ir muzikoje (simfoninės poemos Miške ir Jūra, trys preliudai op. 28 Marios, pianinui).

Čiurlionio ligos vystymąsi galima įžiūrėti jo ikonografijos ir kompozicijos detalėse, būtent, serijali-zavime, schematikoje, tapyme dviejose dimensijose, skritulių vaizdavime, formų bei figūrų išdidinime ir nuolatiniame temų ieškojime pasakose.
1908 metais sukurtose liaudies dainų vinjetėse su augalinėm dekoracijom įpiešta, lyg priverstinai, daug smulkių apskritimų, užgožiančių net gaidas — tai kartais pastebima protinių ligonių darbuose (Ha-milton). Taip pat 1909 metų paveiksle Aukuras matome sujauktas proporcijas tarp aukuro ir beveik neįžiūrimų laivų apačioje.

Įžvalgioje G. Durand analizėje negalime neatkreipti dėmesio į tai, kad "augalų simbolika visuomet rišasi su gyvenimo trukmės ir senėjimo meditacija", kad ugnis "yra visiško sunaikinimo ir visuotinės regeneracijos simbolis, kad žaltys ir ouroborus yra laikinės transformacijos simboliai ir baimę suke-liantieji galutinės paslapties — mirties saugotojai" (iš Strutture antropologiche dellimmaginario, Dedalo, 1982). Tai lyg ir būtų komentaras Konstantino laiškams, kur aiškiai įžiūrimas jo gyvenimo skausmas, gal ieškantis atsvaros reinkarnacijoje.

1910 m. vasarį Čiurlionis buvo paguldytas Pus-telninkų ligoninėje netoli Varšuvos. Retkarčiais ten jam leido piešti ar skambinti pianinu. Tačiau nieko daugiau iš to laikotarpio nežinome. Tū pačių metų lapkrityje menininkas pasiuntė atviruką savo žmonai ir dukrai Danutei Sofijai. Rašė, turįs vilčių greit grįžti namo,9 bet netrukus peršalo, gavo plaučių uždegimą ir pirm laiko mirė — 1911 m. balandžio 10 d. (kovo 28 senuoju laiku).

Bet kaip būtų galima baigti straipsnį apie šį užmirštą didįjį lietuvį?
Gal reiškiant viltį, kad nelaimingojo muziko ir tapytojo menas būtų pripažintas ir tinkamai įvertintas, nors tam nėra daug vilčių.
Čiurlionis piešė ant kartono, vartojo prastos kokybės pastelę ir temperą, nes nuolat stigo lėšų. Todėl suprantama, kad Čiurlionio muziejaus Kaune darbuotojai nenoromis skolina paveikslus parodoms. Iš kitos pusės, beveik visa Čiurlionio kūryba saugoma Kaune, o tai labai sunkina užsienio menotyrininkų darbą. Tokioj padėty Čiurlionio neįmanoma komerciniai propaguoti, kas yra itin didelis nuostolis mūsų — komercijos užvaldytame — pasaulyje.

Vertė Rima Čerkeliūnienė

I š n a š o s
1.    Kas siejasi su šia problema, norėčiau pacituoti ištrauką iš dr. K. P. Žuko straipsnio "Čiurlionio dailėtyros klausimais" {Metmenys, 1975, 30 nr., 119 psl.). Ištrauka išryškina klaidingą priėjimą prie pagarbinimų ir tyrinėjimų: "Nesunku atspėti, kad M. K. Čiurlionio gimimo proga vyks apsčiai jubiliejinių minėjimų ir akademijų, nuo kurių tribūnų sklis drąsios panegyrikos, sacharininės paskaitos, proginiai eilėraščiai, skatinimai dailininkams, pamokos liaudžiai ir 1.1. Šventėm praėjus, tikėkit, šitokios tuštybės bus užmirštos, lyg tų minėjimų iš viso nebūtų buvę".
2.    Pavyzdžiui, Mindaugo Nasvyčio daktarato dizerta-cija "Čiurlionio kūryba sąryšyje su jo gyvenamuoju laikotarpiu", Case VVestern University 1972 arba
 
Andrea  Botto
 
Genovaitės Kazokienės straipsnis "Idėjinis Čiurlionio menas" (Metmenys, 1985, 48 nr.). Taip pat Ga-briella Di Milia straipsniai Cahier du Centre Pom-pidou, 1980, 3 nr. ir italų žurnalo FMR, 1983, 18 nr. yra labai įdomūs, nors ji Čiurlionį daugiausia laiko teosofiniu menininku.
3.    Zr. katalogą Der Hand zum Gesamtkunstiverk, 1983, Zūrich ir Dūsseldorf. Sis 511 psl. leidinys yra gerai dokumentuotas, apima paskutiniuosius šimtmečius, pradedant Boullee, ir Runge iki futurizmo, Mandrian, Duchamp, Picabia, Steiner, Bauhaus, Beuys, Cage ir 1.1. Deja, apie Čiurlionį tie patys netikslumai apie jo "polifoninį" tapymą, apipavidalintą "durchgehende melodische Linienzūge mit Kulminationspunkten", kas tiktų beveik kiekvienam menininkui, kūrusiam Art Nouveau laikotarpiu .
4.    Zr. S. Ringbom "The Sounding Cosmos", ActaAca-demiae Aboensis, Humaniora, 1970, 38 t., 2 nr. Siame ilgame straipsnyje aprašytos visos spiritualis-tinės ir teosofinės šaknys, įtakojusios Kandinskį ir jo bendramžius.
5.    Šiuo norėčiau paryškinti, kad Čiurlionio menas nebūtų suprastas kaip liaudies dirbinių inventorizacija. Jo pasaulėžiūra yra giliai susijusi su indoeuropiečių tradicijomis (milžinas — Mintis arba Paros serija 1904/1905, visatos medis — Vasaros sonata, Andante 1908 arba visatos gyvatė, paminint tik keletą), remiasi senųjų pabaltiečių pasaulėvaizdžiu, pavyzdžiui,   kontrastuose:   aukštai/žemai,   saulė/ mėnulis, toli/arti, mirtis/gyvenimas, naktis/diena.
6.    Šis laiškas paminėtas žurnale Lituanus 1961,VII t., 2 nr., 44 psl., 8 išnašoje. Iš kitos pusės, C. Belloli rašo (Contributo russo alle avanguarde plastiche, Galleria il Levante, Milano-Roma, 1964): "1985 metais Varšuvoje Čiurlionis sekė Krikščioniškųjų vyčių bendriją, taip pat Varšuvoje prisijungė prie masonų, kur pasiekė 30. laipsnį (Kedosh). Negalima patikrinti, ar tai tiesa, nes Belloli kitose vietose padaro klaidų, rašydamas apie Čiurlionio gyvenimą ir kūrybą.
7.    Nors tai neturi pirminės reikšmės, vertėtų priimti dėmesin tai, kad daugelis šaltinių paneigia ar teikia tam klausimui mažiau reikšmės (kaip ir nervinei jo ligai), bijodami, kad silpnybė okultizmui galėtų sumenkinti tapytojo meniškąjį genijų, tuo tarpu kai laiškai ir prisiminimai buvo skelbiami ad usum Delphini. Argi tuo metu Sofijos įrodinėjimas buvo pia fraus? Kiek žinoma, laiškas nebeegzistuoja, ir ne pirmas kartas, kai giminės ar draugai tvirtina tai, ko iš jų laukiama—taip atsitiko ir su Mozartu.
8.    Mikalojus Vorobjovas savo knygoje M .K. Čiurlionis (Kaunas ir Leipzig, 1938, 84 psl.) rašo, kad savo sunkiausiais momentais menininkas užsidarydavo kambary St. Petersburge ir dieną naktį nepertraukiamai piešdavo savo eskizų knygutėje.
9.    "Sveikinu Tave, Zose. Kastukas. Galbūt, greitai pasimatysime. Bučiuoju Danutę". Knygoje Laiškai Sofijai (163 psl.) pastebėta, kad žodžius "gal biit" vėliau prirašė brolis Stasys Čiurlionis.