OCTAVIO PAZ — 1990 METŲ NOBELIO LITERATŪRINĖS PREMIJOS LAUREATAS Spausdinti
Parašė Stasys Goštautas   

XX a. gali atrodyti materialistinis, bedieviškas, totalitarinis ir 1.1., bet taip pat jis gali didžiuotis savo dvasiniais pasiekimais, ypač menu ir poezija. Nors nusiskundžiame, kad šių dienų žmogus neskaito, jam visai nerūpi poezija — to negalima pasakyti apie lietuvių tautą , Maža, labai maža žmonijos dalis ieško poezijos ir dar mažiau kuria poeziją, kuri atitiktų mūsų laikus. Poezija šiandien turi kitokią funkciją nei kad prieš šimtą ar du šimtus metų, nei kad prieš tūkstančius metų, — neužtenka vien filosofijos, teologijos, mitologijos, ilgimės ir esminio žmogaus pažinimo.

Štai kodėl XX a. turi galbūt ne tiek daug poetų, bet turi jų gerų. Ypač prancūzų ir ispanų kalbomis turėjome tikrą poezijos "aukso amžių", kuris primena Renesanso laikus.

1990 metų Nobelio premija pagerbia ne vien tik Octavio Paz, bet visus užmirštus per pastaruosius šimtą metų poetus — Ispanijos Jorge
Guillen ir Antonio Machado, Amerikos ispanų Vicente Huidobro, Cėsar Vallejo ir Jorge Luis Borges, Prancūzijos M aliarme ir Apollinaire, anglų literatūros Ezra Pound, T. S. Eliot, Robert Frost ir 1.1. Paz yra juose visuose ir jie visi yra jame. Tai ekumeninis poetas, kuriam poezija — esminis mokslas.

Octavio Paz gimė Meksikoje 1914 metais mišrioje šeimoje. Jis pats yra gyręsis, kad jo proseneliai buvę zapotekų kraujo, kaip ir jo Meksikos revoliucijos herojaus Emiliano Zapa-ta. Tai tikras "kosminės rasės" žmogus, kuris, pagal Jose Vasconcelos, kalbėdamas apie Meksikos gyventojus, mėgino išryškinti jų mažavertiš-kumą. Jo teorija: naujas žmogus bus maišytas ir turės visus pozityviausius dalykus iš visų rasių.

Nors Paz pirmiau yra meksikietis, tačiau jis galvoja pasauliniu mastu. Tarp Vakarų (Los hijos del limo, prosą, 1974) ir Rytų [Ei mono gra-mdtico, prosą, 1974); tarp Krikščionybės ir Quetzalcoalt; nuo Y Chink iki Das Kapital, — jo raštai yra nepaprasta kelionė per pasaulį ir laiką. Poeziją, kaip ir senovės graikai, jis laiko žinojimu, bet žinojimu su dideliu klaustuku. Reikia grįžti prie kitos meksikietės iš XVII amžiaus — Sor Juana Inės de la Cruz, kad atrastume kitą į jį panašų poetą, susirūpinusį tuo pačiu klausimu, būtent: kas yra žinojimas? Paz neklausia kas yra poezija, kas yra poetas, —jis yra poetas, jis per poeziją bando įžvelgti žmonijos esmę, ir kaip arabų mistikai, jis žino, kad nežino. Užtat Paz poezijoje ir prozoje yra tiek daug dviprasmiškumo.

Jo ieškojimas yra XX a. kūrybinė avantiūra. Paz niekad nesirūpino talentu, jis, kaip Andre Breton, sako: "Mes neturime talento". Bet Paz yra intensyvumo ir skaidrumo poetas arba, kitaip sakant, jo intensyvumas glūdi šviesiame prote. Paz nėra emocinis poetas kaip Neruda, kurio jis niekad nemėgo. Jis — ne problema-tinis poetas ar pranašas, turįs atsakymus į visus klausimus. Jo poezija yra labai santūri. Jeigu kas joje ieškotų atogrąžų gamtos, labai nusiviltų rasdamas mažai daiktų ir labai daug elementarių įvaizdžių: vidudienis, krištolinis vanduo, žėrintis akmuo, vėjo ošimas, paukščiai, medžiai, karšta žemė ir, aišku, erotinis žmogus. Pvz., kaip Borges'o, jo protas nepaprastai šviesus bei skaidrus. Jis aistra ir protu prieina prie filosofinių žmogaus klausimų. Pagal Paz, geriau yra paversti gyvenimą poezija negu "daryti" poeziją iš gyvenimo (El arco y la lira, prosą, 1956). Poezija yra žodis — ne garsas, ne muzika, ne gražus eiliavimas ir įspūdingos metaforos. Paz pasisavino A. Machado definiciją, kad "poezija yra žodis laiko esmėje".

Jo tikslas yra gamtos ir kultūros, t.y., istorinio žmogaus ir autentiško žmogaus suderinimas. To siekdamas, jis nepiktnaudoja žodžiu. Jis kaip Mallarmė, ieško to vieno žodžo, kuris išreikštų visą žmogaus buitį, jis ir nekuria naujų pasaulių (kaip Huidobro ar siurrealistai); jis pasitenkina tyrinėdamas šį pažįstamą pasaulį, kuris kasdien atsinaujina nuo ryto iki vakaro.

To siekdamas Paz nutraukia ryšį su nusistovėjusia ir jau išnaudota kalba. Šių dienų poetas kalba dviprasmiškai, nes žodis yra dviprasmiškas. Poetas jungia vaizduotę su realybe, egzaltaciją su erotizmu. Erotizmas turi išlaisvinti žodyje paslėptą energiją.
Pažui nerūpi amžinasis gyvenimas, bet kaip ir Nietzch'ei, jam rūpi amžinas gyvumas. Jis teigia, kad "už egzistencijos sienų / kitas pilnesnis gyvenimas šaukia mus" (Ladera este, poezija, 1962-68). Bet tai ne teologinis gyvenimas, kuriam nereikia įrodymo (tikėjimo), bet visų laikų žmonijos gyvenimas, kurį reikia paremti poezija ir mokslu. Pagal Paz, šių dienų poezija, t. y. ta, kuri žengia į XXI a., turi tą patį pradą kokį turi ir mokslas. Tarp tų visų permainų poetas ieško "vieno balso, kuris nesikeičia ir atstovauja visiems savo žodžiu, kuris yra kalbos žodis, žodis niekieno ir visų". Tai grįžimas į anonimiškumą — stebėtinas nuolankumas šiandien, kai kiekvieną, nors ir menkiausią, darbą individas nori pažymėti savo pavarde. Be abejo, Paz nemažai išmoko iš Tolimųjų Rytų, kur individas paskęsta bendroj visumoj.

Paz poezija labai įvairi, mat ji apima viso šio amžiaus poetinę raidą, prasidedančią Mallarmė. Apie visą ją šiame straipsnyje rašyti neįmanoma, net nereikia. Paz buvo nekartą kaltinamas, kad jis per dažnai keitė savo estetinę formulę ir vaikėsi madų. Tai netiesa! Paz sekė savo laikų raidą ne kaip poetas, veikiau kaip mokslininkas, visada norįs žinoti naujų išradimų ir atradimų detales. Jau pastebėjome, Paz'o poezija ir mokslas yra vienas ir tas pats žmogaus nenu-vargstantis tiesos ieškojimas arba, George Steiner žodžiais, "informacijos perdavimas". Cia jau labai nutol-stame nuo Nerudos ir net Borges individualizmo!

Nereikėtų suvokti pažodžiui, kad poezija susimaišys su mokslu, kad menininkai kurdami naudos mokslinius metodus. Tarp kita ko, tai nebūtų visai blogai, nes galbūt liau-tumėmės piktnaudoję "žodį". Paz nori pasakyti, kad jau laikas poetams įsisąmoninti tą naująjį pasaulį, kurį mums atveria naujas mokslinis pažinimas. Pvz., jau negalima nežinoti, kad esame sukurti lygiai taip pat, kaip yra sukurta visata. Esame energija. Skaitydamas Paz'o poeziją, jautiesi lyg pats ją kurtum ar padėtum kurti, nes, Cortazar'o žodžiais apie savo romaną, be skaitytojo nebūtų romano, kūrybos. Be žodžio, kurį sukuria poetas, nebūtų ir paties poeto (Libertad bajo pala-bra, poezija, 1949).

Octavio Paz poezija ir proza susipina, net negali atskirti kuri jų yra poeMškesnė. Jis esė laiko tokia pat kūrybine forma kaip ir poeziją. Jeigu kas norėtų suprasti Paz'o intelektualinį jautrumą, turėtų paskaityti El la-berinto de la soledad, proza, 1950. Jo studija apie Meksiką, jo tėvoniją nuo actekų iki porevoliucinių Meksikos laikų yra šiandienės Meksikos likimas. Giliau pažvelgę, įsitikiname, jog tai — visų amžių ir visos žmonijos likimo istorija: vienumas. Tai labai gerai suprato ir kitas Lotynų Amerikos Nobelio premijos laureatas Ga-briel Garcia Marąuez savo romane kaip tik ir pavadintame Cien anos de soledad (Šimtas metų vienatvės / vienumos). Žmogus, atitrūkęs nuo savo šaknų, yra našlaitis. Ir Meksika, nutraukusi ryšius su actekais, paskui su Ispanija, tapo vieniša ir, sakytumei, tą vienatvę išgyvena tragiškai. Paz užbaigia savo filosofavimą teigdamas, kad visa žmogaus istorija yra ieškojimas bei noras grįžti į savo prarastus pradus. Alejo Carpentier'o žodžiais, žmogus, vieną kartą netekęs savo pradų, negali jų daugiau atgauti, atgal kelio nėra (Los pašos perdidos). Paz mėgina tą rojaus prarastą laimę grąžinti per meilę, nes meilė yra geriausia bendravimo su kosmosu priemonė, moteris yra to bendravimo tarpininkė. Užtat Paz'o poezija yra persunkta erotizmu, tuo erotizmu, pagal senąją indų filosofiją, kurią poetas mėgino įsisąmoninti, gyvendamas porą metų New Delhi, Indijoje.

Šiomis dienomis, kai pasaulis atrodo pakilęs ginkluotam pasipriešinimui ir kai Lietuvoje rusų tankai triuškina lietuvių kūnus ir sielas, įdomu klausti, kokią funkciją turės poetas po šios konflagracijos? Gal poezijai teks ypatinga vieta po šio tamsaus laikotarpio? Gal poezija naujai parodys tą "nekaltą kelią", kuriuo turėtų eiti žmogus ir jo žodis, labai giliai įprasmintas Paz'o kūryboje.
Stasys Goštautas

— Tasmanijos universitete (Australijoje) studijuojančių lietuvių pastangomis suorganizuotas Lietuvių studijų sambūris, jau veikia ketvirtus metus, keldamas susidomėjimą Lietuva ir skatindamas apie ją rašyti mokslinius darbus. Sambūriui priklauso 26 nariai. Pirmininkauja Simas Taškūnas.