APIE LIETUVĄ ALEKSANDRO DUMAS KNYGOJE Spausdinti
Parašė A. VAIČIULAITIS   
Antanas Vaičiulaitis, rašytojas, literatūros kritikas, pedagogas, diplomatas, žurnalistas, Aidų vyr. redaktorius 1950 -1964 metais. Jam birželio 23 dieną suėjo 85 metai amžiaus. Sveikiname!
V. Maželio nuotrauka

Aleksandras Dumas (1802 - 1870) mums ypač žinomas iš tokių knygų kaip Grafas Montekristas, Lietuvoj išleistas 1928 m. (Pr. Morkūno vertimas) ir Trys muškietininkai, išversti J. Pajaujo ir pasirodę Kaune 1929 metais.

Le Maitre (Tarmes (Paris, 1861) lietuviškai galėtų būti "Ginklų meistras" ar "Ginklų mokytojas". Mat prancūzas Grisier yra puikus fechtuotojas ir, būdamas jaunas, pasišauna keliauti Petrapilin pasipinigauti. "Gyvenau dar iliuzijomis, — pradeda jis savo pasakojimą, — turėjau 4000 frankų sumą, kuri man vaidenos kaip neišsenkamas lobis, ir girdėjau kalbant apie Rusiją, kaip apie tikrą Eldorado menininkams, šiek tiek pranašesniems savo mene, o kadangi nestigo man pasitikėjimo, nusprendžiau vykti į Petrapilį" (4 p.).

Fechtavimo pamokoms jis ten rado garsių mokinių. Savo ginklą jis išbandė net su didžiuoju kunigaikščiu Konstantinu. Tarp kitų savo mokinių Grisier mini imperatoriaus pusbrolį Nariškiną, kunigaikštį Trubeckojų ir "daugelį kitų ponų iš pirmųjų Petrapilio šeimų". Tarp jų matome ir "Povilą Bo-brinskį, nors nepripažintą, bet laikomą Grigaliaus Orlovo ir Katarinos Didžiosios anūku" (99 p.).

Geroką knygos dalį užima carų istorija — Katarinos, Povilo, kurio nužudymą autorius vaizduoja panašiai, kaip Sofija Choiseul-Gouffier  savo veikale apie Aleksandrą ir Napoleoną. Yra ir meilės istorijų, sąmokslas prieš Nikalojų ir svarbiausių sąmokslininkų pakorimas Petrapily, o kitų ištrėmimas į Sibirą, kelionė rogėmis per Uralo kalnus, gynimasis nuo užpuolusio lokio ir nuo vilkų rujos. Iš visų tų aprašymų, ieškant panašumo su Choiseul - GoufBer knyga, būtų galima jo įžvelgti tuose puslapiuose, kur Dumas kalba apie imperatorių Aleksandrą Carskoje Selo sodų vietovėje. Šis vaizdas gan stiprus, nors šiaip Aleksandro Dumas veikalas padrikas.

Apie Lietuvą randame jo knygos pradžioje. Mat Grisier į Petrapilį keliauja per tas vietas, kur prieš dešimtį su viršum metų buvo pražygiavęs Napoleonas. Ir taip Napoleonas 1812 metų gegužės 29 dieną, kaip rašo Dumas, palieka Drezdeną "ir pagaliau atvyksta į Karaliaučių, iš ten pasukęs Gumbinės link, jis inspektuoja keturias ar penkias savo armijas. Duodamas įsakymas pajudėti; visas plotas nuo Vyslos iki Nemuno pilnas vyrų, vežimų ir gurguolių. Prieglius [...] pilnas laivų su produktais. Galop birželio 23, prieš aušrą, Napoleonas pasiekia prūsiškąjį Pilviškių (Pilwiski) pagirį; prieš jį dunkso grandis kalvų, o anapus šių kalvų teka rusų upė.
Imperatorius, kuris iki čia važiavo, sėda ant arklio antrą valandą ryto, atjoja iki avanposto prie Kauno, paima vieno lenkų lengvosios artilerijos kario kepurę ir milinę ir risčia išjoja pats išžvalgyti upės; beatvykstant prie krantų, jo arklys suklumpa ir numeta jį už keleto žingsnių ant smėlio.

— Tai blogas ženklas, — taria Napoleonas pakildamas, — romėnas trauktųsi atgal.
"Žvalgyba baigta: kariuomenė visą dieną pasiliks savo pozicijose, kurios ją slepia nuo priešo akių; paskui, naktį, kariuomenė persikels per upę trimis tiltais.

"Vakare Napoleonas prisiartina prie Nemuno; keletas pionierių valtimi keliasi per upę, o imperatorius seka juos akimis sambrėškiuose, kuriuose jie nyksta; priplaukę jie išlipa į rusų krantą: ten išnaktose buvusi rusų kariuomenė atrodo dingusi" (6 p.).
Naktį per Nemuną prancūzai permeta tris tiltus, ir tamsoje pajuda visa masė jų kariuomenės, slepiama miško ir susigūžusi rugiuose. Kaip rašo Dumas, "naktis tokia tamsi, kad priekinės voros prisiartino iki dviejų šimtų žingsnių iki upės, Napoleono nepastebėtos" (7 p.).
Ir toliau taip skaitome:

"Aušta diena, kairiajame Nemuno krante knibždėte knibžda vyrai, arkliai ir vežimai; dešinysis krantas tuščias ir nykus [...].
"Imperatorius išeina iš savo palapinės, pastatytos vienos kalvos viršūnėje, vidury visų tų minių; bematant duodami įsakymai, adjutantai išskuba į nurodytas vietas [...]. Beveik tuo pat laiku pajuda šios neaiškios masės, susijungia armijų korpusai, išsitie-
 
------------
1) Sofija Chouseul-Gouffier (1790 - 1878) prancūziškai parašė iš savo pažinčių atsiminimus apie carą Aleksandrą ir Napoleoną (1829), taip pat keletą ilgesnių apysakų iš Lietuvos istorijos. Tais atsiminimais pasinaudojo kai kurie prancūzų rašytojai. Ji buvo iš Tizenhauzų namų, augo Taujėnuose, o Chouseul dvarą turėjo Plateliuose.

sia voromis, ir ringuodamos pagal tereno vingius, primena tiekos upelių, tekančių į upę.

"Tą valandą, kai trys avangardai įkėlė koją rusų teritorijon, imperatorius Aleksandras dalyvavo baliuje, suruoštame jo garbei Vilniuje, ir šoko su ponia Barclay de Tolly, kurios vyras buvo jo kariuomenės vadas. Apie prancūzų kariuomenės atžygiavimą prie Nemuno jis patiria vidurnaktį iš kazokų karininko, kurį buvo užklupę mūsų pionieriai, tačiau iškilmių jis nenorėjo nutraukti.

"Vos tik spėjo priešakiniai būriai trigubu jiems atsivėrusiu keliu išlipti į dešinįjį Nemuno krantą, kai, lydimas savo štabo, Napoleonas nuskuba į vidurinį tiltą ir savo ruožtu persikelia juo. Pasiekęs antrąjį krantą, jis nerimsta, stebisi: tas priešas, kuris jam išsprūsta, atrodo grėsmingesnis savo nebuvimu negu savo buvimu; tą akimirką jis stabtelia — manė išgirdęs patranką; jis klydo — buvo tai perkūnas; ties armija telkiasi audra, dangus apsiniaukia ir sutemsta, tartum būtų beateinanti naktis. Napoleonas, pritrūkęs kantrybės, pasiima tik keletą vyrų, metasi į tą apniukusį pasaulį ir, jodamas kiek tik arklys neša, dingsta miško gilumoje. Dangus dar labiau apsiniaukia. Po pusvalandžio jie, nuplieskus žaibui, išvydo grįžtantį imperatorių; jis buvo nušuoliavęs daugiau kaip dvi mylias, nesutikdamas nė gyvos dvasios. Šią akimirką užsiuto audra; Napoleonas prisiglaudė viename vienuolyne.

"Apie penktą valandą vakaro, kariuomenei te-besikeliant per Nemuną, Napoleonas, kurį kankino ši vienuma, nuvyksta iki Vilijos (Wilia), ten atsidur-damas už ketvirčio mylios nuo tos vietos, kur ji įteka į Nemuną"[...].

Prancūzų kariuomenė per Nemuną kėlėsi tris dienas. Prabėgus dar dviem dienom, Napoleonas jau buvo prie Vilniaus, Lietuvos sostinės (la capitale de la Lithuanie, 9 p.). Apsisupęs lenkų kariais, "jis įžengė su jais į Vilnių".
"Išvydę tuos, kuriuos jie laikė lyg savo tautiečiais, — rašo Aleksandras Dumas, — subėgo lietuviai, šaukdami iš džiaugsmo ir entuziazmo".

Vilniuje Napoleonui staiga paaiškėjo, kodėl caras Aleksandras negynė Lietuvos sostinės:
"Caro kantrybės priežastis yra ta, kad prancūzai dar netrampė senosios Rusijos žemių, jie žygiuoja tik neseniai užkariautomis valdomis; be abejo, jisai sutelks visas savo pastangas ginti Maskolijai. Gi Mas-kolija (Mascovie) prasideda tik už aštuoniasdešimt mylių nuo Vilniaus" (10 p.).

Su Napoleonu Aleksandro Dumas knygoje dar pasiekę Švenčionis (Swentrioni) ir Klupokoė, išeiname iš lietuviškų žemių. Vienas jo generolas dar patenka į Vidžius, "iš kur imperatorius Aleksandras buvo pasitraukęs tik vakar". Toliau Dumas dar pamini Lietuvą, jau prancūzų "užkariautą, ją reikia suorganizuoti" (22 p.). Užsimena jis apie Kuršą ir Žemaitiją, taip pat apie "Vilniaus ir Varšuvos elegantiškiausias moteris" (22 p.).

"Kaip maldingas mūsų šlovės, o nuo Vilniaus ir mūsų nesėkmių piligrimas, — pasakoja Grisier, — aš jojau tuo pat keliu, kuriuo keliavo Napoleonas prieš dvylika metų, rinkdamas visas tradicijas, kurias gerieji lietuviai (les bons Lithuaniens) išsaugojo apie jo žygį".
Istorinius lietuvius jis prisimena, patekęs į Didžiuosius Lukus, "pastatytus vienuoliktame amžiuje, dvyliktame šis miestas buvo nusiaubtas lietuvių, paskui užkariautas Lenkijos karaliaus Batoro" (Ballori! (28 p.).

Vilnių ir Nemuną aptinkame dar vienur kitur ir toliau Dumas veikale.

Pačioj pabaigoj, grįždamas rogėms Prancūzi-jon, Grisier, turbūt jau Rytprūsiuose, pataiko ant žmogaus, kuris prašo jam pasakyti, kur jis, tas žmogus, dabar atsiradęs. "Ponas, — aš jam atsakiau, — tamsta esi netoliese anapus Nemuno, maždaug trisdešimt mylių nuo Karaliaučiaus".

Pasirodo, kad tai buvo prancūzas, dargi Grisier pažįstamas, taip pat iš Petrapilio grįžtąs namo pėsčias.
Kaip iš ištraukų matyti, geografiniu ir istoriniu akylumu Aleksandras Durnas šioje knygoje nepasižymi. Jo nukrypimų nėra ko čia ir taisyti. Bet reikėtų priminti, kad 1812 metais Užnemunė buvo Varšuvos kunigaikštijos dalis, o kitoj Nemuno pusėj buvo rusų užimta Lietuva. Šiaip gi beveik smagu patirti, kad Pilviškius garsusis prancūzų rašytojas vos nenukėlė prie Nemuno ir to lygumų miesto apylinkes papuošė kalvomis. Taip pat Napoleonas savo armijų paradą priėmė ne Gumbinėje, o Vilkavišky, kur paskelbė karą Rusijai.