PABALTIJO ŠALIŲ UNIVERSITETAS HAMBURGE - PINNEBERGE Spausdinti
Parašė ALGIRDAS TUPČIAUSKAS   
ŽVILGSNIS IŠ 45 METŲ ATSTUMO

1. Pasitraukimas iš Lietuvos

1940 metų birželio mėn., bolševikams okupavus Lietuvą, pirmieji šimtai lietuvių, gelbėdami savo gyvybę, pasitraukė į Vokietiją. Tarp jų didelę dalį sudarė inteligentai, ėję svarbias pareigas valstybės administracijoje, kariuomenėje, kultūros ir švietimo baruose. Tokių jų žingsnių pagrįstumą patvirtino vėlesni, tuoj po mėnesio, liepos 11-12 dienomis sekę areštai, kuomet buvo suimta virš 2000 asmenų. Buvo suimti visuomenės veikėjai, žurnalistai, karininkai, mokytojai, mokslininkai, dvasininkai, turintys autoritetą tautos tarpe ir galėję pakenkti numatomam liepos 21 d. farsui apie "savanorišką darbo Lietuvos įstojimą į Sovietų Sąjungą". Dar vėlesnis, 1941 m. birželio 13-16 d., masinis lietuvių tautos trėmimas, kuomet buvo išvežta per 34 000 žmonių, patvirtino ir įtikino, kad Maskvos komunistai Lietuvos statytinių rankomis siekia tautą palikti be inteligentijos ir tuo pačiu "palengvinti jai kelią į šviesų rytojų".

Taigi, kuomet 1944 metų vasarą į Lietuvą artinosi "antrasis išvadavimas", lietuviai, neužmiršę prieš trejus metus gautų pamokų, bėgo nuo artėjančio pavojaus. Didžiulis lietuvių srautas (apie 3% tautos) pasklido po Vakarų Europą: Austrijoje atsidūrė apie 2500 žmonių, Danijoje — 200, Italijoje — 800, Norvegijoje — 800, Prancūzijoje — 1500, Švedijoje — 450, Šveicarijoje — 200, Vokietijoje — 70 (amerikiečių zonoje — 38 000, anglų zonoje — 27 000, prancūzų zonoje — 5 000). Remiantis šiais duomenimis, pabėgėlių srautą sudarė 76 450 Lietuvos žmonių.1 Greta šio kiekio negalima užmiršti, kad, sovietams okupavus Lietuvą, į Vokietiją iš Lietuvos (be vokiečių okupuoto Klaipėdos krašto) repatrijavo apie 40 000 gyventojų, iš kurių daugiau kaip pusė buvo lietuviai,2 o vėliau, 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje, buvo evakuota dalis Klaipėdos krašto ir Mažosios Lietuvos gyventojų lietuvių. 1949 m. duomenimis, Vakarų Vokietijoje iš Klaipėdos krašto buvo 45 000 lietuvių, iš kurių tik 3% glaudėsi DP stovyklose.3 Be to, žinoma, kad į įvairias vokiečių pagalbinės kariuomenės dalis buvo mobilizuota apie 25 000 Lietuvos vyrų, kurių dalis, karui baigiantis, pabėgo, o apie 17 000 buvo internuoti belaisvių stovyklose.4 Tokiu būdu, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus duomenimis, Vakarų Europoje po karo atsidūrė virš 100 000 Lietuvos gyventojų. Dažnai, minint pasitraukusių iš Lietuvos kiekį, pateikiami 1946 m. lapkričio 1 d. UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration — Jungtinių Tautų Paramos ir Atstatymo Administracija) paskelbti duomenys, kad Vakarų Europoje atsidūrė apie 63 000 lietuvių, užmirštant pridurti, kad UNRRA registravo tik DP stovyklose esančius.3 Reikia manyti, kad Lietuvos Raudonojo Kryžiaus atlikta lietuvių pabėgėlių statistika yra pilnesnė, tuo labiau, kad analogiškas neatitikimas liečia latvių ir estų statistikas. Vėlesni apskaičiavimai teigia, kad karo metu į Vakarus ir Vokietiją išvyko apie 120 000 Lietuvos gyventojų.5
Žvelgiant į iš Lietuvos pasitraukusių pasiskirstymo pagal amžių statistiką, krenta į akis, kad 44% jų buvo 17-35 metų. Tai pats aktyviausias ir brandžiausias žmogaus gyvenimo periodas, ir todėl nenuostabu, kad didelė dalis šio amžiaus žmonių, nepaisydami pokario sunkumų, buvo pasiryžę ir ieškojo būdų įgyti ar kelti savo profesinį pasiruošimą, stodami mokytis į universitetus. Be to, Lietuvoje, karo metu siekiant apsaugoti kuo daugiau jaunų vyrų nuo tarnybos Reiche ar kariuomenėje, buvo plačiai atvertos universitetų ir kitų aukštųjų mokyklų durys. Sios patyrusios vyresnės kartos mokslinės inteligentijos iniciatyvos dėka nuo 1941 m. iki 1943 m. Vilniaus Universitete studentų kiekis išaugo nuo 1500 iki 2000,6 Vytauto Didžiojo Universitete jų padaugėjo nuo 1723 iki 2750,7 Veterinarijos Akademijoje — nuo 22 iki 115.8 Tokiu būdu, karo metu Lietuvoje buvo virš 5000 akademinio jaunimo, kurio beveik pusė pasirinko tremtinio kelią. Studentai išvyko kartu su universitetų profesoriais ir dėstytojais, o tėvynę palikusios mokslinės inteligentijos būrys dar niekuomet nebuvo toks gausus — 1944 metais Vakarų Europoje atsidūrė apie 400 aukštųjų mokyklų mokslinio personalo darbuotojų.
2. Universiteto ištakos

Toks didžiulis pasitraukusio akademinio jaunimo būrys bei gausios profesūros buvimas vertė galvoti apie tolimesnį profesinį pasiruošimą, išnaudojant lietuvių mokslininkų pajėgas. Todėl Siaurės Vokietijoje atsidūrusių lietuvių dėstytojų grupė, dar nesibaigus karui, bandė suorganizuoti savo universitetą. Deja, Reicho valdininkai nepalankiai įvertino lietuvių idėją.9 Tačiau ši nesėkmė neatšaldė lietuvių mokslo siekimo, ir tuoj pasibaigus karui, 1945 m. liepos 25 d. Lietuvių Sąjungos Valdyba Wuerzburge (amerikiečių zonoje) sukvietė į pasitarimą prof. Steponą Kairį, prof. Zenoną Ivinskį, prof. Antaną Salį, doc. Juozą Vėbrą, doc. Stasį Žakevičių, adjunktą Magdaleną Avietėnaitę, doc. Juozą Pažemecką. Siame pasitarime, dalyvaujant Lietuvių Sąjungos Valdybos pirmininkui prof. Jurgiui Krikščiūnui, Valdybos nariams — kun. Pijui Dambrauskui ir Mykolui Židoniui, buvo perskaitytas Alinos Pajaujytės, Juozo Valaičio ir Jono Vizbaro pasirašytas Memorandumas iš Tuebingeno, pažymėtas 1945 m. birželio 19 d. data. Jame buvo rašoma:10

"Sąjungininkų kariuomenei galutinai okupavus Vokietiją, visai pasikeitė joje gyvenančių lietuvių padėtis, gyvenimo sąlygos ir rūpesčiai, iškilo naujos problemos ir galimumai. Lietuvių studentus Vokietijoje šita permaina palietė tam tikra prasme giliau negu kitus, nes atnešė jiems ne vien materialinės ir moralinės padėties pakitimą, bet ir viltį įvykdyti savo tiesioginį siekimą — tęsti mokslą. Nacistinių ministerijų ir arbeitsamtų globoje šitas siekimas beveik visiems buvo užkirstas ir retai kam Vokietijoje buvo suteikta galimybė studijuoti. Šitie, taip didelio skaičiaus besimokančios jaunuomenės beprasmiai praleisti metai ir sugaištas laikas (kai kurių fakultetų studentai jau net nuo 1943 metų, nuo universitetų uždarymo Lietuvoje, nebegali studijuoti) yra didelė žala mūsų tautos ateities gyvenimui. Studentai tai gerai supranta ir dabar, sulaukę sąjungininkų pergalės ir pajutę laisvę vėl turėti savo teises ir siekimus, visi trokšta kuo greičiau baigti laiko gaišinimą ir imtis studijų.

Tuo tarpu, rudens semestro pradžiai nuolat artėjant, kokios yra lietuviams studijavimo perspektyvos? Vokietijos universitetai šiemet, kaip aiškėja, dar neveiks. Reikės orientuotis į kitų kraštų, ypač Prancūzijos, aukštąsias mokyklas. Kai kurie pavieniai studentai jau dabar bando kaip nors patekti į Prancūziją, kur jie nori pramokti kalbos. Bet kokios bus bendros visiems, norintiems studijuoti, išvykimo galimybės? ar bus sudarytos sąlygos išvažiuoti studijų tikslais į Prancūziją didesniam lietuvių studentų skaičiui? ar įsileis dalį jų Italija, Anglija ir kiti kraštai?

Dauguma studentų galės studijuoti tik nuolat piniginiai remiami. Kokios yra studentų šelpimo perspektyvos, galimybės didesniam studentų skaičiui gauti stipendijas, pašalpas? Pagaliau, kokios yra studentams profesinės ugdančio darbo ir uždarbio galimybės įvairiuose kraštuose?

Visa tai yra klausimai, kurie šiandien aktualiai liečia kiekvieną rimtai apie studijas galvojantį studentą. Suprantama, kad tiems klausimams aiškinti reikalingas planingai organizuotas darbas. Sio darbo pirmiausia privalo imtis patys studentai. Tomis mintimis vadovaujantis, Tuebingene susispietusiųjų studentų buvo išrinkta trijų asmenų atstovybė, kuri ėmė veikti Tautinio Lietuvių Komiteto Wuerttem-berge remiama.

Jis pasistatė sau uždavinį planingai ir tikslingai rinkti studijų klausimais informacijas, užmegzti reikalingus ryšius su užsieniu, rinkti duomenis krašto viduje (savo Wuerttembergo apygardoje), pravedant čia esančių lietuvių studentų registraciją, atstovauti — tarpininkauti tuos studentus prie lietuviškųjų įstaigų bei organizacijų ir juos kuo plačiau išsiaiškintais klausimais informuoti.
Studentų atstovybė pradėjo veikti Wuert-tembergo apygardoje, bet visur kreipėsi visos Vokietijoje esančios studentijos reikalais, ir kaip viena iš pirmųjų, gal kol kas vienintelė (tikrų žinių neturime) organizuotų studentų grupė, stengėsi apimti ir informuoti kuo platesnį studentų skaičių.

Studentų atstovybė pradėjo savo veiklą neišsiaiškinus, ar jau yra koks centralizuotas rūpinimasis visų Vokietijoje esančių studentų reikalais. Ta veikla jai atrodė neatidėliotina, ir ji toliau rūpinsis ir veiks studentijos vardu, kol paaiškės ir sustiprės centralizuotas rūpinimasis. O šitas centralizavimas yra studentijai labai svarbus ir būtinas. Lietuvių Sąjunga, besirūpindama svarbiais visiems lietuviams reikalais, turėtų nepamiršti ir gausios lietuviškos studentijos Vokietijoje interesų. Mes tikimės, kad kol kas mūsų veikla ras pritarimo ir pagalbos Lietuvių Sąjungos Centre ir kad netrukus bus suorganizuotas taip reikalingas centralizuotas rūpinimasis studentų reikalais".

Iš pageltusio 1945 m. liepos 25 d. rašyto protokolo, rasto Pasaulio Lietuvių Archyve Chicagoje,11 sužinojome, kad šį kartą universiteto steigimo iniciatyva priklausė studentams. Pasitarimo dalyviai M. Avietėnaitė, S. Kairys, Z. Ivinskis, A. Salys abejoja ir apie universiteto steigimą kalba su išlygomis. S. Žakevičius ir J. Pažemeckas bando atkreipti dėmesį į sunkią profesūros padėtį, ir tik J. Vėbra bei J. Kriščiūnas be išlygų remia siūlymą, kad pirmoje eilėje reikia rūpintis jaunimo reikalais, sudaryti galimybes studijuoti. Nutarė, kad universiteto reikalais toliau rūpinsis komisija, kurią sudarys J. Brazaitis, Z. Ivinskis, J. Vėbra, S. Žakevičius ir M. Avietėnaitė. Si komisija, susirinkusi 1945 m. liepos 29 d., pritarė lietuviškos aukštosios mokyklos — universiteto steigimui ir apsvarstė kelius, kaip šį sumanymą įgyvendinti.12

Deja, lietuvių pastangos tęsti profesinį aukštąjį mokslą, įkuriant lietuvišką universitetą svetimame krašte, nebuvo sėkmingos — vokiečiai, atkūrę karo metu sugriautus ar uždarytus savo universitetus, nenorėjo jų perleisti svetimšaliams. Tačiau lietuvių darbas nenuėjo veltui: paruoštų anketų dėka buvo surinkti duomenys apie pasirinktas studijuoti specialybes, įvertintas besiruošiančių studijuoti kiekis, surinktos žinios apie pasitraukusius dėstytojus ir profesorius.
1945 m. spalio 15 d. Lietuvių Sąjungos Hamburgo skyriaus pirmininkui buvo pranešta, kad jau užsiregistravo 631 studentas, norintis tęsti ar pradėti studijas pagal 21 specialybę, tarp jų 43 abiturientai. Buvo prognozuojama, kad realus lietuvių studentų kiekis Vokietijoje sieks 2000.13

Tuo pačiu metu mintis apie tautinės aukštosios mokyklos kūrimą buvo subrendusi ir Siaurės Vokietijoje susibūrusių latvių profesorių galvose. Jie buvo numatę steigti aukštuosius kursus prie Hamburgo universiteto. Šios akademinės institucijos organizatoriais buvo: Latvijos universiteto fizikos profesorius Fricis Gulbis, to paties universiteto matematikos ir teorinės mechanikos docentas Eizens Leimanis bei ekonomijos istorijos docentas Edgars Dundorfs. Sudarius profesorių ir studentų sąrašus, Latvių Tautinis komitetas Luebecke kreipėsi į Britų okupacinę vadovybę Hamburge, prašydamas leisti steigti akademinius kursus. Atvykę į Hamburgą kursų steigimo iniciatoriai susitiko su estų ir lietuvių atstovais, gyvenusiais "Deutscher Ring" DP stovykloje. Iš estų pusės dalyvavo prof. J. Magiste ir doc. Elmar Jarvesoo, lietuviams atstovavo teisininkas Vincas Masiulis. Po susitikimo latvių planas pasikeitė — nutarta steigti akademinius kursus Hamburge visiems Baltijos šalių studentams — lietuviams, latviams ir estams.14

Netrukus Hamburge susibūrė Organizacinis Komitetas Pabaltijiečių Aukštiesiems Kursams steigti. Jį sudarė prof. Fr. Gulbis (Latvija), prof. J. Magiste (Estija) —jam išvykus, jį pakeitė prof. Ernst Julius Opik — ir Vladas Stankevičius (Lietuva). Šio komiteto lietuviškoji sekcija, naudodama anketas, 1946 metų pradžioje jau buvo surinkusi žinias apie Vokietijoje esantį lietuviškų aukštųjų mokyklų personalą ir studentiją:15
 

1946 metų pradžioje surinktos žinios apie Vokietijoje esančius Lietuvos aukštųjų mokyklų personalą ir
studentiją

A = Ordinariniai profesoriai B = Ekstraordinariai profesoriai C = Docentai D = Privat docentai
E = Adjunktai F = Vyresnieji asistentai G = Jaunesnieji asistentai H = Laborantai
I = Laborantai J = Studentu K = Abiturientu L = Doktorantu

Suprantama, ši informacija nebuvo galutinė ir, laikui bėgant, gerokai pasikeitė, ypač išaugo norinčių studijuoti kiekis.
1945 m. lapkričio mėn. Britų Užsienio Reikalų Ministerija sutiko, kad būtų įkurtas Pabaltijo Universitetas (Baltic University). Tą patį mėnesį buvo nutarta mokslą pradėti aštuoniuose fakultetuose: Medicinos, Chemijos, Architektūros ir Inžinerijos, Žemės Ūkio, Mechanikos, Matematikos ir Gamtos mokslų, Ekonomikos ir Teisės mokslų bei Filologijos. 1946 m. sausio 9 d. buvo priimtas Pabaltijo Universiteto Statutas, išrinkta vadovybė. Suvažiavus iš įvairių stovyklų profesoriams ir studentams, 1946 m. kovo 14 d. Hamburge prasidėjo pirmasis Pabaltijo Universiteto semestras.

3. Universiteto veikla

Žinia apie universiteto įsteigimą Hamburge Vokietijoje buvo plačiai paskelbta, ir mokytis trijų Pabaltijo tautų įkurtame universitete pareiškė norą virš 2500 pretendentų, tarp jų apie 1350 lietuvių. Kaip matome, norinčių studijuoti vien lietuvių kiekis per du mėnesius išaugo beveik du kartus! Pareiškusių norą studijuoti kiekis gerokai viršijo su Anglų karine valdžia suderintus universiteto organizatorių planus. Buvo vėl derinami priėmimo planai, ir pasiektas kompromisinis susitarimas, kad studentų kiekis neviršys tūkstančio (didžiausias studentų būrys mokėsi 1947 m. sausio mėn. — 1155).

Nors lietuviai sudarė didžiausią būrį tarp norinčių studijuoti, į universitetą daugiausia buvo priimta latvių — 496, lietuvių įstojo 355, o estų — 146. Tokį priimtųjų kiekį nulėmė ne kokie diskriminaciniai motyvai, o tai, kad latvių koncentracija Siaurės Vokietijoje buvo žymiai didesnė nei kitų, ir jie buvo labai aktyvūs, kuriant savo tautinį Universitetą. Lietuvių gi pastangos buvo nukreiptos steigti tautinį Universitetą Pietų Vokietijoje, kur buvo radusi prieglobstį didesnė jų dalis. Dėl pokario Vokietijoje neįveikiamų kliūčių lietuviai negalėjo taip aktyviai, kaip latviai, formuoti savo akademinį centrą, ir todėl Pabaltijo Universitete dominavo latvių studentai.16 Nereikia užmiršti, kad tuo metu labai didelis lietuvių studentų būrys sustojo net į 32 vokiečių universitetus, tačiau tai atskira tema.

Pabaltijo universitetas. Didžioji salė — aula magna. 1946 m. (Kertvirtas iš dešinės — stud. Vytautas Šventoraitis)

Pirmuoju Pabaltijo Universiteto prezidentu buvo išrinktas latvis prof. Fricis Gulbis, lietuvių rektoriumi — prof. Vitas Manelis, latvių rektoriumi — prof. Edgars Dundorfs, estų rektoriumi — prof. Ernst Julius Opik.

Universiteto branduolį sudarė Lietuvos, Latvijos ir Estijos universitetų bei kitų aukštųjų mokyklų dėstytojai. Jų kiekis nebuvo pastovus: 1946. V.21 dirbo 125, 1946.XI.6 — 193, 1947. VI. 10 — 198, 1848.X.5— 157.17
Per visą Pabaltijo Universiteto gyvavimo laiką jame dėstė 57 lietuviai. Greta jų minėtinas vokiečių kalbininkas prof. Ernst Fraenkel, kuris, dirbdamas vokiečių Hamburgo Universitete, visą laiką kartu dėstė ir Pabaltijo Universitete. Lietuvių dėstytojų neaukštą nuošimtį sąlygojo tai, kad nemažai jų, gyvendami kitose zonose, vengė sunkių kelionių pokario Vokietijoje, o keltis į Britų zonoje esantį Hamburgą nenorėjo dėl ten buvusių blogesnių gyvenimo sąlygų.

Ne visuose Pabaltijo Universiteto fakultetuose buvo vienodai gausu dėstytojų. Apie jų kiekį galima spręsti iš 1946 metų pabaigoje surinktų duomenų:
Pabaltijo Universitetą baigė 76 studentai, iš jų
—    16 lietuvių, 53 latviai, 7 estai.18 Studentų kiekis Universitete nebuvo pastovus — jis nuolat kito: 1946.V.21 buvo 997, 1947.1.22 — 1155, 1947.II.8
—    1037, 1947. VI. 1 — 925, 1948.IX.15 — 642, 1949. VII. 18 — tik 468 studentai.17 Ši kaita vyko dėl dviejų pagrindinių priežasčių: emigracijos ir perėjimo mokytis į kitus vokiečių universitetus. Pvz., iki 1948.IX. 15 iš Pabaltijo Universiteto emigravo 356 studentai, tarp jų 158 lietuviai,17, o į kitus vokiečių universitetus vien 1946 m. rudenį tęsti mokslo perėjo 359 studentai,19 nes Pabaltijo Universitete išlaikyti kursai kituose universitetuose buvo užskaitomi.

Studentų gyvenimą universitete atspindėjo jų leidžiamas laikraštis "Scientiae et artibus", o profesūra savo mokslinius straipsnius spausdino leidinyje "Contributions of Baltic University". Jų buvo išleista iš viso 68 numeriai. Taip pat buvo leidžiamas "Information Bulletin of Baltic University", kurio išėjo 91 numeris.

Studentų organizacijos buvo vienijamos į bendrą visų trijų tautų atstovybę, kuriai paeiliui pirmininkavo kiekvienos tautos atstovas. Buvo atgaivintos korporacijos ir jų tradicijos, slopintos rusų ir vokiečių okupacijų, aktyviai veikė skautai, ateitininkai, varpininkai, šviesininkai, neolituanai, vyko suvažiavimai, susirinkimai, pobūviai.20' 21

Visą savo gyvavimo laikotarpį Pabaltijo Universitetui teko kovoti dėl savo išlikimo. Pirmiausia, Anglų karinė valdžia nebuvo linkusi pripažinti akademinį universiteto statutą ir draudė jį vadinti universitetu, primesdama "DP Studijų Centro" pavadinimą. Universiteto vadovybei teko pastoviai įtvirtinti universitetinės institucijos pobūdį. Ypač ši kova paaštrėjo, kai Universitetas iš Hamburgo buvo perkeltas į už 25 kilometrų esantį Pinnebergą ir įkurdintas čia buvusiose vokiečių lakūnų kareivinėse. 1947 m. liepos 13 d. buvo gautas nurodymas, draudžiantis vadintis Pabaltijo Universiteto vardu, nustatant naują oficialų pavadinimą "Pinnebergo Studijų Centras" (Pinneberg Study Centre). Be to, buvo reikalaujama, kad būtų pašalinti visi studentai, pasimokę du semestrus, o nauji būtų priimami ne vyresni kaip 25 metų amžiaus. Buvo nurodoma, kad Universitetas gali veikti tik iki rugsėjo 30 dienos. Tik Londone Universiteto prezidentas prof. F. Gulbis gavo užtarimą, kad būtų leista tęsti darbą, nešalinant studentų. Panašus antpuolis prieš Universitetą pasikartojo po metų — 1948.XI.8 buvo gauta nauja panaši instrukcija. Tokia įtempta padėtis labai trikdė studijas, ir daugelis studentų perėjo į kitus vokiečių universitetus arba, atsiradus galimybei, emigravo į Angliją, Kanadą, Australiją, o nuo 1948 metų vasaros ypač noriai vyko į JAV. Tolydžiai mažėjant studentų kiekiui, 1949 m. rugsėjo 30 d. devynis semestrus veikęs Pabaltijo Universitetas buvo uždarytas. Tuo metu jame buvo likę tik 350 studentų ir 60 profesorių.

Mokslinė veikla, pradėta Pabaltijo Universitete, po jo uždarymo nenutrūko. Dar 1949 m. kovo 12 d. Detmolde buvo įsteigtas Baltų
Institutas (Bal-tisches Forschungsinstitut), kuriam buvo perduota Universiteto biblioteka, archyvas, nedidelė spaustuvėlė ir lėšos, o jo pirmuoju pirmininku buvo išrinktas prof. Vladas Stanka. Vėliau šis institutas persikėlė į Bonną.

Šaltiniai
1.    Domas Jasaitis, "BALFAS ir Lietuvos Raudonasis. Kryžius Europoje", BALFAS 1944 - 1969, N. Y., 1970, p. 55.
2.    Domas Krivickas, "Repatrijacija", Lietuvių Enciklopedija, XXV t., Boston, 1961, p. 161.
3.    Vytautas Alseika, "DP", Lietuvių Enciklopedija, V t., Boston, 1955, p. 148, 153.
4.    Domas Jasaitis, Op. cit., p. 64.
5.    Adolfas Darnusis, Lietuvos gyventojų aukos ir nuostoliai Antrojo pasaulinio karo ir pokario 1940 -1959 metais, Chicago, 1988, p. 24.
6.    Mykolas Biržiška, Vilniaus Universitetas 1940 -1941 m., Memmingenas: Vokietija, 1948, p. 32.
7.    Pranas Čepėnas, Lietuvos Universitetas 1579 -1803 - 1922, Chicago, 1972, p. 244.
8.    Kazys Alminas, "Veterinarijos Akademija, Lietuvių Enciklopedija, XXXIII t., Boston, 1965, p. 3475.
9.    Mark Wyman, DP — Europes Displaced Persons, 1945-1951, Philadelphia, 1989, p. 125.

10.    LTSC - PLA,* Kasselio stovyklos byla Nr. 837/72, 1.286-287, — 1945 m. birželio mėn. 19 d. Studentų Mermorandumas.
11.    LTSC - PLA,* Kasselio stovyklos byla Nr. 837/72, 1.282, — 1945 m. liepos mėn. 25 s. Pasitarimo protokolas.
12.    LTSC - PLA,*, Kasselio stovyklos byla Nr. 837/72, 1.279, — 1945 m. liepos mėn. 29 d. Komisijos susirinkimo protokolas.
13.    LTSC - PLA*, Kasselio stovyklos byla Nr. 837/72, 1.258, — Lietuvių Studentų Atstovybės pirmininko J. Valiūno laiškas Lietuvių Sąjungos Hamburgo skyriaus pirmininkui.
14.    Jonas Puzinas, Pabaltijo Universitetas, Chicago, 1976, p. 16 - 17.
15.    LTSC - PLA,* Kasselio stovyklos byla Nr. 837/72, 246, — Pabaltijo Universiteto Organizacinio Komiteto lietuvių sekcijos pranešimas.
16.    Mykolas Biržiška, "Baltic University at Hamburg LithuanianBulletin, v. 4, No. 4, N.Y., 1946, p. 2.
17.    Vincas Maciūnas, "Pabaltijo Universitetas", Lietuvių Enciklopedija, XXI t., Boston, 1960, p. 293.
18.    Information Bulletin, Baltic University, Pinneberg, Nr. 90, 1949.
19.    Jonas Puzinas, Op. cit., p. 35.
20.    Zigmas Dailidka, "Pabaltijo Universitetas", Technikos Žodis, Nr. 4, 1966, p. 8.
21.    Bronius Kviklys, Akademinė skautija, Chicago, 1954, p. 148.
* LTSC - PLA: Lituanistikos Tyrimo ir Studijų Centro Pasaulio Lietuvių Archyvas.