SEPTINTASIS PASAULIO LIETUVIŲ MOKSLO IR KŪRYBOS SIMPOZIUMAS LIETUVOJE Spausdinti
Parašė Dr. Stasys Bačkaitis   
Lietuvių tautos istorijos lapus per ilgus amžius rašė įvairių tautybių oficialūs ir neoficialūs raštininkai. Nors su pasididžiavimu skelbiamės turį vieną iš seniausių universitetų Rytų Europoje, Lietuvos istorijos, statuto ir beveik visi kiti svarbesnieji valstybiniai dokumentai iki nepriklausomybės dienų buvo parašyti ne lietuvių kalba. Jie neišryškino nei lietuvių tautos valstybingumo sampratos, nei jos vaidmens Europos istorijoje, nei indėlio į pasaulio kultūrą.

Rytiniai, pietiniai ir vakariniai kaimynai jau nuo Gedimino laikų sa-vinosi lietuvių tautos kultūros, meno ir mokslo daigus ir sodino juos savose dirvose. Lietuviai menininkai, mokslininkai ir net valstybininkai su "perkrikštytu" identitetu neretai figūravo kitų tautų istorijos lapuose, dažniausiai net nepaminint, kad jie įkvėpimo pasisėmė iš lietuvių tautos kultūrinio aruodo. Net iki pastarųjų dienų norėta ištrinti Lietuvos vardą iš pasaulio žodynų bei žemėlapių ir priklijuoti jai išnykstančios amorfinės genties etiketę. Tačiau tautoje buvo susikaupusios didžiulės ir dar nesužalotos gyvastingumo jėgos. Nors šimtmečių tėkmėje nutautėjusi aristokratija ir įvairaus plauko biurokratai, vietoje vadovavę tautai, dažniausiai nuėjo tarnauti Lietuvos engėjams, tačiau iš kaimo kilusi inteligentija, kaip saulės ištroškęs želmuo, pradėjo audringą atgimimo erą. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpis atgaivino pilną tautos sąmoningumą ir padėjo pagrindus jos tolimesniam vystymuisi. Išaugo nauja ir susipratusi inteligentijos karta, stiprus mokslininkų, kūrėjų bei kultūrininkų branduolys, pajėgus toliau ugdyti savo eiles ir išeiti į pasaulio areną.

Neišblėso laisvės siekis ir naujos bei siaubingai klaikios 50 metų trukusios okupacijos metu. Šimtai tūkstančių ištremtų bei išžudytų ir taip pat ne iš geros valios iš Lietuvos pasitraukusių tautos sūnų bei dukterų buvo didžiausias nuostolis tautos gyvastingumui, kurio pasekmės jaučiamos dar ir šiandieną. Turime būti dėkingi tiems ištvermingiems ir susipratusiems tautiečiams, kurių laikas, aplinka ir dažnai žiaurus okupanto teroras nesužlugdė, neišmušė iš vėžių, kurie išlaikė lietuvybės dvasią ir puoselėjo nepriklausomos Lietuvos atkūrimo idealą bei tikėjimą iki jos prisikėlimo dienos.

Kai Lietuvoje bet kokia tautinė išraiška dar buvo žiauriai slopinama, pirmas stambus ir reikšmingas gyvastingumo bei mokslinio ir kultūrinio susipratimo požymis pasireiškė 1969 metais Čikagoje surengtu Lietuvių Mokslo ir Kūrybos Simpoziumu. Jį suorganizavo Amerikos Lietuvių Inžinierių ir Architektų sąjunga su kitų mokslinių bei kultūrinių organizacijų kooperacija ir su JAV Lietuvių Bendruomenės pritarimu. Pirmasis simpoziumas aiškiai parodė, kad ši nupjauta ir išmesta į svetimą krantą, bet žaliuojanti tautos šakelė, vis dėlto yra pajėgi mąstyti lietuviška dvasia, suburti savus intelektualus ir tęsti, nors ir mažesniu mastu, tą kūrybinį ir ideologiniai neiškreiptą darbą, kurio sutrypta ir išniekinta Lietuva tuo laiku negalėjo atlikti.

Praslinkus 20 metų ir Mokslo bei Kūrybos simpoziumams tapus didžiuliu lietuviškojo mokslo ir kultūros pasireiškimo manifestu, Šeštasis Mokslo ir Kūrybos Simpoziumas 1989 m. buvo lyg ir apvainikavimas visų užsienio lietuvių pastangų išlaikyti tautos dvasinę bei kultūrinę skaisčiai liepsnojančią ugnį, nenuspalvintą ir žėrinčią meilės kaitra Lietuvai.

Atsileidus okupacijos varžtams, "Kvieslys" į Šeštąjį Mokslo ir Kūrybos Simpoziumą tarp Lietuvos mokslininkų, kūrėjų bei kultūros darbuotojų rado stiprų atgarsį. Išvydę galimybę laisvai išsireikšti, jie šimtais atvyko į simpoziumą Čikagon pasidalinti savo laimėjimais, žygiais, rūpesčiais ir viltimis. Drįsčiau tvirtinti, kad Šeštasis Mokslo ir Kūrybos Simpoziumas buvo ne tik mūsų bendro tautinio, kultūrinio ir mokslinio gyvastingumo sužėrėjimas, bet taip pat ir forumas neformaliai atskleisti prisikeliančios Lietuvos intencijas atkurti nepriklausomybę. Čia išryškėjo ir Sąjūdžio intencijos dėl Lietuvos valstybingumo atstatymo. Čia Sąjūdžio veikėjai buvo sustiprinti organizuotu užsienio lietuvių solidarumu bei parama.

Atgimstančios Lietuvos intelektualai, pastebėję Simpoziume didžiulę dvasinės ir idėjinės vienybės jėgą, išreiškė savo pageidavimą ateinantį Mokslo ir Kūrybos simpoziumą surengti Lietuvoje. 1991 m. įvykęs Septintasis Mokslo ir Kūrybos Simpoziumas ir buvo to pasiūlymo įgyvendinimas.

Septintojo Pasaulio Lietuvių Mokslo ir Kūrybos Simpoziumo organizavimas buvo pavestas organizaciniam komitetui, kuriam vadovavo Mindaugas Černiauskas, Lietuvių tarptautinių organizacijų komiteto direktorius Vilniuje. Jam padėjo šešių pagalbininkų grupė. Patariamajai 14 narių simpoziumo tarybai pirmininkavo R. Ozolas — Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Simpoziumo garbės komitetas buvo sudarytas iš prof. A. Avižienio, akad. J. Kubiliaus ir akad. J. Požėlos. Mokslinių programų komitetui pirmininkavo prof. V. Domarkas — Kauno Technologinio universiteto rektorius, prof. R. Pavilionis — Vilniaus universiteto rektorius ir V. Radžvilas — Vilniaus Dailės akademijos filosofijos katedros vedėjas.

Simpoziumo emblema

I
Pagrindinė simpoziumo programa, trukusi nuo gegužės 23 iki 30 d., susidėjo iš keturių pagrindinių dalių:
1.    Simpoziumo atidarymo iškilmės ir plenarinė sesija, vykusi Vilniaus sporto rūmuose,
2.    Sekcijų posėdžiai ir diskusijos Kaune ir Vilniuje,
3.    Simpoziumo uždarymo iškilmės Kauno Vytauto Didžiojo universitete,
4.    Kultūrinė programa.

Šalia šios programos, dalyviams iš užsienio buvo sudaryta galimybė dalyvauti Lietuvos Panemunio, Mažosios Lietuvos bei Žemaitijos pažinimo išvykoje.

Lietuvos   Respublikos  vyriausybė, Aukščiausioji Taryba bei aukštojo mokslo institucijos šiam simpoziumui skyrė ypatingą dėmesį, išreikštą gausiu ministrų, AT deputatų ir akademikų dalyvavimu simpoziumo tarybos sudėtyje, paskyrimu 550 tūkst. rublių simpoziumo išlaidoms, parama patalpomis bei dalyvių iš užsienio apgyvendinimu reprezentaciniame Lietuvos valstybės svečių viešbutyje.
Simpoziumo atidarymas įvyko Vilniaus Sporto rūmuose gegužės 23 d. Ten dalyvaujančių svetimų valstybių ir Lietuvos vėliavomis bei gėlėmis išpuoštoje krepšinio rungtynių salėje susirinko keli šimtai prelegentų ir apie 3000 svečių — klausytojų. Po Sporto rūmų skliautais nuvilnijusios liaudies dainos, R. Ozolo ir A. Kerelio (Šeštojo Mokslo ir Kūrybos simpoziumo tarybos pirmininko) sveikinimų ir simboliško JAV vėliavos, kaip laisvės simbolio, perdavimo buvo pradėtas pirmasis trijų plenarinių sesijų posėdis. Jam pirmininkavo R. Ozolas.

Pirmasis kalbėtojas — ministras pirmininkas  G.Vagnorius gvildeno temą apie rinkos santykių formavimąsi Lietuvoje ekonomikos reformos sąlygomis. Akademikas E. Vilkas nagrinėjo mokslo problemas ir perspektyvas     Lietuvoje,     atkreipdamas dėmėsi į finansavimo aktualijas bei mokslo valdymo metodus. Lietuvos Respublikos   AT   pirmininkas   V. Landsbergis ramioje, bet išsamioje kalboje aptarė Lietuvos kelio į nepriklausomybę  bei  valstybingumo stiprinimo problemas ir perspektyvas; prof. V. Bieliauskas pabrėžė lietuvių išeivijos mokslininkų įnašą į lietuvių kultūrą bei jų aktyvų dalyvavimą Lietuvos nepriklausomybės atstatymo bei valstybingumo sutvirtinimo kovoje. Pirmasis plenarinis posėdis užbaigtas prof. A. Gaižučio referatu "Kultūros būklė ir kūrybos laisvė". Antrąją plenarinių posėdžių dieną rytinei sesijai pirmininkavo akad. J. Kubilius. Sesijoje paskaitas skaitė R. Ozolas — "Lietuvos demokratinė ateitis", prof. R. Pavilionis - - "Vilniaus universitetas: kultūros prasmė ir vertė", ministras D. Kuolys — "Švietimo reformos gairės", prof. C. Kudaba — "Ekologijos problemos Lietuvoje" ir doc. K. Stoškus — "Kultūros pakitimai: prognozės ir programos".

Popietinei, arba trečiajai, sesijai pirmininkavo akademikas R. Rajeckas. Akad. J.Kubilius pirmoje paskaitoje įdomiai ir įžvalgiai aptarė aukštąjį mokslą Lietuvoje: jo praeitį, dabartį ir ateitį. A. Brazauskas (AT deputatas ir LDDP pirmininkas) gana išsamiame pranešime apibūdino ekonominio savarankiškumo įtvirtinimo problemas nepriklausomoje Lietuvoje — sovietinės valdžios reikalavimų ir politinio spaudimo akivaizdoje; A. Matulevičius (Lietuvos pramonininkų asociacijos pirmininkas) pateikė plačią apžvalgą apie dabartinę Lietuvos pramonės būklę ir jos ateitį medžiaginių trūkumų, koordinuotos veiklos stokos ir aukšto apmokestinimo perspektyvoje. Išsamaus nagrinėjimo susilaukė ir viena iš svarbiausių temų lietuvių tautos gyvenimo raidoje, būtent — "Agrarinės reformos Lietuvoje". Šiuo agrarinės ekonomikos instituto direktoriaus B. Kužulio pranešimu ir baigėsi plenarinių sesijų posėdžiai.

Mokslinės programos Kaune ir Vilniuje vyko gegužės 26-29 dienomis. Jų sugrupavimas ir vietovių parinkimas įvykdytas pagal Vilniuje ir Kaune esančių aukštųjų mokyklų akademinio darbo kryptis. Sesijos Vilniuje apėmė šias sritis: 1. Architektūra ir statyba — pirm. prof. E. Zavadskas; 2. Ekonomika, komercija ir vadyba — pirm. prof. R.Rajeckas; 3. Ekologija ir biologija - pirm. dr. J. Virbickas; 4. Fizika ir matematika —    pirm. prof. J. Vaitkus; 5. Geografija, geologija ir geodezija — pirm. prof. C. Kudaba; 6. Istorija ir archyvai — pirm. doc. A. Bumblauskas; 7. Kultūra ir menas — pirm. prof A. Gaižutis; S. Lituanistika ir etninė kultūra — pirm. prof. A. Rosinas; 9. Švietimas, pedagogika, psichologija —    pirm. doc. A. Razma; 10. Filosofija, teologija, politologija, sociologija ir teisė — pirm. prof. A.Matulionis.

Kaune įvyko šių krypčių mokslinės sesijos: 1. Informatika ir ryšiai — pirm. prof. R. Šeinauskas; 2. Technika ir technologija — pirm. prof. K. Kriščiūnas; 3. Medicina — pirm. prof. P. Praškevičius; 4. Žemės, vandens ir miško mokslai — pirm. prof. L. Kadžiulis.
Simpoziumo uždarymo iškilmės buvo gegužės 30 d. Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto didžiojoje auditorijoje. Po pirm. prof. A. Avižienio trumpo įvado ir ugningų poeto Bernardo Brazdžionio žodžių prof. A. Avižienis savo paskaitoje "Lietuvos kelias į Vakarų mokslo pasaulį ir universitetų šeimą" analizavo jaunų mokslo darbuotojų bei specialistų rengimo problemas. Jis teigė, kad Lietuvoje ruošiami specialistai nedaug kuo skiriasi nuo Trečiojo pasaulio   specialistų.    Norint   pataisyti padėtį, reikia profesūrai sumažinti mokymo krūvį. Diplominis darbas turi būti ruošiamas aukštoje kūrybinėje plotmėje su 5 profesoriais — patarėjais, o ne atvirkščiai. Po to kalbėjo prof. V. Domarkas — "Taikomasis mokslas Lietuvos perspektyvai". Prof. J. Požėla apibūdino Lietuvos Mokslo Akademijos įnašą į Lietuvos gyvenimą. Prof. R. Pavilionis gvildeno klausimą, ar turtina ir ar turtins lietuviai humanitarai pasaulio kultūrą? Dalyvius itin išjudino prof. A. Štromo kalboje išreikštos mintys, kad Lietuva turi būti ne tik laisvos tautos, bet ir laisvų žmonių šalis. Pagal jį, sunku pereiti iš kolektyvinės laisvės į tautinę laisvę, bet dar sunkiau — iš tautinės į asmeninę. Reikia drastiškai žengti į privatizaciją, į laisvą rinką, panaikinti kainų kontrolę. Tai detonuos visą Sovietų Sąjungą.

Po trumpų padėkos žodžių visiems, prisidėjusiems prie šio simpoziumo sėkmės, Vytauto Didžiojo universiteto Šviesos ansambliui atlikus muzikinę dalį, Septintasis Pasaulio Lietuvių Mokslo ir Kūrybos Simpoziumas buvo baigtas.

II
Simpoziumo metu taip pat atlikta daug kultūrinių programų. Paminėtinos dailės ir meno parodos Dailės parodų rūmuose, Radvilų rūmuose, Mažojoje Vilniaus galerijoje, Lietuvos Dailės muziejuje, Verkių rūmuose ir Tautodailininkų paroda po atviru dangumi Vilniuje, pilies skersgatvyje. Gegužės 21-26 dienomis Vilniuje vyko liaudies muzikos festivalis. Paminėtinas Vilniaus folkloro ansamblių pasirodymas gegužės 21 d., festivalio svečių instrumentinė muzika, ir džiazas, ir folkloras — gegužės 22 d., koncertų serija iš moksleivių folkloro ansamblių, šeimų ansamblių ir vyrų dainos valandos — gegužės 23 d., Lietuvos kanklių muzikantų koncertas ir Vilniaus muzikantų instrumentinė muzika — gegužės 24 d., sutartinės karinės istorinės dainos Trakų pilyje ir svečių koncertas bei pasidainavimų vakaras
Vilniuje — gegužės 25 d., folkloro kolektyvų koncertai ir muzikinė vakaronė Kalnų parke — gegužės 26 d. Tą pačią savaitę vyko ir Poezijos pavasario festivalio renginiai. Iš jų pažymėtini: vakaronė Vilniaus rašytojų klube ir poezijos rečitalis prie okupuoto televizijos bokšto gegužės
23    d., Poezijos pavasario festivalio oficialus atidarymas Kaune gegužės
24    d., susitikimai su poetais Zarasų, Vilkaviškio ir Trakų rajonuose gegužės 25 d. Festivalis užbaigtas gegužės 26 d. Poezijos pavasario vakaru šv. Jono bažnyčioje Vilniuje.

Be šių renginių, svečiai iš užsienio turėjo progą dalyvauti simpoziumo savaitgalio metu keliose kraštotyros išvykose. Tarp jų paminėtinos dvi — viena išvyka į Vilniaus senamiestį, Lietuvos parlamento rūmus, Televizijos ir radijo komitetą, Vilniaus Katedrą, jos požemius, Trakų pilį. Kita išvyka į rytines Vilniaus krašto istorines vietoves. Šios dvi išvykos ir po-simpoziuminė kelionė į Lietuvos Panemunį, Mažąją Lietuvą, Neringą, Palangą ir šiaurinę Žemaitiją paliko neužmirštamą įspūdį. Joms sumaniai vadovavo žymiausi Lietuvos istorijos, geografijos bei archeologijos žinovai —    prof. C. Kudaba, doc. A. Bumblauskas, doc. R. Batūra, istorikė V. Girininkienė, archeologas N. Kitkauskas ir kt.

Kaip jau anksčiau minėta, simpoziumo tikslas buvo susitikti pasaulio lietuvių mokslininkams, kultūrologams ir kūrėjams, pasidalinti savo laimėjimais, pasikeisti idėjomis, pasimokinti vieni iš kitų ir tuo pačiu palikti lietuvių mokslo ir kultūros istorijoje aiškiai mūsų pačių rankomis prirašytą puslapį. Taip pat pademonstruota, kad tautos atžalos už Lietuvos sienų ne tik sielojasi ir pluša dėl Lietuvos nepriklausomybės atstatymo tarptautinėje politinėje arenoje, bet taip pat pajėgiai atlieka mokslinį bei kūrybinį darbą lietuviškoje dvasioje. Tai žymus indėlis į lietuvių tautos mokslo, meno ir kultūros aruodą bei efektinga pagalba Lietuvos valstybingumui sustiprinti.

Moksliniai posėdžiai vyko gegužės 27-29 dienomis, dažniausiai Kaune ir Vilniuje. Daugeliu atvejų kiekvienoje vietoje pranešimai buvo daromi ir tuo pačiu laiku net keturiolikoje sekcijų. Todėl bet koks įspūdžių perdavimas apie atskirų sekcijų darbo eigą bei pranešimų moksline vertę šiame rašinyje nėra įmanomas. Simpoziumo paskaitose gvildentos temos bus paskelbtos specialiame Septintojo Pasaulio Lietuvių Mokslo ir Kūrybos Simpoziumo darbų leidinyje. O kad skaitytojas apie simpoziumo pranešimus galėtų susidaryti nors bendrą vaizdą, pateiksiu trumpą sekcijų tematinę apžvalgą.

Architektūros ir statybos sesija buvo atidaryta specialiu plenariniu posėdžiu, kuriame aptartos temos yra susijusios su statybos inžinierių parengimu Kaune, statybinių medžiagų ir konstrukcijų problema Lietuvoje ir susisiekimo sistemos vystymu. Sekcijos tematika apėmė statybines medžiagas ir konstrukciją, statybos technologiją, architektūrą ir urbanistiką, inžinerinę komunikaciją ir susisiekimo kelių tinklą.

Biologijos ir ekologijos sesijos pranešimai lietė biologinius ir imunologinius tyrimus Lietuvoje bei ekologines problemas ir galimus jų sprendimus.

Ekonomijos, komercijos ir vadybos sesija buvo pradėta plenariniu posėdžiu Lietuvos ekonominės reformos ir jos perspektyvų klausimais. Sekcijose pranešimai telkėsi į Lietuvos ūkio bei pramonės privatizaciją, komerciją, laisvą rinką ir ūkio bei vadybos struktūrų sukūrimą.

Politologijos, sociologijos ir teisės sesija buvo sudaryta iš tematinių sekcijų, liečiančių Lietuvos filosofijos istoriją, problemas, susijusias su politinėmis reformomis, ūkio ir pramonės persitvarkymu ir socialinės struktūros pasikeitimu. Politologijos sekcijoje koncentruotasi į Lietuvos demokratinės santvarkos įtvirtinimą ir jos politinę sandarą bei ekonominį liberalizmą. Teisės sekcijoje gvildentos problemos lietė teisinę reformą
Lietuvoje, žmogaus, valstybės ir tautinių mažumų teisinę padėtį, civilinius įstatymus ir panašiai.

Fizikos sekcijoje vyko pranešimai iš puslaidininkių, lazerio, optikos, kietų kūnų, elektroninės ir atomų struktūros srities. Matematikos sekcijoje nagrinėtos tikimybių teorijos, diferencialių lygčių, analizinių tyrimų, stochastinių procesų valdymo optimizacijos ir kitos temos.

Geografijos sekcijoje temos buvo susijusios su Lietuvos vandenimis, hidrologija, klimatu, kraštovaizdžiu ir 1.1. Geologijos sekcijoje nagrinėta Lietuvos ir Baltijos regiono geologinė raida, žemės turtai ir 1.1. Sekcijos dienotvarkėn taip pat įtraukta dviejų dienų išvyka į geologiniai svarbesnes vietoves. Geodezijos sekcijos pranešimai lietė kartografijos ir geodezijos srityse atliekamus darbus.
Informatikos ir ryšių sekcijose skaityti pranešimai apie skaičiavimo techniką, automatizuotą projektavimą, radijo ir kitų komunikacijos priemonių technologiją bei informacines valdymo sistemas.

Istorijos ir archyvų sekcijos posėdžiai prasidėjo plenarine sesija Kernavėje, taip pat ir archeologinių kasinėjimų apžiūra. Sugrįžus į Vilnių, pranešimų kryptys lietė Lietuvos istorijos aktualijas ir projektus, Lietuvos archyvus ir istorijos šaltinius, Lietuvą nuo bajoriškojo iki nacionalinio išsivaduojamojo judėjimo, Baltų archeologiją ir kultūrą, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politiką ir struktūrą.

Kultūros ir meno sekcijose vyko pranešimai šiomis temomis: Lietuvių kultūra: tautiškumas ir universalumas; meno autonomija ir valstybė; muzikos ir dainos menas; Lietuvos teatras ir teatrinės srovės; meninė kūryba ir paveldas; Lietuvos bažnytinis menas; menininkas ir kūrybos credo.

Lituanistikos ir etninės kultūros sekcijoje skaityti pranešimai lietuvių tautosakos, liaudies meno, dainų ir papročių, lietuvių kalbotyros ir literatūros temomis.

Medicinos sesija, gausiausia pranešimais, pradėta plenariniu posėdžiu su paskaitomis apie Lietuvos medicinos mokyklas ir mokslo padėtį šiuo metu. Sekcijų mokslinės kryptys apėmė šias tematikas: vidaus ligos ir reumatologija; endokrinologija; kardiologija ir kardiochirurgų a; onkologija ir radiologija; neurochirurgija ir neurologija; medicininė ekologija ir ligų profilaktika; chirurgija; sveiki tėvai — sveiki vaikai; medicinos — biologijos mokslai; stomatologija; oftalmologija; farmacija ir klinikinė farmakologija; psichiatrija ir medicininė psichologija.

Švietimo, pedagogikos ir psichologijos sekcijų darbo posėdžiuose trijų dienų laikotarpyje buvo skaityti šie pranešimai: vidurinis mokslas; aukštasis mokslas; pedagoginė psichologija. Ši sesija baigta išvyka į Kauno Pedagogikos muziejų.

Technikos ir technologijos sesija, dalyvių ir pranešimų gausumu prilygstanti medicinos sesijai, buvo sudaryta iš šių sekcijų: chemija ir cheminė technologija; maisto ir maisto produktų technologija; neorganinė chemija; elektrotechnika; energetika; lengvosios pramonės technologija; mechanika; radioelektronika; procesų valdymas; transportas; aukštasis inžinerinis mokslas ir vibrotechnika.
Žemės, vandens ir miško mokslų sekcijose padaryti pranešimai melioracijos ir gamtosaugos darbų, veterinarijos ir biotechnikos, agronomijos temomis. Sesija baigta ekskursija į Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutą.

Septintasis Pasaulio Lietuvių Mokslo ir Kūrybos Simpoziumas buvo milžiniškas mokslininkų bei kultūrininkų sambūris, kuris net ir didžiųjų tarptautinių mokslinių konferencijų mastu laikytinas labai svarbiu. Šį simpoziumą rengė beveik visos aukštosios Lietuvos mokyklos, akademiniai institutai bei mokslinės organizacijos. Pagal organizacinio komiteto išleistą 567 puslapių simpoziumo dalyvių biografinį leidinį mokslinius pranešimus pateikė 946 prele-

Prieš simpoziumo uždarymą padedamos gėlės prie paminklo žuvusiems už Lietuvos laisvę.

Simpoziumo dalyvių būrelis Vilniuje


Simpoziumo dalyvių ekskursija į Kernavės piliakalnius.
Nuotraukos dr. St. Bačkaičio

gentai, kurių 72 — iš užsienio. Užsienio lietuviai pagal kraštus skirstosi taip: JAV — 42, Anglija — 3, Australija — 4, Čekoslovakija — 1, Kanada —7, Latvija—1, Lenkija—2, Rusija -— 5. Švedija — 2, Vokietija — 5.

Gausiausia buvo medicinos sesija su 167 ir technikos bei technologijos— su 162pranešimais. Mažiausios buvo — informatika ir ryšiai su 28 bei fizika ir matematika su 34 pranešimais. Paskaitų Kaune buvo apie 400 ir Vilniuje apie 500. Gausiausios užsienio atstovais buvo: technikos ir technologijos sesija— 11 pranešimų, ekonomijos, komercijos, vadybos ir kultūros-meno sekcijos — po 10 pranešimų. Kitos dar mažiau: fizika ir matematika — 0, žemės, vandens ir miško ūkio mokslai — 1, medicina — 2. Užsienio lietuviai procentiškai daugiausia pranešimų skaitė kultūros ir meno, lituanistikos ir etninės kultūros, ir ekonomijos, komercijos, vadybos sesijose — po 13%, gi menkiausiai buvo atstovauta fizikos ir matematikos sesijoms — 0% ir medicinos sesijai — tik 1%.

Lietuva ir organizacinis komitetas įdėjo į šį simpoziumą daug darbo ir vilčių, kad jis tikrai pasiseks. Parlamentas ir vyriausybė akcentavo šį simpoziumą ir kaip politinės manifestacijos bei moralinės paramos įvykį. Mat jis surengtas po sausio 13 d. kruvinos agresijos ir taip pat po "omoni-ninkų" siautėjimo. Tiek lankantis įvairiose įstaigose Vilniuje, tiek kalbantis su praeiviais Kaune ar kur nors Žemaitijoje, tiek prie sudegintų bei sušaudytų, bet dar veikiančių pasienio muitinių postų, galėjai pajusti reiškiamą pasitenkinimą, kad mes jų neužmiršome ir nepabūgę grėsmės atvažiavome, tuo paremdami juos sunkioje kovoje už laisvę ir nepriklausomybę. Vilniaus ir kiek mažiau Kauno miestų gatvės buvo išpuoštos vinjetėmis bei plakatais, skelbiančiais Septintąją Mokslo ir Kūrybos šventę. Lietuva laukė savo svečių, juos nuoširdžiai ir tėviškai globojo nuo išlipimo iš lėktuvo iki jų išskridimo namo. Net beveik po 50 metų sugrįžęs į Lietuvą tiek paskaitų salėse, tiek gatvėje, sodžiuje ar ant vėjų nugairintų piliakalnių galėjai pajusti, jog čia dalis tavęs, tavo sielos, jog tikrai esi sugrįžęs namo ir kad nei laikas, nei nuotoliai tų saitų su tėvyne nėra, nutraukę.

Nors simpoziumo metu salėse buvo daug euforijos ir entuziazmo, bet kartais pastebėdavai lyg kažkokį laukimą ar abejingumą. Kai kur jautėsi stoka iniciatyvos, savarankiškumo, našumo sprendimuose, jeigu kas nepaminėta plane. Pokalbiuose daug kartų teko išgirsti nusiskundimų dėl biurokratijos sluoksnių nepaslankumo, tarnautojų nemandagumo bei žmonių nuomonės nepaisymo, rašant įstatymus bei potvarkius. Teko nugirsti ir tarpusavio įtarinėjimų bei nepasitikėjimo balsų — girdi, tas patriotas, tas, "įlipęs valdžion',' kraunasi "kraitį", tas, pagal sąlygas pakeitęs savo "plunksnų" spalvas, vėl laukia naujos progos... Tai okupanto palikta žymė.

Betgi gana gerą įspūdį palieka jaunesnės kartos ir studentijos nusiteikimas. Jie daugiausia guvūs, mandagūs, linksmi ir į ateitį žiūrį optimistiškai. Labai maloniai nuteikia jų tautinis susipratimas daugybės pavojų ir ekonominių krizių akivaizdoje.

Taip pat gilų įspūdį paliko apsilankymas prie užbarikaduotų Parlamento rūmų, spygliuotomis vielomis aptverto ir šarvuočiais saugomo televizijos bokšto ir prieš kelis mėnesius Antakalnyje sukastų ir gėlėse paskendusių kapų, kur amžinai ilsisi Sausio 13-osios lietuvių tautos didvyriai ir didvyrės. Čia, man atrodo, labiausiai galima pajusti mūsų tautos valią bei stiprybę. Čia matai nesišypsančius, giliai susikaupusius, skausmu persunktus, bet begalinį pasiryžimą išreiškiančius veidus. Tai tylios ir ilgos gretos žmonių, kurie minutę pastovėję, uždega žvakutę ir, paliesdami tą šventą žemelę, atiduoda pagarbą tiems, kurie savo gyvybe tautai laisvę pirko. Čia išvysti ir tuos žmones, kurie stovi dienas ir naktis sningant ir lyjant Lietuvos nepriklausomybės sargyboje. Tai žmonės, kurie savo kūnais ne tik sovietiniams budeliams pastoja kelią, bet ir jų tankus sustabdo. Jie savo krauju ir gyvybėmis pasirašė Lietuvos laisvės bei nepriklausomybės deklaraciją.

Septintasis Mokslo ir Kūrybos Simpoziumas paliko mums,  dalyviams iš užsienio, gilų ir neužmirštamą įspūdį. Ilgai laukta proga surengti Lietuvoje simpoziumą pagaliau išsipildė.   Daug metų laukėme,  kad galėtume su visa tauta pasidalinti žiniomis ir patirtimi, kurias įgijome klajodami po platų pasaulį. Si Daukanto, Mažvydo, Kuršiaus, Valančiaus, Basanavičiaus palikuonių mokslinė manifestacija tesustiprina mūsų tikėjimą šviesiu Lietuvos laisvės rytu! Manau, kad niekas taip jautriai neišreiškė šio simpoziumo prasmės kaip žurnalo "Mokslas ir Lietuva' redaktorius Algimantas Liekis straipsnyje "Kelias į nepriklausomybę Sovietų okupacijos metu":  "Kai baigiantis Septintajam Pasaulio Lietuvių Mokslo ir Kūrybos simpoziumui Kaune, Vytauto Didžiojo universitete, buvo giedamas Lietuvos himnas, daugelio akyse buvo matyti ašaros, kad skamba vėl V.  Kudirkos žodžiai Lietuva, Tėvyne mūsų..., kad mes esame vėl savo ir protėvių žemėje kartu. O kuomet kartu, kuomet savo delne jauti kito delną, tuomet jautiesi ir kur kas stipresnis, ne mažos, o_ tik didelės Lietuvos dalelė" (Draugas, 1991 m. liepos 9d.).
Dr. Stasys Bačkaitis