PARTIZANŲ GRETOSE ADOLFO RAMANAUSKO - VANAGO PRISIMINIMAI Spausdinti
Parašė ANTANAS DUNDZILA   
1989 m. Kaune "Laisvės Kovų archyvas" išleido 214 psl. knygą "Partizanų gretose" — paskutinio Lietuvos partizanų vado atsiminimus. Turimomis žiniomis, gaila, šios knygos laidos išeivija nekartos. Tačiau teigiama, kad knygą didesniu tiražu išleis "Vagos" leidykla Lietuvoje. Gal tada ir išeivija gaus progos plačiau susipažinti su šiuo neeiliniu veikalu.

Laukdami "Partizanų gretose" laidos plataus pasirodymo, "Aiduose" spausdiname šių reikšmingų Lietuvos laisvės kovotojo atsiminimų ištraukas.

Su ištraukomis bene pirmą kartą lietuvių spaudoje grafiškai bandome dokumentuoti partizanų žygius, žemėlapyje rodydami vietoves, kuriose aprašomi miško broliai. Žemėlapis verčia ir susimąstyti. Iš jo matyti, kad palyginti mažos vietovės, vos kelių ar keliolikos kvadratinių kilometrų dydžio, išlaikydavo didoką partizanauti išėjusių vyrų būrį. Tai liudija didelį vietos gyventojų užsiangažavimą partizanų veiklai. Antra pastaba: naktį pėsčiomis partizanai įveikdavo didelius atstumus. Nežiūrint visokiausių trūkumų bei pavojų, jie buvo stiprūs ir ištvermingi.

Šalia Lukšos-Daumanto parašytų "Partizanų" Adolfo Ramanausko atsiminimai bus pats išsamiausias kovų dalyvio liudijimas šiandien. A. Ramanauskas-Vanagas savo knygoje yra žymiai dalykiškesnis už Lukšą. Čia tiksliai sužymėtos vietovės, kai kurios datos, daug kur duodamos partizanų slapyvardės ir tikrieji vardai, nevengiama konkrečiai dokumentuoti ir negatyvių partizaninio gyvenimo reiškinių. Leidinys yra reikšmingas įnašas į Lietuvos pokario rezistencijos literatūrą.

Dabartinėje formoje leidinys išleistas kukliai: surinktas rašomąja mašinėle ir atspausdintas kažkokia spaudos ofseto priemone. Suprantant leidinio svarbą ir išleidimo aplinkybes, telieka dėkoti "Laisvės Kovų archyvui" ir džiaugtis, kad šis leidinys bent tokiu būdu pasirodė ir mus pasiekė. Tikimės ateityje susilaukti ir daugiau medžiagos iš partizaninių kovų laikotarpio.

... Kaip papildoma medžiaga mano aprašymams galės būti partizanų vadovybių dokumentiniai raštai penkiuose archyvuose, kurie šiuo metu yra mano užkasti įvairiose Dzūkijos krašto vietovėse ir žinomi patikimiems gyventojams, kuriems yra aiškiai nurodyta, kada ir kur juos perduoti Lietuvai sulaukus nepriklausomybės. Dokumentine medžiaga bus ir du foto albumai su paaiškinimais, kuriuose yra 220 pietų ir vakarų Lietuvos sričių partizanų foto nuotraukų, kurias man pavyko surinkti asmeniškai keliaujant po pietų ir vakarų Lietuvos sritis.
Drauge noriu pabrėžti, kad mano aprašomi įvykiai yra tikri ir be pagražinimų ar perdėjimų. Tiesa, ne visų partizanų slapyvardės miniu, nes jos, kaip ir kai kurių įvykių datos, yra apmirštos arba jas atsimenu tik apytikriai.

Tiesioginių pareigų vykdymas ir kitų uždavinių atlikimas ypatingose sąlygose, kurie ypač paskutiniuoju metu stingant intelektualinių pajėgų, neišvengiamai užgula mūsų pečius, leidžia tik minimaliai skirti laiko atsiminimų aprašymo darbui.

Leidėjų žodis

Adolfo Ramanausko motina Elena Jovaišytė yra kilusi iš Merkinės valsčiaus Meškasalio kaimo (dabar Alytaus raj.). Neturtingų valstiečių šeimoje buvo dvylika vaikų, iš kurių išliko šešios mergaitės.

Į JAV, kur jau buvo įsikūrę giminės, pirmiausia išvyko vyriausioji sesuo ir, pagyvenusi kelis metus, pasikvietė Eleną.
Adolfo Ramanausko tėvas Liudvikas į Ameriką atvyko pakviestas vyresniojo brolio. Liudvikas Ramanauskas susipažino su Elena Jovaišytė Niu-Britene (JNew Britain) ir netrukus vedė. 1918 metais Niu-Britene gimė vyriausias sūnus Adolfas.

Apie 1921 metus Ramanauskų šeima grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Lazdijų apskrityje Rudaminos valsčiuje, Bielėnų kaime.

... Apie 1937 metus Adolfas Ramanauskas Lazdijuose baigė "Žiburio" gimnaziją ir studijavo Klaipėdos pedagoginiame institute. Žinoma, kad 1939 metais Ramanauskas mokėsi Kauno Karo mokykloje, vėliau mokytojavo pradinėje mokykloje Lazdijų apskrityje (Lipniūnuose ar Gerdašiuose). Vokiečių okupacijos ir pirmaisiais pokario metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.

... Vyriausias partizanų vadas Žemaitis, sunkiai susirgęs, 1951 metais savo pareigas perdavė Adolfui Ramanauskui. Partizaniniam judėjimui pasibaigus, Ramanauskas slapstėsi Alytaus apylinkėse, vėliau nelegaliai gyveno Kaune, kur ir buvo suimtas 1956 metų rudenį. Manoma, kad mirties nuosprendis jam įvykdytas 1957 metų gruodžio mėnesį.

... Šios knygos originalą sudaro dvi dalys. Pirmoji turi titulinį puslapį ir yra įrišta. Titulinio puslapio viršuje įrašyta Adolfo Ramanausko slapyvarde ir tikroji pavardė, žemiau pavadinimas, o apatinėje puslapio dalyje data: Pogrindis, 1952 m. pavasaris. Antroji dalis neturi titulinio puslapio ir neįrišta. Joje nėra dviejų puslapių ir pabaigos. Antrosios dalies tekstas nutrūksta 228 puslapyje. Kadangi abiejų dalių puslapių skaičius maždaug vienodas, atrodo, kad trūkstamieji puslapiai priklausė pačiai knygos pabaigai.
Abi knygos dalys spausdintos mašinėle. Daugelyje vietų yra nežymių, greičiausiai autoriaus ranka darytų taisymų. Originalo būklė bloga, puslapių kampai ir kitos dalys vietomis sunykę. Todėl tekste kai kur trūksta atskirų žodžių ir frazių. Perspausdinant šias vietas žymėjome daugtaškiais skliausteliuose: (...). Ten, kur nesamą teksto dalį buvo galima atkurti pagal bendrą sakinio prasmę, skliausteliuose įrašėme savąjį teksto variantą. Jei skliaustuose esančio fragmento atitikimas originalui kėlė abejonių, dėjome klaustuką atkurtos dalies gale: (.. ?). Originalo tekste daugelis pavardžių ir slapyvardžių atspausdintos išretintu šriftu. Šių išretinimų perspausdinant atsisakėme. Perrašant padidėjo knygos formatas, todėl pasikeitė ir puslapių numeracija. Siekiant išsaugoti knygos autentiškumą, originalo kalba netaisyta. Atsiprašome skaitytojus dėl įvairių techninių šio leidinio trūkumų.

Susitikimai

... Po kiek laiko radau galimybę susitikti su partizanų grupele, kuri veikė Ūdrijos apylinkėse. Įvyko pirmasis susitikimas 8 km už Alytaus miesto (žr. žemėlapį, "A" — red.) pas X ūkininką. Į susitikimą su partizanais nuėjau su seminarijos mokytoju Kulikausku Antanu, kuriuo jau tuomet pilnai pasitikėjau. Už mus partizanams garantavo ūkininkas, pas kurį susitikimas įvyko. Į susitikimą atvyko penki partizanai, kurių vyresniuoju buvo Strumas (Petraška Vaclovas).

Partizanų veikimo tikslas buvo mums ir taip aiškus, bet apie pačią organizaciją ir veiksmus negalėjome teirautis, nes tai būtų tada buvę per daug. Per daug galvoti nebuvo kada ir mudu pasisakėme savo pageidavimą įstoti į partizanų gretas. Sutarėme, kad sekantis susitikimas turi įvykti po keleto savaičių, t.y. 1945 m. balandžio 12 d. Iki tos datos turėjome sutvarkyti savo asmeniškus reikalus ir būsimo susitikimo metu galutinai pasitraukti iš legalaus gyvenimo.

Vieną kartą nuvykau į Nemunaičio apylinkes (žr. žemėlapį, "B" — red.). Ten susitikau su vienu savo giminaičiu — Bielevičiumi Jonu, kuris tuo metu jau buvo partizanų eilėse, jis buvo šeimos tėvas ir žymiai vyresnis už mane. Šis partizanas man papasakojo apie jų — Nemunaičio apylinkės partizanų būrį, kuris per paskutiniuosius siautėjimus buvo patyręs žymių nuostolių ir išblaškytas. Skundėsi, kad būryje stinga intelektualinių pajėgų ir kt. Jo kalba buvo paprasta, bet giliai prasminga.

Sekantį kartą išblaškyto Nemunaičio būrio partizanų dalį sutikau jau Vabalių miškuose (žr. žemėlapį, "C" — red.). Jų buvo trylika. Apsiginklavę buvo gerai. Kalbėjausi su jais apie valandą laiko. Visų veiduose išskaičiau nepaprastą ryžtą — didžiulę tėvynės meilę. Jie man buvo tokie nuoširdūs ir artimi. .. Juk jie ir aš — dzūkai.

Galutinis apsisprendimas

Ankstesnį mano sprendimą pakeičiau ta prasme, kad nutariau išeiti partizanauti ne į Suvalkiją, bet i mano širdžiai dar artimesnį Dzūkijos kraštą. 1945 m. balandžio 25 d. naktį Nemunaičio būrio vyrai turėjo manęs laukti miškelyje prie Kaniūkų tilto (žr. žemėlapį, "D" — red.)...

... Pagaliau netoli tilto sustojome. Kelis kartus pamėgdžiojau vieno paukščio balsą. Nuo kranto atsiliepė. Tai buvo Perminąs, kuris čia turėjo laukti.


Lietuvos kariuomenės generalinio štabo žemėlapio dalis su kai kuriomis atsiminimų ištraukose minėtomis vietovėmis: A — Alytus, B — Nemunaitis, C — Vabalių miškas, D — Kaniūkų tiltas, E — Einorių miškas, F — Pilkonių miškas (žemėlapyje — "Plikionių"), G — Dušnionys, H — Noškūnų miškas, I — Alovė, J — Kalesnykų miškas (žemėlapyje — 'Kalesninkų"). Parodyta 10 km skalė yra maždaug lydi 6.25 mylioms. (Išeivijoje 1961 m. "Tėviškėlės" išleistas žemėlapis)

Su viskuo skubiai kėlėmės per Nemuną. Nors baidare persikelti buvo lengviau negu luotu, tačiau nemažai sugaišome. Persikėlėme laimingai. Padėkojome mus perkėlusiems ir kuo skubiausiai traukėme tolyn. Krovinys buvo sunkus, ir susitikimui skirtą vietą pasiekėme permirkę prakaitu.

Būrio žinioje

Krūmuose pastebėjome nemažą laužą, apie kurį buvo susėdę apie 15-ka vyrų. Paaiškėjo, kad mes vos nepavėlavome. Vyrai jau seniai laukė, ir jiems net buvo kilęs įtarimas dėl mūsų neprisistaty-mo laiku. Tik mano vienam giminaičiui (Bielevičiui Jonui) užgarantavus už mus, vyrai ryžosi laukti ir po vidurnakčio.

Tiek mūsų, tiek laukusiųjų veidai pralinksmėjo. Mes džiaugėmės, kad jie palaukė, nes, priešingu atveju, būtume atsidūrę gana keblioje padėtyje. Jie buvo patenkinti dėl to, kad jų žygis nebuvo veltui.

Pailsėti nebuvo kada, ir mes visi patraukėme Einorių miško (žr. žemėlapį, "E" — red.) link. Bemaž visą laiką slinkome vorele krūmais ir mišku. Visa man, lygiai taip pat ir mano draugams, buvo nauja ir neįprasta. Jie slinko tyliai, bet greit, — mes neatsilikome, tačiau nuolatos užsikabindavome už šakų ar šaknų ir sukeldavome nepageidaujamą triukšmą. Nors mums pastabos niekas nedavė, bet mes stengėmės būti atsargesniais. Auštant pasiekėme Einorių miško pakraštį. Sustojome poilsiui-postoviui. Mūsų atgabentuosius ginklus partizanai tuojau pat ėmė pervalyti. Mačiau dar, kad didžiausias dėmesys buvo nukreiptas į atneštąjį kulkosvaidį, kurį tuojau pat smulkiai išardė ir vienas skyrius pradėjo kruopščiai valyti. Mes dar stengėmės laikytis "vyriškai", bet akys lipte lipo. Būrininkas, žiūrėdamas į mus, nusišypsojo ir patarė ramiausiai pailsėti. Šį kartą lovos kloti nereikėjo. Išvirtome, kur sėdėjome. Iš tikrųjų mes tuomet turėjome atrodyti labai juokingai...

Pareigose

Kai mus pabudino, saulutė jau buvo aukštai pakilusi. Valgėme pirmuosius partizaniškus pusryčius. Po to įvyko visuotinis būrio pasitarimas. Pirmasis kalbėjo būrio vado pareigas einąs prt. Klevas (Kazlauskas Juozas. Dabravolės km., Alovės vlsč.). Jis buvo baigęs gimnaziją ir mokėsi po to Klaipėdoje — jūrininkų mokykloje. Šio būrio vadas Liepa (Stačiokas Jonas, berods menininkas — studentas) buvo neseniai žuvęs prie Nemunaičio bažnytkaimio tuo metu, kai norėjo keltis su ginklais per Nemuną.

Tuos ginklus jis gabeno nuo Miroslovo apylinkių savo būriui apginkluoti. Tuo metu buvo sunkiai į ranką sužeistas ir vienas to būrio partizanas Lengvenis, kuris gydėsi Miroslovo apylinkėse.

Šio pasitarimo metu vyrai išrinko mane būrio vadu.

Apie mūsų įstojimą į Nemunaičio apylinkės partizanų būrį tuojau sužinojo dauguma būrio vyrų, kurie didžiulio siautėjimo metu buvo išblaškyti. Mūsų būrys vėl ėmė staigiai augti. 1945 m. gegužės 1 d. sudariau tris pilnus būrius ir ėmiau vadovauti kuopai. Sudariau kuopos štabą, kurio sudėtin įėjo: Daktaras (Kulikauskas), Jūrininkas (Perminąs) ir Klevas. Mano pasirinkta slapyvardė buvo Vanagas.
Judėdavome visos kuopos sudėtimi. Vyrų skaičius vidutiniškai viršydavo septynias dešimtis. Sargybas išstatydavome labai stiprias. Visi kovotojai ir pareigūnai savo pareigas atlikdavo labai uoliai. Pamažu įvedžiau griežtą drausmę. Mums sekėsi ir visų nuotaika buvo labai gera. Į partizanų gretas vis stojo nauji asmenys. Priiminėjome tik kai kuriuos.

Paslapties išlaikymas buvo nepatenkinamas. Vedusiųjų žmonos, namiškiai bemaž visuomet žinodavo mūsų stovyklavimo vietas. Su šia negerove buvo labai sunku kovoti. Vienok nelaimių nepatyrėme.

Alovės miestelio istrebiteliai nelaisvėje

Ilgiau gyventi Varčioje nesinorėjo. Nesinorėjo ir dėl to, kad priešas jau nemaža galėjo patirti apie mūsų stovyklavimą tame miške. Jau bemaž kiekvienas miško pakraštys buvo daugiau ar mažiau pašif-ruotas.

Aš su savo kuopa išsikėliau į Pilkionių mišką (žr. žemėlapį, "F" — red.). Su Žaibu, Komendantu ir Vėžiu sutarėme datą, kurią jie su visais kovotojais turėjo atvykti į Pilkionių mišką ir ten su mumis susitikti. Žaibas turėjo atsivesti ir Nedzingės būrį.
Sutartu laiku Žaibas, Komendantas ir Vėžys su visais vyrais atvyko sutarton vieton. Nedzingės būrys duotojo žodžio neištesėjo ir Pilkionių miške jų nebesulaukėme.

Sekančią dieną jau dienavojome miške, esančiame arti Dušnionių kaimo (žr. žemėlapį, "G" — red.). Buvome apie 120 vyrų. Aš su būrio vadu Jockumi ir kovotoju Lengveniu nuvykome į Einorių miško pakraštį. Buvo sekmadienis. Susėdome prie vieškelio krūmuose. Kaip tik tuo metu staiga pro mus šmėkštelėjo žmogus. Supratome, kad jis mus jau pamatė. Todėl šokome ant vieškelio ir įsakėme ėjusiam iškelti rankas. Tą pačią akimirką Jockus ėjusį pažino. Tai buvo Alovės miestelio istrebitelis, kuris savo judošiškumu vietos gyventojams buvo jau labai įkyrėjęs.

Istrebitelis rankas tuoj pat iškėlė. Jį apkratėme. Kišenėje radome pistoletą. Pažymėtina yra ir tai, kad minimas istrebitelis dažnai girdavęsis, kad rusams padėsiąs savo apylinkių partizanus išgaudyti, kad partizanų nebijąs ir gyvas tai jau niekad nepasi-duosiąs.
Dabar, pakliuvęs mums į rankas, tuoj šoko prie Jockaus sakydamas: "Broli, tai jūs čia! Nors pasi-bučiuokimr Jockus jį atstūmė sakydamas: "Ką gi čia mes imsime bučiuotis kaip bobos! Geriau vyriškai pasikalbėkime!" Na, ir prasidėjo pašnekesys. Mes nudavėme nežiną nieko apie jo darbus. Jis buvo negudrus, bet manė mus taip pat apmausiąs. Prašėsi priimamas į partizanus. Mes sutikome ir pažadėjome vestis drauge su savimi.

Kaime dar reikėjo atlikti vieną uždavinį. Turėjome susitikti su vienu Alovės miestelio istrebiteliu, kuris buvo neblogas žmogus, — į istrebitelių eiles įviliotas apgaulės būdu.

Paimtas istrebitelis reikalą kiek gadino. Reikėjo jį nuvesti į stovyklą ir pasirūpinti tinkama jo "priežiūra". Jockų su Lengveniu pasiunčiau susitiki-man ir smulkiai išaiškinau, kas vienokiu ar kitokiu atveju reikia daryti ir sakyti, nes jokiu istrebiteliu niekuomet nemaniau pasitikėti. Jeigu visa vyktų kaip mano buvo numatyta, nurodžiau kaime naują susitikimui vietą. Tuomet pasiėmiau su savimi paimtąjį ir variausi į stovyklą. Miškas man buvo mažai žinomas, tačiau nenuklydau. Varomas istrebitelis kelis kartus bandė arčiau manęs priartėti, tačiau jo "kombinaciją" laiku pastebėjau. Nors su juo "draugiškai" kalbėjau, bet aiškiai daviau suprasti kokiame atstume nuo manęs jam pridera laikytis. Pagaliau išsišnekome iki to, kad jis paprašė manęs būti priimamas į partizanų raitųjų būrį. Aš pažadėjau ir ši jo norą patenkinti, tačiau pabrėžiau, kad aš nesuprantu, iš kur jis gausiąs arklį, nes pas mus atsarginių nėra. Tuomet jis pasiūlė paimti jo namuose laikomą kumelę, kuria jis ir norėtų jodinėti. Vėliau jis parašė atitinkamą raštelį į namus, o po kiek laiko, tuo rašteliu pasinaudojant, mes to istrebitelio arklį įsigijome. Istrebiteliui, žinoma, juo jodinėti jau niekuomet neteko, nes, savaime suprantama, pirmai progai pasitaikius, nuo mūsų būtų pasprukęs ir dar mums "košės" priviręs.

Stovykloje vyrai suimtąjį sutiko su "aukštu politiniu pakilimu". Ir, jeigu tuo metu būtų leista nuo to "pakilimo" istrebitelį numesti, tai nė šlapios vietos nebūtų likę.

Gaišti nebuvo kada. "Antončiką" (taip vyrai istrebitelį vadino) perdaviau stipriai apsaugai, o pats su keliais vyrais nuskubėjau susitikimo vieton...

XXX
Priesaika *

Apsistojome Noškūnų miške (žr. žemėlapį, "H" — red.). Sekančios nakties žygio metu vyrai konfiskavo tris centnerius sviesto iš Makniūnų pieninės punkto. Turimo maisto pakako kelioms dienoms.

Daktarą palikau savo vietoje, o pats su Klevu ir Roku (Barysas Rokas, buv. policijos tarnautojas, kilimo nuo Ryliškių) popiečiais išjojome Nemunaičio bažnytkaimio (žr. žemėlapį, "B" — red.) link. Nemunaičio bažnytkaimis vienu šonu tiesiog atsiremia į mišką, todėl prijojome visiškai arti bažnytkaimio ir tik apie 150 metrų atstumu nusipėstinome. Roką palikome prie arklių, su Klevu, dengdamiesi pušimis, įėjome į vienuolyno kiemą. Mūsų jau laukė, nes atitinkami susitikimai išpažinties ir priesaikos klausimais buvo atlikti jau iš anksčiau. Trumpai ir aiškiai sutarėme, kad sekančią naktį atvyksime su vyrais vienuolynan. Ten mūs turėjo laukti dar du kunigai. Su dvasiškiais greit atsisveikinome ir, sėdę ant arklių, pasileidome pas savuosius.

1945 m. birželio mėn. 2 d. temstant su visa įgula jau buvome priartėję prie bažnytkaimio. Iš anksto buvau sutvarkęs tarnybą keturiems lauko sargybos postams ir visiems nurodęs, kaip kuriuo atsitikimu reikia veikti. Tik gerai pritemus, sugužėjome vienuolyno kieman. Buvome 120 vyrų, tačiau judėjimas vyko didžiausioje tyloje, nes reikėjo būtinai pasiekti tai, kad bažnytkaimyje nebūtų suprasta, kas jo aplinkoje vyksta. Antrame koplytėlės aukšte vyko įspūdingos pamaldos. Vyrai karštai meldėsi. Daugelio akyse spindėjo ašaros. Koplytėlėje visi netilpo. Vyrai keitėsi vietomis. Koplytėlėje ir kieme keturiose vietose buvo klausoma išpažinčių. Atvykusieji atlikti išpažintį ir priesaiką, paprašyti Aukščiausiąjį palaimos Tėvynei, artimiesiems ir sau, ginklus laikė savo rankose, nes esamos aplinkybės kitaip pasielgti neleido. Aš buvau čia vienur, čia kitur. Vykstančia tvarka buvau visiškai patenkintas ir rūpinausi, kad galimai greičiau visa sutvarkius ir laiku atsitraukus saugesnėn vieton.
-------------
*  Daugiau duomenų Br. Kviklio Lietuvos bažnyčios, VI t, p. 283 (Red.)

Pietų srities partizanų vadovaujantys asmenys su palydovais, vykstant į sąskrydį, 1949.II.2. Antroj eilėj centre — Vanagas

Pamaldos baigėsi. Vyrai išpažintį atliko ir priėmė Švenčiausiąjį. Prisiartino iškilmingas priesaikos priėmimas. Prieš altorių pakopoje buvo pastatyta taburetė, užtiesta trispalve. Ant jos buvo padėtas kryželis ir mano trumpasis ginklas. Dvasiškis pustyliai, bet aiškiai ir įspūdingai skaitė priesaikos tekstą. Mes, iškėlę dešines, tyliai kartojome priesaikos žodžius. Dievo akivaizdoje tvirtai pasižadėjome teisingai ir ryžtingai tęsti pradėtą kovą prieš okupantą, kuris, pamynęs po kojomis visus Dievo ir žmogaus įstatymus, negailestingai naikina visa, kas yra šventa, kilnu ir brangu. Pirmasis prisiartinau ir pabučiavau kryželį, trispalvę ir ginklą. Tą pat padarė visi vyrai. Po to sekė trumpas, bet giliai prasmingas, dvasiškio žodis, tuo ir baigėsi iškilmingasis aktas. Padėkojome dvasiškiams ir visi netrukus vėl atsidūrėme Noškūnų miško prieglobstyje...

XXX

... Sumanymas pulti Alovės miestelį (žr. žemėlapį, "I" —red.) atsirado po šešių Alovės miestelio istrebitelių sučiupimo. Iš jų apklausimo paaiškėjo, kaip stropiai, kokiose vietose ir kuria tvarka miestelio įgula saugojasi nuo užpuolimo. Ypač svarbiu dalyku laikėme tai, kad istrebiteliai užpuolimo atveju nė nemanė laikytis. Pačiuptųjų stribų tarpe buvęs jų taip vadinamas dešimtininkas mums papasakojo, kad "načialstva" mano Varčios miške esant virš 300-tų partizanų, Pilkionių miške apie 150, Vabalių miške (žr. žemėlapį, "C" — red.) apie 100 ir 1.1.

Anksčiau išvardinti faktai ir nulėmė tai, kad mes nusprendėme Alovę pulti dienos metu. Varčioje reikėjo susirinkti ir susitvarkyti. Po puolimo Žaibas manė pasitraukti į Kalesnykų mišką (žr. žemėlapį, "J" — red.), Vėžys — Onuškio link, o mes — pasiekti Subartonių mišką.
 
Tokiu būdu vėl visi sugužėjome Varčion ir nemanėme ten ilgiau savaitės pasilikti. Vieną skyrių pasiunčiau į Makniūnų pieninės punktą konfiskuoti sviesto. Jie, atlikę uždavinį, turėjo atvykti tiesiog į Varčios mišką.

Kaip ir paprastai, ilga vilkstine per Kudariškių kaimą įžygiavome Varčion. Vienai dienai apsistojome netoli nuo pakraščio. Susirišome su Žaibu ir Vėžiu bei "miško komendantu". Miško komendantu (juo buvo vadinamas Ciaplikas Jonas iš Raudonosios Alovės) turėjome pasikliauti dėl to, kad jis geriausiai žinojo šį mišką ir mums turėjo parinkti stovyklavimui tinkamą vietovę jau dešinėje mišką kertančio vieškelio pusėje.

xxx

... Šia proga turiu pažymėti, kad gyvendamas Alytuje "išmesdavau" ir rūkiau, kaip kad ir kiti mano bendradarbiai. Dviem mėnesiais prieš išeidamas partizanauti griežtai nusprendžiau mesti viena ir antra. Šio apsisprendimo padarymui didelės įtakos turėjo mano žmona, kuriai už tai ir šiandien jaučiu gilų dėkingumą. Tokį apsisprendimą padarė ir Jūrininkas su Daktaru. Jūrininkas visą savo partizanavimo laiką sau duotąjį žodį garbingai tesėjo. Apie Daktarą to paties pasakyti negalėčiau. Dėl savęs galėčiau pasakyti tiek: jeigu partizanaudamas būčiau gėręs degtinę, šiandien tikrai jau vien dėl to nebūčiau gyvas partizanų gretose, o taip pat nebūtų buvusi sėkminga mano sąjūdyje visą laiką ir visomis įmanomomis priemonėmis skiepijama blaivybės akcija. Tai sakau dėl to, kad man yra žinoma daug faktų, kada partizanai yra tapę priešo aukomis vien dėl alkoholio vartojimo, o dėl tos pačios priežasties ne kartą smarkiai nukentėjo ir pačios organizacijos autoritetas.

XXX

Kazimieraičio vadovietėje

Savo vadovietę Kazimieraitis buvo įsirengęs apie dviejų kilometrų atstume nuo Rudnios kaimo ir apie šimto metrų atstume nuo vienos žymesnės miško linijos, prie kurios priėjo sodinto jauno pušynėlio ruožas. Šiame dvigubo žmogaus ūgio pušynėlyje radosi pati vadovietė. Ją pamačiau tik priartėjęs prie jos per 10-15 m.

Stovyklos rajoną sudarė apie 75 kv. metrų pušynėlio plotas, kuriame radosi palapinė ir laužavietė. Kiekvienoje vietelėje jautėsi tvarkingo šeimininko rankos darbas.

Prie laužavietės radome Sakalą, vieną iš pavyzdingiausių, narsiausių ir eikliausių šilų partizanų. Jis, Ėglis ir Žilvitis buvo Kazimieraičio numylėtiniais. Susėdome atsidusti. Kazimieraitis savo vyrams paliepė kuo greičiau padaryti mums šį tą užkąsti.
Pati laužavietė buvo įrengta taip, kad nakties metu liepsna būtų matoma tik iš labai arti. Tam tikslui buvo iškasta apskritimo pavidalo 0,5 m gilumo duobė. Smėlis buvo supiltas ant krantelių apie 25 cm atstumu nuo kraštų. Tuo būdu apie laužą ant krantelių buvo galima labai patogiai susėsti ir dar atsilošti nugara į supiltą smėlį, kurio paviršius buvo nuklotas samanomis. Samanos maskavo smėlį ir sulaikė jo nubyrėjimą.

Netrukus katilėlyje jau virė žirnių sriuba, o antrame bulvės. Šnekučiavomės ir nepajutome, kaip ir maistas buvo pagamintas. Visi skaniai pavalgėme.

Reikia pasakyti, kad tuometinis Kazimieraičio įgulos maistas buvo silpnas. Pagrindiniu maistu buvo laikoma bulvių košė, kurią tik labai "skūpiai" paspirgindavo, o pačius spirgučius inscenizuodavo įvairiausi grybai, kurių košėn dėdavo nesigailėdami. Labiausiai koše nepatenkintas buvo Jūrininkas, kuris visa širdimi ypač nepakentė taip gausiai košėje besimaišančių grybų.

Lašiniai ir duona buvo labai taupomi. Šiluose žmonės neturtingi ir paspirginimo kiekiu jiems niekada netenka pasididžiuoti. Duonos jie taip pat ne per daugiausiai turi.

Duona stovykloje buvo branginama ir dėl to, kad jos daug ir dažnai iš kaimo negalima buvo parsinešti. Košės tekdavo visiems prisivalgyti iki soties bent tris kartus, o sriubos dažniausiai tik vieną kartą per parą. Bulvės šilų partizanų visuomet buvo ir yra laikomos pagrindiniu valgiu, kurių niekuomet nepristigdavo ir jomis galima greit ir pilnai iškimšti skilvį. Žinoma, nuo tokio maisto sotus neilgai jausiesi. Košė, kad ją lengviau būtų galima nuryti, paprastai buvo valgoma užsigeriant nesaldyta arbata — virtu vandeniu, kuriame būdavo beverdant įmesta atitinkamų žolių...

XXX

Pasitarimai

Sukilome dar saulutei nepatekėjus. Susitvarkėme ir, kadangi lauke dar buvo vėsoka, posėdį pradėjome palapinėje. Posėdyje dalyvauti Kazimieraitis pakvietė Daktarą kaip A. Apygardos štabo I-jo skyriaus v-ką, Jūrininką kaip savo Adjutantą ir mane.

Posėdžio darbų tvarka buvo nustatyta Kazimieraičio. Sekretoriavo Daktaras. Svarbiausieji klausimai buvo du: pogrindžio egzistencija ir partizanų registracija. Pirmąjį punktą į posėdžio darbų tvarką įtraukė Kazimieraitis, Daktarui pageidaujant. Apie tai sužinojau tik po posėdžio atidarymo. Šiuo klausimu referavo pats Kazimieraitis. Pirmiausia jis nupasakojo, kodėl šis klausimas šio posėdžio metu iškeliamas ir kokia jo kilmė.

Iš Kazimieraičio pasakojimo ir man paaiškėjo, kad šiluose už Merkio upės ne visuomet jau buvo taip ramu. Po "amnestijos" paskelbimo rusų siautėjimas sustiprėjo ir čia. Jis nebuvo toks, kaip pas mus,bet kaimuose rusų pakakdavo. Kaip tik tuo metu Kazimieraitis Daktarą su Jūrininku tarnybiniais reikalais pasiuntė į Nedzingę...

Dokumentai besislapstantiems

Šiluose būdamas patyriau, kad pas vieną gyventoją jau antra savaitė yra apsistojęs kažkoks vyriškis su moterimi, kurie padaro dokumentus vyrams, besislapstantiems nuo kariuomenės. Patyriau, kad jis pageidauja su manimi pasimatyti.

Vieną kartą su Studentu nuvykau pas jį. Paaiškėjo, kad jis yra iš Alytaus, kur vokiečių okupacijos metais dirbo kaip menininkas prie susikūrusio teatro. Dokumentus jis padarydavo tik už samagoną, kurį tuojau pat ir išgerdavo. Žmonėms jis nemažai padėjo ir viskas būtų buvę gerai, jei ne tas besaikis girtavimas. Dėl šios ydos aš jam pasakiau tiesiai į akis. Jis net užsigavo.

Jau iki to laiko jis daugeliui buvo padaręs karinius bilietus ir kitus dokumentus. Gyventojai buvo susirūpinę tik tuo, kad jis girtas gali patekti priešui į rankas ir visus išduoti. Apie šį dokumentų dirbėją buvo painformuotas ir Kazimieraitis. Jis liepė dokumentų dirbėją paimti partizanų globon. Dokumentų dirbėjas (dabar jis pasirinko slapyvardę Aušra) su savo moterimi atsidūrė partizanų bunkerėlyje. Apsigyveno prie Šunupio kaimo, kur buvo partizanų aprūpinamas. Kadangi jis jau buvo chroniškas pijokas, Kazimieraitis net leido Aušrai kartas nuo karto parnešti degtinės, nes žinojo, kad gyventojų aprūpinimas dokumentais turi svarbią reikšmę.

Dabar gyventojai dokumentų pasidarymo reikalu kreipdavosi jau per partizanus, kurie pateikdavo reikiamus duomenis tik Vaidevučiui, kuris buvo Aušros pagalbininkas dokumentų padarymo darbuose. Paruoštus karinius bilietus užpildydavo Vaidevutis ir tuo būdu Aušra net nežinodavo, kam jie bus įteikiami. Padirbtuosius dokumentus partizanai gyventojams atiduodavo nemokamai...

XXX

"Laisvės varpo" gimimas

Dabar jau dažnai tekdavo apsilankyti ir Kazimieraičio vadovietėje, kuri kartas nuo karto buvo kilnojama iš vienos vietos į kitą, bet gyvenama vis dar palapinėse. Atsirasdavo visokiausių reikalų. Tuo metu gana sunkiai buvo išrišamas radijo reikmenų klausimas. Atsirasdavo reikalų ryšium su Merkio rinktine ir pačiu A. Apygardos štabu, nes Kazimieraitis mane paskyrė to štabo II-jo skyriaus v-ku. Pagal išgales stengiausi A. Apygardos štabui pagelbėti ir ūkiškuose reikaluose.

Vienu metu, kaip ir paprastai, sėdėjau Kazimieraičio vadovietėje. Tarp kitų klausimų buvo nagrinėjamas ir spaudos klausimas. Iki to laiko rotatoriumi buvo spausdinami tik įvairaus turinio atsišaukimai. Dabar buvo svarstomas A. Apygardos štabo spaudos organo leidimas...

... Šį kartą pasitarimas vyko jau bunkeryje, kuris buvo iškastas seno miško degimo pakraštyje. Bunkerio anga buvo užstatyta maža pušaite, kurios pakrikai augo visame degimo plote.

Pajutome, kad ant degimo ganosi Rudnios kaimo skerdžiaus atginta galvijų banda. Visi nutilome ir klausėmės. Tai padaryti buvo būtina, nes, priešingu atveju, arti praeidamas skerdžius ar piemenys galėjo išgirsti mūsų kalbą po žeme. Daktaras atsisėdo pačioje angoje, nes iš ten buvo geriau girdėti kas viršuje dedasi.

Prie bunkerio angos priėjo karvė ir ėmė uostinėti. Daktaras bakstelėjo jai į nosį, ir ta nudūmė šalin. Po to kurį laiką buvo tyku. Staiga vėl pajutome, kad iš radijo aparato traukiama antena. Beveik tuo pačiu metu pasigirdo nuo bunkerio nubėgančio žmogaus žingsniai. Kazimeiraitis liepė Žilvičiui šokti laukan ir pasivyti bėgantį, nes buvo aišku, kad piemuo ar skerdžius pamatė bunkerio angą. Žilvitis iššoko viršun ir nusivijo bėgantį, o po kiek laiko sugrįžo atgal ir pareiškė, kad ant bunkerio užėjo skerdžius iš Rudnios kaimo, bet jis yra geras žmogus ir jo bijoti netenka. Jis būtų praėjęs pro šalį, bet ant žemės pastebėjo anteną, kuri tuo metu buvo nutiesta degimo paviršiumi. Skerdžius pagalvojo, kad tas "dratas" bus kieno nors pamestas ir, susiradęs pagaliuką, pradėjo "dratą" ant jo vynioti. "Dratas" iš pat pradžių pasirodė už ko nors užsikabinęs ir skerdžius jį vyniodamas pamažu ėjo prie antrojo galo. Baisiai nusigando, kai antena prisivyniojo iki tos vietos, kur ji jau ėjo skylėn po pušaite. Dabar skerdžius ant greitųjų nieko kito nesugalvojo kaip tik bėgti šalin. Taip jis ir padarė. Kai jį prisivijo Žilvitis, senis apsidžiaugė, nes pažino Vytuką. Laimei, piemenys buvo jau toliau nuėję paskui karves ir jie Žilvičio nepastebėjo, o taip pat ir skerdžiaus "radinio"..,

XXX

Partizanų dalinių lankymas

Kartas nuo karto aplankydavau visus Merkio Rinktinės partizanus. Kelionėje užtrukdavau apie mėnesį laiko. Žinoma, reikalui esant, kai kuriuos dalinius tekdavo aplankyti žymiai dažniau, tačiau pavasarį ir rudenį atlikdavau visų dalinių vizitavimą. Su organizacinių vienetų vadais žiemos metu susitikdavau tik ypač svarbiam reikalui esant. Ypač taip būdavo daroma po 1946-jų metų.

Ryšiai tarp dalinių, išskyrus žiemos metą, tuomet buvo labai geri. Atliekant vizitavimą, vyrai mane palydėdavo nuo vieno dalinio iki kito. Dažniausiai aš keliaudavau su Jūrininku, nes jis pats to labai pageidaudavo. Antra vertus, patirtis kelionėse jam buvo naudinga kaip būsimam vadui. Kartais mus dar lydėdavo keletas pasirinktų partizanų, kurie buvo mėgėjai plačiau pasidairyti ir sugebėdavo kai kuriais numeriais pasirodyti prie laužo. Tokios rūšies palydovus dažniausiai pasiimdavome keliaudami šilų miškais, nes ten buvo palankesnės sąlygos didesnės grupės judėjimui.

Asmeniškai aplankyti visus kovotojus laikiau būtinu ir dėl to, kad aš tokia proga galėdavau pasikalbėti asmeniškai atskirai su kiekvienu kovotoju, išaiškinti ir įvertinti eilinių kovotojų ir jų vadų atliktuosius veiksmus, sugyvenimą tarpusavyje, pasitaikančius prasižengimus ir padaryti iš to galimai teisingesnę išvadą, atitinkamus sprendimus. Iš to sekdavo pagyrimai, pakėlimai pareigose, atleidimai iš užimamų pareigų ar net ir aukščiausios bausmės pritaikymas. Tarnybinių pasikalbėjimų metu aiškindavau vadovybės duodamus įsakymus, instrukcijas, padarydavau pranešimus apie politinę padėtį ir atsakinėdavau į eilinių kovotojų ir jų vadų paklausimus.
Galiausiai sekdavo linksmoji programos dalis, kuri būdavo atliekama vakarais prie laužo. Cia kaip tik norisi bent trumpai pažymėti įspūdžius apie tokios rūšies kelionę per dalinius šiluose...

XXX

... Su Kelmu — Plienu gyvenusieji partizanai nusiskundė tik tuo, kad kaimyninės grupės kovotojas Bevardis ir jo brolis Šturmas su kitais vyrais jų veikimo rajone paėmė valdžiai surinktuosius grūdus. Kelmas išsireiškė: "Šitų, buvo padaryta po pačiu nosių". Tikrumoje tas kaimas, kuriame buvo konfiskuoti grūdai, tiesiausia kryptimi nuo Kelmo vyrų stovyklos buvo penkių kilometrų atstume. Dėl to visiems vyrams buvo skanaus juoko, bet partizanams, veikusiems svetimame rajone, iš anksto nepranešusiems net Petraičiui, teko įspėjimas. Javus konfiskuoti būtų sugebėję ir arčiau gyvenusieji partizanai, bet jie to nepadarė, nes galvojo, kad gyventojams teks iš naujo grūdus supilti.

Tuo metu man labai skaudėjo dantis. 1946 metų žiemą aš smarkiai ne kartą peršalau su vyrais bedie-navodamas ir dalinai dėl to dantų skaudėjimas buvo labai dažnas reiškinys. Skausmui malšinti tuomet ir vėliau aš panaudodavau visokiausius vaistus, kuriuos tik kas sugalvodavo ar pateikdavo. Atrodo, kad ypač nuo krivazoto dantys pradėjo trupėti, o po kelių metų taip ištrupėjo, kad aš nebetekau vienuolikos dantų. Pasižiūrėjus iš priekio, atrodytų, kad dantys visi, bet tikrumoje belikę tik "paradiniai" ir tai jau kai kurie skylėti. Na, kaip jau ten bebūtų, bet po visokiausių ištrupėjimų dantų skaudėjimas retai pasikartoja.

Petraičio partizanų, kaip ir visų Šilinių, maitinimas buvo prastas. Prašmatnybe buvo laikomi kopūstai, kuriuose plūkiodavo pripjaustytos avienos smulkių gabalėlių. Atskiros porcijos nebuvo duodama. Gi šilų avys tai ne "Ukrainos" — "grumstų". Kas ten gyveno, žino, kad vienam vyrui lengvai galima į stovyklą parsinešti dvi avytes. Žinoma, kokia ganiava, tokia ir mėsa. Man su skaudančiais dantimis buvo užvis blogiausia. Tiesa sriubos prisiurbdavau, bet "guminės" avienos nevaliodavau sudoroti. Neiškentęs vieną kitą kąsnelį prarydavau, bet nuo to skilviui juk tik blogiau. Na, ir buvau tada kūdas, nors gal daugiau nuo įvairiausių rūpesčių, negu nuo valgio. Žinoma, ir dabar aš ne ką "zdorovesnis", bet visgi pasitaisęs...

Atlikęs visus tarnybinius uždavinius ir po linksmosios dalies po laužo, Petraičiui ir kai kuriems kitiems vyrams lydint, patraukiau pas Stumbro vyrus. Žygis buvo netrumpas, bet nenuobodus, nes šilais keliavome dienos metu. Priartėjus prie Gry-baulės kaimo, gavome pranešimą, kad kaime rusų "merška". Tai papasakojo žmonės, kurie atokiau nuo kaimo triūsėsi ant bulbienų...
XXX