JOHN DEWEY PALIKIMAS PEDAGOGIKOJE Spausdinti
Parašė Romualdas Kriaučiūnas   

Jau taip yra, kad kiekviena naujovė — ar tai būtų eilinis sumanymas, ar filosofinė kryptis, — susilaukia daug kritikos bei pasipriešinimo iš konservatyvesnių visuomenės sluoksnių. Tik su laiku įvairios reformos yra arba prijaukinamos, kartais jas šiek tiek pakeičiant, arba, kaip dažnai esti, net ir didelio kalibro reformos tampa tik praeities liekanomis.

Šio šimtmečio pradžioje iškilo nauja pedagoginės filosofijos kryptis. Ir nors nuo to laiko praėjo daugiau kaip septyniasdešimt metų, tačiau jos sukelti ginčai bei prieštaravimai nenutilo net iki šiai dienai, nes žadėtieji rezultatai nepasirodė jau tokie džiuginantys, kaip buvo tikėtasi.

Iki pirmojo XIX a. ketvirčio švietimo vystymasis Amerikoje buvo vietinio pobūdžio, nors ir veikiamas Anglijos bei Prancūzijos naujovių. Po 1850 metų Oswego sąjūdžio įtakos poveikyje buvo įvesta daug naujų mokslo dalykų. Taip pat tada plačiai prigijo vadinamoji metodologija, arba sistematingas mokymas. XX a. pradžioje pagrindinis pedagogų dėmesys, iki tol ribojęsis mokomąja medžiaga, persimetė į patį mokomąjį — į mokinį. Tuomet ir mokyklos užduoties sprendimas ėmė kisti. Iš pasiruošimo gyvenimui (to mokė kai kurie tradiciniai dalykai) mokykla tapo vieta, kur vaikai ne tik ruošėsi gyvenimui, bet jį jau ir išgyveno. Dabar jie iškilusias problemas jau sprendė bei rišo savo jėgomis, šitaip užsigrūdindami tolimesnėms gyvenimo statomoms kliūtims.

Visi šie pakeitimai buvo pradėti vieno asmens — pedagogikos filosofo John'o Dewey — pastangomis. Jo laikais Amerikos mokykla buvo statiška, nelanksti, papročių ir tradicijų apsupta. Pagal jį mokyklą yra vieta, kur vaikai dėstomus dalykus ne sausai, bet sąmoningai išmoksta; vieta, kur pagrindinis dėmesys būtų kreipiamas ne į mokamąją medžiagą, bet į mokinį. Anot Dewey, tradicinė mokykla per mažai rūpinosi mokinio teoretinių žinių praktišku pritaikymu ir patikrinimu, darbo kambariais, laboratorijomis, jų inventoriumi, darbo įrankiais, — viso to nelaikė pagalbine mokymo priemonę. Jam nebuvo svetima ir praktinė švietimo sritis. Dirbdamas Čikagos universitete, jis įsteigė ir vadovavo universiteto eksperimentinei pradžios mokyklai. Cia jis savo psichologines ir filosofines kryptis pritaikė praktiškai.

Pagrindinis šaltinis, iš kurio Dewey sėmėsi ir modifikavo savo mintis, yra filosofo William James pragmatizmas. Ir iki jo James'o pragmatinės doktrinos jau turėjo tiesioginę įtaką kelioms amerikiečių kartoms, nors retas yra girdėjęs jo pavardę. Turbūt niekad anksčiau jokios filosofinės sampratos nebuvo pritaikytos gyvenime plačiau ir efektyviau už pragmatizmą. James gyveno rytdienos vizijomis, tvirtai tikėdamas ateitimi, visiškai kitokia negu dabartis, pranašesne už praeitį. Kintamumo būtinybė buvo perėmusi visą filosofo galvoseną. Jis jautė pareigą įrodyti, kad tą kintamumą mes galime kontroliuoti. Pagal James pragmatizmo metodas yra minčių, teorijų bei idealų tinkamiausia įvertinimo priemonė. Jo manymu, pragmatinis metodas iš anksto nėra pramatęs jokių rezultatų. Jis nesiremia jokiomis specifinėmis prielaidomis. James kiekvieną mintį interpretavo, atsižvelgdamas į jos veikimo kontekstą. Kiekvieną teoriją vertino pagal dinaminės vertės kriterijų. Ja-mes'o grynos patirties pasaulis yra platus ir daugiaveidis. Jis — neužbaigtas, besikeičiąs. Tik kinta-mumas, ta naujenybė, tėra pastovus elementas. Todėl pragmatizmas teigė, jog principai nėra tikrovė. Principai yra tik žodiniai simboliai, kurie nepajėgia išrišti jokių problemų. Štai kodėl pragmatistas, vertindamas kokią nors teoriją, idėją ar programą, visada ieško jos medžiaginės, apčiuopiamos vertės.

Kad geriau orientuotumėmės, — pora datų iš John Dewey gyvenimo. Jis gimė 1859 metais Burlingto-ne, Vermonto valstijoje. Baigęs Ver-monto universitetą, trejus metus mokytojavo įvairiose gimnazijose. Doktoratą gavo John Hopkins universitete. Profesoriaus karjerą pradėjo Mi-chigano universitete, kur praleido devynerius metus. Paskui dešimt jis profesoriavo Čikagos universitete, kur paskutinius dvejus metus vado-vao pedagogikos mokyklai. Nuo 1904 metų tapo Columbia universiteto vienu žymiausių profesorių. Visuose minėtuose universitetuose Dewey dėstė filosofiją. Mirė 1952 metais.

Dewey mokslinis palikimas didelis. Įdomios ne tik pedagogikos, bet ir kitų mokslo sričių mintys, paskleistos daugybės išleistų veikalų. Keletas įdomesnių ir būdingesnių jo išsireiškimų: Tiesa yra reliatyviais kategoriškai paneigė absoliučią tiesą). Siela —jos visai nėra. Religija. Savo požiūrį į religiją jis aiškiai atskleidė, Lamont knygos "The Illusion of Im-mortality" įžangoje kartodamas Markso žodžius: "Aš esu įsitikinęs, kad religija yra žmonijos opiumas". Moraliniai įstatymai: jokių moralinių įstatymų negali būti. Mokykla: ji — įvairiopo visuomeninio gyvenimo embrionas. Švietimas pagal Dewey, —    nuolat kintąs patirties procesas, kuris turi plėsti ir gilinti visuomeninį turinį. Demokratinė visuomenė privalo turėti savąją švietimo sistemą, pagrįstą ne pasidavimu autoritetui, bet proto plėtote ir kultivavimu. Ji turėtų būti pagrįsta tokia vertybių teorija, kuri remtųsi besitęsiančiu žmonijos tobulėjimu. Dewey tiesiog nepakentė klasinio pasiskirstymo ir autoriteto.

Šiam apžvalginiam rašinėliui labiausiai rūpi Dewey pedagoginis palikimas. Dewey manymu, visos insti-tucijos, valdiškos ir privačios įstaigos, turi būti vertinamos pagal jų pajėgumą bei efektyvumą dirbti švietėjo darbą. Todėl kiekvieną politinę sąrangą, kiekvieną ekonominę sistemą, kiekvieną filosofą, kiekvieną tradiciją ir kiekvieną paprotį, kiekvieną mokyklą mes turime klausti: ar jie viską padaro, kad parengtų individą atsakingai ir efektyviai dirbti? Tai pagrindinis klausimas. Šį egzaminą turi išlaikyti visos visuomeninės sąrangos. Mokyklos, norėdamos teigiamai atsakyti į šį klausimą, suprato, jog joms reikia daugelį dalykų keisti: atsivėrė reformų būtinybė.

Švietimas privalo liautis knygą laikyti pagrindiniu dalyku. Charakterio ir asmenybės ugdymas turi susilaukti daugiau dėmesio negu knyga, juk vaiko domėjimasis aplinka yra jo augančių galių ženklas. Pedagogų užduotis: tas augančias galias surasti ir duoti joms gaires. Tik tuomet, kai švietimo procesas vyks ne vien mokykloje, bet ir už jos ribų, mes galėsime tikėtis išsilavinusio ir atsakingo piliečio. Geras švietimas tampa geriausia, ko gero vienintele, apsisaugojimo nuo diktatūrinio režimo priemone. Taigi visuomenės atsakomybė už švietimą yra labai didelė, labai svarbi.

Apibendrindamas turiu pakartoti, jog, Dewey supratimu, švietimas — nuolat besikeičiąs patirties procesas, gyvenimo turinį vis naujau ir giliau įprasminąs, padedąs individui aiškiau ir giliau suprasti savo ateitį, ją lemti.

Šio garsaus pedagogo vardą žino visi kultūringi kraštai. Jo raštai išversti į daugelį kalbų, jis labai dažnai tampa periodinių leidinių diskusijų centru. Svarbiausias jo sėkmės įrodymas — jo minčių praktinis pritaikymas. Vakarų Europoje, berods, Vokietija labiausiai susidomėjo juo. Vokietijoje platinami Dewey raštai bene labiausiai reformavo vokiečių švietimo sistemą.

Rusijoje po 1917 metų revoliucijos Dewey populiarumas susilaukė zenito. Jis ten lankėsi 1928 metais kartu su amerikiečių pedagogų delegacija, buvo jos narys. To meto sovietų švietimo komisarai, kurių galva buvo Pinkevitch, Dewey teorijas palankiai vertino. Kinijoje Dewey reputacija pakilo po Pirmojo pasaulinio karo. To meto Kinijos vyriausybė, norėdama, kad jos švietimo sistema būtų panašesnė į Vakarų, pakvietė Dewey į Kiniją. Jo paskaitos padarė didelę įtaką ten: labai pasikeitė kinų švietimo barai, susibūrė Tautinė švietimo tobulinimo sąjunga. Mokyklų mokslo programos praturtėjo naujais dalykais, kurie labiau atitiko mokinių poreikius. Įkurta valdiška eksperimentinė mokykla. Net ir vaikų darželis pertvarkytas, Dewey pasiūlymais. Be to, įsteigtos naujos švietimo apygardos, pedagoginės mokyklos.

Ne vien Dewey šalininkai, bet ir jo kritikai pripažino šio pedagogo ir filosofo sėkmingą įtaką pedagogikos pasauliui. Kuris pasaulio pedagogas galėtų būti Dewey konkurentas? Iki šiol kalbėta daugiau apie oficialiąją progresyvaus švietimo vitriną. Tačiau Dewey vertintojai, ypač jo kritikai, tyrinėdami jo švietimo apraiškas ir pasekmes, randa ir daug, net labai daug, neigiamybių, į kurias dabar ir pažvelgsime.

Jau 1930 metais Amerikos prezidento Hoover sudaryta speciali švietimo komisija iškėlė liūdną faktą, kad Amerikos kultūros išsiderinimas yra pavojingas. Mokslo, technologijos, pramonės pažanga žengė didelį žingsnį į priekį, bet moralės, meno, religijos vertybės kenčia tuštumą. Dar prieš daugelį metų Kentucky universiteto rektorius Ponavan pabrėžė, jog kur kas labiau reikia išryškinti dvasinių vertybių svarbą, būtent jos ir pasigendama šio krašto valdžios išlaikomose mokyklose. Jo manymu, pokarinė karta susitiko su moraline krize "veidas veidan". Pokario metais Kefauero ir Fulbright'o kongresinė apklausa atskleidė pasibaisėtiną moralinių principų paniekinimą. Sis ir daugelis kitų faktų perspėjo Ameriką, kad kultūrinio išsigimimo daigai jau neša savo blogąjį vaisių, kad, beje, kultūrinių vertybių perdavimo negalima patikėti vien šeimai ir bažnyčiai, nes jaunimas retai lanko bažnyčias.

Net ir palankiausi Dewey šalininkai, jo sekėjai pastebėjo dvasinių vertybių trūkumus. Dewey draugija šią problemą gvildeno septintajame savo metraštyje. Konstatuota, kad papročių sutrypimas, socialinio gyvenimo pasimetimas skaudžiai sužeidė kultūrą, jog pastaroji išgyvena chaosą. Si kultūros būklė visus įpareigoja stiprinti dvasines vertybes. Jokia bendruomenė neišsilaikys be moralinio įstatymo. Jau minėta Hoover sudarytoji speciali švietimo komisija pabrėžė, kad moralinės vertybės yra nepakeičiamos visuomeninio gyvenimo pusiausvyros kūrėjos ir palaikytojos. Augant gerovei, visuomeninė struktūra vis labiau komplikuojasi, ir todėl bendrieji moraliniai principai tampa vis aktualesni ir aktualesni.

Atsisakymas dėstyti religiją valdiškose mokyklose taip pat susilaukė priekaištų. Jau prieš kelias dešimtis metų dr. McDonald Amerikos švietimo sąjungos išleistoje brošiūroje Progressive Poison in Public Education nedvejodamas rašė apie "progresyvaus švietimo" pavojus, žalą. Jis atvirai kovojo prieš Dewey teoriją, pagal kurią mokytojas turi vaiką sekti, o ne jį vesti.

Atkreiptinas dėmesys ir į Dewey santykius su komunistais. Šiuos santykius knygoje The red Hand in the Professors Glove apibūdino William Cowan, teigdamas, kad Dewey vizitai į Sovietų Sąjungą neapsiėjo be įtakos jam. Po kiekvieno vizito jis vis aktyviau lankydavo subversyvias organizacijas ir klubus. Ypač liūdnai Dewey pagarsėjo vieno komunisto deportacijos byloje 1931 metais, užtardamas ir gindamas deportuojamąjį. Tas pats Cowan pateikė vieno Amerikos komunistų vado neoficialų pareiškimą, pagal kurį Dewey, propaguodamas komunizmą šiame krašte, nusipelnė daugiau negu visi komunistai drauge. Dewey pats, beje, kartą liaupsino "demokratiškiausią Sovietų Sąjungos santvarką ".

Taigi skaitytojui, tikiuosi, šis rašinėlis nors truputį padėjo giliau pažinti didžiojo pedagogo Dewey asmenybę, suvokti jo įtaką Amerikos mokyklai.

Galima apibendrinti. Iki Dewey iškilimo 1900 metais Amerikos mokykla buvo labai negyvenimiška, nepraktiška. Tik Dewey ir jo pasekėjai, William James'o pragmatizmo paskatinti, mokyklą padarė paprastesnę, tuo pačiu gyvenimiškesnę. Tačiau ir persistengė: mokykla pasuko į kitą kraštutinumą. Paneigdamas principus, vertybes ir autoritetą, nusistovėjusias tradicijas, Dewey nejučiomis ėmė kirsti šaką, ant kurios pats sėdėjo. Jo supratimu, jau minėjau, mokytojas neturi vaiką vesti, bet jį sekti. Pamažu tas vaikas ėmė ir pasimetė...
Jau yra pastebėta, kad Amerikos švietimo sistema, besimėtydama iš vieno kraštutinumo į kitą, pradeda ieškoti kelių į pusiausvyrą, priderančiai vertindama visus švietimo ir auklėjimo elementus.

Romualdas Kriaučiūnas