ARCHITEKTŪROS EVOLIUCIJA IR TECHNOLOGINIS POSTMODERNIZMAS Spausdinti
Trumpoj analizėj peržvelgsiu modernistinės srovės evoliuciją, veikiant kompiuterinei technologijai, kad matytume, ką architektūrai žada ateinantis postmodernizmas.

Devynioliktojo šimtmečio industrinė evoliucija pakėlė ir pagerino žmonijos gyvenimo standartą bei socialinę lygybę, jvesdama demokratinę santvarką ne tik Amerikoje, bet ir Europoje.

Si pažanga apmokėta aukšta kaina: darbininkų ir kitų profesijų išnaudojimu tradicinių ir istorinių vertybių sąskaiton.

Istoriškai imant, architektūra visada buvo nuolat kintanti, tobulėjanti, vedanti žmoniją j patogesnį ir gražesnį gyvenimą. Ji glaudžiai siejasi ne tik su visuomenės ar tautų socialiniais, estetiniais idealais, bet ir su gamybinių bei technologinių jėgų išsivystymu. Tai lyg veidrodis, reflektuojąs tolimų generacijų ateitį ir parodas, kur mes esame dabartyje. Architektūra yra glaudi tautų kultūros išreiškėja. Ir kas atsitinka, kai kultūrinės vertybės nėra išreiškiamos gyvenamo laiko dvasioje, nuklydus į "izmus" ar į tarptautinį banalumą, suvienodinant architektūrines formas savo išraiškoje.

Architektūra išplaukia iš organizuoto laiko, socialinių reikalavimų ir geopolitinės bei gamtinės aplinkos. Šiandien būtų sunku pateisinti gamtinio tereno sulyginimą, panaudojant armijas vergų ar kalinių paminklui ar kokiai dvasinei bei politinei šventovei pastatyti.

Modernizmo era
Su pirmuoju pasauliniu karu prasidėjo modernizmo sąjūdis, gimęs 1919 m. Bauhaus meno institute, Vokietijoj, kurio pradininkas buvo arch. YValter Gropius. Bauhaus sąjūdis rėmėsi abstraktinėm formom ir mechanine technologija. Galvota, kad modernioji architektūra būsianti žmonijos kultūros atgaivintoja po Pirmojo pasaulinio karo susinaikinimų. Modernizmas į Ameriką atkeliavo 1930 m.
Taip gimė sužmogmta architektūra, pavadinta modernizmu — visa tai, kas nauja ir aktualiausia. Modernioj architektūroj dominavo funkcionalizmas, siekiant suprastinimo pagal arch. Mies van der Rohe šūkį "less is More" (mažiau yra daugiau).

Modernizme konstruktyvinė, aiški išraiška sudarė lyg ir raktinį principą. Funkcionalizmas daugelio architektų buvo klaidingai interpretuojamas, galvojant, kad architektūrinės formos privalo išplaukti iš pastato funkcionaliai utilitarinės paskirties.

Modernistai tikėjo, kad jie pakeisią pasaulį ir kad modernistinė architektūra apjungs žmoniją. Ši idėja yra gavusi pradmenis iš socialiniai politinio pokario sąjūdžio; visi turėsią geras gyvenamas pastoges, ir žmonija būsianti laiminga, gyvendama dideliuose erdviuose namuose. Pasidarė madinga naudoti iš anksto paruoštas medžiagas ir tipinę architektūrą, neatsižvelgiant į geografines, gamtines ar klimatines sąlygas.

Pokarinė technologija atvėrė kūrybines galimybes, bet tuo pačiu ir ištrynė regionalinę ar istorinę tautų praeitį, pakeisdama architektūrinį veidą panašiomis ar pasikartojančiai tipiškai nuobodžiomis užstatymų ir planavimo formomis. Pvz., Penta 914 kambarių viešbučiai Anglijoj, Prancūzijoj, Maroke, Alžyre ir kitur buvo pastatyti pagal tą patį šabloninį tipinį planą, savo kolosaliniu dydžiu (9 kartus didesni už normalius viešbučius) suardydami urbanistinę ir ekologinę vietovių aplinką — vardan didesnio pelno.

Gyvenamų butų dangoraižiniai kolosai, viešbučiai, įstaiginiai pastatai, maldos namai ar mechaniniai boileriai savo išore suvienodėjo. Taip pat padarė įtakos ir į socialinę klasių struktūrą. Eiliniai fabrikantai tapo aristokratais, eiliniai darbininkai — kompanijų prezidentais, unijų bosai — magnatais ir 1.1. — su erzacine meno ir dvasine kultūra. Ignoruota žmogaus prigimtis, jo siekimai ir aplinka.

Modernistai siekė žmoniją socialiniai suvienodinti nuobodžiais panašiais pastatais visame pasaulyje. Plokšti stogai — vardan internacionalizmo, kvadratiniu išplanavimu akcentuojant didelius stiklo langus, sudarančius problemų pastatų šildymui ir vėdinimui.

Bet žmonija nenori susivienodinti. Žmonės su savita kultūra ir papročiais siekia ir skirtingos gyvenamos aplinkos, ir savitos architektūrinės ar aprangos išraiškos. Kaip minėjau, modernizmo srovė atėjo tarnauti žmonių masėms ir jų poreikiams, pažadindama kūrybinį procesą ieškoti supanašėjimo naujovių architektūrinėse formose.
 
Konkursinis porojektas USA paviliono pasaulinėje parodoje New Yorke. Konstrukcija: išmontuojamų gelžbetoninių plokščių. Projektas: Arch. Edm. Arbo

Iš įvairių profesinių, diskusinių pasisakymų ir architektūrinės spaudos tenka girdėti, kad žmonija visame socialiniame, kultūriniame gyvenime, neaplenkiant nei architektūros, pergyvena vienos iščiulptos ir savyje subankrutavusios eros mirtį.

Modernizmo eros galutinis išsikvėpimo periodas užregistruotas 1972 m. birželio 15 d., dinamitu išsprogdinus juodiesiems pastatytą 1952 - 55 m. "Pruitt-Igoe" 14 aukštų labai modernišką, premijomis atžymėtą, pigiųjų butų koloniją St. Louis, Missouri, pagal arch. Miunoru Yamasaki projektą. (Panaši tragedija įvyko ir su Chicagoje pastatyta juodiesiems pigiųjų butų kolonija).

Valstybei kainuodavo milijonai dolerių nuolatiniams pataisymams, kaip sulaužytom durim, išmuštiem langam, sudaužytiem keltuvam. Prisidėjo ir nuolatiniai apiplėšimai, išprievartavimai ir žudynės.

Prefabrikuotų gelžbetoninių ar faneros plokščių bažnyčia. (Su galimybe praplėsti, prijungiant papildomas sekcijas)

Pagrindinė klaida: neišspręstas privatumo, apsaugos ir meilės savo gūžtai klausimas, akcentuojant bendrus ilgus koridorius ir panašius kvadratinius butus. Pasirodė, kad nepakanka moderniškuose pastatuose duoti vien tik saulės, erdvės ir žalumynų, galvojo vienas modernizmo filosofų — Prancūzijos architektūros žvaigždė arch. Le Corbusier. Be abejo, modernizmo srovė išliks kaip dvidešimtojo amžiaus gyvenamo laikotarpio išraiškos simbolis.

Šiandieninis pasaulis nerimsta dėl energijos šaltinių resursų ir jų išnaudojimo nepažabotiems mechanizacijos įpročiams. Esamoj natūralinės energijos išnaudojimo sistemoj žmonija negalės ilgai išsilaikyti, ypač šių dienų amerikinėje prabangoje. Žmonija turės būti įrikiuota į naują, dar mums pilnai nesuvokiamą technologinės energijos panaudojimo sistemą, kuri turės įtakos ir į žmonijos dvasinę, socialinę bei kultūrinę egzistenciją. Šiandieniniai namai ar pastatai pabaigoje šio šimtmečio pasidarys per brangūs išlaikyti dėl energijos pabrangimo ir ekonominės infliacijos.

Vadinamieji internacionaliniai stiliai ryšium su energijos ir statybinių medžiagų ribotumu turės keistis į regionalinius ar net nacionalinius stilius, kurių išraiška drastiškai keisis, prisitaikant prie geografinių ar klimatinių sąlygų ir naudojant tinkamas medžtegas. Pastatai, gyvenvietės, daugiabučiai ar miestai turės labiau susiglaudinti ir skaitytis su produkcija: maisto pasigaminimu, vandens bei atmatų pašalinimu ir energijos ekonomiškumu.

Šiandieniniai architektūriniai pastatai ar urbanistiniai miestai yra lyg neekonomiškai veikiančios mašinos, be reikalo išnaudojančios didelius kiekius energijos ir teršiančios ekologinę aplinką. Po Antrojo pasaulinio karo kompiuterinė technologija pradėjo keisti nusistovėjusią ekonominę struktūrą, kuri laiko tėkmėje veiks į mūsų kasdieninį gyvenimą ir profesinį pasiruošimą. Kompiuteriams būsią patikėta didesnė atsakomybė įvairiose kasdieninio gyvenimo ir mokslo srityse — tai, kas anksčiau buvo atliekama žmogaus protu. Kompiuteriai turės įtakos ne tik į industriją, mediciną, bet ir į žemės ūkio gamybinį procesą. Ateities industrinė revoliucija iš pagrindų keis tiek socialinį, tiek ir techninį būvį, neaplenkdama nė architektūros bei įvairių jos apraiškų.

Vakarų pasaulis, ypač Amerika, siekia išlaikyti savų gaminių kokybę ir konkurenciją su kitų kraštų pigia darbo kaina pagamintais gaminiais. Tai turės įtakos į profesinės darbo jėgos paklausą, kai bus panaudoti kompiuteriai, robotai, leizeriai, atominė ar soliarinė energija — ne tik industrinėje gamyboje, bet ir visame socialiniame gyvenime.

Evoliuciniai pasikeitimai darbe turės įtakos ir į šeimas bei jų kasdieninę egzistenciją. Ateinančiuose dešimtmečiuose, pritaikius kompiuterinius robotus, leizerius ir kitą technologiją, pagreitės ir atpigs gamybos procesas. Ši Amerikos technologijos transformacinė banga sukrės ne tik individus, bet ir visą socialinę krašto sąrangą, kuri būsianti daug žiauresnė kaip 19 - 20 amžiaus persiorientavimas iš agrikultūrinės į industrenę sistemą.

Be abejo, ateities technologinių atradimų srovė praturtins kraštą, pakeldama produkciją ir įnešdama daugiau pažangos. Kompiuterinė technologija, ekspertų nuomone, paliesianti 45 milijonus darbų šiame krašte. Statistiniais duomenimis skaičiuojant, pastarajame dešimtmetyje bus prarasta apie 3 milijonus dabartinių darbo pozicijų. Kompiuterinės priemonės sumažins darbininkų pareikalavimą įvairių sričių industrijoje, kaip auto, plieno ar tekstilės gamyboje. Pavyzdžiui, plieno industrijoje "mėlynkalnierių" tarnautojų sumažėjo nuo 620,400 (1953 m.) iki 290,000 (1982 m.); tekstilėje nuo 1,070,000 (1952 m.) į 634,000 (1982 m.), t.y. 41%; auto industrijoje nuo 760,000 (1978 m.) į 533,000 (1982 m.), t. y. 30%. Bethlehem plieno kompanija, viena iš didžiųjų pasaulio koncernų, pagaminanti milijonus tonų apdirbto plieno auto industrijai, 1960 m. samdė 22,000 darbininkų. Auto industrijai sušlubavus, darbininkų skaičius sumažėjo iki 8,600 ir iki 7,300 (1983 m.).

Ekonomijai pagerėjus, didieji industriniai koncernai pelno kapitalą numato investuoti į industrinius robotus, o ne į naujų tarnautojų ar darbininkų samdymą. Dabar Amerikos industrijoj jau dirba 13,000 kompiuterinių robotų. Vien tik General Motors Co. samdo 4,200 robotų, kurių mechaniniai precizinė darbo jėga kainuojanti nuo 5 iki 6 dolerių per valandą, kai tuo tarpu darbininkas, sudėjus visas apdraudas ir pensijas, kainuojąs 23 dol. per valandą.

Robotai atlieka darbą precizišku tikslumu, gali susikalbėti su aptarnaujančiais, pastebėdami kad ir smulkiausią gamybinį netikslumą: jų gamybinis našumas yra didesnis kaip 20 žmonių fizinis darbo našumas. Robotai nestreikuoja, neserga, nereikalauja atostogų, gali dirbti iš eilės keletą pamainų be jokių pertraukų ir nebijo pavojingos cheminės radijacijos. Numatoma, kad 1990 m. Amerikos industrijoj dirbsią daugiau kaip 50,000 robotų. Cernegie - Mellon universitete Robotic instituto direktorius Raj Reddy galvoja, kad nuo 70 iki 90% Amerikos darbininkų (19 milijonų) be sunkumų gali būti pakeisti. Be abejo, viskas taip staigiai nepasikeis.


Šv. Jono lauko koplytėlė. Projektas: arch. Edm. Arbo


Šv. Jono lauko koplytėlė. Projektas: arch. Edm. Arbo
 
Greičiausiai įstatymais bus kontroliuojama, kiek robotų kasmet bus įdarbinta. Tuo klausimu darbo unijos nepaprastai susirūpinusios.

Nevvtovvn, Conn., technologinės administracijos prezidentas Stanley Polcyn klausia, kodėl žmogus savaitėje privalo dirbti 40 valandų? Girdi, pakanka 3 dienų, o visą kitą laiką tegu dirba robotai. Tuo tarpu žmogaus energija gali būti panaudota daug naudingiau.

Amerika neturi kitos išeities, kaip sumoderninti ir paspartinti gamybinį procesą, atpigindama gaminių kainą. Pagal darbo aprūpinimo statistiką dar šiame dešimtmetyje kompiuterinės sistemos pritaikymas industrijoje pakils nuo 68 iki 80%, ir tos srities universitetą baigusių specialistų būsiąs didelis pareikalavimas. Taip pat pareikalavimas padidės teisės, terapistų, architektų, aeronautikos inžinierių ir ekonomistų srityse. Nekvalifikuotų darbininkų būsiąs perteklius, kai tuo tarpu kvalifikuotų specialistų — didelis trūkumas, — apie du su puse milijonų šiame dešimtmetyje. Statistiniais duomenimis, iki 1990 m. būsiąs trūkumas apie 57,500 mašinoms taisyti specialistų, 28,000 kompiuterių operatorių, 21,300 mechanikų, 19,000 registruotų slaugių.

Toks yra bendras vaizdas. Darbo unijos spaudžia valstybę, kad išlaikytų darbo aprūpinimo status ųuo, gi iš kitos pusės, pasaulinės rinkos konkurencija verčia gaminių kainas atpiginti, modernizuojant industriją ir tuo pačiu mokslo institucijas pritaikant ateičiai.

Technologiniai pasikeitimai neaplenks nei inžinierinių, nei architektūrinių sričių. Amerikos kongreso Technologinės pažangos įvertinimo komisija pramato, kad 2000 metais 80% architektūrinių ir inžinierinių planavimo ir planų paruošimo darbų bus atliekama kompiuteriais. Architektų bei inžinierių profesijos turės tapti lankstesnės ir prisitaikinti prie technologinių išradimų.

Turime pripažinti, kad kompiuteriais planų paruošimo darbai yra nepaprastai tikslūs ir sutaupo daug laiko. Dėl naujų technologinių priemonių inkorporavimo į mūsų profesinį gyvenimą neturime jausti panikos. Žmonės neliks be darbo, tik jie privalės save ir savo pasiruošimą pritaikinti naujiems technologiniams reikalavimams. Ateityje, samdant tarnautojus, bus kreipiamas dėmesys į samdomojo individualią dinamiką ir ar jis bus pakankamai lankstus save patobulinti ryšium su technologiniais pasikeitimais.

Trumpoj analizėj paliečiau sritis, turėsiančias didelės įtakos į ateities socialinį bei profesinį vystymąsi.

Evoliucinė ateities architektūra — postmodernizmas
Jaučiamės laimingi, kasdieniniame gyvenime dirbdami pamėgtą darbą, turėdami savo pastogę, gerą sveikatą ir artimųjų aplinką. Savaitgaliais, įsėdę į automobilį, praskriejam šimtus mylių viena ar kita kryptimi, visai nesigilindami į individualinę ar kosminę aplinką. Padėtis gi nėra taip paprasta. Visatos gamtiniame ekvilibriume visada yra dvi priešingai veikiančios jėgos: gėrio — kūrybiniai statančios ir blogio — naikinančios. Žmogus savo prigimtimi irgi yra suskilęs į dvi sroves: kūrybines — gėrio bei grožio ir destruktyvines — žmonijos sukurto gėrio sunaikinimui bei jo dvasinės laisvės pavergimui. Ir mes, besidomintieji kultūros ir meno pažanga, esame maža to kosminio žmonijos gėrio ar blogio pažinimo dalelė.

Šiandien nemaža architektų atsisakė moderniosios architektūrinės filosofijos, kaip mirusios, pasiskelbdami postmodernistais, kurių filosofijoje pastato paskirtis ir jo funkcija formuoja architektūrinį stilių. Tame pačiame pastate gali būti keli įvairūs stiliai, sujungti pagal pastato poreikį. Postmodernistai save laiko ekspresionistais — daugiau ar mažiau nesiskaitantieji su išraiška. Jie aiškina, kad architektūra yra socialinis menas, pritaikius nustatytus potvarkius ir išreiškiant abstraktinę estetiką. Tai yra lyg ir poindustrinės eros atgimimas, kurios procese architektūrinių formų manipuliacijos informacija pasidarė svarbesnė už pačią architektūrinę formą. Cia nebesvarbu, ar tai bus romantinis klasicizmas, ar geometrinė sąranga, panaudojant bet kokias medžiagas ir nesivaržant, ar jos derinasi savo paskirtimi.

Iš pastebėtų spaudoj pavyzdžių atrodo, kad pastatuose ornamentika ir spalvos sugrįšiančios, nes tai yra natūrali ryšio forma tarp pastatų ir gyventojų. Žmonės natūraliai ieško estetikos savo gyvenime, aprangoj, o taip pat ir pastatų apipavidalinime. Architektūra turi glaudų ryšį su gamta: prisitaiko prie gamtos ir iš jos mokosi. Kai kurie gamtiniai aspektai įtakoja architektūrinį vystymąsi. Gamta architektūroje yra kaip kūrybinė metamorfozė. Architektūra transformuoja gamtą ir tuo pačiu pati transformuojasi. Oras, šviesa ir garsas yra nepaprastai svarbūs aspektai mūsų gyvenime. Žmogaus kūnas yra jautrus aplinkos pasikeitimams. Gamtinė prigimtis yra architektūrinės vizijos šaltinis. Aplinka ir padėtis formuoja pastatus, tačiau ši natūrali, gyvenimiška teorija neatitinka realybę — pasitaiko daug vulgarumo, kur pastato išorė neatitinka geografinę aplinką ir konstrukcija — klimatines sąlygas. Ypač tai ryšku subanalėjusiame formų ir išraiškos modernizme. Be abejo, jei nebūtų buvę modernistinės eros, nebūtų atsiradusi nė postmodernistinė srovė.


38 vienetų kondominiumas Toluka Lake. Calif. Projektas: arch. Edm. Arbo

Šiandien žvelgti j praeities architektūrinius stilius, siekiant juos įgyvendinti, reikštų savęs degradavimą ir atsilikimą. Architektūros kritikai pesimistiškai analizuoja gamtinius trūkumus ir naujas apraiškas architektūroje, kaip "paukštinių dėžučių" architektūrą — be jokių papuošimų, tik kad apsisaugojus nuo lietaus ir oro atmainų. Pastatais be jokių papuošimų ir estetikos taupoma aplinkos erdvė ir statybinės medžiagos.

Pagal anglų ekonomisto demografo Thomas Matthus teoriją nekontroliuojamas žmonijos prieauglis yra daug spartesnis, negu ekonominės produkcijos pažanga, ir riboti geologiniai resursai privesią žmoniją prie savęs sunaikinimo. Statybinių medžiagų pasidarys didelis trūkumas. Geležies rūdos šaltiniai mažėja. Žmonijai padaugėjus, miškai nepatenkins namų statybos reikalavimo. Smėlio ir žvyro klodai bus išnaudoti. Gėlo vandens pasidarys trukumas. Globaliniai imant, sekančiuose dešimtmečiuose žmonija padaugėsianti 2 bilijonais.

Arch. Buckminster Fuller'io nuomone, žmogaus protas ir energija yra didžiausi ir neišsemiami ateities kūrybiniai šaltiniai, kurie visada triumfuos ir suras priemonių išgelbėti žmoniją nuo savęs susinaikinimo. Vienaip ar kitaip, technologiniai resursai turės įtakos į ateities pasikeitimus. Labai rūpinamasi panaudoti bei pritaikinti soliarinę energiją ir naujus užstatymus daugeriopoms funkcijoms. (Lietuviški nauji ar seni statiniai, kaip bažnyčios, salės, mokyklos,tinka tik vienai funkcijai). Individualinės rezidencijos turės užleisti vietą apartmentiniams kondominiumams. Žmonės bus suglaudinti, ir gyvenamų butų erdvė turės sumažėti. Ateinančiuose dešimtmečiuose būsianti tendencija sugrįžti į europinių miestų tvarką, kuriuose žmonės gyvena, apsiperka ir įvairiausios verslo, mokslo ir įstaiginės funkcijos ten atliekamos. Miestai savo charakteriu pasidarys gyvenimiškesni ir malonesni.

Optimistiški architektūros kritikai į postmoderniąją erą žiūri kaip ir architektūrą, žadančią žmogui daug estetiškesnius miestus ir gyvenvietes — su skulptūrinėm ir dekoratyvinėm idėjom, kurios visuomenės bus visuotinai priimtos. Galvojama, kad naujoji architektūra vesianti žmoniją į funkcionalinę estetiką, idealizuojančią žmogaus kaip individo gyvenimo būdą, siekimus ir išraiškos laisvę.

Gera architektūra sukuria žmonijai geresnį ir patogesnį gyvenimą, padidina pastato vertę, suteikia žmogui džiaugsmo ir sužadina jame dvasines bei kūrybines aspiracijas. Architektas ir jo darbai turėtų būti artimi žmonijos kultūrinės išraiškos ritminiai bendrakeleiviai, atspindį tautų kultūrines apraiškas ir technologinę krašto pažangą.

Savo ribotoj temoj peržvelgiau dvidešimtojo amžiaus jau mirusį modernizmą. Taip pat šių laikų ir ateities technologinės pažangos įtaką į visuomeninę struktūrą ir kur mus ves postmodernizmas, atsisakęs griežtų kvadratinių, tarptautiniai panašių formų. Postmodernizmas architektūrinėje išraiškoje žada lankstesnę, įdomesnę, dvasiniai individualesnę ir jaukesnę architektūrinę kūrybą. Tikiu, kad ir mūsų tautiniai bei liaudies architektūriniai stiliai bus priimti ir plačiai panaudoti išeivijos lietuvių pastatuose.

Edmundas ir Alė Rūta Arbai. Šaržas, spalvota grafika - Edm. Arbas

Naudota literatūra

Post Modern Architecture, Charles Jencks. Toward an Evolutionary Architecture by Susan Gili (AIA Journal).

Miracles, Menaces — The 21st Century. As Futurists see it. By Michael Doan. U.S. Nevvs & VVorld Report.

Work Revolution Under Way in U.S. by DavidTreadvvell and Tom Redburn — Los Angeles Times.

Robots March on U.S. Industry by David Reed — Readers Digest.

Post Modern Primer, by Rohert A. Benson. (Progressive Architecture).