PAULIAUS JURKAUS VILNIETIŠKOS SAKMĖS Spausdinti
Pastarojo pokario metu svetur lietuviai rašytojai yra sukūrė nemaža legendų, sakmių, baladžių, pasakų, kurios skirtos skaityti daugiau suaugusiems, o ne vaikams, ir istorinėmis temomis romanų ir novelių. Neturint po ranka bibliografinių veikalų, kurie leistų pasitikrinti, vis dėlto drįsčiau spėti, kad per visą nepriklausomybės laikotarpį tokios rūšies darbų nebuvo sukurta tiek, kiek per tuos, tiesa, jau ilgokus dešimtmečius svetur.

Apie Lietuvoje kuriančius, žinoma, būtų kita kalba. Legendų apie Marksą, Leniną ar Dzeržinskį lietuviai, atrodo, nelabai bandė kurti. Jeigu buvo numatyta, kad ir lietuviai turėtų apie juos paskaityti, tai verstasi iš rusų kalbos, kas jau ten yra. Ilgus metus ir istorinės temos ten, anoj pusėj, atrodo, buvo nepageidaujamos iki pat neseno laiko, o dabar jau gausėja istorinių romanų, apsakymų ir draminių veikalų ir tenai.

Galima būtų kelti klausimą, iš kur tas svetur gyvenančių rašytojų palinkimas ne vienu atveju nusigrįžti nuo šiandienos į praeitį, nuo pilko, toli gražu ne visada šviesaus realizmo į romantiką, heroiką, į fantastiką. Atsakymo aiškaus gal ir nesurastume, neturėdami rašytojų pasisakymų, bet viena spėjamų priežasčių gal būtų ta, kad realybė nėra pakankamai šviesi, dėl to ne kiekvienam kūrėjui priimtina.

Tokios mintys ateina į galvą skaitant naująją Pauliaus Jurkaus sakmių knygą KAI VILNIAUS LIEPOS ŽYDI (išleido 1985 m. data Brooklyne, leidykla Varduva; viršelis ir iliustracijos paties autoriaus, 159 psl.; kaina nepažymėta).

Paulius Jurkus, — poetas, romanistas, legendų kūrėjas, taip pat ir dailininkas, — kaip jo kūryba rodo, mėgsta šviesą ir švelnumą, tai ir kuria pasaulius, kuriuose tie dalykai vyrauja.

Šioje knygoje iš viso yra 10 kūrinių, kurie po lygiai paskirstyti į du skyrius: "Žibuntai, vasarą atnešk" (Žibunto sakmės apie Vilnių) ir "Pirkliai pardavė gelumbę".

Ir čia, šioje knygoje, tas pats išradingasis Paulius Jurkus, kurį pažįstame iš "Pavasario prie Varduvos", "Ant Vilnelės tilto" ir kitų kūrinių. Ir čia viskas vyksta Vilniuje ar kur nors netoli jo, taigi bent geografinės sąsajos naujuosius kūrinius giminingai jungia su ana legendų knyga "Ant Vilnelės tilto". Tą giminystę rodo juk ir knygos vardas.

Tose rašytojo pasakojamose istorijose veiksmas vyksta ne mūsų laikais, o kažkada seniau, praeitais amžiais, kai dar karaliai valdė kraštą, pinigingi piliečiai iškilmingai važinėjo karietomis ir aplinka sudarė gal ir tinkamesnį foną kurti pasakai, negu dabartinis raketų, erdvės laivų ir bombų amžius. Dabarčiai pavaizduoti skirtos legendos turbūt yra daugiausia Nelės Mazalaitės specialybė. O Jurkus šįkart knygoje pačia pirmąja spausdinamoje sakmėje (Karaliaus sapno dovana) pasakoja, kaip Lietuvos ir Lenkijos karalium išrinktasis vengras Steponas Batorą, įsteigė Vilniaus akademiją, vėliau išsirutuliojusią į universitetą. Taigi, vaizduojami seni laikai — XVI amžius. Karalius norėjęs kuo nors didžiu išgarsėti, ir Vilniaus vaivada pataręs jam susirasti vietą, kurioje Gediminas susapnavo vilką, ir laukti išganingo, jo didybę galinčio iškelti sapno. Vilkas, deja, nesustaugė Batorui, tik suopis susuokė sapną, o Zibuntas išaiškino, ką karalius turės padaryti.

Ir kituose šios knygos kūriniuose vis susitinkame su karaliais, bet daugiausia bevardžiais. Tik kūrinyje "Drąsusis jūrininkas" minimas karalius Zigmantas. Vadinas, senojoje karalių Lietuvoje vyksta visokie nuostabūs dalykai.

Tasai pasakiškasis Žibuntas, kuris išaiškino karaliaus sapną, buvo paskirtas įsteigtosios akademijos profesorium ir dėstė paukščių ir žvėrių kalbas. Jisai įtakingai veikia ir kitose keturiose tos knygos pirmojo skyriaus sakmėse, kuriose pasakiškai pavaizduoti metų laikai. Jeigu ne Žibuntas ir jo palaikoma ir prižiūrima tvarka, tai gal amžinai turėtume kurį nors vieną metų laiką. Ne jis pats sukuria spalvingą rudenį (tai atlieka karieta atvažiavęs dailininkas), žiemą leidžia atšiauriems vėjams ir šalčiams įsigalėti, o pavasarį tiems, kurie atneša šilimą, ir ne jis, o ta varpomis apsikaišiusi ir basa veikščiojanti stambi moteris, kuri simbolizuoja vasarą, padaro viską, kad ir šilta būtųfir viskas augtų. Tačiau, jei jis neparašytų laiško, tai ir ta moteris - vasara neateitų į Vilnių, žiemos reikalus tvarkantis storulis gal ir per anksti paleistų savo neklaužadas šaltus vėjus, jei Zibuntas nepagrasintų jam susilaikyti ir neskubėti. Stipriai įmigę šiltieji vėjai pramiegotų pavasarį, jei ne jis, pažadinąs keltis. Tiesa, tasai didysis dailininkas ruduo neprašytas atvažiuoja, bet viską nudažo pagal su Zibuntu pasirašytą sutartį.

Štai tau ir lietuviški supasakinti metų laikai, sukurti rašytojo išradingos fantazijos ir vykstantieji Vilniuje, su kuriuo Paulius Jurkus negali išsiskirti ir prie Žaliųjų ežerų.

Pirmajame skyriuje visus penkis kūrinius jungia tasai daugiagalis įtakingasis Žibuntas. Tie ketvertas kūrinių apie metus dar ir eina vienas po kito, lyg kokie tęsiniai, kaip mūsų žemelėje natūraliai po rudens žiema, o po jos pavasaris ir vasara. Antrajame skyriuje (Pirkliai pardavė gelumbę) kokio nors siužetinio junginio tarp tų penkių kūrinių nėra, tik ir čia, žinoma, ta pati karalių Lietuva ir tas pats Vilnius. Tiesa, visuose juose vis kas nors bus už pažangą, darys gera.

Pati pirmoji to skyriaus istorija (Pirklys ir jo trys sūnūs) galėtų mums bent iš tolo priminti liaudies pasakas apie du gudrius brolius ir kvailutį, kuris paprastai ne bloguoju baigia. Šičia tasai Jonas ne kvailutis, bet ir tėvas, ir broliai nekokią nuomonę apie jį turėjo susidarę. Tėvo išsiųsti pasaulin pasidairyti, du vyresnieji grįžta pagarsėję ir praturtėję, bet nuo tol tik lėbauti težino. O kuklus, žmoniškas Jonas grįžo daug ko svetur išmokęs ir vertėsi auksakalyste, net karaliui pasitarnaudavo, toks geras jis buvo specialistas, ir pagaliau tėvas suprato, kad šitas sūnus yra "toji kregždė, kuri aukščiausiai iškilo viršum miesto", o ne anie vyresnieji du, kuriuos jis kadaise labiau brangino. O ir pamokomoji idėja išplaukia: sekite, žiūrėkite, tiktai tasai jaunuolis suprato, ko Lietuvai reikia, — darbščių specialistų, o ne poniškų išlaidautojų ir lėbautojų.

Nuotykiais paremta istorija ir Jeronimo (Drąsusis jūrininkas), kuris susigundė surasti Neryje paskendusį stebuklingą karaliaus žiedą. Kiek kas stengėsi, niekam nepasisekė, nes, matyt, tokiam nepaprastam žygiui buvo reikalingos Jeronimo drąsa ir jėga praeiti didžiulius bandymus požemio pasaulyje. Praėjo jis visus pavojus, surado ne tik žiedą, bet ir savo jaunystės mylimąja, kurią pagrobęs nusigabeno raganius, tačiau kai po visų nuotykių išnėrė į upės paviršių ir nuėjo į karaliaus rūmus žiedo grąžinti, paaiškėjo, kad nebe tas karalius soste sėdi, o anas mirė prieš kokį šimtą metų! Žiedas buvo karaliaus Zigmanto. Ir gražutė stebuklinė pasaka pasibaigia fantastiškai, su trupučiu humoro.

Visi žino, kokia pajėgi yra šių dienų technologija. Visi tie erdvių laivai, kurie skraido apie žemę, pasiekia mėnulį ir praskrenda pro tolimas planetas vis tolyn ir tolyn. O Paulius Jurkus sukūrė pasaką, kuri kai kuo gal ir pralenkia šiandieninį pajėgumą (Bokštas). Išradėjas Lukas Matematikus pats vienas nuliedino prie Vilniaus aukštą bokštą su dar nuostabesniais įrengimais. Kaip pasakoje ir dera, pasakiški, tiesa, tie įrengimai. Štai Matematikus sugavo ir uždarė saulės spindulį, kuris dieną naktį šviečia tolių toliausiai ir apšildo miestą. Pro jo pagamintą žiūroną galėjai viską pamatyti, nei mūrų sienos nebepajėgė saugoti paslapčių. Netrukus pasirodė, kad tos dovanos ir nereikalingos, ir net kenksmingos. Pasidarė nepakenčiama, kad nebegalima turėti paslapčių, o ir amžina šviesa,ir šilima tuoj įkyrėjo. Geriau, rodės, žvake pasišviesi ir malkom pasišildysi.

Šią sakmę skaitydamas, nejučiom prisimeni J. Biliūno "Laimės žiburį". Ten laimės žmonėms siekusieji ėjo ir žuvo. Jurkaus kūrinyje jie, rodos, nemaža gavo: ir šviesu ne tik vilniečiams nuo tos "Lux ex Vilna!", ir šilta. Aukštesniuose bokšto kambariuose būta dar ir kitokių dovanų: amžinos duonos, amžino gėrimo, amžinos jaunystės, bet bokštas buvo sunaikintas, ir tuo pasirūpinęs žmogus vilniečių vadus pavadina nedėkinga žmonių gimine. Pasakos baigiamosiose eilutėse, tiesa, teigiama, kad toks geradaris bokštas gal ir nereikalingas, nes žmogus pats turi visa ką sau pasidaryti.

Geradarystė šviečia ir dviejose likusiose istorijose. Žibunto pareiga šviesti. Tačiau tasai P. Jurkaus vaizduojamasis (Žibuntas) nenurimsta ten, kur pastatytas, ir nukeliauja, kur neturtingai ir sergančią motiną globojančiai mergaitei reikalinga šviesa, o paskui dar ir geru sekliu pabūna.

Ir paskutinėje (Snaigė) iš dangaus paleista snaigė po nemaža nuotykių suranda pagaliau laimingą žmogų — poetą, kuris savo miesto vargą paversdavo eilėmis. Tokiam ji ir buvo skirta.

Tasai pasakiškas pasaulis visose sakmėse išradingai pavaizduotas. O svarbiausia, kad visa kas čia lietuviška nuo pat Batoro sapno iki tos laimingą vilnietį suradusios snaigės. Skaitytojams bus kuo pasigėrėti — gražios istorijos, tiršta visokiausių nuotykių.

Prie viso malonumo prisidės puikus stilius ir turtinga, išraiški, vaizdingą kalba. Paulius Jurkus — puikus stilistas. Sakmėse ir tokių retų puošmenų pribarstyta, kad ties jomis skaitydamas imi ir sustoji pasigrožėti. Kaip nesustosi, kai pasakyta, kad smuklės užrašą net arkliai išskaito, arba kad vežėjas botagu arklius žegnoja, arba kad Žibuntas skaitė paskaitas laukinėms antims? Vaizdinga ir gražu!

Pasakiškiems kūriniams, aišku, reikalingas, net, sakytume, būtinas stiliaus puošnumas.