BRONIAUS AUŠROTO ATSIMINIMAI APIE LIETUVOS ŽVALGYBĄ Spausdinti
Kiekviena valstybė turi žvalgybą. Mums, lietuviams, įdomu, kokia buvo Nepriklausomos Lietuvos žvalgyba. Apie tai rašo Bronius Aušrotas, nuo 1937 spalio 1 d. tarnavęs Lietuvos kriuomenės štabo antrame skyriuje, kur karinė žvalgyba buvo suskirstyta į keletą dalių. Jam paskirta žvalgyba Lenkijos pasienyje — prie demarkacinės linijos, iš pradžių Vievio rajone apie 7 km ruožas, vėliau dar pridėjo 40 kilometrų.

Iš Klaipėdos persikėlė į Vievį, sudarė pirmuosius saitus. Vardina savo viršininkus, svarbesnius sutiktuosius.

Tuo laiku Lietuva buvo nutraukusi visokius ryšius su Lenkija, nes, kaip žinome, Lenkija tebelaikė klastingai užgrobtą Lietuvos sostinę Vilnių su plačiomis sritimis. Lietuvos pusėje net geležinkelių bėgiai nuardyti. (49 p.).

Neturėta atskiros telefono linijos su savo viršininkais Kaune. Pasikalbėjimus reikėjo atlikti per Vievio paštą, o ten pašto valdininkas "mėgdavo pasiklausyti mano telefoninių pasikalbėjimų". (50 p.). Tarnybinius pranešimus, net slapčiausius, siųsdavo paštu, registruotai (58 p.). Net siaubas pagalvojus, kaip primityviai tvarkytasi slapčiausiuose valstybiniuose žvalgybos reikaluose.

Prieš jį buvęs tos srities žvalgybininkas bemaž nesirūpinęs tarnyba, ryšius reikėjo sudaryti beveik iš naujo, prisikalbinant kokį asmenį.

Kiti lietuvių žvalgybos tarnautojai žiemos laiku nedaug tegaudavo naujų žinių, tai kai kurias anksčiau gautas naujienas pasitaupydavo šaltiems mėnesiams, kad viršininkai neišmetinėtų. Vienas asmuo prenumeruodavo lenkų karinę spaudą, ją gaudavo aplinkiniai, iš ten darydavo straipsnių santraukas, tarsi tik ką gautus žvalgybinius duomenis. Atrodo, toks nesąžiningumas, nerūpestingumas, nesugebėjimas apsukriai verstis žvalgyboje buvo įsigyvenęs, net priskretęs. Tai vėliau dar labiau ryškėja.

Jam, naujai pradėjusiam, senesnieji patardavo irgi panašiai elgtis, net akimi mirktelėję, stikliuką pakilodami.

Skaitant tokius Lietuvos karinės žvalgybos pareigūnų nerūpestingumus bei pataikavimus — ima gėda. Kiek mažai turėta savosios tautos patriotiškumo, savigarbos, veržlumo! Tolesniuose knygos puslapiuose skaitome, kad net Lietuvos pasienio policija nesistengdavo sumegzti ryšių su galimais pranešėjais, nebent kas pasisiūlydavo. Pasienio policininkams labiau rūpėjo gaudyti kontrabandininkus, nes iš tokio darbo turėjo pajamų.

Lietuvos žvalgyba, kiek lietė Lenkiją, atrodo, buvusi visiškai menka. Tiktai 1937 m. jis nupirko iš Lenkijos kariuomenėje tarnavusių vokiečių kilmės vaikino Lenkijos pasienio apsaugos kariuomenės statutą, sumokėjęs 500 zlotų. Tokio leidinio, manytina, spausdinta daug egzempliorių, o lietuviai vis tiek neturėjo. Tai ką jau kalbėti apie slaptus Lekijos kariuomenės dalykus. Betgi tas ryšys buvo taip silpnai suklijuotas, kad nežinojo to asmens nei vardo, nei pavardės, nei kaip jį pasiekti, nei jokio pakaitalo. Bematant pametė ryšį, ir vėl teko dairytis, gal kur tarp kontrabandininkų atras sutinkantį pasipinigauti.

Lenkų sargybinio nušovimas
1938 m. kovo 7 d. Trasnykų rajone buvo nušautas lenkų pasienio kareivis Serafin. Kaip žinome, dėl to įvykio Lenkija Lietuvai įteikė ultimatumą, reikalaujantį užmegzti diplomatinius santykius.
Tuo klausimnu Draugo Nr. 181 (1956.VIII.3) paskelbtas rašinėlis antrašte Netiksliai atitaisytas netikslingumas. Skaitome:

"1938 m. kovo mėn. 7 d. prie demarkacijos linijos, kuri tuo laiku skyrė Lietuvos ir Lenkijos administruojamus plotus, lenkų kareivį Serafiną nušovė ne lietuvis pasienio sargybinis, bet patys lenkai. Lenkai šiai klastai ruošėsi iš anksto ir, nudėję savo kareivį, jie krūmais spruko pranešti savo viršininkams apie atliktą uždavinį.

Lietuva, kaip kultūringai valstybei pridera, neaiškumą norėjo, abiem pusėm dalyvaujant, gražiuoju išsiaiškinti. Lietuva siūlė daryti to nušauto lenko skrodimą ir ištirti žuvimo vietą. Tuo būtų buvę įrodyta, kad lenkas nušautas ne iš lietuvių administruojamos pusės, bet iš lenkiškos okupacijos valdyto šono. Lenkai tam griežčiausiai pasipriešino, nes tuo būtų išardytas jų planas..."

Kad Serafinas buvo lenkų nušautas, tuo reikalu dar kažkas yra rašęs, rodos, V. Sidzikauskas Dirvoje prieš daugelį metų.

Br. Aušrotas knygoje rašo:

"Kovo 7 dienos Trasnykų įvykis visuose dienraščiuose, kurių visus prenumeravau, buvo paminėtas keliomis eilutėmis, neteikiant tam įvykiui jokios svarbesnės reikšmės. Skaitydamas tą žinutę, pagalvojau, kad lenkai gal mėgino sugauti K. Šakį, Merkinės rajono agentą, o vietoje agento buvo nušautas lenkų sargybinis.... Visokiu atveju nemalonumas!" (72 p.).

Ar tuo nepatvirtina, kad Serafiną nušovę lenkai?

Lietuvių Enciklopedijos XXX, 415 p., naudojantis P. Mačiulio duomenimis, rašo St. Serafimas.

Aušrotas rašo, kad tuo laiku Lenkija nei Vilniuje, nei Gardine neturėjusi kariuomenės, galinčios sudaryti Lietuvai pavojų. "Lenkų kariniame aerodrome Parubanek buvo keli persenusio tipo lėktuvai naikintuvai, jokiu būdu negalėję lygintis su mūsų turimais karo aviacijos lėktuvais. Man bešališkai žiūrint, kaip stebėtojui, buvo nuostabu, kodėl taip lengvai šis ultimatumas buvo priimtas! Ar santykių atnaujinimui jau buvo atėjęs laikas?" (76-77 p.).

"Buvo gauta žinių, kad į vieną kaimą pasienyje atjojo būrys ulonų, o į kitą atvažiavo trys persenusios tanketės, kurių viena liko griovyje... Visos surinktos žinios rodė, kad lenkai "lošdami prieš Lietuvą pokerį", blefavo ir išlošė" (78 p.).

Skamba mums palankiai, bet ar Lenkija neturėjo geresnių lėktuvų Lydoje, Varšuvoje, kaip ir geresnių tankų? O jei tikrai Lenkijos kariuomenė buvusi tokia menkajėgė, tai ar apie tai žinojo Lietuvos kariumenės štabo antrasis skyrius, ar apie tokius kariškus reikalus nežinojo Lietuvos karinė vadovybė?

Br. Aušroto knygos pirmoje dalyje liečiama lietuvių žvalgyba Lenkijos pusėje.

Lietuvos žvalgyba prieš Sovietų Rusiją.

Antroji knygos dalis,pradedama 93 puslapiu, liečia lietuvių žvalgybą prieš Sovietų Rusiją. Parašyta įdomiau, sklandžiau nei pirmoji dalis. Jaučiamas autoriaus kaip žvalgybininko geresnis sugebėjimas.
Sovietai, užėmę Vilnių, Lietuvos kariuomenei apie šešias savaites neleido į jį žygiuoti. O todėl, kad nebuvo baigę Vilniaus plėšimo, vogimo, išvežimo kas tik galima paimti, įskaitant vonias, namų duris ir kitką, be to, būtinai norėjo išardyti ir į Minską pervežti modernų radijo fabriką. (106 p.). Lietuvos kariuomenė, vilniečių džiaugsmingai sveikinama, į Lietuvos sostinę žygiuoti pradėjo 1939 m. spalio 28 d. Vos tik įsikūrus, lapkričio 23 d. pravestas įspūdingas Lietuvos kariuomenės paradas, Lietuvos kariuomenės šventės proga; mūsų kariuomenė žygiavusi virš dviejų valandų: pėstininkai, kavalerija, artilerija, priešlėktuvinė gynyba, prieštankiniai pabūklai, šarvuočiai, dviratininkai, šauliai, studentai atsargos karininkai. Padangėse ūžė Lietuvos karo aviacijos lėktuvai.

Kaip gaila, kad tokia gausi, gerai apmokyta, moderniai ginkluota kariuomenė be jokio pasipriešinimo pasidavė atsilikusiai Sovietų Rusijai!

1939 m. lapkričio 28 d., nakties metu, Sovietų Sąjungos kariuomenė pradėjo įvažiuoti ir okupuoti Lietuvą. Autorius skaičiavo: sovietai įvedė 21,000 motorizuotų ir pėsčių raudonųjų karių, apie 200 įvairios paskirties artilerijos ir prieštankinių pabūklų, apie 60 tankečių, 112 įvairių tankų. Ne visus sovietinės kariuomenės vienetus galėjo suskaičiuoti, jų galėjo būti daugiau. "Praėjus dviem savaitėm iš rastų dokumentų Vilniaus geležinkelio stoties bufete, kur trys sovietų karininkai gulėjo po stalu totališkai girti, paaiškėjo, kad į Lietuvą buvo nusiųsti ne eiliniai kariuomenės pulkai, bet rinktiniai, vadinami NKVD vienetai - (Narodnogo Komissariata Vnutrennich Diel) - vidaus reikalų komisariato pulkai," (111-112 p.).

Paskiriamas į Vilnių rinkti žinių apie Sovietų Rusijos kariuomenę gauna atskirą telefoną susižinojimui tarp Vilniaus ir Kauno. Pasirodo, Lietuvos žvalgyba beveik nieko nežino apie sovietų kariuomenę, net Lietuvoje esančią. 1940 m. vasario 18 d. kalbasi su sovietų kariuomenės puskarininkiu politruku, jų dalinio tankai stovėjo Naujoje Vilnioje, netoli Vilniaus. Pagal parodytą kario pažymėjimą ano pavardė (Vinogradov), bet pasirinko slapyvardį Butejev. Jis ne rusas, o gruzinas, nekentė rusų norėjo rusams pakenkti. Vėliau, Butejavas prašėsi pergabenamas į Vokietiją. Lietuviai nesutiko. Tuo laiku, sovietai lietuviams nurodė adresus, kur, esą, slapstosi iš raudonosios kariuomenės pabėgę, įskaitant Vinogradov'ą. Lietuvių policija (kodėl?) tokiose vietose ieškinėjo tų bėglių, vis nerasdavę. Bet kartą vienas asmuo, užklupas lietuvių policijos, bėgo, lietuviai policininkai jį vijosi, bėglys sau į širdį paleido pistoleto šūvį, nuo to ir mirė. Tuo nereikšmingu įvykiu dangstydamiesi, sovietai davė Lietuvai ultimatumą, nors Sov. Sąjunga jau buvo pasiruošusi okupuoti Lietuvą, Latviją ir Estiją.

Ne tik lietuviams, bet ir lenkams buvo labai sunku gauti slaptų duomenų apie sovietus. Vienas Lenkijos žvalgybininkas pasakojęs, kad jie į Sov. Rusiją pasiunčia dešimt gerai apmokytų agentų, tai iš jų devyni dingsta  kaip  vandenyje,   gi  dešimtas grįžta, bet jau sovietų užverbuotas komunistams darbuotis. O Lenkija turėjo daugiau žvalgybai pinigų nei Lietuva. Lenkus rėmė vakariečių vyriausybės. (146.p.)

Skaitant Broniaus Aušroto knygą, atrodo, kad Lietuvos vyriausybė, lietuviai vadovai neišmanė apie komunizmą. Net žvalgyboj tarnaujantiems nebuvo įtaigaujama skaityti svetimųjų parašytų knygų apie konmunizmą. Ta tema geresnių lietuvių kalba kažin ar buvo. Iki paskutinio momento tikėta, kad sovietai nieko blogo Lietuvai nedarysią.

Jei apie sovietus, komunizmą visiškai menkai išmanė lietuviška žvalgyba, tai ko belaukti iš jų žiniomis pasinaudojančių!

Br. Aušroto knyga ryškiai parodo ne tik geresnes, bet ir silnąsias žvalgybos puses. Buvusių paklydimų, manytina, ateityje nebus kartojama. Knyga parašyta įdomiai. Norėtųsi paskaityti dar apie daug ką kitą, artimai siejant su turiniu. Kad ir paryškinant 1920 metais pasirašytą Lietuvos-Sovietų Rusijos taikos sutartį, kuria jie visiems laikams atsisakė bet kokių pretenzijų į Lietuvą. Niekur neužsimenama apie lietuvių žvalgybą Vokietijos pusėn, neminima lietuvių tautai turinčių priklaustyti prūsų žemių, nors autorius ir neturėjo tiesioginės žvalgybos pareigos ton pusėn. Bet gal buvo kalbėjęs su tame skyriuje dirbusiais. Ar kas iš jų parašys?

Tokios rūšies knygos didžiai lauktinos. Gal ir Bronius Aušrotas duos antrąją savo atsiminimų dalį?

Bronius Aušrotas: SUNKIŲ SPRENDIMŲ METAI: 18 nuotraukų, 1 žemėlapis, 1 brėžinys, 237 p. Pabaigoje autoriaus raštiškas pareiškimas, duotas Kongreso nario Charles Kersteno komisijai 1953 m. anglų ir lietuvių kalbomis apie Sov. Rusijos įvykdytą Lietuvos ir Pabaltijo okupaciją. Kietais viršeliais - 12 dol., plonais - 8 dol. Išleido Lietuviškos Knygos Klubas. Chicago, III, 1985 m.