A. Malijauskas — Senovės baltų akmens figūros Spausdinti
Parašė MALIJAUSKAS ALGIRDAS   
Šiame ir praėjusiame šimtmetyje eilės tyrinėtojų yra rašyta apie savitas akmens figūras, iki mūsų laikų išlikusias prūsų gyventoje žemėje. Tų tyrinėjimų duomenis 1927 išsamiai suveda vokiečių mokslininkas La Baume savo paties redaguotame leidinyje.1 Jis pateikia vadinamos baltų ; grupės 13-kos akmens figūrų aprašymą, papildo kai kurių autorių anksčiau skelbtus teiginius; be to, atkreipia dėmesį į tam tikras šių akmens paminklų tema paplitusias klaidas. Leidinys iliustruotas nuotraukomis.
La Baume savo aprašymą pradeda nuo keturių statulų, rastų tuometinio Rosenbergo aps. (dabar Susz — jau nebe apskrities miestas) prūsų sasnų genties srityje, apie 80 km. į pietus nuo Aistmarių; toliau viena iš Christburgo — prūsų Pamedė, viena iš buv. Preussisch Eylau aps., trys iš buv. Rastenburgo aps. — prūsų bartų genties sritis, dvi iš Oletzko ir Lyck (dab. Olecko ir Eik) apskričių — Sūduva, viena iš Ortelsburgo (dab. Szczytno) aps. — prūsų Galinda, viena iš Veisūnų (dab. Pisz aps.) — Galinda arba Sūduva. Pastaroji rasta po II pasaulinio karo, ją aprašo J. Antoniewicz.2 Tik vienas dailintas akmuo buvo rastas vakarop nuo Vyslos — 10 km į vakarus nuo Dancigo miesto.

Ilgą laiką nebuvo žinoma, kuriam laikotarpiui priskirtini tie kūriniai. Pradžioje buvo manoma, jog tai akmens amžiaus menas. Weigel3 gal buvo pirmasis, kuris pastebėjo, jog prie kelių statulų vaizduojami kalavijai savo rankenos ir jos apatinio skersinio forma pilnai atitinka vikingų laikų geležies kalavijus (800 m. po Kristaus), ir dėl to tos figūros turi priklausyti viduramžiams. Taip pat čia reikia sutikti, kad ir likusios statulos, kurių laiko nėra galima apibrėžti kalaviju ar kitu atributu, yra priskirtinos tiems patiems laikams, kadangi jos visa savo išore, akmens apdorojimo būdu, iš dalies paskiromis detalėmis (geriamasis ragas ir pan.) tiek tarpusavy sutampa, kad dėl jų vieno laikotarpio kilmės negali būti abejonių.

Aukštai vertindamas Weigelio nuopelnus kalbamos akmens figūrų grupės ištyrimui, o ypač nustatant jų laiko poziciją, La Baume tačiau prideda, jog nesą galima nutylėti, kad jis (Weigel) tautinėje interpretacijoje paleidęs "apyvarton" klaidą, kuri 'Velkasi ištisai per visą literatūrą ir dar šiandien tebėra gyva. Weigel padarė išvadą: kadangi Rytprūsių akmens figūros priklauso pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pabaigai, taigi laikotarpiui, kada rytų Vokietija buvo slavų apgyventa, tai esą reikia jas priskaityti slavams. Čia jis neapsižiūrėjo, kad Rytprūsiai, įskaitant tuomet ir Vakarų Prūsijos Stuhmo bei Rosenber-I go apskritis, viduramžiais nebuvo slavų apgyventi, o prūsų, kurie priklauso neslaviškų baltų kalbų gentims. Tuo būdu yra besąlygiškai tikra, kad čia aprašomos akmens figūros nėra slaviškos, o prūsiškos".

Apgailestaudamas tautosakinės medžiagos, pa-j dedančios spręsti apie prūsų akmens figūrų pras-» mę, negaus urną, La Baume aptaria keliais atvejais žinomą jų vardų reikšmę ("Patrimpas" iš Christburgo; "Bartų Karžygis", "Bartelis" ir "Gūstėbal-da" iš Bartensteino ir kt.). Jo nuomone, tie vardai dar neduoda pagrindo spręsti apie pirminę akmenų prasmę. Ir nors Patrimpas yra prūsų dievo vardas, tai pastarasis, matyt, esąs duotas po 1720 m.; po to jis buvo įmūrytas į Christburgo vienuolyno sieną; be to, La Baumės nuomone, figūros nevaizduojančios dievaičių. Nors prielaidą, kad figūros esančios mirusiųjų atvaizdai, jis laiko neįrodoma, tačiau tokiai hipotezei skiria nemažą dėmesį. Pastebi, kad tokiu atveju jų prasmė būtų priminti mirusiojo asmenį. Esant tokiam figūrų pastatymo motyvui, turėtų būti pavaizduotos labiau individualios savybės. Užuot to, matomos tam tikros detalės, kurios pasikartoja visose figūrose arba bent daugely. Iš dvylikos aptariamų figūrų, keturios eksponuoja ginklus (kalavijai) iš kairės pusės, devynios — geriamąjį ragą dešinėje rankoje; be to, aštuonis kartus pasikartoja vienodas jo laikymo būdas (aštriu galu į dešinę); taip pat barzdos smailumas kartojasi daugelį kartų. Tokie sutapimai nesą atsitiktini: jie aiškintini kulto sumetimais bei papročiais. Ginklų atvaizdavimas esąs sietinas su nuo žilos senovės priimtu papročiu duoti vyrui ginklus arba natūraliai, arba simboliškai — į kapą. Gi baltų akmens figūrų grupei taip būdingas geriamasis ragas turįs libacijos (aukojimo indo) prasmę. Daug mažiau panašia į tikrovę prielaida La Baume laiko "šen ir ten atstovaujamą nuomonę, kad mūsų akmens figūrų atveju reikalas liestų dievų atvaizdus".

Sugretindamas šio primityvaus meno Rytų bei Vakarų paraleles, La Baume duoda pavyzdį, kaip medžio dailėje išmokslinti germanų skulptoriai "be niekur nieko" medžio stilių tikėjo galėsią perkelti į akmenį. Ir šitokį požiūrį jis laiko svarbiu, taikytinu ne tik germanams, bet slavams, baltams ir kitoms šiaurės Eurdpos" tautoms, kurios neabejotinai, kaip miškingų kraštų gyventojai, nuo priešistorinių laikų pratinosi ir vystė medžio dailinimo meną, kai tuo tarpu akmens apdorojimo dailė jiems buvo svetima (meistriškas ankstyvojo neolitinio laikotarpio akmens apdirbimo menas apsiribojo ginklais ir įrankiais). Mediena kaip medžiaga buvusi daug svarbesnė negu akmuo, dėl to taip techninis, kaip ir meninis medžio panaudojimas jungė savyje visas jėgas, kai tuo tarpu akmens apdorojimo dailė jiems buvo svetima (meistriškas ankstyvojo neolitinio laikotarpio akmens apdirbimo menas apsiribojo ginklais ir įrankiais). Mediena kaip medžiaga buvusi daug svarbesnė negu akmuo, dėl to taip techninis, kaip ir meninis medžio panaudojimas jungė savyje visas jėgas, kai tuo tarpu akmuo buvo apleistas. Tik ankstyvaisiais viduramžiais pereinama į akmens dailinimą. Aišku, pradžioje medžiagos apdorojimas sudaro ypatingai didelius sunkumus. Taip aiškintinas ryškus kontrastas tarp akmens figūrų primityvumo ir to pat meto šiaurės kūrinių iš bronzos, geležies; sidabro, aukso, įžymių medžio apdailos darbų bei audinių meistriškumo.

1. La Baume: Bildsteine des frūhen Mittelalters aus Ost- und Westpreussen. Blatter fūr Deutsche Vorge-schichte, Danzig, 1927, Heft 5.
2. J. Antoniewicz: Nieznana "Baba Kamienna" z prus-kiego Terytorium Plemiennego. Sprawozdania Panstwowe-go Muzeum Archeologicznego, Warszawa, 1950, s. 153.
3. M. Weigel: Bildsteine aus altslawisoher Zeit. Ar-chiv f. Anthrop. XXI, H. 1 u. 2, Braunschweig, 1892.