1892 METŲ PROGRESO IDĖJA Spausdinti
1.    Naktį prieš dvidešimt aštuonerius metus netoli nuo Ringuvos panemunėje gvardijos bataliono pirmosios kuopos gvardietis patyrė jausmą, tiesiog pribloškusį jį savo stiprumu. Tas jausmas permainė gvardiečio sielą, kažin ką joje sulaužydamas. Menkutis sraigtelis jo galvoje neišlaikė pergyvenimo ir trakštelėjo. Tas gvardietis — Gudukas, mano brolelis.

2.    Naktis buvo ramut ramutėlė, o snieguotas tuščias kraštas, besiilsintis tykioje mėnesienoje, bet kam būtų primines Dievo karalystę. Kiek daugiau nei savaitė iki Kalėdų. Nei šuns lojimo tolumoj, nei tykių gurgždančių žingsnių, jokio garso, tik tie, kuriuos visuomet gali girdėti savo kūne: širdies dunksėjimas, pilvo gurgimas, retkarčiais nestiprus trykštelėjimas kraujagyslėje už dešiniosios ausies, taip pat ir ritmiškas oro keliavimas į plaučius ir iš jų.

Poručikas Galiginas kalbėjo pašnibždomis ir tarsi sau, nes buvo nusigręžęs:

—    Tie velniai netrukus pasirodys. Negalima jų pražiopsoti. Girdit? Nevalia. Kas užsnūs — supūdysiu. Nežinau kiek jų bus. Nepranešė. Bet tai nesvarbu. Kiek bus, tiek... Mums užteks.
Truputį patylėjo, o paskui išgirdom kaip jis šypsosi, — tokia buvo tykumą. Šnabždesys tapo dar įtaigesnis ir valdingesnis:

—    Klausykit, ką pasakysiu. Netrukus jie pasirodys. Jie ateis va iš ten ir leisis prie upės. Antai kur valtys. Mėnesienoj matysim juos kaip vidurdieny. Vedlį palikite man. Bet užtai kitus... Įsižiūrėkite jiems į akis, į snukius, į širdis. Matykite jos kiaurai. Pamilkite juos. Kiekvienas išsirinkite po vieną ir pamilkite taip, kad prireikus galėtumėt gyvybę dėl jo atiduoti. Tegul jis bus jums kaip brolis, kaip tėvas, kaip motina, po perkūnais. Mylėkite taip, lyg jis būtų jūsų nuotaka. Meilė padarys jūsų ranką tvirtą, o akį taiklią. Turite nudėti jį iš karto. Jau sakiau: nepataikiusį supūdysiu. Aš išmokysiu jus meilės.

Kiekvienas žodis, kad ir negarsiai ištartas tokioj tyloj, skrodė smegenis, aidu skambėjo, atsimušęs nuo sušalusių smilkinių.

Tie velniai pasirodė maždaug po valandos. Pirmučiausia išgirdome gurgždant sniegą. Palengva palengva gurgždesys artėjo, vėliau pasigirdo šnirpstelėjimas. Vienas, kitas, trečias. Arkliai. Trumpą valandėlę vėl įsivyravo tyla: jie stabtelėjo ant kranto ir dairėsi, ar niekas jų čia nepamatys. Paskui sniegas vėl sugurgždėjo, ir mes išvydome juos. Šešiolika raitelių nusileido krantu prie upės ir artėjo į mus. Jų arkliai klimpo į sniegą aukščiau kelių. Kad būtų lengviau, jojo vorele, vienas paskui kitą. Matėme juos iš priekio ir kiek iš šono. Mėnuo švietė tiesiai jiems į veidus.

—    Taikyk! — poručikas greičiau atsiduso negu ištarė.

Man atiteko devintasis voros raitelis. Jo akys spindėjo mėlynoj mėnulio šviesoj. Dieną jos tikriau* siai būtų šviesiai žydros. Antakiai ne nukarę ir ne rūstūs, kokių galima būtų tikėtis maištininko veide, bet ir neištempti į vieną liniją, o kažkaip išdidžiai lenkti ir apšarmoję. Jo akys nebuvo įsodintos giliai kaip klastingo žmogaus, bet ir gašliai neišsprogusios. Veidas buvo dailus, taisyklingas, galvą su pečiais jungė tvirtas neilgas ir ne per trumpas kaklas, apvyniotas vilnonės medžiagos juosta. Sėdint balne jo krūtinė nebuvo atkišta į priekį, bet įdubusi ir siaura taip pat nebuvo. Ūgio jis buvo nedidelis, seniai nesiskutęs. Tikriausiai turėjo trejetu metų daugiau negu aš.

Dievaži, žiūrėjau į jį taip, kad net akys suskaudo. Dar keletas tokio žiūrėjimo minučių, ir mano žvilgsnis būtų prasiskverbęs pro suragėjusią nuo šalčio raitelio milinę, pro jo baltą odą, raumenis ir kaulus, pro jo širdį ir plaučius, prasiskyręs sau kelią pro žmogaus drabužius ir kūną, ir aš būčiau išvydęs baltą lygumą ir siaurą upės tėkmę už jo nugaros. Aš žiūrėjau į jį ašarojančiomis akimis, ir mano krūtinėje žiebėsi meilė. Mylėjau vyrą, jojantį Nemuno pakraščiu, ir jis, galimas daiktas, jautė kad kažkas jį myli, tik nežinojo, kad tai aš pasirinkau jį savo broliu, Gudukas.

—    Pli!

Žirgai atsistojo piestu, ėmė žvengti, keli puolė į Nemuną, bet nutvilkyti ledinio vandens, vėl šoko krantan. Triukšmas, šurmulys, poručikas ir kokia dešimtis mūsiškių nubėgo pakrantėn. Aš padėjau šautuvą ant sniego ir atsisėdau. Ta trumpa meilė buvo tokia gili, jog jaučiausi vienišas kaip pirštas, vienui vienas, nelyginant trapus krūmas mėnesėtoje sniego dykynėje — pasaulyje. Pravirkau ir nė mintis apie greit būsiančias Kalėdas negalėjo manęs paguosti.

Vėliau sužinojau to žmogaus vardą — d'Artuzis. Keistas vardas, malonus ausiai. Šit kaip.

3. Guduką man grąžino rudenį, šešiasdešimt ketvirtaisiais, kaip tik paukščiams išskrendant į rojų: visą kelią, ir pirmyn, ir atgal, ties akiračio ribą mačiau juos plasnojant. Aš išvažiavau ankstų rytą, tuščius laukus dar laikė kietas nakties gruodas, gera buvo važiuoti — ratai neklimpo ir arklys neklimpo. J pakalnėles pavarydavau arklį bėgte, smagiai dardėjom. Tuščias grabas, užvožtas ir aprištas virve, šokinėjo ir trankėsi po vežimą. Buvau patiesęs šiaudų, bet vis tiek. Įkapes turėjau pasidėjęs po sėdyne, kad minkščiau.

Nuvažiavęs pastačiau arklį prie lavoninės, o šaukimo popierėlį nunešiau kur reikia. Ten sėdintis pusamžis vyras ištinusia nosimi paklausė:

—    Petrutis Žvinginas?
—    Taip, tamsta. Aš.
—    Ar turi kuo vežtis?
—    Taip, tamsta. Vežimu atvažiavom.
—    Kur vežimas?
—    Prie lavoninės.

Vyras spaudė pirštais savo nosį ir gardžiai juokėsi:

—    Gudukas gyvas.
—    Na ką gi, — pasakiau, — gyvas tai gyvas.
—    Nemokėjom pagydyti tavo brolelio, — kalbėjo jis. — Turėsi su juo vargo.

Suklojau įkapes graban, paguldėm ant jų Guduką, o ant viršaus užmečiau savo kailinius. Išvažiavom namo. Gudukas gulėjo it stuobrys, nejudino nei rankinei kojų. Vienoj nuokalnėj arklys nesusilaikė ir nurisnojo kelis žingsnius. Grabas apvirto, ir kai aš atsigręžiau, mano brolelis gulėjo perpus apvožtas grabu, įdūręs veidą į aštrius šiaudus. Bet jis tarsi nejuto, gulėjo kaip gulėjęs, kolįverčiau jį atgal. Kaip negyvas.

—    Žiūrėk, paukščiai išskrenda, — sakiau jam, bet jo akys buvo nejudrios.

Ir tada man kilo mintis: jeigu per visus pasaulio daiktus matytum kiaurai, kaip per ledą ar stiklą, tai juk nieko nepamatytum. Ak,Guduk, Guduk, broleli mano.

4.    Dvejus metus jis neparagavo duonos nei mėsos, nei daržovių, nei jokio kitokio maisto. Išgerdavo tik gurkšnį vandens per dieną. Dvejus metus jis nė žodžio neištarė, buvo kurčias ir nebylus. Negalėjo jis nei atsikelti, nei atsisėst, šlapinosi po savim, tad nuo to šlapinimosi ir kirmėlės po juo įsiveisė.

Pridarė bėdos man brolelis, per jį ir viengungis likau: kai galop susiruošiau vesti ir ėmiau dairytis, visos nuotakos jau buvo ištekėjusios.

Grabą dusyk perdažiau, antrą sykį prie jo akių: galgi, maniau, pamatys, supyks ir numirs. Kai nebėr brolelio, tai ir toks ne brolis. Bet jis nematė, žiūrėjo kiaurai, velniai jį griebtų. Žiūrėjo kiaurai.

Galop šešiasdešimt šeštaisiais troškią liepos naktį, išgirdau silpną balsą:

—    Petruti, Petruti.
—    Kas yra?
—    Man subinę niežti.

5.    Nors viskas pasaulyje laikina ir netvaru kaip voratinklis, bet aš nesirengiau mirti. Mirtis — gėris, kurį reikia užsitarnauti. Kaip tik todėl mes žiūrim su panieka į tuos, kurie nori greitos ir lengvos mirties ir gerbiame mirusius kančiose. Dvejus metus aš išgulėjau, slaugomas Petručio, savo brolio, ir nors nežinau kaip tas laikas praėjo, mirti nesirengiau. Buvau pageltęs ir sudžiūvęs kaip pakaruoklis, bet nekentėjau. Kur buvo mano siela ištisus dvejus metus? Kur ji buvo?

6.    Jisai vis tebebuvo silpnas, mano brolelis. Jau valgė daržovių ir gėrė pieno, jau valiojo pakilti iš lovos, kad neprisidergtų joje, žvilgsnis jo jau tiek sutvirtėjo, kad galėjo atsiremti į daiktus. Tačiau permainos dėjosi labai lėtai, veik nepastebimai, tarsi Gudukui būtų išsekusi atsarga valios, kuri kiekvieną gyvą padarą verčia judėti, daugintis, geisti. Niekas jo nedomino, jis nenorėjo kalbėti, ir aš, kiekvieną vakarą grįždamas po darbų namo, tikėjausi išvysti, kaip pro mūsų trobelės duris kojom į priekį išskrenda liesas, gelsvas vyriškis neskustu sustingusiu veidu; jo rankos ištiestos, delnai prispausti prie plonų šlaunų, akys plačiai atmerktos ir įbestos į debesis, po kurias jis lekia. Aš vis laukiau, kaip pro trobelės duris be garso išskris Gudukas, mano brolelis, ir nulėks tolyn virš laukų, vilnijančių javais, virš saldžiai kvepiančių pievų, virš ežerų, glostomų silpno vėsaus vėjo, vis tolyn ir tolyn.

7.    Praeis daug laiko, dešimtis kartų paukščiai išskris ir vėl sugrįš, daug kartų prisnigs ir vėl nutirps, vėjas pūs iš vakarų į rytus ir vėl atgal, iš šiaurės į pietus ir vėl atgal daug žmonių išnyks ir daug atsiras, daug bus smagiai juoktasi ir verkta ir daug piktai, kol išauš geltona diena, Gudukas persižegnos prieš tingų vasaros dangų ir įžengs j teismo rūmus, kad liudytų sinagogos tarno Kaco byloje. Neįvertins jo žodžių teismas ir netgi neįrašys į bylą, nes įtars Guduką, brolelį mano, esant neviso proto.

—    Ar teisybė, kad jūs ilgai ir sunkiai sirgote? — paklaus Ivanas Ivanovičius Pigulevskis, prokuroras, išgarsėjęs sinagogos tarno Kaco byloje.

—    Gryna teisybė, pone. Kiekvienas mūsų žingsnis ir judesys, ir atokvėpis yra laikini šiame pasaulyje. Viskas laikina ir netvirta kaip voratinklis. Imkim, pavyzdžiui, gyvas gėles. Jos vysta...

Gudukas, mano brolelis, nulius prisiminęs gyvas gėles, ir aš, stovėdamas Freidenbergo alinės tarpdury, pagalvosiu: kad tik brolelis neprišnekėtų, kad tik neprarastume dėl to ko nors.

Bet viskas bus puiku, viskas bus kaip reikiant. Gudukas nulius, ašaros pasirodys jo akyse, jis pažvelgs į prokurorą, į teisėją, į tarėjus ir prisiekusiuosius, pažvelgs į salę pro langą, ir tą akimirką atrodys, kad visi teismo rūmai apimti gedulo. Nulius papirktasis Ivanas Ivanovičius Pigulevskis, teisėjo kaktoje atsiras dvi skausmingos raukšlės, žmonės salėje atsidus, šviesa priblės už lango, o sinagogos tarno Kaco našlė nusibrauks ašarą. Tai truks keletą akimirkų, paskui kažkuris prisiekusiųjų tars:

—    Na matot.

Ir vėl viskas atgis.

—    Ar jaučiatės pasveikęs? — paklaus prokuroras Guduką, mano brolelį.

—    Taip, pone. Vaistai, kuriuos gėriau, surūgo, iššovė kamštį, aš nubudau ir pirmiausia pagalvojau: štai aš jau sveikas. Pone, tie vaistai bemat paliko kaip actas: jie jau nebuvo man reikalingi. Nuo tada gerai jaučiuosi.

Na matot, — pasakys teismo tarėjas vaikystėje išplikyta burna ir palinguos galvą.

—    Kodėl jūs atvažiavote į Kauną? — paklaus Guduką, ir jis atsakys daug negalvodamas:

—    Ponai. Mudu su broliu gyvenom savo kaime Dievo dieną. Sakoma: Dievo diena, žmogaus visas gyvenimas. Kodėl taip? Ogi todėl, kad visą laiką mudu dirbome tą patį darbą, valgėme tą pačią duoną ir tas pačias nusibodusias daržoves ir kruopas, matėme tą patį vaizdą prieš akis, be jokio įvairumo. Laikas mums netekėjo. Mes negalėjome matuoti jo dienom, ponai, nes dienos visos buvo kaip viena: vakar kaip šiandien, kaip užvakar, kaip ryt. Ką čia matuosi? Mūsų gyvenimas driekėsi lygiai kaip diena, kaip Dievo diena. Ir vieną kartą mažytis rausvas paukščiukas nutūpė ant slenksčio ir sučirškė: ponai, ponai, jau devynios valandos, kelkitės, kelkitės! Štai kaip buvo. Ir, be to, mes labai norėjom mėsos. Mudu labai mėgstam mėsą ir čia, Kaune, tankiai ją valgom. Mums nereikia laukti rudens, kol bus skerdžiamos kiaulės. Mes einam į krautuvę ir nusiperkam mėsos. Ten negalėjom šito daryti. Taigi, ponai, mėsa mus čia atvedė. Gia mes ištrūkom iš Dievo dienos ir valgom mėsą. Šit kaip.

Taip kalbės teisme mano brolelis, o aš stovėsiu Freidenbergo alinės tarpdury ir nuogąstausiu: kad tik jis neprišnekėtų ko nereikia.

—    Na matot, — ištars dar kažkas, ir teismas paleis Guduką.

Mano brolelis išeis į dienos šviesą, markstydamasis tarsi katė, o aš pamosiu jam iš Freidenbergo alinės tarpdurio.

—    Puiku, — pasakys Gudukas, — jie netgi neužsirašė, ką aš jiems kalbėjau.

Aš palengva atsikvėpsiu.

—    Pasakiau jiems teisybę, niekas ir nepatikėjo. Apkabinsiu savo brolelį per pečius ir prabilsiu:
—    Vadinasi eime pas Freidenbergą mėsos valgyti. O rytoj vėl stosim darban.

Gudukas džiugiai trins rankas ir liežuviu vilgys lūpas, o aš galvosiu, kad mano brolelis nemelagis. Kas kas, o jis tai jau ne.

Praeis daug laiko, paukščiai išskris dešimtis kartų ir vėl sugrįš, ir tuomet mes būsime kitokie nei dabar.

8. Mes atplaukėm Nemunu, šventąja mūsų upe, ankstų rudens rytą ir pririšom valtį prieplaukoje. Viską buvome palikę kažin kur, kai, prisilaikydami vienas kito, išlipome ant kranto. Nieko nebeturėjom, viskas liko tenai, praeity: trupinys žemės, kuris maitino visus Zvinginus nuo pasaulio sutvėrimo, o dabar maitins kitą giminę, žemės sklypelis, tryptas ir pertryptas Zvinginų ir jų arklių, jų jaučių, jų šunų ir vištų, vaikų ir karvių, ir oškų, ir neregimų nakties padarų, liūdnai slampinėjančių tamsoje ir uostančių užvertas langines; mūsų namas, kuriame Zvinginai veisėsi ir dauginosi, kuriame slaugiau Guduką, brolelį savo, geisdamas jo mirties, namas, kuris aušo dabar vienišas, kuriame nebesklis mūsų balsai ir mūsų kvapai, kalvoti laukai, banguojančios pievos, giraitės ir tvenkiniai, ir oras virš jų. Nebėra ten mūsų. Ir nebebus niekada.

Turėjome tik truputį pinigų už žemę ir namą, turėjome ir valtį, kurią nutarėme pasilikti sau. Tarėme sau: jeigu nepasiseks rasti kokio darbo, galėsim kilnoti žmones per upę. (Valtį mums pavogė po dviejų dienų.)

Auštant žengėme siaurom miesto gatvelėm, ir nė vienas sutiktas žmogus neatsakė į mano sveikinimus, nė vienas nenukėlė kepurės atsiliepdamas.

—    Liaukis, — pasakė Gudukas mano brolelis, — čia neįprasta sveikinti kiekvieną.

Ir todėl tas miestas iš pradžių man nepatiko, bet paskui ėmė patikti.

9.    Mane traukė prie arklių. Aš norėjau dirbti vežiku, norėjau dirbti su arkliais, bet Gudukas tik purtė ir purtė galvą: ne, girdi.

—    Nuo mažumės myliu arklius, — kalbėjau jam. Bet jis tik kratė galvą; ne, girdi, ne, ne. Ne, tai ne.

10.    Tačiau iš pradžių mes susiradome pastogę. Tai buvo tikra pastogė nes mūsų butas buvo plačiame viršutiniame namo aukšte, trečiame, o pro langą norėdamas galėjai išlipti ant stogo ir tupėti ten su
balandžiais ant atbrailos, burkuodamas ir mergindamas švelniasparnes jų mylimąsias. Pro tą langą vėliau mes išsigudrinome krėsti pelenus iš pypkių, o lietus paskui juos nuplaudavo. Stogas buvo dengtas raudonomis čerpėmis. Namas sumūrytas iš raudonų plytų. Gyvenk ir norėk.

Salia gyveno moteris, vienui viena. Apsidžiaugė, kad mudu tenai įsikūrėm. Sakė: turės su kuo pasikalbėti. Jos plaukai buvo reti, ir ji puošė juos džiovintomis gėlėmis. Sėdėdavo kojas susikėlusi ant kėdės ir parietusi po savim. Mokėjo taip šnekėti, stovėti ir eiti, kad gundytų: man nugarkaulį sukaustydavo. Vengiau sutikti ją sutemus. Mes paprasti žmonės, o pagunda per daug didelė. Kunigams juk irgi uždrausta klausyti moterų išpažinties sutemus ar neprašvitus.

Taigi įsikurdami sykiu įgijome žmonių, kuriems galėjome nukelti kepurę ir jie mums atsakydavo. Tai gerai.

Jeigu dar nesakiau: mes atvažiavome į Kauną 1891 metų rudenį, dulkiant šilkiniam lietui.

11.    Tai buvo didžiųjų galimybių mėnesiai: eiti bet kur. Geidavom tokio darbo, kad dienos lėktų
pasišokinėdamos kaip sausi žirniai, paberti ant grindinio. Geidėme gyventi greitai.

Petrutis svajojo apie vežiko darbą. Jis troško būti prie arklių. Jam patiko jų vaizdas, garsai ir kvapas. Atplaukė į Kauną, mes nusipirkome naujus dailius, miestietiškus drabužius, batus ir skrybėles ir tuojau pasidarėm panašūs į anglus (tik mūsų pypkių tabakas dvokė). Bet nė gražūs rūbai nenutolino Petručio minčių nuo arklių. Kišenėje jis nešiojosi sudžiūvusio arklių mėšlo gabalėlį, trynė jį pirštais ir uostė. Šit kaip.

Mes niekaip negalėjom apsispręsti. Mašinų gamykla "Minerva". Petrovskio ketaus liejykla, Glazerio ir Tilmanso metalo fabrikai, Degtukų fabrikas, Spaustuvės, Litografijos įmonės, Solovečiko malūnas su lentpjūve, mašinų ir ratų gamykla. Brolių Šmidtų metalo apdirbimo fabrikas, Grinbergo tabako fabrikas. Kur mums eiti?

Laukėm ir vis nedirbom. Rinkomės. Panašiai kaip lošdami: nežinojom už ką statyti, kad išloštume. Su jėzuitišku atkaklumu sukau galvą už save ir už Petrutį, vargindamas mus abu, bet negalėjau nuspręsti. Negalėjau, negalėjau, negalėjau. Šit kaip.

12.    Dar tada, kai aš mėnesių mėnesiais klaidžiojau po įstabiuosius savo ligos sodus, klausydamas spalvingų paukščių čiulbesio ir ragaudamas kvapniausius vaisius, kurie palaikė gyvybę mano kūne, iš išorės graužiamame kirminų, dar tada aš pašiurpdavau akimirką pagalvojęs, jog gali išaušti diena, kai sutiksiu Galiginą, poručiką protingos katės akimis, kuriose atsispindi mėnesiena. Viešpatie, šnabždėjau klūpodamas minkštoje įstabiųjų savo ligos sodų žolėje, Viešpatie nukreipk mūsų kelius į skirtingas puses! Aš žinojau, kad pirmiausia jis paklaus apie d'Artuzį: Ar aš prisimenąs tą puikią naktį? Taip ir atsitiko.

13.    Mudu vis dar dykinėjome, žymią dalį dienos prašnekėdami su Bele, mūsų kaimyne, kurį daug išmanė apie miestišką gyvenimą ir darėsi mums kaskart meilesnė ir meilesnė. Jos suknelės taip dailiai buvo prilipusios prie kūno, kad stačiai akių atitraukti negalėjai. O jai žengiant, suknelės taikydavosi palypėti aukščiau ir nelabasis vis dairėsi pro langą vidun. Aš jutau jo žvilgsnį.

Dvi dienos prieš Kalėdas Gudukas, mano brolelis, parėjo namo ne vienas. Sykiu buvo ponas, irgi su skrybėle, bet ne tokia nauja kaip mūsiškės, o jo liemenė vietomis taukuota. Pono akys buvo siauros, nosis plati, o kojos tarsi pasiskolintos iš kokio raitelio — tokios kreivos. Aš išsigandau dėl savo brolelio. Jis buvo išblyškęs ir tylus, pirštai mažumėlę drabėjo, panašiai kaip po ligos prieš daugelį metų.

Ponas kalbėjo blogai, neteisingai tarė žodžius, bet buvo linksmas kaip paukštukas raudonų gūželiu. Išgėrėme truputį, ir aš papasakojau mudviejų rūpėsčius ieškant tinkamo darbo.

—    Tai tu mėgsti arklius? — paklausė jis įsidegdamas pypkę.

—    Taigi, pone. Mėgstu baisiausiai.

—    Aš žinau jums darbo. Puikaus darbo. Naujausios rūšies. Jūsų gyvenimas bėgs kaip voverytė medžio šakom. Darbas kaip tik jums.

Aš nustebau ir pažvelgiau į Guduką, brolelį savo. Bet jis nusigręžė, palikęs viską spręsti man.

—    Jūs būsit vežėjai. Ne paprasti vežėjai. Kaune bus tramvajus, konkė. Ar žinot, kas yra tramvajus?

—    Ne, pone.

—    Traukinys. Mažas traukinys. Žmonėms vežioti. Jį traukia arkliai, puikūs arkliai. O jūs sėdėsit ir raginsit juos botagu. Ir sustabdysit, kai reikės sustoti Aš galiu įtaisyti jus į tokį darbą. Tavo brolis senas mano draugas ir aš galiu padėti. Uždirbsit daug pinigų. Matysit visokių žmonių. Puikus darbas, sakau jums. Guduk, išgerkim už jūsų naują darbą. Į sveikatą.

Išeidamas ponas pasiskolino rublį, ir po šitiek pažadų negalėjome jam neduoti. Šitaip mūsų pinigų visai sumažėjo, o pažadėtojo darbo turėjome laukti dar šešetą ilgų mėnesių, po truputi nebetekdami vilties. Pinigų vis dėlto neužteko, tad truputėlį gavom padirbėti tabako fabrike. Džiaugėmės, kai galėjom iš jo išeiti. Artėjo vasara.


V. MEŠKĖNAS        ŠIMTAMETIS DAILININKAS (Adomas Varnas su žmona) Pastelė

14. Naktį netikėtai nubudau ir išvydau Guduką, savo brolelį, klūpantį ant grindų mėnesienos nušviestą. Atrodė, kad jo veidas pats švyti.

—    Ateik ir atsiklaupk šalia manęs — sušnabždėjo jis.

Mes klūpojome, ir aš nežinojau ką daryti. Prisipažinsiu: man buvo neramu. Mano brolelis tebebuvo keistas. Ne visada įstengiau jį suprasti.

Galop prabilo:

—    Paprašykim Dievą, Petruti, kad mums duotų sėkmės. Paprašykim, kad jis neapleistų mūsų šiais naujais laikais, tramvajaus laikais. Tai didelis išradimas, ir visi apie jį tekalba. Jis ženklina naujųjų laikų pradžią. Paprašykim Dievą, Petruti, kad nauji laikai iš tikrųjų būtų tokie, kokiem jiem dera būti. Tegul duoda žmonėms kalbėtis su medžiais, žeme, vandeniu, oru kaip su savo dvyniais, tegul duoda aniem klausytis žmonių. Tegul prakalba Dievas į medžius, žemę, paukščius, gyvūnus, žmones, daiktus, tegul apskelbia savo valią. Tegul padaro mirtį gyvenimo atmaina, gyvenimo tęsiniu. Paprašykim, Petruti. Tenebūnie kapas požemis, bet tebūnie jis įsčios.

Ūmai Gudukas, brolelis mano, apkabino mane ir pabučiavo. Paskui kalbėjo, įsikniaubęs man į petį.

—    Aš tikiu naujais laikais, Petruti. Toksai Zvinginų tikėjimas leido jiems ištverti amžius ir išgyventi iki šios nakties. Kas yra rojus, Petruti? Ar tu žinai? Rojus tokia vieta, kur nereikės žudyti. Tikiu, Petruti, kad ateina tokie laikai ir kad mes pirmieji jų sulauksim.

Teisybę sakant, nesupratau savo brolelio. Nežinojau ko jis nori. Tad persižegnojau ir paguldžiau jį į lovą.

—    Ateina naujieji laikai, — murmėjo jis — kai žmogus bus Dievas ir karalius ir jam nereikės lieti kraujo ir jis galės...

Užmigo brolelis. Arba aš užsnūdau. Bet dar kartą tą naktį Gudukas pažadino mane. Jis kalbėjo pats su savim, ir aš išsigandau. Išnyk,velnie.

—    Iš kur, — šnekėjo mano brolelis, — iš kur toksai noras patirti laiko tėkmę? Iš kur jis? Tai juk artėjimo prie mirties patyrimas. Argi nebūtų suprantamiau, jeigu norėtume Dievo dienos? Ak Viešpatie, Viešpatie, suteik mano galvai ramybę.

15. Trečiadienį, saulėtą dieną, 1892 metų birželio šeštąją, atsirado tramvajus. Šventikas pašventino visus jo vežimus, arklius ir mudu su broleliu, sėdinčius ant pasostės. Šventinto vandens pakliuvo mudviem į aki , mes suskatome šluostytis ją, o ponai, apstoję tramvajų, pamanė, kad mes apsiverkėm ir ėmė ploti. Tuomet mes iš tikrųjų apsiverkėm ir buvom sklidini laimės. Ir keletas moterų taip pat apsiverkė. Mes verkėm ir juokėmės. Gyvenimas prasidėjo.

Ponai susėdo į vagoną, mes suraginome žvilgančius ristūnus ir pajudėjome. Visą kelią iki stoties ir vėl atgal iki rotušės mus lydėjo raiti žandarai. Visas Nikalojaus prospektas buvo prisikimšęs žmonių, besigėrinčių dailiais spindinčiais vežimais ir iščiustytais tarnautojais. Tą pirmąjį kartą konduktoriai nerinko pinigų, ir visas jų darbas buvo oriai stovėti prie laiptelių. Visas miestas buvo pakiliai nusiteikęs, rodės, vyksta kažin kokios didelės iškilmės.

Aš išgirdau, kad ponas Diuponas tramvajaus koncesininkas pasakė:

—    Gyvenimas dabar ims bėgti šuoliais.

Du ponai suplojo rankomis, kiti nusijuokė. Aš pažvelgiau į Guduką, brolelį savo, ir pamačiau, kad jis švyti, panašiai kaip naktį apšviestas mėnulio. Ir vėl gavau nusibraukti ašarą.

Rotušėje ponas Diuponas buvo patiekęs užkandžių, pakvietė ir mus, tarnautojus. Nauji mūsų drabužiai atrodė puošniai net čia, kur buvo susirinkę vieni ponai. Mums paruoštas atskiras stalas, bet užkandžiai, tie patys, kaip ir ponams. Visi kibo į retąsias žuvis, o mudu su Guduku į mėsą, šaltą, gražiai išvirtą, su gelsvais drebučiais tarpuose ir petražolėmis ant viršaus. Ponai sakė kalbas, keli iš jų pakartojo pono Diupono žodžius, kad gyvenimas dabar ims bėgti šuoliais, pažanga žymu visur, žmonės laisvesni, turės daugiau laiko ir galės daugiau galvoti apie dorovę. Po kiekvienos kalbos gėrėm už carą. Paskui imta aukoti tramvajaus reikalams, ir visi stengėsi pasižymėti dosnumu. Ponai Tilmansai ir Bachrachai davė po 300 rublių, ponas Volfas ir broliai Šmidtai po 200, ponai Monasevičius ir Soloveičikas po 100, ponai Gerardas, Abelmanas ir Natansonas po 50. Rytojaus dieną viską aprašė laikrašatis: užkandžius, aukojimą, kiek kas davė ir taip toliau.

Ir Belė, mūsų kaimynė, tą vakarą buvo meili ir saldi kaip medus. Na ir garbė Dievui.

16. Tramvajus — puikus dalykas. Žmonės išsyk jį pamėgo ir suprato jo vertę. Konduktoriai kalbėjo, kad jis duodąs neregėtą pelną. Maždaug pusketvirto šimto rublių per dieną. Žmonės grūdosi, norėdami juo važiuoti, ir mudu su Guduku gaudavom grūmoti ir bartis. Dirbom po šešiolika valandų per parą, neturėjom kada nė papietauti, tik sukrimsdavom paskubomis, ką būdavo įdėjusi Belė, bet vis tiek buvom labai smagūs ir kai kada patys nepajutę imdavom dainuoti į arklių žingsnių taktą.

Arkliai! Aš negalėjau jais atsidžiaugti. Pasitaikydavo, kad užsižiūrėdavau į jų raumenis, gindavau ir gindavau juos,ir jeigu Gudukas, mano brolelis, nesulaikydavo manęs, tramvajus lėkdavo taip greitai, kad žmonės nevaliodavo jo pavyti.

O kaipgi mano brolelis? Juk tai apie jį šis pasakojimas. Kaipgi jis?

Kuo puikiausiai, Jis šnekėjo, kad dabar galėtume išmokti žvėrių ir paukščių kalbos, išmokti gerai skaityti ir rašyti ir tapti žymiais žmonėmis. Mėnesio pabaigoje už visus savo uždirbtus pinigus mano brolelis nupirko paukštį, kokio aš niekada nebuvau regėjas. Pamačiau, kad, turėdamas paukštį, žmogus kur kas geriau jaučiasi negu be paukščio. Mūsiškis buvo spalvotom plunksnom, dideliu lenktu snapu ir supratingomis akimis. Tikrai vertingas paukštis. Ak, kaip džiaugėsi juo Belė, kokie mes buvome linksmi! Nelyginant liepsnelės.

17.    Iš pradžių neįtarėm nieko blogo. Kai kurie konduktoriai pardavinėjo sunaudotus bilietus, ir kai juos nutvėrė ir atleido iš darbo, mes nusiminėm, bet manėm, kad jie buvo nesąžiningi jau prieš stodami darban. Pasitaikydavo ir girtų keleivių, kurie trukdė darbą. Bet mes nesiejom visų tų negerumų su tramvajumi ir labai nesikrimtom.

Tačiau sykį štai kas nutiko. Mažas juodaplaukis žmogelis, vydamasis tramvajų, paslydo ir pakliuvo po ratais. Tramvajus perpjovė jį pusiau. Kai išgirdom riksmus ir sustabdėm arklius, jau buvo po viskam. Nulipome nuo pasostės pasižiūrėti, kas atsitiko, ir išvydom dvi apalpusias moteris ir pasibaisėjusius keleivių veidus. Gudukas išblyško, nieko nepasakė ir nuėjęs atsisėdo į savo vietą. Iš susijaudinimo aš nepasižiūrėjau gerai į jį. O vertėjo.

Žuvusysis buvo sinagogos tarnas Kacas. Jo žmona per teismą reikalavo dviejų šimtų keturiasdešimt rublių metinės pensijos. Teismas atmetė jos ieškinį.

Gudukas mano brolelis apniuko.

—    Kas yra? — klausinėjau.

—    Ak, aš nežinau, PetrutL aš nežinau. Ar tai galimas daiktas, kad tramvajus pervažiavo tą žmogų? Ar tai galimas daiktas? Mūsų tramvajus. Ar tik mes kur neapsirikome?

—    Jis pats kaltas. Turėjo būti apdairesnis, — kalbėjau aš — Tramvajus čia niekuo dėtas.

Bet Gudukas buvo susimąstęs ir sunerimęs ir nė paukštis jo nebedžiugino.

18.    Pirmoje liepos pusėje mūsų tramvajus prispaudė prie Soboro statybos tvoros Merę Mejerovič. Ji ėjo pro šalį nešina krepšiu. Iš pradžių užkliuvo jos krepšys. Ji mėgino jį ištraukti, aš pamačiau ir
ėmiau stabdyti arklius, bet tramvajus kurį laiką iš įsibėgėjimo dar judėjo, tad prispaudė ir ją pačią.

Visą laiką, kol mėginom išvaduoti sąmonės netekusią drūtą moteriškę, Gudukas, mano brolelis, vėmė nuo pasostės ant grindinio. Merę Mejerovič nugabeno į ligoninę, o aš gavau rūpintis broleliu. Jį tąsė ir tąsė, ir nieko nebuvo galima padaryti. Kitą dieną jis atgulė, ir aš palikau Belei juo pasirūpinti. Gudukas gulėjo tylus, valgė mažai, tik mąstė ir mąstė. Iškvietėm daktarą, bet šis tik skėsčiojo rankomis nežinodamas, kas ištiko mano brolelį. Belė rūpinosi juo kaip vaiku, bet jis nenorėjo taisytis, nenorėjo kilti iš lovos.

19.    Dabar dirbau vienas. Iš pradžių liūdėjau, bet netrukus jau džiaugiausi. Mat atsirado žmonių,
kurie griūdavo po vagono ratais norėdami pasipelnyti, reikalaudavo užmokesčio už sužalojimą. Aš ne visada įspėdavau jų kėslus, ir gaudavom traukti iš po ratų sukruvintus kūnus. Štai tuomet ir džiaugiausi, kad Gudukas, mano brolelis, guli namie ir nemato viso to.

Bet jis kažkaip sužinodavo. Širdis man plyšdavo iš skausmo, kai Gudukas, sulysęs ir išgeltyęs prabildavo:

—    Viskas perniek. Reikia mesti tą darbą. Cia ne tramvajus, o žudymo mašiną.

Arba:

—    Ne, negali taip būti. Negali šitokie būti naujieji laikai. Ne, ne, ne.

—    Tai tik kol kas, — sakydavau aš, — Ilgainiui viskas susitvarkys. Tu pamatysi.

—    Susitvarkys. O kaipgi kitaip, — pritardavo Belė.

Bet mano brolelis tik nusiminęs purtydavo galvą, ir, kaip sakiau, nė paukštis jo nedžiugino. Ko jis laukė, apie ką galvojo? Nežinau.

Verkiau žiūrėdamas, kaip sparčiai jis nyksta.

20.    Vieną tylų vakarą, grįždamas namo, stabtelėjau gatvės gale, žiūrėdamas į mūsų raudoną namą, kuriame apsigyvenom kupini vilčių. Ar sulaukėm, ko vylėmės? Ūmai suvokiau, kad taip. Sulaukėm. Mūsų gyvenimas bėgo šuoliais, viena diena buvo nepanaši į kitas. Įsigeidžiau pasikalbėti apie tai su Guduku, savo broleliu. Tačiau staiga apėmė baisus nuovargis, kojos paliko sunkios, prisėdau ant svetimų namų laiptelių ir prisikimšau pypkę.

Pailsėsiu valandėlę, nupirksiu uzboną alaus ir geros riebios kiaulienos, o tuomet trauksiu į trečiąjį aukštą pas brolelį.

Sėdėjau ir rūkiau, žvelgdamas į langelį ant raudonojo čerpių stogo. Ir tuomet išvydau tai, ką kažkada vaizdavausi. Langas atsivėrė ir pro jį kojom į priekį išskrido liesas kūnas: rankos ištiestos delnai prispausti prie siaurų šlaunų, veidas atgręžtas į platų žvaigždėtą dangų. Pro langelį tyliai išskrido Gudukas, mano brolelis, ir nulėkė tolyn virš stogų, virš kaminų, link gardžiai kvepiančių pievų, link upės, link vilnijančių javų laukų, vis tolyn ir tolyn, palikdamas mane vieną pasaulyje.

21. Rugpjūčio viduryje aš sutikau savo brolelį. Jis stovėjo prie mėsinės vitrinos ir stengėsi pamatyti, kas dedasi krautuvės viduje. Musės, ropinėjančios langu, gerokai jam trukdė. Buvo toks pat menkas kaip ir tada, kai regėjau jį paskutinį sykį.

—    Sveikas, Guduk, — nukėliau kepurę. — Vis dar sukiojiesi aplink?

—    Taigi, — negarsiai atsakė jis, neramiai žvalgydamasis tarsi kas jį sektų. — Kas naujo tavo padangėj?

—    Aš vedžiau, Guduk. Belę. Bažnyčioje dar nebuvom, bet nutarėm susituokti. Be tavęs man sunku. Reikia į ką nors remtis. Ji tokia laiminga. Būtų tau patikusi.

—    Kodėl "būtų patikusi"? Argi jos nebėra? Ji numirė?

—    Ne, Guduk, bet tavęs nebėra. Jis tik liūdnai nusišypsojo.

—    Tebedirbi ten pat?

—    Ten pat, Guduk.

Mano brolelis palingavo galvą ir vėl ėmė žiūrėti pro mėsinės langą, nebepaisydamas manęs.

22.    Po dviejų dienų pasitaikė sutikti tą poną, kuris mums buvo parūpinęs darbą. Rodos, Galiginas
jo pavardė.

—    Kaip jums sekasi, kaip Gudukas?

Viską jam papasakojau. Ir apie tai, kaip užvakar mačiau savo brolelį.

—    Nepadarėte skrodimo, — pasakė jis. — Čia jūsų klaida. Skrodimas visuomet daromas, kad mirusysis nebeatsigautų.

Netrukus atsisveikinom.

23.    Tą vasarą atlėkė skėriai, rugpjūčio dvidešimt šeštą dieną, ir nugulė žemę, ir buvo baisu žiūrėti. Lėkė jie į šiaurės šalis, rydami pasėlius ir žolę.


ROMAS VIESULAS        ANT VARIO VARTŲ. Litografija (1971)