LATVIŲ LITERATŪRA SOVIETINĖJE SANTVARKOJE Spausdinti
1985 metų sausio mėnesį New Yorke vykusiame Tarptautinio PEN Klubo kongrese dalyvavusiems pasaulio rašytojams latvių delegatai padalijo išsamų straipsnį apie latvių literatūrą sovietinės okupacijos metais. Tų 46-erių metų bėgyje sukaupta tiek tragedijos, ironijos, kūrybinio polėkio bei ryžto išlikti, kad jų užtektų didesnėms tautoms ir šimtams metų.

Ironija: sukūrus nepriklausomą Latviją, Leniną rėmusieji latvių rašytojai atsisakė pasilikti savo tėvynėje ir pabėgo nuo "Kapitalistinio Blogio" į Sovietų sąjungą. Didžiųjų valymų metu 50 jų buvo sulikviduoti.

Tragedija: Maskvai 1940 metais užėmus Latviją, sovietinė rusų literatūra buvo paskelbta esanti "absoliučiai būtina mokykla" latvių rašytojams, kurie buvo raginami siekti "tobulumo, įkūnyto pirmos socialistinės valstybės, sovietinės Rusijos literatūroje". Jau pirmieji okupacijos metai pareikalavo iš latvių rašytojų daug aukų. Sibire ir Vidurio Azijoje žuvo Leonids Braikšs, Julijs Lacis, ir daugelis kitų. Poetas Vilis Veldra, dainavęs apie "kapitalizmo pančius, lygybę ir brolybę", nusižudė netrukus po Stalino armijos įžygiavimo.

Pirmųjų dešimties okupacijos metų bėgyje kompartijos "melų bata-lijonai" ir "baimės brigados" siekė galutinės pergalės — latvių kultūros surusinimo. Latvių rašytojai turėjo giedoti himnus rusų kalba, kaip šiame būdingame to meto eilėraštyje: "Rusų kalba man primena gigantišką saulės spindulių tiltą, kuriuo latvių širdis užkops į aukščiausius horizontus". Kaip ir Lietuvoje, literatūriniai komisarai dergė ir terorizavo nepriklausomos dvasios rašytojus. Daugelis jų buvo deportuoti, keli žuvo konclageriuose.

Po Stalino mirties kai kuriems išvežtiesiems, vadinamiems "sibiriečiams", buvo leista sugrįžti į Latviją. Jų pergyvenimai ryškiai atsispindi latvių poezijoje. Žinoma poetė Elsa Sterste turėjo laukti 20 metų, kol 1967    metais pasirodė nauja jos poezijos rinktinė. Kita poetė, IlzaKalnare, iškentėjusi 10 metų Karagandoje, paleista nusižudė. Vienoje savo poemų ji perspėja įsibrovėlius iš Rytų: "Nelieskite mūsų lopšio ramsčių!". 25 metus konclageryje išvargęs, Harijs Skuja nepalūžo. Savo 1977 metais išleistame poezijos rinkinyje jis rašo: "Negalvokit, kad aš galiu būti palaužtas, kaip sausa šakelė tundroje siaučiant pūgai". "Taiga, taiga, kraupi ir atgrasi! Tavo niūrioje tamsoje trūnyja pati gyvybė", — rašė 1981 metais miręs uždraustas poetas Valdis Bergs, kurio nė viena knyga neišvydo dienos šviesos. 1985 m. miręs poetas Harijs Heisleris, sugrįžęs iš Sibiro, parašė ilgą poemą "Neužbaigta daina" — pirmą oficialiai išspausdintą kūrinį apie išvežimus į Sibirą. Šiandien ši poema perrašinėjama mašinėle ir eina iš rankų į rankas, nes valdžia draudžia išleisti jos naują laidą. Savo 1976 metais pasirodžiusiame rinkinyje "Dienų mozaika". Heisleris pareiškė: "Net giljotina manęs nebaugina". Daugeliui iš Sibiro sugrįžusių latvių rašytojų nebuvo leista spausdinti knygų.

Atlydys po Stalino mirties sukėlė didelių vilčių latvių literatūrinėje bendruomenėje, bet netrukus sugrįžo šalna. Tarp Vengrijos sukilimo 1956 ir Čekoslovakijos užpuolimo 1968 metais literatūriniai aparačikai vis garsiau griaudėjo apie "kovos dvasią", "vieningą žygį", ir "literatūrinių ginklų arsenalą". Latvių rašytojai nepasidavė ir mėgino išlikti ištikimi savo pašaukimui ir savo tautai. Tame laikotarpyje iškilo viena svarbiausių latvių pokario poečių Vizma Belševica, kurią valdžia nutildė beveik dešimčiai metų už jos 1969 metais paskelbtą poemą "Latvių Indrikio pastabos Livonijos kronikos paraštėse"; tik apie 1979 metus jai vėl buvo leista spausdintis.

Ir kiti nepriklausomi latvių rašytojai buvo puolami už nukrypimus nuo marksistinės — leninistinės linijos. Tai ir Lietuvoje žinomi dramaturgas Gunars Priede, prozininkai Laimonis Purs ir Alberts Bels, poetai Imants Auzina, Maris Čaklajs ir Ojars Vacietis. Iš Maskvai "nepriimtinų pozicijų" rašyti mėgino ir lietuvių rašytojų bičiulis bei vertėjas Knuts Skujenieks, kuris 1961 metais buvo nuteistas 7 metus kalėti konclageryje už neva "antitarybinę veiklą" ir kuris, sugrįžęs į tėvynę, tebepuolamas už "formalizmą". Jo 1978 m. išleistoje knygoje "Lyrika ir balsai", kaip ir jo vėlesniuose eilėraščiuose, konclageriniai motyvai slepiasi už tautosakinių simbolių ir siurrealistinių vaizdų. Taip ir tikrosios latvių literatūros šiandien reikia ieškoti už sovietiniais šūkiais išmarginto fasado.

1940 metais prasidėję latvių rašytojų areštai ir kalinimas tęsiasi iki šios dienos, rašo Rauda. Po areštų bangos 1968 metais kompartijos narys Ivans Jahimovics parašė atvirą laišką Michailui Suslovui, kuriame jis reikalavo, kad valdžia pakeistų savo kultūrinę politiką ir panaikintų cenzūrą, pabrėždamas, kad "idėjų negalima nužudyti kulkomis, kalėjimais ir konclageriais". Panašūs jausmai buvo išreikšti "17 Latvių komunistų" laiške Austrijos, Ispanijos, Prancūzijos, Jugoslavijos ir Rumunijos kompartijų vadovams. Laiško autoriai apkaltino Maskvą "sąmoningu didžiarusišku šovinizmu" ir metodišku "prievartiniu Latvijos, Lietuvos ir Estijos kolonizavimu".

1970 metais keturi latvių inteligentijos atstovai, įskaitant Lidiją Doroniną - Lasmanę, buvo nuteisti už savilaidos platinimą. 1971 neva už "antitarybinę propagandą" savilaidoje buvo suimta žymi moderniųjų prancūzų autorių vertėja Maija Silmale. Uždaryta į ypatingą psichiatrinę ji mirė vėžiu. Jos karstą į kapines nešė jauni latvių poetai, bet oficialioji latvių spauda nė žodžiu nepaminėjo jos mirties.

Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos daugelis latvių rašytojų mirė per anksti ir dar neišaiškintomis aplinkybėmis: Ariks Adamsons, Janis Plaudis, Peteris Sils, Karolis Students ir žymusis poetas Aleksandrs Čaks, kuris, pasak poeto Imanto Ziedonio, "buvo sutryptas, kaip nepastebėtas grybas samanose". Čaksą ypač užpuolė už jo eilėraščius, kuriuose jis Latviją vaizdavo kaip savarankišką ir nuo Rusijos atskirą vienetą. Jo dalinė reabilitacija teprasidėjo tiktai po "atlydžio" (1969 metais). Lyrinis poetas Uldis Leinerts buvo nužudytas Rygos gatvėje. Paslaptinga jauno poeto Vario Leikarto mirtis liko neišaiškinta iki šios dienos.

Nelengva buvo ir santvarką rėmusių latvių rašytojų dalia. Vienas jų, Bruno Saulitis, buvo viešai pažemintas 1968 metais — tuo norėta perspėti visą latvių rašytojų bendruomenę. Jį pasmerkė už "ideologinį miglotumą", tarybinio gyvenimo nepažinimą ir blogą skonį". Prieš pat savo ankstyvą mirtį jis atsiprašė valdžios ir pasmerkė savo buvusią kūrybą: "Kai reikėjo kilnių ir nuoširdžių dainų, aš tečiulbėjau menkniekius", nusižeminęs atgailavo poetas.

Lietuviams gerai žinomas poetas Ojars Vacietis valdžios buvo laikomas nepaklusniu ir nepageidaujamu. Ilgainiui literatūriniai komisarai turėjo pripažinti jo ypatingą talentą ir suteikė jam keletą žymenų ir premijų. To neužteko — Vacietis mirė alkoholiku.

Vėl areštų banga prasidėjo 1981 metais už "uždraustos literatūros" laikymą. Gulage atsiduria poetas Janis Zarinš. Kadangi valdžia neleido jam spausdinti knygų tėvynėje, jis mėgino savo kūrinius išvesti į dienos šviesą kitais būdais — siuntė juos latvių išeivių spaudai. Dėl pašlijusios sveikatos Zarinš buvo sąlyginai paleistas 1982 metais. "Aš dar tikiu, kad aš galėsiu dirbti savo tautos labui, jei tik likimas man leis", rašė jis savo draugui Vakaruose 1982 metais.

1983 metais drauge su penkiais latvių žmogaus teisių gynėjais ir patriotais buvo areštuotas poetas Gunars Freimanis. Dar jaunystėje jam teko keletą metų praleisti gulage. Sugrįžęs į tėvynę, jis baigė Rygos technikumą ir pradėjo rašyti poeziją, bet dauguma jo eilėraščių turėjo pasilikti stalčiuje ir tik keli buvo išspausdinti rašytojų sąjungos žurnale Karoga (Vėliava). Vėl suimtas 1964 metais, jis iškalėjo iki 1969 m. 1983 metais Fraimanis buvo nuteistas 4 metams griežto režimo konclageriu. Jo likimu susidomėjo rašytojai ir praėjusiais metais Vakarų Vokietijos PEN Klubo centras priėmė jį savo garbės nariu.

Latvių rašytojų padėtis primena rusų poeto Aleksandro Bloko skundą 1921 metais — man trūksta oro, rašė jis; aš jaučiu, kad nebegaliu kvėpuoti, "muzikos dvasia" — pradingo. Tą pačią tragediją patyrė ir nusižudė "nelyriškoje eroje" gyven% rusų poetai Sergiejus Jeseninas ir Vladimiras Majakovskis. Vienoje savo paskutinių poemų, populiari latvių poetė Arija Elksne išreiškė savo giliausią geismą — "pasilikti šviesoje". Sis jos geismas neišsipildė — Elksne nusižudė, iššokdama pro savo penkto aukšto langą. Po jos mirties vienas latvių poetas rašė žurnale Karogs: "Čia per mažai šviesos".

Perskaičius Mario Raudos straipsnį apie latvių literatūrą tarybinėje okupacijoje lieka šie įspūdžiai: Koks panašus lietuvių literatūros likimas. Kiek talentų eikvojimo ir tragedijos. Ir koks pasigėrėtinas ryžtas ištverti, išlikti, išsaugoti savo žodį ir kultūrą!