TERAPINĖS KULTŪROS ĮTAKA KRIKŠČIONYBEI Spausdinti
Pirmoje šio straipsnio dalyje patiekėme terapinės-psichologinės kultūros apybraižą ir jos ryšį su sekuliaristiniu humanizmu bei medžiaginiu (ekonominiu-ūkiniu) pertekliumi.1 Suminėjome ryškės nius šios kultūros bruožus: individo pasinėrimą savyje, subjektyvinę laikyseną, geros savijautos ir sa-vipildos siekį, nusiangažavimą ideologijoms, visuomeninį bei individualinį nuolaidžiavimą. Apskritai, kalbėdami apie kultūrą, turėjome galvoje Bernard J. F. Lonergan'o apybrėžtį, nusakančią kultūrą kaip visumą "idėjų (prasmių) ir vertybių, kurios gaivina visuomenės gyvenimo būdą".2 Vadinasi, čia turime reikalo su valios ir jausmų išraiška, formuojančia žmonių galvojimą ir gyvenimą. Šiandien Vakarų visuomenėje vyraujanti terapinė kalba parodo žmonių galvoseną. O terapijos žodynas beveik išimtinai pabrėžia individo poreikius, interesus, jausmus ir norus. Net įsipareigojimas kitiems ir bendruomenei vertinamas asmeniško pasitenkinimo mastu. Psichologija, ieškodama tiesos individo jausmuose, dar daugiau sustiprina žmogaus pokrypį į savę. Toks galvosenos, jausenos ir veiksenos atsigręžimas j individą ir buvo pavadintas terapine kultūra, kurios horizonte pasirodė psichologinio žmogaus tipo siluetas. Kaip tik šis psichologinio žmogaus terminas "akylesniems skaitytojams" yra sukėlęs klausimų ir abejonių.3 Norėdami tuos neaiškumus pašalinti, padarysime trumpą digresiją.

Dar apie tą psichologinį žmogų
Visų pirma primename, kad psichologinio žmogaus sąvoką negalima aiškinti asmenybės ar klinikinės (terapinės) psichologijos prasme. Terapinei psichologijai rūpi realus konkretus žmogus. Nagi kiekvienas gyvas žmogus, nepaisant jo kultūros, išsilavinimo ar rasės, turi protą, valią, jausmus bei troškimus. Taigi kiekvienas protingas žemės gyvūnas (taip pat ir kiti gyvūnai) turi psichę. Vadinasi, kiekvienas žmogus yra psichologinis žmogus. Užtat psichologijos moksluose kalbėti apie psichologinį žmogų būtų grynas nesusipratimas. Tai būtų tas pats, kaip kalbėti apie šlapią vandenį tarytum gamtoje egzistuotų koks tai dar sausas vanduo. Kaip gamtoje nėra sauso vandens, taip tikrovėje nėra nepsichologinio žmogaus.4 Nuosekliai išeina, kad skirstyti individą į tikrą ar netikrą psichologinį žmogų, kaip tai daro K. Trimakas, prilygtų vandens padalinimui į autentiškai šlapią ir neautentiškai šlapią vandenį. Psichologijos mokslų perspektyvoje kiekvienas žmogus yra autentiškai psichologinis, kaip kiekvienas vandens lašas yra autentiškai šlapias.

Trumpai tariant, psichologinio žmogaus terminas yra ne psichologinė, bet sociologinė kategorija. Tiesa, ji nėra eksperimentinės, o istorinės sociologijos kategorija. Pirmoji ribojasi operaciniu (kiekybiniu, eksperimentiniu) klausimų tyrimu, gi antroji, istorinė-kultūrinė sociologija, naudojasi Maxo We-ber'io išryškintu 'idealių tipų' metodu. Nors šis metodas ir nėra patirtinės tikrovės statistinis vidurkis, vis dėlto jis pasirodė vaisingu ypač istorinės sociologijos srityje. Šį metodą papildęs empyriniu visuomeninių apraiškų stebėjimu, Philip Rieffas ir aprašė nūdieninę Vakarų kultūrą (gyvenimo išraiškas) ir joje prasikišančius psichologinio žmogaus tipo bruožus. Atseit, jis kalba apie terapinę kultūrą ir apie psichologinį žmogų taip, kaip, pvz., istorijos sociologai šneka apie tikėjimo amžių ir tikėjimo žmogų, ap-švietos amžių ir apie apšvietos žmogų, technikos amžių ir technikos žmogų ir 1.1. Šitie 'idealūs tipai' nieko nepasako apie individualią asmenybę. Štai dėl ko jie psichologijoje ir negali būti vartojami. Priešingai, jie padeda veiksmingai suprasti gyvenamojo laikotarpio dvasią. Asmuo ir laisvė ir šis straipsnis ir pateikia nūdienos kritiką. Tačiau kritikuoti terapinės kultūros apraiškas ir jos "slaptas" prielaidas nereiškia kritikuoti pačius psichologijos mokslus. Štai šito skirtumo "akylesnieji skaitytojai" ir nepastebėjo.

Taipogi labai abejotina, kad psichologijos mokslai būtų iššaukę terapinę-psichologinę dvasią Vakaruose. Atvirkščiai, laiko dvasia padarė lemiamos įtakos psichologijos mokslui ir praktikai. Žinia, nūdienos poreikių įtakoje supopuliarinta psichologija savo ruožtu dar labiau paryškino jau ten esamus terapinės kultūros bruožus. Sandra Scarr, pvz., kalbėdama apie psichologus ir kitus mokslininkus, pastebi: "Mes keičiame savo optinius stiklus, keičiantis kultūrai. "5 Žodžiu sakant, psichologai tyrinėtojai keičia savo tyrimų aspektus ir objektus, keičiantis gyvenamojo laikotarpio dvasiai. Maža to, Scarr labai abejoja, kad psichologijos tyrinėjimų pateikti faktai galėtų pakeisti jau įsigalėjusias žmonių galvosenos, veiksenos ar elgsenos kryptis. Antai pora pavyzdžių Scarr'os tezei paremti.

Po Antrojo pasaulinio karo, Amerikos šeimoms pradėjus irti, daugelis visuomeninių mokslų atstovų ėmė įrodinėti pairusių šeimų žalą vaikų psichologiniam vystymuisi. Jau pusė visų šiandie gimusių vaikų praleis savo vystymosi metų dalį vieno tėvo šeimoje, dažniausiai su motina. Šiandien taip pat sustiprėjo ir feministinis sąjūdis. Staiga, aplinkai spaudžiant, pasikeitė ir mokslinės prielaidos apie šeimas be tėvo. Pradėta kalbėti apie netradicines šeimas ar alternatyvines jos formas. Prileista, kad moterys yra pajėgios turėti tarnybas ir būti geromis motinomis. Atrasta, kad vieno gimdytojo šeima turi stiprių pusių. Pvz., vystymosi psichologai užgiria dvilytiškumą, asmenį turintį abiejų lyčių psichologines savybes. Iš tiesų "androgeniškumas yra šio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio aukščiausia feministinio judėjimo ir Vietnamo karo iškovota dorybė".6 Išeitų, kad aplinkos spaudžiami ar skatinami psichologai "atrado" dvilytiškumo reikšmę. Pagaliau net ir Abrahamo Maslov/o savęs realizavimo (self-actualization) teorija pasidarė populiari, tik pasikeitus laiko nuotaikoms.

Kultūrinės įtakos neišvengia nei psichiatrija, kai kieno dar tebelaikoma medicinos šaka. Aplinkos įtaka jai išryškėjo Amerikos, psichiatrų sąjungai beruošiant trečią diagnostinį ir statistinį psichinių ligų vadovą (Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders; DSM — III). Šioje psichiatrinio vadovo laidoje į protinių-emocinių ligų ir asmenybės sutrikimų taxanomiją homoseksualizmas jau nebebuvo įtrauktas. Thomas E. Schacht'as įtikinančiai įrodinėja, kad tai atsitiko ne dėlto, kad moksliniais tyrimais būtų buvę įrodyta homoseksualybę nesant psichoseksualiniu sutrikimu (iškrypimu), bet dėl išorinio grupių spaudimo ir šiuo klausimu susidariusių visuomenėje nuotaikų.7

Jei šiandienos laiko dvasia daro įtakos visuomeniniams mokslams, tai tos įtakos negali išvengti ir krikščionybė: protestantiškoji ir katalikiškoji. Nors krikščionybės vidinė tiesa ir pateisinimas jokiu būdu neateina iš kultūros, vis tiek joje būtinai atsispindi esamos kultūros lygis. Krikščionybė, kaip ir kiekviena kita religija, nėra laisvai plazdenantis dydis, bet visuomet laike ir vietoje egzistuojanti tikrovė. Vadinasi, krikščionybė visada dėvi istorinio laikotarpio drabužiais. Žinia, neprivalome tų laikinųjų drabužių sutapatinti su amžinuoju krikščionybės turiniu. Šitoji sutapatinimo grėsmė niekad iš krikščionybės istorijos nepasišalino. Šiandien, terapinės kultūros poveikyje, ji pasidarė ypač reali. Terapinio mentaliteto pėdsakai matosi visose krikščionybės dimensijose: mąstysenoje (teologijoje), Dievo garbinime (liturgijoje), elgsenoje (moralėje), raštijoje (krikščioniškoje spaudoje), Žodžio skelbime (sielovadoje) ir tikėjimo mokyme (kateteketikoje). Šiame straipsnyje apsiribosime tik kai kuriomis įtakos apraiškomis. Pilnesnė šiandienos poveikio analizė pasirodys atskira knyga.

Teologija ar antropologija ?
Senieji krikščionys teologiją laikė mokslu apie Dievą ir jo santykius su žmogumi. Jie kreipė savo viltingus lūkesčius į apsireiškusio Dievo gerumą. Priešingai, dabarties žmonės deda viltis jau ne į Dievą, ne į kokią kosminę tvarką, bet į žmogų, į žmogaus asmenį. Užtat ir mokslas apie žmogų (antropologija) atsidūrė dėmesio centre. Toks žmogaus pabrėžimas vienokiu ar kitokiu būdu daro įtakos ir krikščioniškajai teologijai. Tai ypatingai ryšku "Dievo mirties" evangelikų teologų (Gabriel Vahanian, Paul van Buren, William Hamilton, Thomas J. J. Altizer) raštuose. Jų teologija jau nebėra mokslas apie Dievą, bet apie žmogų Jėzų. Pasak juos, krikščionybė yra gyvenimo būdas, gavęs pradžią Jėzaus Nazariečio asmenyje (Van Buren). Tačiau tas Jėzus esąs tik žmogus, pilnutinio žmogaus modelis, ne Dievas. Dabarties žmogui Dievas pasidaręs bereikšme būtybe. Tačiau Jėzus pasiliekąs reikšmingu tiek, kiek jo įkvėpta dora padeda angažuotis pasauliui. Šios krypties teologai, atsitolindami nuo Kristaus dievybės, atsitolina ir nuo Bažnyčios. Būdinga, pvz., kad klausimą, ar teologas eina į bažnyčią (praktikuoja religiją) Altizer'is pavadino banaliu. Jo nuomone, "dabartinė teologija privalo atsitolinti nuo Bažnyčios... teologija turi egzistuoti šalia Bažnyčios".8 Ne be reikalo evangelikų teologas Henlee H. Bernette ir stebisi, kodėl šie rašytojai vadina save teologais; kodėl jie vynioja savo netikėjimą į Šventraščio kalbą? Savo laiku Bernette ir patarė "Dievo-mirties" teologams prisijungti prie nevaidmainiškų humanistų grupės.9

Paralelė katalikų teologijoje nėra tokia radikali. Edward'as Schillebeecloc'as, pvz., davė pradžią kristologijai "iš apačios", akcentuodamas Kristaus žmogiškumą. Tokiu priėjimu išbalansuojama kristologija "iš viršaus", kurioje beveik išimtinai pabrėžiamas Jėzaus dieviškumas. Vis dėlto kai kam atrodo, kad kristologijos studijų švytuoklė nusvyra žmogiškumo naudai. Sakysime, Jean Galot'as, Gregorianumo universiteto teologijos profesorius, Schillebeeckx'o raštuose įžiūri palinkimą paversti Jėzų tik žmogiška būtybe (N. C. Register, Oct. 23, 1983). Negana to, šiandien yra ir katalikų teologų, pasekusių Altizer'io patarimą atsitolinti nuo Bažnyčios oficialaus mokymo (magisterium) (Hans Kūng, Charles Curran). Jie save vadina teologais disidentais. Šiandienos teologija, o ypač disidentinė, naudoja visai naują žodyną, kaip antai: kolegiliajiškumas, ekumenizmas, bendruomenė, patirtis, laisvė, tapatybė, taika, Dievo tauta, karizma, gydymas, augimas, išvadavimas ir 1.1. Tai žodžiai paimti daugiausia iš terapinės psichologijos ir perkelti į religines sferas. Jie išreiškia jauseną, laikyseną, bet ne galvoseną.

Savo knygoje The Logic of Liberty (Laisvės logika) Michael Polanyi įrodinėja, kad modernioji era yra nužymėta destruktyviniu skepticizmu. Šios rūšies skeptikas tiki, kad tiesa, teisingumas ar logiškas protavimas niekam nerūpi. Tie, kurie sakosi esą šioms vertybėms pasišventę, naudojasi tik skambiomis buržuazinėmis frazėmis, kad pridengtų savo tikruosius interesus. Šitoks skepticizmas sujungiamas su moralistiniu tvirtinimu, kad svarbi yra tik viena tiesa — praktinė tiesa, kuri padeda išlaisvinti priespaudos ir skurdo prislėgtą žmoniją. Vadinasi, šiandienos Vakarų mentalitete regime keistą paradoksą: ardantį skepticizmą, susijusį su aistringa socialine sąmone; netikėjimas į žmogaus dvasią, susikabinęs su ekstravagantiškais moraliniais reikalavimais. Tuos pačius simptomus randame ir teologinės minties laukuose. Nūdien dažnai pasijuokiama iš teologinių studijų (tyrinėjimų), ieškančių tiesos tik dėl pačios tiesos. Mat teologinės diskusijos privalo būti praktiškos. Teologiniai pokalbiai esą tik įrankiai, kuriais privaloma naudotis, pavarant pirmyn lyčių, rasių bei ekonominių teisių politiką.

Michael'is Waldstein'as, Harvardo teologijos fakulteto doktorantas, savo patirtį taip išreiškia: "Praktiniai rūpesčiai, kaip moterų teisės ir vargšų Vidurinėje Amerikoje laisvinimas sudaro studijų šerdį. Šitiems dalykams aistringai angažuojamasi... Jis priėjęs išvadą, kad Harvardo teologijos fakultete pragmatinė dvasia yra giliai ir plačiai įdiegta. Svarbu ne tai, kas objektyviai teisinga, bet tai, kas patarnauja tam tikriems moraliniams ir politiniams     tikslams".10 Sakoma, kad daug dėstytojų ir studentų nelabai domisi teologija kaip tokia, bet aistringai metasi į tam tikras aktyvizmo formas. Tokio radikalaus aktyvizmo nėra katalikiškose kunigų seminarijose. Jose jaučiama tik tam tikra maišatis oficialaus Bažnyčios mokymo (magisterium) atžvilgiu.11 Visgi ir katalikų teologijoje traukiamasi nuo vadinamų atitrauktų, spekuliatyvinių klausimų (Trejybė, įsikūnijimas, malonė ir 1.1.) ir vis labiau domimasi konkrečiomis problemomis. Išlaisvinimo teologija yra būdingiausias šios krypties pavyzdys. Reikalaujama taip pat angažavimosi laiko reikalavimams, laukiant, kad teologinės studijos duotų betarpiškų ir apčiuopiamų rezultatų. Norima mat teologiją padaryti reikšminga dabarties žmogui. Vienok toks užmojis gali sutapatinti dalyko tiesą su jo reikšme. Tokiu atveju nukentėtų abi vertybės: tiesa ir reikšmė. Juk tai, kas nėra tiesa, pasidaro žmogui ir nereikšminga.

Nūdien didieji Vakarų pasaulio rūpesčiai yra taika, išlaisvinimas (politinis, ekonominis), socialinis teisingumas ir asmens pilnatvė. Tai konkrečios tiesos, deginančios dabarties problemos. Nuo jų negali nusisukti nė krikščionys. Jei dabarties teologai spekuliatyvinį teologijos sparną išplėtė (papildė) praktine teologija, tai katalikų ganytojai bando savo ganomųjų asmeninį pamaldumą papildyti visuomeniniu angažavimusi. Savo veiklai jie pasirinko sekuliariniam pasauliui rūpimus dalykus. Nūn katalikų vyskupai Amerikoje įtraukė juos į sielovados centrą. 1983 m. jie išleido pastoracinį laišką karo ir taikos reikalu. Jau paruoštas ir antro ganytojiško laiško tikintiesiems projektas ekonomijos ir socialinio teisingumo klausimais. Planuojamas ir trečias laiškas apie moterų būklę visuomenėje ir Bažnyčioje. Jungtinės metodistų Bažnyčios vadai taip pat neatsiliko. Šįmet ir jie paskelbė sielovadinį laišką, pasižadėdami ištreniruoti ir sumobilizuoti metodistus taikai.12 Metodistų vyresnieji įspėja, kad krikščioniško tikėjimo sutapatinimas su kapitalizmu yra netoleruotina stabmeldystė. Beje, tie patys dvasiški vyresnieji, skelbdami pažangos evangeliją, palinksta į socializmą. Iš tiesų krikščionybė visad buvo gundoma atiduoti tai, kas Dievo ciesoriui ir kas ciesoriaus Dievui — suplakti religiją su politine idelogija. Ši vilionė (grėsmė) šiandien tebėra labai reali.

Krikščionys politikos voratinklyje
Regis Dietrich'as Bonhoeffer'is yra pasakęs, kad tie, kurie vengia žemės neranda Dievo. Jie atranda tik savo privatų pasaulį, kuris nėra Dievo pasaulis. Kitais žodžiais — krikščionis, paskendęs tik savo privačiame gyvenime, nėra tikras krikščionis. Juk Dievo pasaulis išsiskleidžia ir visuomeninėmis dimensijomis: ūkine, socialine, politine, kultūrine. Užtat jose reikia ieškoti Dievo, pildant žmogiškąjį pašaukimą visokeriopai kūrybai. Kai sekuliarinis žmogus vengia Dievo, kad galėtų tarnauti žemei (o gal ir sau), tai šiuolaikinis krikščionis metasi į pasaulį, ypač į politinę-socialinę sritį, kad taptų autentišku krikščioniu. Bet kaip tik šiuose užmojuose jis pakliūva į klaidynių ir net prieštarų pinkles. Tiesa, radikalios kaitos laikotarpyje tai beveik neišvengiama išplauka. Dalinai tos sąmaišos priežasčių reikėtų ieškoti plačioje dalykų sąrangoje (objektyvinė plotmė) ir žmogaus motyvuose (subjektyvinė plotmė).

Krikščionybės, taigi ir krikščioniškojo humanizmo esmė, yra įsikūnijęs Dievas — Jėzus. Tai tokia tiesa,dėl kurios negali būti skirtingų nuomonių: arba ją priimame ir tampame krikščionys, arba ją atmetame,ir pasidarome nekrikščionys. Vadinasi, čia negali būti jokių neaiškumų, jokios maišaties, išskyrus asmenines, subjektyvines abejones. Pakliūvame į visai kitonišką būklę, kai iš krikščioniško humanizmo esmės (ontologijos) nusileidžiame į jo istorinę sklaidą (fenomenologiją). Šičia jau susiduriame su įvairiomis krikščionybės išraiškų galimybėmis. Tos galimybės, tarp kitko, yra neišvengiamai susijusios su žmogaus sąmonės vystimusi istorijoje. Šį faktą, pvz., gražiai pailiustruoja Vytautas Kazlauskas, kalbėdamas apie pagrindinių žmogaus teisių sąvokos išsivystimą.13 Vien tik politinėje ir socialinėje srityse krikščioniško humanizmo formuluotei ir įgyvendinimui yra įvairių būdų: socializmas ar kapitalizmas, krikščionių demokratų ar liaudininkų programos, filosofų ar didžiųjų humanistų vizijos. Kol jos respektuoja (teoretiškai ir praktiškai) asmens orumą ir pagrindines žmogaus teises, jos visos yra krikščionybei priimtinos. Ne Bažnyčios kompetencija užgirti ar pasmerkti krašto gerovės pakėlimui ar palaikymui, konkrečiai išdirbtus planus, kaip, pvz., strateginę apsaugos iniciatyvą ar socialinio draudimo reformas. Tokiems klausimams spręsti mokanti Bažnyčia neturi nei specialaus Dievo apreiškimo, nei pavedimo. Tai jau priklauso laiko sąlygų ir pasauliškių kompetencijos padiktuotam sprendimui.

Jei, kaip minėjome, krikščioniško humanizmo esmės klausimu negali būti jokių skirtumų, tai jo konkretūs pavidalai visada buvo skirtingi. Vadinasi, šioje plotmėje, autentiškame humanizme, yra galimas pažiūrų ir veiksmų įvairumas. Beje, toks įvairumas atveria duris įtampai, sankirčiams, nenuoseklumui, prieštaravimams net iškraipoms. Tokias problemas A. Maceina savo knygoje Išlaisvinimo teologija: visuomeninio Bažnyčios įsipareigojimo pavojai (1986) įžvalgiai kelia ir kritiškai vertina. Apie panašias klaidynes ir prieštaras šių dienų Vakarų krikščionys kalba ir Paškaus knyga Asmuo ir laisvė.14 Popiežius Paulius VI enciklikoje Evangelii nuntiandi (evangelijos privalo būti skelbiamos) patvirtina, kad "kai kurie geri krikščionys, stengdamiesi įpareigoti Bažnyčią išlaisvinimo užmačiom, yra dažnai viliojami suvesti jos misiją į laikinus projektus".1 Tai įvykus, nebeliktų ir krikščioniškojo humanizmo. Šiuo tarpu betgi daugiausia rūpesčių kelia įvairūs bandymai krikščionybę suderinti su marksizmu: dialogo ieškojimas ir marksistinės metodologijos savinimasis.

Beje, marksistų ir krikščionių dialogas vyksta gana paradoksaliame kontekste. Už geležinės uždangos, pvz., pokalbis tarp šių grupių tegalimas tik toks, kaip pokalbis tarp kalinio ir kalėjimo prižiūrėtojo. Šiuo atveju kalinys yra krikščionis. Antra vertus, sunku būtų vesti dialogą Šiaurės Amerikoje, nes čia tėra labai mažai tikrų marksistų, o patys krikščionys teturi labai paviršutinišką marksizmo supratimą. Tuo tarpu marksizmo žinovai primena, kad šiandien marksistinis socializmas jau yra miręs. Marksistinės teorijos mirtį patvirtina jo bankrotas praktikoje. Jis palaikomas ir plečiamas tik jėga. Vakaruose gi komunistų partijos mažėja narių ir už jas balsuojančių žmonių skaičiumi.16 Šiandienos darbininkai labiau domisi automobiliais ir namais negu kūjais ir pjautuvais. Iš tikrųjų ir krikščionys nepritaria komunistinei sistemai. Net ir politiškai apykvailių krikščionių sektoriuose menkai žavimasi Sovietų Sąjunga, Kinija ar Kuba. Vis dėlto nemažai krikščionių inteligentų prisiima marksistinę metodiką — marksistinę analizę pasaulio vyksmui paaiškinti. Ja pasinaudodami, jie tikisi pasitarnausią krikščionybės misijai. Štai kaip tik šioje vietoje ir patenkama į pinkles.


Lietuvių jaunimas birželio 28 dieną šoka Šv. Petro aikštėje

Dažnai krikščionys neatidžiai marksizmą vertina. Jie mano galį pasirinkti "analitinių įrankių" iš marksistinės metodikos ryšulio, nepastebėdami jame jau įpakuotos programos. Juk visada pasirinktieji įrankiai (metodika) padiktuoja projekto apimtį. Tyrinėjimuose naudojamas metodas apsprendžia jų padarinius. Taigi ir marksistinė pasaulio analizė savyje turi atsakymus: teoretinį išaiškinimą (klasių kova, išnaudojimas ir 1.1.) ir praktines gaires veikimui. Taigi, nežiūrint kas analizę naudotų,— marksistai ar išlaisvinimo teologaiji moko, kad niekas negali būti pakeista, nebent visa yra keičiama revoliucine laisvinimo praktika. Marksistinė analizė matuoja religiją ir net pačią tiesą pagal tai, kiek jos padeda kovoje už naują žmogų, naujoje visuomenėje. Vadinasi, marksistinei analizei įsisėdus j balną, išlaisvinimo žirgas pasileis marksizmo link. Mat išaiškinti reiškia kontroliuoti. Pagaliau krikščionys ir marksistai turi suprasti, kad kai kurios tiesos negali būti išverstos į kitą kalbą (marksistinę ar krikščionišką) jų neišdavus. Štai čia ir slypi pavojus išlaisvinimo teologams, besinaudojantiems marksistiniais įrankiais — išduoti krikščioniškas tiesas.

Tiesa, krikščionybės pastangos asimiliuoti kurio nors amžiaus filosofiją, kultūrą ar ideologiją nėra nei naujos, nei jos buvo visad sėkmingos. Ne kartą tikintieji šaukėsi Šventraščio autoriteto, kad sankcionavus jų mėgstamas politines angažuotes. Pvz., kai kurie vokiečių krikščionys tarėsi Šventraštyje suradę "istorinę dialektiką", pagrindžiančią nacionalsocializmo egzistenciją. Kai kurie sumanūs mąstytojai, pilni gerų norų, ieškojo Trečiajam Reichui religinio įteisinimo. Įžymiausias tarp jų buvo Emmanuel'is Hirsch'as.17 Istorija juos nedviprasmiškai pasmerkė. Vienok Hirsch'o ir jo kolegų užmojus nebuvo vienkartinis įvykis krikščionybės istorijoje. Paskutiniais laikais Dievo valia buvo tapatinama su 'amerikoniško gyvenimo būdu', su bolševizmu, maoizmu, sandani-





 
Kaip žinome, kun. Curran'ui, moralinės teologijos profesoriui Amerikos katalikų universitete, buvo atšaukta teisė mokyti teologiją pontifikaliniame universitete. Mat jo dėstomos pažiūros lytinėje etikoje nesutiko su Katalikų Bažnyčios mokymu, (kun. Curran'as per eilę metų prašomas nesutiko savo nuomonės keisti). Iš Seattle arkivyskupo Hunthausen'o buvo atimta eilė svarbių pareigų, kurias sudarė priežiūra bei rūpestis liturgija, arkivyskupijos tribunolu, seminarijomis bei klierikais, iškunigiais ir moralinėmis problemomis. Konferencijoje, pavadintoje, "Moterys Bažnyčioje", dalyvavo apie pustrečio tūkstančio žmonių. Iš jų apie 80% katalikių vienuolių. Spaudos pranešimu, ji buvusi plokščia mintimi, bet turtinga jausmais: entuziazmu ir pykčiu. Žinia, šie įvykiai patys savyje nėra reikšmingi. Reikšminga tik jų iššaukta reakcija. Jie parodo požemines laiko dvasios sroves, formuojančias katalikų galvoseną, jauseną ir elgseną.

Siame krašte beveik išimtinai, pasipriešinimas hierarchijos mokymui grindžiamas konstitucijos garantuota žodžio ir minties laisve (pilietinėmis žmogaus teisėmis). Kai kurios aktyvistų grupės žengia kiek toliau. Pvz., katalikiškos, tiksliau vienuoliškos feministės kunigystės šventimų reikalauja pagrindinių žmogaus teisių principu. Tiesa pasakius, kunigystė nėra prigimties teisė, bet paties Kristaus dovana — pašaukimas. Juk vien tik sociologiškai žiūrint, kiekviena organizacija ar draugija turi teisę nustatyti jai priklausymo sąlygas. O jos narių žodžio laisvės varžymas priklausys nuo jų kalbos ryšio su organizacijos struktūra ir jos paskirtimi (biznio, valstybės apsaugos organizacijos ir 1.1.). Bažnyčia gi yra daugiau negu regimas žmonių sambūris. Ji yra Kristaus įsteigta, hierarchiškai sutvarkyta bendruomenė. Vadinasi, jei kas nori jai priklausyti (laisvas pasirinkimas), privalo paklusti Kristaus įgaliotiems mokytojams — popiežiui ir vyskupams. Valia ir protas turi ypač paklusti autoritetingam popiežiaus mokymui, net jei jis nekalba 'ex cathedra'. (Bažnyčios konstitucija nr. 25).

Vatikanui priekaištaujama, kad, pašalinant kun. Curran'ą iš teologijos fakulteto, buvo pažeistas akademinės laisvės principas. Smerkiamas popiežius, kad jis, apribodamas arkivyskupo Hunthausen'o jurisdikciją, panaudojęs per stiprią lazdą. Pirmuoju atveju pamirštama, kad teologija nėra mokslas, o Bažnyčia — ne universitetas. Tikėjimas neateina iš laboratorijų ar fakulteto katedrų. Bažnyčios mokymas yra Šv. Dvasios įkvėptas ir jos lydimas. Leisti gi popiežiškame universitete dėstyti teorijas prieštaraujančias hierarchijos mokymui reikštų veikti prieš Šv. Dvasią. Antruoju atveju prisimintina, kad vyskupų galios naudojimą "galiausiai tvarko aukščiausioji bažnytinė valdžia ir, žiūrėdama Bažnyčios arba visų tikinčiųjų naudos, gali atitinkamai apibrėžti" (Bažnyčios konstitucija nr. 27). Pagal spaudos pranešimus atrodo, kad "laisvai plaukiojanti katalikybė" Seattle diocezijoje buvo praradusį vairą.

Šiomis dienomis Amerikoje būti 'suaugusiu' reiškia nesileisti, kad kas tau nurodinėtų, ką galvoti, į ką tikėti ir ką daryti. Šitoks "subrendimas" nesvetimas ir katalikams. Jo geroka dozė išsiliejo, reaguojant į aukščiau suminėtus įvykius. Štai katalikų savaitraštis, N .C. Reporter savo vedamajame Joną Paulių II pavadino didžiausiu valdžiotroška, kokio popiežių istorijoje nėra buvę. Dabartinis popiežius neatsakąs Vakarų Bažnyčios poreikiams, nesuprantąs nei Amerikos demokratinių tendencijų, nei jos labiausiai pasaulyje išlaisvintos visuomenės.21 O kardinolą Ratzinger'į, Tikėjimo kongregacijos prefektą ir tarptautinio masto teologą, palygino su nuovados viršininku. Maža to, tas pats savaitraštis ištisą laikraščio laidą paskyrė atsiliepimams, kritikuojantiems Vatikaną. Dvasine branda nepasižymėjo nė moterų suvažiavimas Washingtone. Buvo, pvz., įsileista tik paskaitininkės, išpažįstančios feministinę ideologiją (nesutapatinti su kova už lygias moterų teises). Moterų sąjungos už šventimus organizuotos šv. mišios pradėtos plakatais prieš vyriškąją hierarchiją. Dalyvėms buvo įsakyta "konsekruoti" duoną ir vyną drauge su celebrantu.

Aprašytieji pavyzdžiai išryškina, tarp kitų dalykų, vieną katalikybei žalingą polinkį: apie Bažnyčią kalbėti politinėmis kategorijomis. Tokiu būdu užtamsinami jo dieviškieji elementai. Kartais jie naudojami kaip priemonės ideologijoms (socialinėm ar feministinėm) propaguoti ar klaidingai suprastai savipildai siekti. Visa tai silpnina katalikybės identitetą. Kaip minėjome, panašų poveikį sukelia ir disidentinė teologija, liberalios liturginės praktikos, pasauliečių kunigystės pabrėžimas, kai nuvertinama hierarchinė kunigystė, ekumeninis sąjūdis, kai neakcentuojamas katalikybės savitumas, išplitimas pasauliečių tarnybos liturgijoje ir kiti veiksniai. Tarp kitko pasaulietiško kulto tarnų gausa 'už grotelių' (jų jau nebėra) ne tik temdo kunigo vaidmenį, bet žaloja ir patį pasauliečių apaštalavimą. Juk svarbiausias pasauliečių apaštalavimo uždavinys nėra tarnauti prie altoriaus, bet liudyti krikščionybę už bažnyčios sienų. Kaip tik ten, už šventovės mūrų, katalikų elgsena plaukia su aplinkos srove. Šį klausimą paliesime atskiru skyreliu.

Vytautas Kašubą: Marija Karalienė (gipsas). Statula Brooklyno pranciškonų vienuolyno koplyčioje. Nuotrauka V. Maželio
Popiežius 1987 metus paskelbė Marijos Metais

Krikščioniškoji ar sekuliaristinė moralė?
Šiandieninę Vakarų laiko dvasią pavadinome terapine, nes be kitų apraiškų, jos kalba ir ja išreiškiami siekiai yra pasiskolinti iš terapijos žodyno. Terapijos procesas beveik išskirtinai pabrėžia individo poreikius, norus, užmojus, interesus, jausmus. Jos tikslai ribojasi individo gerove, gera savijauta, sveikata bei savojo 'aš' išsiskleidimu. Net angažavimasis kitiems ar bendruomenei vertinamas asmeniško pasitenkinimo šviesoje. Pažinime individo jausmai padaromi beveik išimtinu tiesos kriterijum. Terapinė laikysena perkelta j kultūrą sunkiai supranta ir menkai vertina asmens pasiaukojimą ar savimaršą. Juk ji savajam (individo) 'aš' skiria pirmą vietą. Todėl ir dora, kuri remiasi altruistinėmis vertybėmis, aplinkos žmogui darosi nepriimtina. Malonumų kultūros vaikas reikalauja jausminės ekstazės, pabėgimo nuo tikrovės bet kokia kaina, nors ir cheminėm priemonėm. Apskritai Siaurinės Amerikos moraliniame klimate pastebimi šie bruožai: trūkumas asmeninės nuodėmės pajautimo, situacinės etikos vyravimas, nepasitikėjimas autoritetu ir egocentrinis individualizmas. Iš tiesų savuose interesuose bei patogumuose paskendusi visuomenė palieka aiškius pėdsakus viešame ir krikščionių gyvenime.

Žinomas evangelikų teologas Carl Henry, kalbėdamas apie Amerikos viešąją moralę, pastebi: "Aš manau, kad mes gyvename dešimtmetyje, kuriame Dievas galėtų gąsdinti savo bauginančiu paradidoai (aš jus apleisiu, paliksiu... Rom 1, 24 - 32) Ameriką, besiginančią savo didybe. Milijonas kas metą nužudomų negimusių gyvybių; apgalvotas bėgimas iš monogamiškos šeimos; sangulvimo, homoseksualystės ir kitų lytinių iškrypimų normalizavimas; planuotas nuolaidžiavimas savo silpnybėms šeimos ir visuomeninių reikalų sąskaiton. Visa tai pavaizduoja didelį šuolį į moralinį išsigimimą... "22 Prileiskime, kad teologas bus linkęs moralizuoti, pamokslauti, perdėti gal net gąsdinti. Psichologas šiuo atveju turėtų būti 'šaltesnis' visuomenės apraiškų stebėtojas bei aprašytojas. Taigi, leiskime žinomam psichologui ir autoriui Eugene Kennedy šiuo klausimu prabilti. Jis gi mūsų laikus vadina apgaulės amžiumi. "Išgarbintame apiplėšimo amžiuje ", sako jis, "yra taip lengva pasisavinti tai, kas mums nepriklauso; negerbti nuosavybės, į kurią mes neturime teisės; apgaudinėti ir tokį elgesį laikyti gudriu... Labiausiai klastinga betgi yra — kito asmens nuosavybės pasisavinimo klaidingas pateisinimas (racionalizacija). Tokia laikysena taip lengvabūdiškai pasidarė pasiturinčios Amerikos galvosenos dalimi".23 Galima sakyti, gyvename tarsi kokiam protoplazmos pasaulyje, kuriame individai gali plūduriuoti visą savo gyvenimą be moralinės atsakomybės, nekreipdami dėmesio į kitų žmonių gerovę. Beje, žmogaus gyvenimas, "kuris mėgina išsilaisvinti iš moralinių vertybių, subyra kaip senstanti žvaigždė".24

Šiandienos egoistinis klimatas paveikia visas gyvenimo sritis. Net mokslo institucijos nūdien ruošia specialistus, bet drauge ir mokytus savanaudžius.

Pvz., anketų surinktos žinios rodo, kad 18 - 25 m. amžiaus grupės stipriausia aistra yra pinigai.25 Alexander Astin'as, tyrimų instituto direktorius Kalifornijos universitete, kasmet apklausinėja apie ketvirtį milijono pirmamečių studentų. Tuo būdu jis sužinojo jaunus žmones esant "mažiau suinteresuotais altruizmu bei pagalba visuomenei. Jie labiau rūpinasi kaip užsidirbti pinigų, įsigyti valdžios ir statusą visuomenėje, negu jų amžiaus kartos praeityje".26 Spėjama, kad 'baltakalnieriai' nusikaltėliai kasmet nusuka daugiau kaip 200 milijardų dolerių. Net ir Vakarų šnipai išduoda savo kraštus jau nebe ideologijos skatinami (pvz., Bosenberg'ai), bet pasipinigavimo tikslais.

Narcisistinė kultūra greičiausiai paveikia jaunąją kartą. Statistikos rodo, kad 85% normalių paauglių Amerikoje beveik visą laiką jaučiasi laimingi. Vis dėlto ta laimė turi kitą atspalvį kaip prieš du dešimtmečius. Anuomet jaunuoliai labiau pasitikėjo savimi ir kitais; jautė daugiau meilės savo šeimoms; labiau sugebėjo kontroliuoti savo jausmus ir impulsus. Šiuo metu jaunimas yra mažiau psichologiškai saugus, labiau susirūpinęs savo fizine išvaizda, lengviau pažeidžiamas ir turi žemesnius etinius standartus. Vienas iš penkių paauglių yra jausmiškai tuščias ir beveik visada pasimetęs...27 Kokios bebūtų šitokios savijautos priežastys, ji nėra skurdo išdava. Sakysime, šiaurinės Chicagos paežerės juosta yra laikoma viena iš turtingiausių krašto zonų. Ironiškai psichės gydytojams ta zona yra žinoma kaip 'savižudybės juosta'. Taigi malonumus mylinti kultūra neturi nieko jaunimui pasiūlyti, kas įprasmintų jo gyvenimą.

Šiandien didžia dalimi katalikų dvasinė ir moralinė elgsena yra stipriau veikiama kultūrinės aplinkos kaip Bažnyčios. Jie ima labiau ir labiau moralinius principus skolintis tiesiai iš juos supančios visuomenės, nesinaudodami Bažnyčios kritiškuoju 'filtru'. Todėl ir katalikų moralinės pažiūros nieku nebesiskiria nuo jų bendrataučių. Šia išvadą patvirtina, pvz., skirybų statistikos. George Gallup jr. pastebėjo, kad bažnyčios lankymas mažai tedaro skirtumo žmonių etinėse pažiūrose ir elgesyje sekančiais atvejais: melavime, apgaudinėjime, vagiliavime ir vagysčių darbovietėse toleravime (nepranešinėjime). Taip pat rasta, kad 18 - 29 m. katalikų grupėje socialinė užuojauta bei interesas socialiniu teisingumu mažėja, didėjant akademiniam išsilavinimui.28 Atrodo tarytum žemės druska būtų nustojusi sūrumo. Anaiptol. Dar jos apsčiai pasirodo naujuose induose. Gimsta nauja krikščionių rūšis.

Senoji karta linksta jaunuosius laikyti neatsakomingais, nedrausmingais, nusiangažavusiais, nea-tidžiais Dievui, skeptiškais Bažnyčiai, be doktrinos ir pasišventimo. Iš tikrųjų sociologų tyrimai visa tai patvirtina. Bet paskutiniu metu vis daugiau ir daugiau jaunų žmonių pradeda ieškoti Dievo. Daugelis mat pavargo nuo laisvės be krypties ir be turinio; suabejojo savilaida be angažavimosi. Jei jie priešinasi suaugusių religijai ir jų religinėms praktikoms, tai tik dėlto, kad jie nenori priklausyti tam, kas jiems atrodo taip siaura, nejkvepiančio, varžančio, mirštančio. Veikiausiai G. K. Chestertonas buvo teisingas, tvirtindamas, kad "tikėjimas turi geresnį pasisekimą jaunų — ne senų žmonių tarpe".29 Verti dėmesio Andrew Greeley's pastebėjimai apie naująjį katalikų tipą. Jo spėjimu, šio dešimtmečio katalikai "greičiausiai galvos apie Dievą kaip apie moterį ir mylimąjį ir apie dangų kaip veiklos ir malonumų gyvenimą... Si nauja Dievo ir gyvenimo vizija padarys naują kartą atviresne bažnytinėms karjeroms (? A.P.), labiau socialiniai užsiangažavusia...formalesne maldose labiau susirūpinusia rasiniu teisingumu ir asmeniškai pamaldesne".30 Greeley primena, kad jaunieji pova-tikaniniai katalikai nepaklus Bažnyčios lytinės dorovės mokslui, popiežiaus neklaidingumo dogmai ir kitoms institucinės religijos apraiškoms. Tiesa, jų asmeniškas pamaldumas gali sunykti alienacijos periode, bet kiti religiniai jausmai pasiliksią nepasikeitę.

Jaunieji katalikai stato kitokius uždavinius auklėtojams ir religijos mokytojams. Savo mokinių šilto, draugiško ir mylinčio Dievo įlgesį auklėtojai privalės papildyti begaliniai švento, visagalinčio Viešpaties, Kūrėjo įvaizdžiu. Kitaip sakant, jausmingą religinį ilgesį įdėti į mąstančio proto rėmus. Reikės jaunuosius įsąmoninti, kad meilė stato reikalavimus. Juos stato ir dieviškoji Meilė. Kristaus mokinystė reikalauja aukos. Jo draugystė negalima be kryžiaus. Jei šv. mišių apeigos jauniesiems atrodo nuobodžiai monotoniškos, tai toks dažniausiai yra ir visas žmogaus gyvenimas. Pvz., mokslinimasis, moksliniai tyrinėjimai, visas reguliarus, kasdieninis gyvenimas dažnai yra nuobodus, skausmingas, reikalaujantis pastangų. Apskritai, kad žmogaus gyvenimas būtų vertas, reikia nusistatyti lojalumo tvarką, t.y. laisvai prisiimti atsakomybę tam, su kuo norima būti susirišus. Žmogaus būvis be prisiimtų ir ištikimai pildomų įsipareigojimų yra chaotiškas, bergždžias ir beprasmis. Žinia, jaunosios kartos sugebės gyvenimo tikrovę pažinti; galės išmokti jos reikalavimams atsakyti. Jaunimui netrūksta idealizmo. Visa nelaimė tik, kad tas jų idealizmas per anksti užgniaužiamas aplinkos juslinio klimato.31 Kaip tik šiame visuomenės ruože krikščionybės ir terapinės kultūros sankirčiai pasireiškia visu aštrumu. Bet šio klausimo svarstymas jau išeitų iš temos ribų.

Baigiamosios pastabos
Aprašydami šiandieninio mentaliteto įtaką Vakarų krikščionybei, apsiribojome tik keliais tos įtakos laukais: teologija, katalikybės tapatybe, sociopoliti-ka, morale ir Bažnyčios mokomuoju autoritetu. Aprašytieji reiškiniai yra tik simptomai, nurodantys ligos ar kaitos krizę. Manoma, kad tos krizės giliausios šaknys paeina iš epistemologinio klausimo: kas yra tiesa ir kaip ją pažįstame?

Tradicinės filosofijos šviesoje tiesa yra galvojančio proto atitikimas tikrovei. Išvada: pažinimas tada būtų išorinės tikrovės vidinė kopija, reduplikacija. Mokyti reikštų turimas galvoje kopijas (žinias) perduoti kitam, mokiniui. Vadinasi, mokytojas turi tiesą ir ją mokiniui perduoda. Panašiai kalbant, Bažnyčia turi iš Dievo gautą apreiškimą; jį saugo, interpretuoja ir nesužalotą žmonėms perduoda. Tikintiesiems (mokiniams) belieka tik tą Apreiškimo lobį (tiesą) iš Bažnyčios autoriteto (mokytojo) perimti ir pasisavinti.

Naujosios, vadinamos evoliucinės epistemologijos perspektyvoje į tiesą žiūrima kaip į sąmonės horizonto išplėtimą. Tiesa, pirmiausia yra sąmonės ypatybė ir tik paskui ji veda į atitikmenį su tikrovės dalykais. Taigi, jei tiesa yra sąmonės išskleidimas, tuomet ir mokymas jau nebėra turimos tiesos perdavimas, bet aktyvus dalyvavimas tiesos atskleidime. Todėl geriausi mokytojai būtų tie, kurie iššauktų kituose daugiau tiesos negu jos patys turi (žino). Šioje sampratoje tiesa yra priemonė savajai asmenybei kurti bei išskleisti. Maslow'o žodžiais — savęs aktualizavimui (self-actualization). Šia prasme, savęs realizacijos, arba pilnutinės asmenybės išsiugdymo sąvoka, įeina į Bažnyčios nusakytą natūralaus įstatymo sampratą. Pagal ją savęs realizavimo pavidalai, apimantys visą žmogų, veda į pilnutinį žmoniškumą. Asmeniui žala padaroma tik tada, kai, sekant terapinį mentalitetą (ne terapinę psichologiją), aktualizuojamos tik biologinės ir/ar juslinės žmogaus dimensijos.

Vadinasi, jei tiesa yra sąmonės išskleidimas, o mokymas tam išskleidimui vadovavimas, tuomet ir Bažnyčios autoriteto reikia ieškoti vadovavime. Jos uždavinys būtų ne tiesą kokioje nors formoje perduoti, bet tiesą tikinčiajame ugdyti. Bažnyčia juk turi misiją, o ne pranešimą. Jos misija įima tiesą, doktriną ir mokymą, bet taipgi Bažnyčia yra gyvas Kristaus kūnas. O Kristus nebuvo Dievo pasiuntinys, bet paties Dievo apsireiškimas. Lygiai ir Bažnyčia neperduoda žinias iš Dievo, bet parodo jį jo realioje prezencijoje žmonių tarpe. Kitais žodžiais — Bažnyčia neturi žinių iš Dievo, nes ji pati yra žinia iš Dievo. Ji parodo (pareiškia) gyvą Dievo realybe savo pačios vidinio gyvenimo tikrovėje. Galbūt šia kryptimi einant, reikėtų iš naujo permąstyti Bažnyčios mokomąjį autoritetą, kad jis turėtų tikrą ryšį su šiandienine žmogaus situacija.

Šiandieniniame krikščionių gyvenime pastebimas kitas būdingas reiškinys — sumenkęs sakralinės tikrovės pajautimas. Apie Dievą, pvz., pradėta mąstyti socialinėmis kategorijomis, laikant Jį kažkokiu tai aukščiausiu, geru vaikinu (good Guy). Su Dievu imta elgtis per daug laisvai, per daug nerūpestingai. Pamiršta, kad Jis yra ir galingas teisėjas, kurio teisme žmogui reikės pasirodyti. Mįslingoji Dievo didybė sunkiai bepaliečia geros savijautos beieškančią sielą. Pastebimas ir sakramentalinės paslapties sulėkštinimas pačioje tikėjimo širdyje — Eucharistijoje. Tai įvyko, pradėjus šv. mišias traktuoti kaip paskutinės vakarienės prisiminimo puotą, o ne kaip sakramentalinį Kristaus aukos atnaujinimą. Dalyvavimas puotoje, laužant duoną (priimant komuniją) virto plokščiu įpročiu. Prie Eucharistijos nuvertinimo prisidėjo ir pastangos atskirti ją nuo hierarchinės kunigystės bei perdėtas šv. mišių pabrėžimas sielovadoje, atmetus kitus individualius ar bendrus Dievo garbinimo būdus (kryžiaus kelius, šv. sakramento garbinimą, rožančių ir t.t.). Siandienjukšv. mišios laikomas kada reikia ir kada nereikia, kur reikia ir kur nereikia. Liturgijos (jei ne paties tikėjimo) sekuliarizavimo polinkis pastebimas ir pamoksluose. Sakysime, liturginis leidinys, Celebration, skirtas kunigams (June 1, 1986), Dievo kūno šventei paruoštoje homilijoje išimtinai tekalba tik apie "duonos ir vyno evangeliją" — badaujančių maitinimą pasaulyje. Tuo tarpu šiandiena reikalauja ne suplokštintos liturgijos ir homilijų, bet susilietimo su sakraline tikrove per viešąjį garbinimą, kuris ženklintų Amžinojo esimą.

Poslinkis į sekuliarizaciją prasikiša ir krikščionių misijose. Kardinolas JosefTemko, misijų kongregacijos galva, įspėjo, kad misininkams, besinaudojantiems išlaisvinimo teologija, gresia pavojus Bažnyčios misijas paversti socialinio vystymosi programomis (N.C. Register, Nov. 2, 1986). Antai misininkų dalies Filipinuose išleistame atsišaukime Amerikos krikščionių vadams prašoma daryti spaudimą, kad Amerikos valdžia sustabdytų karinę paramą Filipinam. Atsišaukimas aiškina, kad komunistų sukilėliai (NPA) kovoja už laisvę, demokratiją ir filipiniečių tautą. Jėzuitai atskiru raštu nuo šio atsišaukimo atsiribojo. Ta pati supolitinto apaštalavimo linija eina ir per Pietų Amerikos žemyną. Taikos liudytojai (WFP), pvz., aštriai pasmerkė prezidento Reagan'o politika Nikaragvoje, tvirtindami ten esant pilną religijos laisvę ir demokratiją. Daugiau kaip 50% atsišaukimą pasirašiusiųjų buvo katalikai. Iš jų daugumą sudarė vienuolės. (Atrodytų, kad stipriausia sandanistams parama Jungtinėse Valstijose ateina iš vienuolijų). Tuo tarpu kardinolai John O'Connor ir Bernard Law išreiškė solidarumą Nikaragvos kardinolui Obando y Bravo ir visai Bažnyčiai jo šalyje. Religijos ir visuomenės centro direktorius Richard J. Neuhaus daro tokią išvadą: "Amerikos religiniai vadai yra pasidalinę tarp tų, kurie smerkia, ir tų kurie pritaria (mažiausiai pateisina) keliui į stalinizmą".32 Šitokia krikščionių vadų laikysena aiškinama defetistiško intelektualų sparno įtaka religinėms bendruomenėms Amerikoje.33

Kėlėme terapinės kultūros pavojus krikščionybei. Nepamirštini vis dėlto ir jos teigiami poveikiai. Institucinių  struktūrų  sudemokratinimas,   pvz., davė laisvę teologinei spekuliacijai ir Katalikų Bažnyčioje. Rūpestis žmogaus gerove pažadino socialinę sąmonę ir interesą žmogaus teisėms ir krikščionių bažnyčiose. Dvasiniame ugdyme imta stipriau pabrėžti vidinę motivaciją negu išorines pratybas. Sustiprėjo ir pagausėjo kontempliatyvi malda pasauliečių tarpe. Psichologijos (ypač terapinės) įžvalgos plačiai naudojamos emociniam sutrikimui gydyti bei asmenybės augimui skatinti. Sumažėjo, jei neišnyko, sankirtis tarp katalikų ir kitų krikščionių grupių. Pasauliečiai ima jungtis į evangelizacijos akciją. Tai vis "žemės druskos" žiupsneliai, žadantys pasūdyti dabarties kultūrą. Šioje vietoje vertėtų prisiminti G. K. Chesterton'o žodžius: "Mažiausiai penkis kartus: su Arijum ir Albigenų herezijomis, Volteru ir Darvinu tikėjimas, iš visko sprendžiant, išėjo šunims šėko pjauti. Bet kiekviename iš tų atvejų šuo buvo tas, kuris mirė".34 Ir šiuo šeštuoju atveju mirs šuo, ne tikėjimas.

Išnašos
1.    Zr. Antanas Paškus, Asmuo ir laisvė, Chicago: Draugas, 1984, p. 64 - 82; "Terapinės kultūros įtaka katalikybei", Aidai, 1985, nr. 6, p. 341 - 354.

2.    Bernard J. F. Lonergan, Revolution in Catholic Theology, sudėtiniame veikale. Red. George Devine, A World More Human, a Church More Christian, New York: Alba House, 1973, p. 130.

3.    Zr. Kęstutis Trimakas, "Krikščioniškas humanizmas ir psichologija: dėl jų autentiškumo", Draugas, 1986 m. balandžio mėn. 5 d.

4.    Todėl pilnai suprantama, kad Trimako apklausinėti psichologai nieko ir nežinojo apie 'psichologinio žmogaus' modelį. Jie nieko negirdėjo ir apie žymų sociologą Rieff ą. Šiandieniniai psichologai yra siauri savos srities specialistai. Gretimos mokslų šakos bei jų metodai labai dažnai jiems yra terra ignota. Be kita ko, amerikiečių psichologijos žurnalas Psychology Today (1982 m. gegužės nr.) visiškai nekalba apie psichologinį žmogų, kaip klaidingai Trimakas tvirtina, bet apie psichologijos mokslo šakų būklę ir pažangą nūdienoje: apie "the most significant work in psychology over the last decade and a half'. Taip pat ir II Vatikano Bažnyčios suvažiavimo tėvai kalba apie psichologijos atradimų panaudojimą pastoracijoje, bet ne apie 'psichologinį' žmogų.

5.    Sandra Scarr, "Making Facts and Fables for our Times", American Psychologist, May 1985, p. 500.

6.    Ten pat, p. 500.

7.    Plačiau šiuo klausimu žr. Thomas E. Schacht, "DSM — III and the Politics of Truth", American Psychologist, May 1985, p. 513 - 521.

8.    Thomas J.J. Altizer ir William Hamilton, Radical Theology and the Death of God, New York: Bobbs Merril, 1966, p. 15. 9. Žr. Henlee H. Barnette, The Netv Theology and Morality, Philadelphia: The VVestminster Press, 1967, p. 28.

10.    The Religion and Society Report, July 1986, p. 7.

11.    Žr. "Seminaries in U.S. Get a High Grade", The Netv York Times, October 5, 1986.

12.    Žr. Christian Century, May 14, 1986.

13.    Vytautas Kazlauskas, "Bažnyčia ir pagrindinės žmogaus teisės". / Laisvę, rugsėjis, p. 42 - 50.    22.

14.    K. Trimakas savo straipsnelyje "Krikščioniškas humanizmas ir psichologija: dėl jų autentiškumo" 23. (Draugas, 1986. IV. 5) sumaišė ontologines ir fenomenologines plotmes. Jis taip pat nepastebėjo skir- 24. tumo tarp tikrojo ir tariamojo (klaidingo) krikščio- 25. niško humanizmo apraiškų. Atrodo, kad mūsų "aky- 26. lusis" skaitytojas, skaitydamas ne tai, kas parašyta,
bet tai, kas neparašyta, išgirdo įvairių preliudų ar 27. šlagerių ir, juos priskyręs autoriui, ėmė išsijuosęs kritikuoti.

15.    Evangelization in the Modern World. A Summary 28. of the Apostolic Exortation of Pope Paul VI, USCC, 1981 nr. 32.

16.    Prieš 10 m., pvz., Italijos komunistų partija turėjo 29. 2 milijonus narių. Šiandien jų skaičius nukrito iki 1.65 milijono. Prancūzijoje parlamento rinkimuose 30. 'raudonoje juostoje' apie Paryžių komunistai surinkdavo 20% balsų. Pernai (1986 m. kovo mėn.) tegavo 31. tik 9.8% balsų. Išimtis tėra tik portugalų komunistų partija.

17.    Zr. Robert Ericksen, Theologians under Hitler, New Haven, Ct: Yale University Press, 1985.

18.    Zr. Christian Century, May 14, 1986.

19.    Žr. Our Sunday Visitor, October 5, 1986, p. 23. 32.

20.    Savo laiku Edvard'as Schillebeeckx'as, O.P., įrodinėjo (Ministry: A Case of Change), kad tam tikro- 33. se sąlygose pasaulietis, kaip ekstraordinarinis sakramentų teikėjas, galįs laikyti šv. mišias. Tikėjimo ir doktrinos kongregacijai nurodžius, kad tokia jo tezė prieštarauja Bažnyčios mokslui apie kunigystę, Schillebeeckx'as savo tezės atsisakė. Vėlesnėje knygoje {The Church with a Human Face: A Netv and Expanded Theology of Ministry, 1985) Schille-beeckx'as įvedė naują teoriją — ketvirtuosius šventimus. Kardinolo Joseph Ratzinger'io buvo jam priminta, kad ir ši tezė susilpnina apaštališką įpėdinystę kunigystės šventimuose. Tačiau jam leidžiama galvoti skirtingai tol, kol jis savo pažiūrų nepropaguoja.

21.    "Istorijoje labiausiai mokytos" visuomenės 20% žmonių nepajėgia skaityti 8-to skyriaus lygyje. Tiesa, katalikai, baigę kolegijas, yra kiek susipažinę su visuomeninių mokslų teorijomis, bet jie nežino net pagrindinių Bažnyčios tiesų. Jie katalikų kolegijose išmoko tik abejoti tikėjimu. Didelis studentų skaičius jau net nebegalvoja katalikiškai. (Zr. N. C. Register, August 24, 1986). Tarp kitko, šiandien pasirodo ir kitokio beraštiškumo pavidalai pas kolegijas baigusius. Tai nesugebėjimas logiškai samprotauti, naudojant bendruosius principus sprendimuose ir situacijos analizėje. Toks trūkumas ypač prasikiša moraliniuose sprendimuose. Apie Vatikano kritiką žr. N .C .Reporter, Sept. 19,1986, p. 12.

22.    Carl Henry, "On Sinful America", Christianity Today, April 18, 1986.

23.    Eugene Kennedy, A Sense of Life, a Sense of Sin, Garden City, N.Y.: Doubleday, 1975, p. 143.

24.    Ten pat, p. 64.

25.    Žr. Psychology today, May, 1981.

26.    U. S. News and World Report, December 9, 1985. p. 55.

27.    Žr. Daniel Offer, Eric Ostrov and Kenneth I. Howard, The Adolescent: A Psychological Self-Portrait, New York: Basic Books, 1981.

28.    Žr. David C. Leege, "Background: the Notre Dame Study of Catholic Parish Life". Neu> Catholic World, Nov. - December, 1985, p. 252.

29.    G. K. Chesterton, The Everlasting Man, Garden City, N.Y.: Doubleday, 1955, p. 260.

30.    Andrew Greeley, "A Post-Vatican II New Breed?" America, June 28, 1980, p. 537.

31.    New York'o miesto gimnazijose (ne visose) dalinamos mokiniams priemonės prieš "pastojimą". Tokia praktika veda į lytinį palaidumą, sugriaudama vertybinį auklėjimo pagrindą. Susilaikymas gi yra vertybių sistemos vienas iš pagrindinių elementų. Idealizmas išsiskleidžia ten, kur yra susitvardymas.

32.    The Religion and Society Report, October, 1986, p. 7.

33.    Greičiausiai ta įtaka ateina iš kitos spalvos intelektualų. Štai šiame krašte priskaičiuojama apie 600,000 akademikų. Iš jų apie 35,000 laiko save kairiaisiais radikalais. Didžiausią radikalų dėstytojų procentą randame humanitariniuose fakultetuose ir visuomeniniuose moksluose. Pvz., filosofijos dėstytojų tarpe jų esama 21.7%, o sociologų net 37%. Kuo didesnio prestižo universitetai ar kolegijos, tuo didesnis procentas juose ir radikalų. Radikalios kairės žurnalai palaiko radikalių dėstytojų karjeras, duodami progos į juos rašyti. Labiausiai radikalios kairės yra persunktos antropologų, sociologų ir istorikų sąjungos. Apskritai kairiųjų akademikų tikslas yra suformuoti marksistinę inteligentiją ateities kovai. O tas ateities kovos tikslas yra "sukurti marksistinę kultūrą šiame krašte". (Frederic Jameson, Commentary, October 1986, p. 45.

34.    G. K. Chesterton, ten pat, p. 260 - 261.