PABALTIJYS VIDURIO EUROPOS KULTŪROS METRAŠTYJE

Michigano universiteto Amerikoje leidžiamas metraštis "Crosscurrents" — "Kryžminės srovės" šiandien yra tapęs pagrindiniu Vidurio Europos kultūros organu. Cenzūros neribojamas, jis apima svarbiuosius tos kultūros kūrėjus, išreiškia jos gylį bei įvairumą. Šios metraščio savybės atsispindi ir 1987 m. pasirodžiusiame šeštajame metraščio numeryje. Jame rikiuojasi ryškūs šios kultūros pavyzdžiai, stengiamasi aptarti jos esminį pobūdį. Kai kurie autoriai Vidurio Europą apriboja buvusios Habsburgų imperijos valdomis. Metraščio redakcijai Vidurio Europa daug platesnė sąvoka — jon įeina ir Lietuva, Latvija bei Estija. Redakcijos patarėjų komiteto sąraše sutinkame Yale universiteto profesorių Tomą Venclovą, Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą, čekų rašytojus Milaną Kunderą bei Jozefą Škvo-reckį, vengrų romanistą Gyorgį Konradą ir kitus žymius autorius. Savo straipsnyje "Variacijos Vidurio Europos tema" jugoslavų rašytojas Danilo Kiš taip apibūdina šios srities kultūrą ir jos kūrėjus: juos jungia geismas pasisavinti Europos geneologinį medį, kurio rytinės šakos priklauso tam pačiam kamienui ir kurias maitino tie patys viduramžių, religijos (ar religijų), renesanso, baroko syvai. Terminas "Vidurio Europa" taip pat reiškia teisėtą troškimą, kad šis bendras kultūrinis palikimas būtų pripažintas. Kodėl Vakarai staiga taip susidomėjo Vidurio Europa? Anot Kišo, kai Vakarų intelektualai nustojo žavėjęsi "anapus mažytės Europos šviečiančiomis raudonosiomis saulėmis", jie suprato, kad dalis Europos buvo prarasta ir dingo tarsi rūke. Pabudusi iš savo ilgo žiemos miego, Vakarų Europa susivokė, kad ji prarado dalį savo kultūrinio palikimo ir dėl to tapo skurdesnė. Vidurio Europoje, į kurią didžiosios valstybės žiūrėjo iš aukšto, Vakarai vėl atranda iki šiolei nepastebėtą literatūrą ir kultūrą. Jugoslavų rašytojas primena, kad simpatijos Vakarams Vidurio Europoje yra pavojinga etiketė, tolygi antitarybiškumui ir antikomunizmui. Jau apie 40 metų "tikrojo socializmo" šalyse besitęsianti kova prieš vadinamą "dekadentizmą" mene ir visose civilizacijos srityse turi vieną pagrindinį tikslą: suvienodinti ir subolševikinti Vidurio Europą. Jei šiandien toleruojami kai kurie antriniai Vakarų kultūros požiūriai, kaip eksperimentinė poezija ar populiari muzika, tai nereiškia, kad jau tikrai atsivėrė durys į Vakarų Eyropą; tokia "tolerancija" tėra naujos "revoliucinės taktikos" padarinys. Pabaltijui šiame metraščio numeryje atstovauja Lietuvoje dažnai diskutuojamas ir lietuvių istorinių romanų autoriams pavyzdžiu statomas estų rašytojas Jaan Kross. Savo straipsnyje apie jį Michigano universitete dėstanti estų kilmės kritikė Tiina Kirss aptaria jo kūrybą kaip Rytų Europos romanui būdingos "perversminės taktikos" pavyzdį. Kross pasirinko istorinį žanrą ir todėl, kad jam rūpi išsaugoti estų kultūrą. Jo herojai dažniausiai estai, kurie šimtmečių bėgyje, svetimiesiems valdant, prakusta ir padaro karjeras, bet nepamiršta savo valstietiškos kilmės. Kross'o romanuose jie vaikšto ant "ištempto lyno" ar ant "plono ledo"; jų gyvenimas — nuolatinis kompromisas, kuriuo siekiama padėti estų tautai. Kross'o romanuose straipsnio autorė įžiūri didaktinį tikslą. Jis nori, kad jo veikėjai ir jų strategija išliktų gyvi dabarties estų atmintyje — tų lėtai rusinamų estų, kuriems gresia pavojus prarasti savo kalbą ir kultūrą. Jo knygų puslapiuose vyksta nuolatinė "kova" už estų kalbą, be perstojo kovojama prieš kultūrinio tapatumo praradimą. Krosso herojai — ne karvedžiai ar tautosakinės figūros, bet asmenys "išvarę" gilias vagas kultūros lauke". Kaunamasi ne dėl dvaro, žemės ar jūros, bet siekiant užkariauti savo istoriją, tapti savo praeities viešpačiu. Straipsnis įtikina, kad Jaan'o Kross'o romanai priklauso Vidurio Europos kultūrai. Ši išvada derinasi su "Crosscurrents" žurnalo pagrindine teze, kad vidurio Europa yra pilnutinis kultūrinis organizmas, kurio dalis jungia bendra jų istorinė patirtis.