JURGIS MATULAITIS PALAIMINTŲJŲ KELIU Spausdinti
Kai 1871 m. balandžio 20 d. Marijampolės bažnyčioje kun. Jurgis Cėsna, anuomet baltųjų marijonų generolas, krikštijo iš Lūginės kaimo Matulaičių kūdikį Jurgio Boleslovo vardais, niekam nė iš tolo mintis į galvą neatklydo, kad to vaikučio ateitis bus labai garbinga, kad jis ne tik savo giminei, bet taip pat ir visai tautai bus didelė garbė, kad Bažnyčia tą vaikutį išaukštins viso pasaulio akyse. Jurgučio tėvai buvo Andrius Matulaitis ir motina Uršulė Matulytė iš Vaitiškių kaimo. Jurgutis Matulaičių šeimoje buvo jauniausias ir paskutinis sūnelis. Buvo penki sūnūs ir trys dukterys.

Dievo apvaizdos keliai ir planai nėra išaiškinami žmogiškąja išmintimi. Dievo mintys ateina iš amžinybės gelmių ir nėra tokios pačios kaip žmonių mintys, kurios eina drauge su šios žemės įvertinimu bei trumpa gyvenimo patirtimi. Jei nuo Jurgiuko tėvų būtų priklausę, tai jų mylimiausio vaikučio gyvenimo kelias būtų buvęs daug lengvesnis už tą, kurį Dievas jam paskyrė. Ketvirtuose savo amžiaus metuose Jurgiukas neteko tėvo, o baigus dešimtuosius metus mirė ir jo motina. Jurgiukas liko našlaitis, kurį globojo daugiausia jo sesutė Emilija, vyresnė už jį vos tik dviem metais.

Varganas mokinys

Dar motinai esant gyvai, Jurgiukas pradėjo lankyti pradžios mokyklą Marijampolėje. Į mokyklą iš Lūginės kaimo į Marijampolę buvo apie penki kilometrai kelio. Tai yra daugiau kaip trys mylios. Aštuonių metų vaikui buvo tai ne mažas vargas kasdien nueiti ir pareiti namo. J mokyklą retai kas pavėžėdavo. Motinai susirgus, vaikas neturėjo net šiltų drabužėlių. Kentėjo žiemą šaltį pakeliui į mokyklą ir namie šaltame kambarėlyje miegodamas. Iš to jis įgijo reumatizmą ir paskui kaulų džiovą. Ta kaulų džiova jo neapleido iki pat mirties.

Vyresnis brolis Andrius, Maskvos universiteto studentas, 1882 m. per atostogas Jurgiuką paruošė egzaminams į pirmą gimnazijos klasę. Jurgiukas, kaip rasojo klasės draugas Justinas Staugaitis, vėliau Telšių vyskupas, mokėsi vos vidutiniškai ir dažnai dėl ligos apleisdavo pamokas. Ketvirtoje klasėje jam daug pagelbėjo jo brolis Vladas, kuris mieste nusamdė kambarį. Tada vaikinas šiek tiek atsigavo moksle, bet, perėjęs į penktą klasę, turėjo mokslą nutraukti dėl ligos ir dėl materialinių nepriteklių. Brolis Jonas, kuris tvarkė ūkį, nelinko jo leisti į mokslus. Jurgis galėjo vaikščioti tik pasiremdamas rementais, nes kojoje atsivėrė žaizdos. Kilnaus būdo jaunuolis niekuo nesiskųsdavo, nors jam širdį spaudė fiziniai ir dvasiniai skausmai. Jis pajuto didį norą tapti kunigu, bet Jonas nė iš tolo negalėjo pritarti.

Lenkijoje klierikas

Viskas į gerą pusę pakrypo, kai Jurgio pusbrolis Jonas Matulevičius 1889 m. vasarą iš Lenkijos atvažiavo į Lūginę. Jis buvo Kielcų gimazijos graikų ir lotynų kalbų mokytojas. Per atostogas jis su Jurgiu artimai susigyveno ir pamatė, koks kilnus ir kaip gabus yra jo pusbrolis. Grįždamas į Kielcus, jis išsivežė ir Jurgį, aštuoniolikmetį jaunuolį. Po poros metų privataus mokymo Jurgis išlaikė egzaminus į kunigų seminariją. Įstojant į seminariją, buvo pakeista Jurgio Matulaičio pavardė į Matulewicz. Nuo tada lietuviai Jurgį Matulaitį vadindavo Matulevičium. Anuomet retai kam mokykloje pavardė nebuvo sulenkinama. Jurgio Matulaičio pusbrolis Jonas vadinosi Matulewicz, tai gal atrodė, jog ir Jurgiui Matulaičiui tinka būti geriau Matulevičium. Greičiausia, kad pavardę pakeitus, buvo lengviau įstoti į seminariją.

Kielcų ir paskui Varšuvos kunigų seminarijose išryškėjo Jurgio Matulaičio nepaprasti gabumai. Varšuvos seminariją Jurgis Matulaitis baigė su aukščiausiais pažymiais 1895 m. Varšuvos seminarijos rekomenduojamas, jis buvo priimtas į Petrapilio dvasinę akademiją. Akademijos mokslus baigė 1899 m. Magistro laipsniui gauti parašė mokslinį darbą apie karo teisę ir amžinąją taiką pas prof. Joną Maciulevičių - Maironį. Disertacija buvo įvertinta aukščiausiu laipsniu (cum nota primuš) ir buvo jam suteiktas aukso medalis.

Nors Lenkijoje ir Petrapilio dvasinėje akademijoje lietuvybei sąlygos nebuvo palankios, bet Jurgis Matulaitis išliko lietuviu patriotu. Jis palaikė artimus ryšius su lietuvių sąjūdžiais ir su lietuviais draugais.

Jis rašinėjo straipsnius į katalikiškus lietuvių laikraščius Amerikoje ir Rytprūsiuose. Jo referatai pasiekdavo Kauno ir Seinų seminarijų lietuvių klierikų būrelius.

Žymus sociologas ir profesorius
Baigęs dvasinės akademijos mokslus Petrapilyje ir jau įšventintas kunigu 1898 m., išsiilgęs vis dar aukštesnių mokslų, Jurgis turėjo grįžti į Kielcų vyskupiją. Vyskupas jį paskyrė į skurdžią parapijėlę. Gyvendamas šaltame ir drėgname kambarėlyje, pradėjo sunkiai negaluoti dėl atsinaujinusios kaulų džiovos. Gydytojai jį vis gydė nuo sunkaus reumatiz mo. Iš rusų valdžios išgavo net leidimą gydytis nuo reumatizmo užsienyje — Bad - Kreuznach, Rheinland - Pfalz krašte.

Kad kun. Jurgis Matulaitis turi kaulų džiovą, atrado gydytojai tik Šveicarijoje, kur kun. Jurgis, nepaisydamas visų skausmų, uoliai gilino teologines studijas. Cia jam garsusis chirurgas dr. Clement padarė sunkią kaulų operaciją. Reikėjo dažnai lankytis pas savo gydytoją ir gauti injekcijas. Nežiūrint sunkių išgyvenimų, skurdo bei skausmų, kun. Jurgis baigė Friburgo universitetą aukščiausiu daktaro laipsniu — pažymiu praeclarissime. Disertacijos tema buvo rusų mokslas apie prigimtinį teisingumą.

Ši tema labai sudomino vakarų Europos katalikų teologus. Atrodo, kad neįmanoma tokiam ligotam, kasdien kenčiant skausmą, pasiekti tokio aukšto išsilavinimo. Bet nepaprastas kantrumas, patvarumas, suvalkietiškas neatlaidumas, siekiant užsibrėžto tikslo, ir gyvenimas antgamtinės tikrovės šviesoje kun. Jurgį išvedė į mokslo ir šventumo aukštybes. Kun Jurgio artimas draugas kun. Henrikas Przezdziecki, vėliau vyskupas, atsiminimuose apie jį rašo: "Stebėdavaus ta skaisčia siela, jo užsidegimu, dideliu išsimokslinimu, aiškiu visuomeniniu nusimanymu. Malda ir darbas, Dievo ir artimo meilė užėmė kiekvieną jo gyvenimo valandėlę; tame gyvenime nebuvo laiko poilsiui" (Dr. A. Kučas, Arkv. Jurgis Matulaitis - Matulevičius, 1979, ps. 72). Iš Šveicarijos kun. Jurgis turėjo grįžti į savo vyskupiją Lenkijoje, — į Kielcus, kur 1903 m. sausio mėn. buvo paskirtas kunigų seminarijos profesoriumi. Bet jau kitais metais dėl sunkios kaulų ligos jis turėjo gydytis Varšuvoje. Tuo metu čia buvo susitelkusios visokio liberalizmo miglos — materializmo, socializmo, marksizmo sąjūdžiai. Kun. Jurgis, nors skausme paskendęs ligonis, įsijungė į visuomeninį - socialinį darbą.   Jis   tapo  krikščioniškosios  demokratijos skelbėju ir vadu. Labai sėkmingi socialiniai kursai buvo suruošti Varšuvoje. 1907 m. rugpjūčio mėnesį Kun. Jurgis dvi valandas skaitė paskaitą apie nuosavybės teisę. Buvo numatyti kursai Vilniuje 1906 m., bet rusų valdžia nedavė leidimo. Kun. Jurgis Matulaitis labai pagarsėjo kaip socialinių mokslų specialistas. Todėl jis buvo pakviestas Petrapilio dvasinėje akademijoje užimti socialinių mokslų katedrą. Tai buvo neįprastas ir naujas akademijoje mokslas. Studentai jau žinojo, kad kun. Jurgis yra stiprus sociologas, turįs didelį patyrimą darbininkų organizavime, labai pasižymėjęs specialiomis paskaitomis Varšuvoje. Pradėjo jis savo paskaitas akademijoje 1907 m. rudenį. Kai į kitų profesorių paskaitas studentai nelabai noriai lankėsi, tai kun. Jurgio auditorijoje vietų pritrūkdavo, nes lankėsi ne tik studentai, bet ateidavo pasiklausyti nemažai ir profesorių. 1909 m. sausio 16-18 d. Kaune buvo suruošti socialiniai kursai panašiai, kaip prieš du metus Varšuvoje. Prof. Jurgis Matulaitis tuose kursuose kasdien turėjo savo paskaitą. Pirmą dieną pradėjo kursus paskaita apie socialinius žmonių santykius, antrą dieną — apie miestų ir pramonės darbininkus ir paskutinę — apie Bažnyčios mokslą nuosavybės reikalu.

Kun. Jurgis, pagarsėjęs Petrapilio akademijos profesorius, mielai lankydavo Marijampolę. Jis čia sakydavo paprastus, giliai religingus pamokslus, vesdavo rekolekcijas parapiečiams ir kunigams. 1911 m. sausio mėnesį vestų rekolekcijų kunigai klausytojai per visą gyvenimą nepamiršo. Tai buvo ne iš knygų, bet iš paties gyvenimo paimti asketiniai be galo patrauklūs pamokymai. Prisimena kunigai, kaip jie verkė susigraudinę, kai išgirdo iš rekolekcijų vedėjo, kad kunigas parapijoje yra labiau apleistas negu jo parapiečiai.

Vienuolijų steigėjas ir atnaujintojas
Prof. Jurgiui Matulaičiui labai skaudėjo širdį, kai jis matė, kad pačioje jo gimtinėje baigia išmirti baltųjų marijonų vienuolija. Marijampolėje beliko tik vienas baltųjų marijonų vyriausias vadovas Vincentas Senkus. Kun. Jurgiui atrodė, kad Lietuvai reikia vyrų ir moterų vienuolijų. Apie savo sumanymą atnaujinti marijonus vis dažniau ir dažniau pradėjo tartis su kun. Pranciškum Būčių, kuris taip pat buvo Petrapilio akademijos profesorius.

Pal. Jurgis Matulaitis

Kun. Jurgis visur veikė nedelsdamas. Gavęs iš vysk. Kazimiero Ruškevičiaus rekomendaciją, 1909 m. vasarą iškeliavo į Romą. Visas atnaujinimo planas pateko į kardinolo Merry del Vai rankas. Vienuolijų kongregacijoje ir paskui audiencijoje pas popiežių šv. Pijų X kun. Jurgis pasirodė kaip didelis eruditas ir švento uolumo kunigas. Jo planas ir užmojai gavo visur pritarimą. Rugpjūčio 2 d. buvo išduotas trumpas dekretas, kuriuo Varšuvos vyskupas ordinaras buvo įgaliotas priimti kandidatų įžadus.

Tuojau kun. Jurgis parašė laišką kun. Vincentui Senkui, kviesdamas jį atvykti į Varšuvą ir pranešdamas, kad visi reikalai Romoje sėkmingai sutvarkyti. 1909 m. rugpjūčio 29 d. Sv. Kryžiaus parapijos klebonijoje, privatinėje vysk. Ruškevičiaus koplyčioje kun. Vincentas Senkus priėmė kun. Jurgio Matulaičio įžadus, o kun. P. Būčys buvo priimtas į noviciatą. Kun. Jurgis, dabar jau vienuolis, paruošė naujus įstatus, viską aptardamas drauge su kun. P. Būčių. Kai tuos įstatus nuvežė kun. P. Būčys į Mariampolę parodyti kun. Senkui, tai šis tik liūdnai pastebėjo: "Iš senosios vienuolijos nieko nebeliko". Naują konstituciją, pataisytą ir pritaikytą prie 1917 m. kanonų teisės, patvirtino daug vėliau popiežius Pijus XI 1930 m. sausio 27 d. Taigi marijonų atnaujinimo konstitucija, 1910 m. lapkričio 28 d. patvirtinta šv. Pijaus X, turėjo iš naujo būti pertvarkyta ir pritaikyta prie naujų kanonų.
 
Kun. Jurgis Matulaitis jautė reikalą ir pašaukimą atnaujinti Lietuvoje rusų sunaikintą vienuolišką gyvenimą ir pritaikinti jį prie naujų laikų. Lietuvoje jis įsteigė Nekaltai Pradėtosios Marijos seseris ir Gudijoje Eucharistinio Jėzaus tarnaičių seseris. Penkiolikai vienuolijų jis padėjo sutvarkyti naujus įstatus. Tai vienuolijų steigimo ir atnaujinimo veiklai per 20 metų jis paaukojo labai daug laiko.

Atnaujinant marijonų vienuoliją, kai kurie kunigai lietuviai reiškė abejonę dėl sugyvenimo su lenkais. Tuo reikalu kun. Jurgis Matulaitis parašė kun. Jonui Totoraičiui, Seinų seminarijos dvasios tėvui, ilgą laišką. Tarp kitko jis apie save taip rašo: " Aš pats, žinoma, labiausiai myliu savo tautos žmones, lietuvius, ir visuomet troškau būti šiuo tuo saviems naudingas. Jokios ypatingos lenkų meilės nejaučiau. Man tiek lenkas, tiek rusas, tiek vokietis: pasitaikius progai, visiems lygiai tarnauju ir prireikus taip pat meiliai kalbu rusiškai, vokiškai kaip ir lenkiškai. Mano širdžiai visi lygūs, o artimieji tie, kuriuose daugiau Kristaus dvasios matau. Seniau labai neapkęsdavau žydų, buvo laikas, kai nekęsdavau rusų ir lenkų. Bet Dievas apšvietė mane, suteikė tą malonę. Supratau, kad tai nesutinka su Kristaus mokslu, kuris liepė mylėti kiekvieną artimą kaip patį save, kuris liepė net ir neprietelius mylėti, net už juos melstis ir jiems gera daryti. Nuo to laiko, dėkui Dievui, nusikračiau visokiais prietarais, nea-pykantomis" (dr. A. Kučas, ten pat psl. 199).

Kunigas Jurgis Matulaitis — vyskupas
Nuo 1907 m. spalio 5 d. Vilniaus diecezija neturėjo vyskupo iki 1918 m. Į Vilniaus vyskupo sostą iškilo kun. Jurgio Matulaičio kandidatūra. Kun Jurgis visais būdais atsisakinėjo, visur kreipėsi pagalbos, kad tik jis nebūtų paskirtas vyskupu. Tą vyskupo garbę priimti labiausiai jį srauai Lietuvių Taryba. 1918 m. lapkričio 11 d. kun. Jurgis įTavo telegramą iš apaštališkojo vizitatoriaus (Achilles Ratti) iš Varšuvos, raginančią tuojau konsekruotis vyskupu ir užimti vyskupijos valdymą. Taip baigėsi visi atisisakinėjimai.

Kun. Jurgis Matulaitis buvo vysk. P. Karevičiaus konsekruotas Kaune gruodžio 1 d., vyskupijos valdymą perėmė gruodžio 8 d. Nuo tos dienos prasidėjo vysk. Jurgiui sunkus kryžiaus kelias, kuris jam padėjo išugdyti heroiškas dorybes. Naujasis vys kupas buvo nutaręs visiems būti ganytoju ir tėvu. Kun. J. Tumo - Vaižganto sveikinimo žodžiai, pasakyti po konsekracijos, atitiko jo mintį ir nusiteikimą: "Turime kunigų politikų, visuomenininkų ir kitų kitokių, bet neturime tėvo — ganytojo. Būk juo, vyskupe Jurgi!" (St. Yla, Jurgis Matulaitis, psl. 106).

Vilniaus diecezija nuo jos įkūrimo neturėjo tokio vyskupo ir ganytojo, kokį gavo vysk. Jurgio asmenyje. Vyskupijos parapijos nebuvo lankytos 60 metų. Paprasti žmoneliai vyskupo daugiausia niekad nebuvo matę. Vysk. Jurgis tuojau pradėjo lankyti parapijas ir į žmones kalbėjo jų kalba. Vyskupavimo pradžioje Vilniuje valdžios keitėsi. Neilgai trukus po konsekracijos, Vilnių užėmė lenkai ir užvaldė didžiąją vyskupijos dalį. Po bolševikų lenkai tapo didžiais vyskupo priešininkais. Visos tautinės grupės — lenkai, lietuviai, gudai — traukė vyskupą į savo politines grupes. O vyskupo politika buvo tarnauti Kristui ir jo Bažnyčiai. Iš lenkų pusės vyskupo nusikaltimas buvo tas, kad jis buvo lietuvis.

Kai Lenkija su Sv. Sostu sudarė konkordatą 1925 m. vasario 10 d., vysk. Jurgis pajuto, kad jam Vilniuje pasilikti visai neįmanoma ir nepakeliama. Visa tai žinojo jam labai palankus popiežius Pijus XI. Todėl nebuvo sunku atsisakyti vyskupo pareigų. Iš vyskupo pareigų išsilaisvinęs, tuojau jis pradėjo rūpintis marijonų vienuolijos reikalais. Apsigyvenęs Romoje, ėmėsi kurti tarptautinę marijonų kolegiją.

Arkivysk. Matulaitis — apaštalinis vizitatorius Lietuvai

Nuo vienuolijos tvarkymo vėl jį Sv. Sostas sutrukdė. Jį pakėlė arkivyskupu ir paskyrė Lietuvai apaštaliniu vizitatorium. Lietuviai dabar jau buvo tikri, kad naujasis arkivyskupas bus greitai pakeltas kardinolu. O apaštaliniam vizitatoriui visų pirma teko Lietuvoje sudaryti provinciją. Savoji bažnytinė provincija tautai yra brangi taip kaip valstybei nepriklausomybė. Lietuvoje visa sutvarkęs, arkivysk. Jurgis Matulaitis išvyko į Romą. Paruoštus planus įteikė kardinolui Gaspariui. Popiežius Pijus XI Jurgį priėmė privačioje audiencijoje kovo 13 d. Vatikano įstaigose darbas buvo vykdomas skubiai. Pats popiežius parinko bažnytinės provincijos įsteigimo datą. Tai buvo Velykų pirmoji diena — Kristaus prisikėlimo šventė. Tą dieną paskelbta bula (aktas). Kitą dieną (balandžio 5) Sv. Tėvas paskyrė 4 naujus vyskupus. Bažnytinė provincija buvo sudaryta su penkiomis vyskupijomis. Arkvysk. . Jurgis sugrįžo į Lietuvą be galo patenkintas drauge su arkivysk. P. Karevičium, kurį popiežius pakėlė arkivyskupu kovo 27 d. Juos Kaune sutiko didžiulė minia, vyskupai, vyriausybės atstovai.

1926 m. buvo Lietuvai dar tik vos laisvo tautinio ir bažnytinio gyvenimo pradžia, reikalaujanti tvirtų pagrindų. Visose srityse reikėjo patyrusių žmonių. Dėl savo gilios išminties ir aukšto išsilavinimo arkivysk. Jurgis visur buvo reikalingas. Jis pertvarkė filosofijos - teologijos fakultetą, reformavo katalikų veikimo centrą. Jis įtaigojo ir su jo patarimais buvo įvykdyta Lietuvoje žemės reforma. Jam labai rūpėjo sutvarkyti nepriklausomos Lietuvos santykius su Vatikanu. Jis suredagavo Lietuvos su Vatikanu konkordatą, bet jo ratifikavimo nesulaukė. Jis mirė, kaip ir visi didieji žmonės, svarbių planų neįvykdęs, 1927 m. sausio 27 d. po nepavykusios apendicito operacijos.

Iki palaimintųjų garbės
Dievo planuose kiekvienas žmogus turi savo gyvenime misiją ir pašaukimą. Arkivysk. Jurgis Matulaitis čia, žemėje, savo misiją šventai atliko. Jo neužbaigtus darbus kiti tęsi toliau, o jis savo misiją vykdo jau aname pasaulyje. Juk ir pats Kristus, kaip mes suprantame, visų darbų neužbaigė. Atrodo, kad mūsų Viešpačiui labiausiai nepasisekė, nes mirė tautos atmestas pačioje savo jaunystėje.  Šventųjų pašaukimo darbai čia, žemėje, tik prasideda, nes čia mes gyvename žemiškoje tikrovėj. Visi darbai tęsiasi toliau — amžinybės tikrovėje.

Šventųjų gyvenimo ir veikimo prošvaistės vis dėlto pasirodo žemėje gyviesiems, kai šie, tikėjimo šviesos paveikti, prašo šventųjų pagalbos. Yra užregistruota daugiau kaip tūkstantis stebuklų, kurie priskiriami arkvysk. Jurgio užtarimui pas Dievą. Jis visą laiką norėjo kuo nors būti naudingu savajai tautai ir jai pasitarnauti. Atrodo, kad jis labiausiai pasitarnaus mūsų tautai ir Kristaus Bažnyčiai, būdamas palaimintuoju. Visam pasauliui švies jo gyvenimo šventumas. Pasaulis daugiau sužinos ir apie mūsų tautos pavergimą.

Marijampolėje prie Garbingojo Dievo Tarno sarkofago nuolat dega žvakės. Kasdien ateina žmonės prie kapo pasiskųsti savo vargais ir prašyti dangaus pagalbos. Anuomet Matulaičių Jurgutis, suvargęs ir liguistas vaikutis, irgi ateidavo į tą pačią Marijampolės bažnyčią karštai pasiguosti Dievui ir jo Motinai. Atrodė, kad jo maldos buvo neišklausytos. Visą laiką reikėjo kentėti. Jis tada nė svajote nesvajojo apie tą garbę, kurioje jis dabar gyvena. Jo asmenyje mes turime savo šventąjį danguje, turime užtarėją mūsų pavergtai tautai ir mums, kurie į jį šaukiamės.

Rašytojai Šv. Petro aikštėje. Iš kairės: Česlovas Grincevičius, Adolfas Markelis, Nijolė Jankutė - Užubalienė, ses. Ona Mikailaitė, Bernardas Brazdžionis, A. Tyruolis, Leonardas Andriekus, Paulius Jurkus. Trūksta Eglės Juodvalkytės. Nuotr. Kazimieros Bradūnienės.