PJESĖ "EGLĖS ŽALČIŲ KARALIENĖS", MOTYVAIS Spausdinti
Antanas Slavov,
vienas žymiausių šiandienos bulgarų rašytojų, nuo 1977 m. gyvena Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Trijų romanų ir kelių eilėraščių rinkinių autorius, jis taip pat išsamiai rašė eilėdaros ir tautosakos klausimais .Jo scenarijai filmams buvo apdovanoti tarptautinėmis premijomis. Apie jo neseniai anglų kalba išėjusį romaną "With the Precision of Bats" (Su šikšnosparnių tikslumu) taip rašo "Neue Züricher Zeitung" kritikė Eva Haldimann: "Slavovo romane vaizdingai atgyja istorija: pokario metai, stalinizmas, 'Atodrėkis', rašytojai ir menininkai..., kovojantys už savo šalies kultūrine tapatybę ir meno laisvę... Skaitytojas pajunta tautos sielą".

Algirdas Landsbergis: CHILDREN IN THE AMBER PALACE. Daphne, Légèreté Press, 1986.

I savo naują pjesę Algirdas Landsbergis įjungia lietuviškos pasakos motyvą apie Eglę, kuri, užuot nekentusi ją iš šeimos išplėšusiu Žalčių karaliaus, į jį įsimyli. Tai vienas iš daugelio šamanistinių tautosakinių motyvų, kurie apkeliavo visą pasaulį.

Šamanistinėje pasaulėžiūroje randame dvi tikrovės: viena egzistuoja konkrerčiai, kita — ne, bet vis tiek yra tikroviška, nes ji gali bet kada tapti tikrovės dalimi, t. y. tuo, kas jau atsitiko ar galėjo atsitikti tiems, kurie, lyg šamanai, žino kaip pereiti iš vienos tikrovės į kitą. Keltų visatoje tas funkcijas atlikdavo druidai, pranašiški aiškiaregiai ir dainiai: druidai perkeldavo į mūsų pasaulį dar neįvykusios tikrovės lopus iš lygiagrečiai egzistuojančių pasaulių, aiškiaregiai sugebėdavo įžvelgti į ateities pasaulius, ir dainiai, žodžių galybės pagalba, galėdavo sukurti visai naujas, mūsosioms paralelias, tikrovės. Tai visata, kurioje nuolat keliaujama iš vieno pasaulio į kitą, labai panašų į šį, bet kuriame juoda yra balta, ir bloga — gera. Ir kuriame pagrobimas ir artimųjų meilės praradimas yra susiporavimo ir įsimylėjimo formos.

Man prisimena ir šamanistinė bulgarų liaudies daina apie du meilužius, kuriuos prievarta perskiria; jie pereina į kitą paraulį, į užburtą mišką, kuriame gyvena visa tai, kas "beveik įvyko". Mergina pavirsta į eglę, vaikinas į drebulę, medkirčiai juos nupjauna kreivais kirviais, iš jų padaro tiesias lentas, ir sukala lovą, eglinę lentą šalia epušinės lentos; ir taip jie guli lovoj drauge visą amžinybę ir vieną dieną — ji šalia jo, jis šalia jos.

Lietuvaitė Eglė pateko į žalčių karaliaus viešpatiją. Jis gali keisti odas, kada tik nori, ir įsinerti į visokias tapatybes. Ji neturi žalčio odos. Savo tapatybėms išreikšti žmonės keičia savo drabužius. Dabar ji turi pasikeisti (pasiduoti jo metodui), ir taip pasireiškia jo galybė. Ji turi įžengti į jo "kitą pasaulį", jo svetimą pabaisų pasaulį, ir prarasti "šį" šeimos meilės ir jaunų kaimo draugų "pasaulį". Ir kai "šis pasaulis" aprauda jos ir jos meilės praradimą, ji atranda meilę — kitą, nuostabią ir galingesnę meilę, kurią jos širdyje įžiebia blizgančios kaitos karalius.

Kuris yra tikras tikros meilės pasaulis? Kaimo mergelės ar mylinčio žalčio? Atsakymo nėra.

Taip ir rašytojų, pabaltiečio ar bulgaro, šamanistiniai protai ir vaizduotės sugeba ir turi teisę peržengti ribą į anapus, kad būtų savimi. Nepaisant to, kad mes priklausome kokiai nors šiandieninei kultūrai, šis sugebėjimas glūdi giliai visuose mumyse. Kas gali būti rusiškesnio už Puškiną ir Lermontovą? Bet abisinietis dainius Afrikos karalių anūko viduje dainavo apie savo sapnų pasaulio paminklą, kurį, aukštesnį už Aleksandro obeliską, lygiagrečiai su Rusijos sostine egzistuojančiame pasaulyje pastatė ne žmogaus rankos; ir škotų dainius inžinieriaus Lermonto (vieno Rusijos carui dirbančio užsieniečio eksperto) anūko viduje dainavo apie keltiška prieblanda apgaubtą vienatvę, egzistuojančią drauge su baliaus šurmuliu.

Turime lietuvių liaudies pasaką apie Eglę žalčių karalienę. Yra Amerika, kurioje ta pasaka visai nežinoma. Ką daryti? Kaip susieti tas dvi visatas, kurias šis nukultūrėjes pasaulis taip labai perskyrė? Kaip jas abi atvesti į užburtą mišką, kuriame keroja tai, kas galėjo būti, beveik tapo, bet niekad nevirto tikrove? Kaip suskaldyti šitą tikrą tikrovę kreivais kirvais ir iš tiesių lentų sukalti bendras grindis, ant kurių mes galėtumėm patogiai vaikščioti? Bet tai jau būtų kitas pasaulis, scenos pasaulis, kuriame lietuvis autorius sukuria tai, ko neturėjo būti.

Landsbergio pjesėje šamanistinė kelionė į kitą visatą vyksta dviem kryptim. Būsimų įvykių kūrėjas, režisierius, šamanas, druidas, galįs įvesti dar neįvykusias tikrovės į šį pasaulį, atvyksta iš Pabaltijo prieblandos pasaulio. Jis nori jauniems amerikiečiams ir amerikietėms su lietuviškais vardais New Jersey gimnazijos scenoje atkurti dalį Lietuvos sąmonės. Ir kaip jie priešinasi, kaip jų susvetimėjusi, praeitį praradusi "bruklinietiška" siela kovoja, stengdamasi apginti savo ligšiolinę, "saugią" būtį. Taip iš kitos pusės į sceną įkopia New Jersey - New Yorkas su savo triukšmingu žargonu, visais savo kompleksais, netikrumais, galybe ir abejonėmis. Si kolizija išsprendžiama su dramatiška ironija: režisierius taip ir neįveda į sceną savo Lietuvos fragmento, bet pagrobimas vis tiek įvyksta — ne scenoje, kur Eglę į kitą pasaulį turėjo nuvesti žalčių karalius, bet tikrame gyvenime, kur režisierių iš tų pabaltietiškų komplikacijų pagrobia Brodvėjus. O jo palikti jaunuoliai? Jie jau susirado save, į savo sąmonę iš pasąmonio susigrąžindami savo kultūrinį palikimą, atrasdami savo šaknis. Pasikeičia Senojo pasaulio režisieriaus ir naujojo pasaulio jaunuolių vaidmenys: susvetimėję jauliai tampa lietuviškesni, lietuvis susvetimėja; tapdami lietuviškesniais, jie pagaliau pasiekia savo tikrą amerikietišką tapatybę, o tapdamas amerikietiškesniu, jis pagaliau sugeba atnešti dalį Lietuvos į Naująjį pasaulį. Jis randa namus, jie atranda savo tapatybę. Amerikietiškoji kasdienybė ir Pabaltijo tautosaka susilieja, nors paviršiuje niekas nepasikeitė.

Tai senasis šamaninistinis vyksmas: žengiama į naujas erdves, iš jų į kitas; keičiasi esybės. New Yorkas ir Europa. Čiabuviai yra imigrantai. Imigrantas per Brodvėjų tampa amerikiečiu. Mergina pagrobiama ir prarandą meilę, bet randa tikrą meilę.

Landsbergio pjesė man padėjo pamatyti save patį tolstančiame šulinio dugne. įžvelgti savo, išeivio rašytojo, dalią. Visi mes, išeiviai ir neišeiviai, turime nuplėšti virkštelę, jungiančią mus su artimiausiu žmogumi mūsų gyvenime — savo motina — kad galėtume tapti žmonėmis ir įsijungti į žmoniją. Kaip žalčių karalius keičia savo odas, norėdamas išlaikyti savo blizgančią karališką odą, kaip pagrobtai merginai motinos raudą tolybėje nutildo meilė vyrui.

Režisierius išeina. į jį įsimylėjusi mergina išeina. Juose jau nebėra Amerikos, Lietuvos. Tiktai jų geismas atrasti save, priklausyti sau tebevirpa mūsų širdyse, kai pjesei baigiantis, šviesos pirštas tebeliečia tuščią sceną. Savo viduje aš girdžiu tolimą širdies plakimą, kaip O'Neill'o "Imperatoriaus Jones'o" tomtomus. Šią pjesę apie Eglę ir žalčių karalių gaubia tai, ką kritikai kadaise vadino "Airiška prieblanda".

Landsbergis žino, kaip mus nuvesti į tą prieblandos zoną, kurią sukūrė žodžio sugestyvumas. Aš prisimenu jo "Penkių stulpų turgaus aikštėje" atmosferą. Saujelė lietuvių rezistentų tebekovoja miškuose, ir nors teisybė jų pusėje ir žmonės juos remia, jie ir žmonės pradeda nutolti vieni nuo kitų, lyg juos perskirtų iš jūros atšliaužianti migla, ir jie tebekovoja, pakibę tarp pralaimėjimo ir garbės...

Pjesė "Vaikai gintaro rūmuose" rutuliojasi prieblandos zonoje tarp susvetimėjimo ir savęs atradimo.

PAPILDYMAS
Prie š. m. Aiduose, Nr. 3, p. 148 paskelbto Tarptautinio studijų seminaro Romoje paskaitininkų reikia dar pridėti kun. Algimantą Kajacką iš okupuotos Lietuvos, skaičiusį labai įdomią paskaitą apie naujus archeologinius kasinėjimus po Vilniaus katedra. Paskaitininkas yra Kauno kunigų seminarijos profesorius. Jo paskaita buvo anglų kalba. Nežinia kodėl jis nebuvo įrašytas į oficialų paskaitininkų sąrašą, išdalytą klausytojams. Paskaitos lietuviška versija bus ateinančių metų Aiduose.