ANKSTYVESNI IR DABARTINIAI LIETUVIŲ KALBOS LINKSNIAVIMO SISTEMOS KITIMO POLINKIAI Spausdinti
Šiame pranešime nurodysiu lietuvių bendrinės kalbos vieną pakitimų raidos kryptį bei esmines priežastis. Ribosiuosi daiktavardinės sistemos morfologinių ir morfosintaksinių kitimų apibūdinimu. Apie šios rūšies pakitimus turime nemažai duomenų iš okupuotos Lietuvos kalbininkų. Jų praeities studijos susekamos senųjų raštų kalboje, o ateitis išpranašaujama tarmių kalbos nueitame kelyje. Apie šiuolaikinius fonetinius ir sintaksinius kitimus, nors jie dėl lietuvių ir rusų kalbų kontaktavimo yra suintensyvėję, mokslinėje literatūroje dar mažai rašyta. Iš kitos pusės, leksikoje vykstantys pakitimai visuomet yra patys akivaizdžiausi. Jie ir susilaukę daug dėmesio tiek išeivijos, tiek okupuotos Lietuvos kalbininkų. Tad, šios rūšies inovacijų čia neaptarsiu.1

Palyginus su kitom šiandien kalbamom indoeuropiečių šeimos kalbom, lietuvių kalba, kaip gerai žinoma, mažiausiai yra pakitusi. Tačiau joje, kaip ir kiekvienoje kalboje, kitimai nuolatos vyksta. Jie pasireiškia kiekviename kalbos lygmenyje: fonetikoje, leksikoje, morfologijoje ir sintaksėje. Fonetikoje pakeičiamas garsų ištarimas, sutrumpinamos žodžių galūnės, įvairuoja žodžių kirčiavimas. Leksikoje įvedama naujų skolinių, neįprastų žodžių darybos būdų, kinta žodžių reikšmės. Morfologijoje daiktavardžiai bei veiksmažodžiai pereina iš vieno kaitybos tipo į kitą. Pradedama jų paradigmas išlyginti. Sintaksėje retėja įvardžiuotinių būdvardžių, priežastinių ir sangrąžinių veiksmažodžių, neveikiamosios rūšies dalyvių vartosena, gausėja prielinksninės konstrukcijos.

Nors kitimai nevyksta vienodu tempu visuose kalbos lygmenyse, jie, kad ir nepastebimai, visą laiką vyksta ir keičia visų kalbų sandaras. Pažvelgus į šių kitimų visumą, ilgus amžius besitęsiančią indoeuropiečių šakos kalbose, susidaro gan dėsningas kalbos vidinės raidos vaizdas. Tos dėsningos evoliucijos nustatyta kryptis yra morfologiniai sudėtingo, vadinamo flektyvinio arba sintetinio tipo lėtas performavimas į analitinį kalbos tipą, kuris, kad ir nepasižymi fleksijų gausumu, visgi yra turtingas savo sintakse bei semantika. Ir lietuvių kalboje jau dabar randami požymiai, nurodantys pereinamą stadiją iš sintetinio į analitinį tipą. Jau vien tai pasako mūsų kalboje įsigalėjusi, analitinėms kalboms būdinga, nežymėta SVO žodžių tvarka. Kitaip tariant, nors lietuvių kalboje žodžių tvarka yra laisva, betgi pati dažniausia, neutralaus stiliaus pagrindinių sakinių dėmenų tvarka eisti subjektum - verbum - objektum: veiksnys - tarinys - papildinys.

Straipsnis yra praplėtimas pranešimo, skaityto Penktajame Mokslo ir kūrybos simpoziume.

Kadangi lietuvių kalbos morfologija dar stipriai pasižymi savo sintetine sudėtimi, jos konservatyvizmo laipsnis neginčijamai aukštas. Bet pamažu pradeda atsirasti ir kiti analitinės kalbos tipo požymiai, kurie egzistuoja šalia ankstyvesnių sintetinių gramatinių kategorijų išraiškų. Dauguma šių neįprastų variantų atsiranda dėl kitų kalbų įtakos. Tai matyti Amerikoje, tai matyti okupuotoje Lietuvoje. Aldis Pupkis 1980 m. išleistame kalbos kultūros veikale rašo: "... reikia pasakyti, kad dabar tarmės liovėsi buvusios gausiausias variantiškumo šaltinis ir tarmių įtaka užleido vietą kitam šaltiniui — kitoms kalboms". Toliau pabrėžia: "Kitų kalbų įtaka mūsų gramatikos sistemai yra gan stipri".3 Mes visi sutinkame, kad rusų arba anglų kalbų įtaka tikrai yra žalinga. Žinome, kad reikia nuolat taisyti iš kitų kalbų kilusias kalbos klaidas. Sutinkame su Pupkiu, kad tai vienas kalbos kultūros mokslo pagrindinis uždavinys. Tačiau, teorinės, istorinės kalbotyros mokslo uždavinys yra sekti ir dalykiškai išnagrinėti kalbos morfosintaksinės (ir kitų lygmenų) raidos bruožus, pateikti šios raidos pagrindines priežastis. Tą aš šiame pranešime suglaustai padarysiu. Dėl to aš čia nekalbėsiu apie kalbos vartojimo klaidas, bet vien apie bendrinės kalbos variantus.

Istorinės kalbotyros moksle nuolat vykstanti savo esme dėsninga kalbos raida yra senai išsivysčiusi samprata. Jos pagrindą sudaro devynioliktame šimtmetyje indoeuropisto A. Schlegelio sustatyta kalbų trilypė tipologinė klasifikacija.4 Ir lietuvių kalboje ši morfologiją liečianti ir ją keičianti kitimo raida seniau pastebėta. Ji pasireiškia kaitybinės sistemos aiškiu supaprastėjimu. Šią daiktavardinės sistemos linksniavimo paprastėjimo linkmę ir jos galimą tolimesnę kryptį yra aiškinęs Jonas Kazlauskas. Kazlausko straipsniai šiais klausimais pradėjo rodytis beveik prieš 30 metų, bet pilnesnis linksniavimo sistemos raidos vaizdas buvo pristatytas 1968 metais išleistoje monografijoje.5 Kas domisi šiais kalbos raidos klausimais, turėtų pažinti Kazlausko darbą. Tačiau Amerikoje retas kalbininkas yra skaitęs jo straipsnius ar monografiją.6 Reikia tikėtis, kad Zinkevičiaus prieš penkerius ar šešerius metus išėję Istorinės gramatikos tomai7 bus Amerikos kalbininkams lengviau prieinami. Kadangi ir retas lietuvis yra susipažinęs su šia tema, čia apibendrinsiu mūsų kalbos daiktavardžio linksniavimo supaprastėjimo raidą.

Mūsų laikais baigia nykti penktoji linksniuotė. Seniau šios linksniuotės, t. y. priebalsinio kamieno daiktavardžiai pereidavo į trečiąją linksniuotę. Mat daiktavardžiai, kaip pvz. akis, ausis, širdis anksčiau lietuvių kalboj buvo priebalsinio kamieno. Jie senuose raštuose pasitaiko dar ir vyriškos giminės. Dabar šie ir panašūs trečios linksniuotės moteriškos giminės daiktavardžiai pereina į antrąją linksniuotę: pvz. vieton akimi pasakoma akta. O trečiosios linksniuotės vyriškos giminės daiktavardžiai pereina į pirmą, peilis tipo linksniavmą, pvz. pasakoma vagio ne vagies, su vagiu, o ne su vagimi ir 1.1. Toliau, lietuvių kalboje, kaip ir latvių, ketvirtos linksniuotės, būtent u-kamieno daiktavardžiai nyksta, pereidami į o-kamieną. Minkštojo tu-kamieno daugiskaitos lyčių sinkretizmas jau įvykęs. Visi sakome karaliai, vieton senųjų raštų paminkluose užrekorduoto karalius. Pradedame ir vienaskaitos formas perkelti į pirmąją linksniuotę. Tad, vieton ketvirtos linksniuotės norminės lyties redaktoriaus, pasakome re-daktorio bendrinėje šnekamoje kalboje; o tarmėse pasakoma sūno vieton sūnaus... Taigi, tik dvi linksniuotės — vyriškos giminės pirmoji ir moteriškos giminės antroji linksniuotė — lieka produktyvios. Kitos linksniuotės, trečia, ketvirta ir penkta, jau yra nykstančios ir neproduktyvios. Šių linksniuočių formas pakeičiantys variantai, kaip pvz. kilm. pieme-nio, šunio, įnag. vagiu, dančiu ir 1.1., randami ne tik tarmėse. Ir Akademinės Lietuvių kalbos gramatikoje, Zinkevičiaus Istorinėje gramatikoje patvirtinta, kad šie kitimo raidos padarai, nenorminės kalbos variantai pasitaiko Lietuvoje jau "ne tik bendrinėje šnekamoje kalboje, bet ir grožinėje literatūroje".8 Kad šios dvi linksniuotės stiprinamos kitų linksniuočių sąskaiton, galima įrodyti ne vien istoriniais įrodymais. Tai galima paremti dar ir leksiniais - darybiniais daviniais, paskelbtais Valeckienės, Ur-bučio ir kitų.9 Nuolat pasidarome vis daugiau naujų -is arba -ys tipo žodžių, pvz. ieškinys, kaišiklis. Kitų kalbų kilmės daiktavardžiai lietuvių kalboje dažniausiai gauna arba vyriškos g. -as, -is arba moteriškos g. -a, -ė galūnes: bolševikas, asfaltas, kompiuteris ir 1.1. Aiškiai matyti, kad ir skoliniais, ir naujadarais šios dvi linksniuotės stiprinamos. Trumpai tariant, nėra abejonės, kad su laiku, gal po kelių šimtų metų, lietuvių kalboje liks tik dvi linksniuotės, diferencijuojamos pagal gimines. Toks buvo ir kitų indoeuropiečių šakos kalbų likimas. Pvz., M. Pope knygoje From Latin to Modern French nupiešta šitokia lotynų kalbos raida, jos galutinas transformavimas į prancūzų kalbą, atsispindi kai kuriais bruožais lietuvių k. tarmėse:

"The fourth and fifth declensions lost ground steadily to the second and first... In the third declension the imparisyllabic type was often simplified... The process continued in Gallo-Roman... and in Old French the imparisyllabic type of declension is only retained among those words... used relatively often in the nominative and vocative."10

Jeigu žymūs lotynų kalbos dramatistai Plautus ir Terentius, rašydami maždaug 200 metų prieš Kristų, vieton norminių lyčių kilmininko vienaskaitos ketvirtos linksniuotės fructūs arba senatus kartais parašydavo fructl, senuti,11 — reiškia pavartodavo produktyvesnės linksniuotės galūnes — tai ko stebėtis, jei šiame šimtmetyje mūsų vaikai pasako karalio vieton karaliaus, vaisio vieton vaisiaus. O jeigu esate perskaitę Danieliaus Kleino Pirmąją lietuvių kalbos gramatiką,12 spausdintą 1653 m., tai žinote, kad šių laikų mūsų visuotinai vartojamos daugiskaitos ketvirtos linksniuotės formos karaliai, vaisiai Kleino laikomos nenorminėmis. Jo gramatikoje nurodomos archaiškos daugiskaitos vardininko lytys: vaisius, karalius ir panašios.13 Žinom, kad naujadarinės lytys vandenio, vandenius ir kitos panašios jau pasitaikydavo Daukšos 1599 metų Postilėje, Petkevičiaus 1598 metų Katekizme ir kituose mūsų seniausių rašytojų tekstuose.14 Tai žinodami, tikrai nesistebėsime, kad tokie nukrypimai ir toliau vyksta tiek Lietuvoje, tiek Amerikoje ne tik vaikų, bet ir suaugusių tarpe.


Marytės Caižutienės keramikos ir Algio Norvilos fotografijos parodų bendras vaizdas Kultūros židinyje New Yorke.

Linksniuočių sistemos paprastėjimo procesas nebus pakeistas. Lietuvių kalba ir toliau eis lotynų, graikų, slavų, germanų ir kitų kalbų daug anksčiau nueitu keliu. Dabar trumpai pažvelkime j dar vieną šio vyksmo reiškinį, būtent, linksnių galūnių trumpėjimą.

Bendrinės lietuvių kalbos linksnių sistema, bent formų atžvilgiu yra gana pastovi, mažai pakitusi. Joje pagrindinis pakitimas yra kai kurių linksnių galūnių sutrumpinimas. Pilnų ir sutrumpintų galūnių įvairavimas pasitaiko šiuose linksniuose:

a.    visų linksniuočių vienaskaitos vietininke, išskyrus pirmos linksniuotės a-kamieną; pvz. vandenyje arba vandeny(j), mokykloje arba mokykloj;

b.    vyriškos giminės daugiskaitos vietininke; pvz. kaimuose arba kaimuos;

c.    visų linksniuočių daugiskaitos įnagininke, išskyrus pirmąją linksniuotę; pvz. seserimis arba seserim, gėlėmis arba gėlėm;

d.    linksniuočių vienaskaitos vietininke, išskyrus pirmos ir antros linksniuotės formas; pvz. žmogumi arba žmogum. Taip pat daug kur galūnės trumpinamos visų linksniuočių daugiskaitos naudininke, e. Sakome mokytojoms arba mokytojom.

Kodėl tik šių linksnių galūnės kol kas yra mūsų keičiamos? Kodėl kitimas pirmiausia vyksta vietininko, įnagininko ir naudininko linksniuose? Kodėl pirmojo kamieno tipas asimiliuoja į save, traukia visus kitus vyriškos giminės linksniavimo tipus? Kodėl toliau nuėjęs linksniuočių kitimo procesas, o linksnių sistema dar mažai pakitus? Neužtenka pasakyti, kaip Pupkis yra pasakęs,15 kad visi kamienų mišimo variantai atsiranda bendrinėje kalboje dėl tarmių įtakos. Kodėl šis procesas išvis prasidėjo pačiose tarmėse?

MARYTĖS GAIŽUTIENĖS VAZOS
Keramika
Abi nuotraukos V. Maželio

Viena ryškiausių, pagrindinių tradicinės kalbotyros nurodytų morfologinių galūnių redukcijai prielaidų yra natūralių fonetinių pakitimų poveikis, kurio pirmutinė fazė paprastai pasireiškia kirčiavimo sistemoje. Fonetiniai kitimai paruošia dirvą morfologinėms galūnėms trumpėti. Panašiai dėl fonetinės raidos sutampa linksnių formos, o tuomet atsiranda galimybės ir kitiems kalbos kitimo proceso veiksniams. Aš čia jų neliesiu. Eikime prie kitų kalbos kaitos priežasčių.

1987 m. lapkričio 21 - 22 d. Kultūros židinyje New Yorke vyko Marytės Gaižutienės keramikos ir Algio Norvilos fotografijos darbų paroda. Tiek keramikė, tiek fotografas pasirodė tinkamame meno lygyje ir vienas antrą lyg papildė. Gaižutienė kaip chemijos mokslo daktarė moka įdomiai techniškai išsireikšti. Jos vazų paviršius atrodo blizgąs švinas ar net sidabras. Forma taip pat įvairi ir išradinga. Visur ji siekia meninės išraiš kos ir sėkmingai ją randa. Algis Norvilą, jau žinomas fotografas, parodė savo fotografinį meną, originaliai prieidamas prie objektų ir juos vaizdžiai išskleisdamas Jam taip pat pirmiausia rūpi menas, kurį pavyksta išskleisti. Parodą rengė New Yorko apylinkės ateitininkai.

Struktūrinėje kalbotyros literatūroje dažnai nurodytos sisteminės kalbos kitimo priežastys. Jų pagrindinė — vadinama paradigmos unifikacijos tendencija. Romanų kalbų žymus tyrinėtojas Yakov Malkiel, knygos Directions for Historical Linguistics viename straipsnyje16 pateikia daug kitimo pavyzdžių romanų kalbų istorijoje, aiškintinų sisteminėmis priežastimis. Vienas būdingiausių atvejų yra paradigmos sureguliavimas skiemenų atžvilgiu. Ir lietuvių kalbos istorijoje dažnai pasireiškė šis paradigmos unifikacijos polinkis, kurio ryškiausi atvejai yra skiemenų trumpinimas.17 Taip pvz. Zinkevičius aiškina daiktavardžio daugiskaitos paradigmose iškilusi skiemenų skaičiaus vienodumą. Cituoju:

"... instrumentalis (kaip ir datyvas) buvo vienu skiemeniu ilgesnis už vyraujančių paradigmų linksnių formas. Kadangi jo pabaiga -mis kirčiuota, ilgosios formos geriau išliko negu datyvo (šio -ms buvo nekirčiuojama)."18

Pažvelkime į vieną konkretų pavyzdį, kad aiškiau suprastumėme šio dėsnio veikimą. Ankstyvesnioji, nesutrumpinta naudininko daugiskaitos galūnė buvusi -mus. Vieton pvz. vyrams, sakydavo vyramus. Šioji lytis, turėdama tris skiemenis, išsiskyrė iš dviejų skiemenų paradigmoje vyraujančių lyčių. Prie tendencijos suderinti visas paradigmos formas skiemenų skaičiaus atžvilgiu dar prisidėjo vyramus ir panašių formų nekirčiuotos galūnės sutrumpinimas, kuris vyko minėtais fonetiniais dėsniais. Galop ir gavosi vyrams, kuri, kaip jau kalbėjom, mūsų laikais toliau trumpinama j vyram.
Peržiūrėjus lietuvių kalbos literatūrą šiais klausimais, išvada yra tokia: lietuvių kalbininkų gerai aptarta morfologinių pakitimų raida ir taip pat gerai susipažinta su tradicinės bei struktūrinės kalborytos fonetiniais ir sisteminiais dėsniais, kuriais aiškinamos kalbos kaitos priežastys. Tačiau jie yra mažai susipažinę su Amerikoje paplitusiomis psicholingvistinės kalbos raidos priežastimis; mažai dar jų aprašomi ir morfosintaksiniai pakitimai. Tad, eikime dabar prie naujesnių psicholingvistikos iškeltų duomenų.

Kalba, siekdama efektyvios komunikacijos, kiek galėdama, vengia bereikšmio įvairumo. Visose kalbose veikia įgimtas polinkis siekti tapatumo tarp formos ir funkcijos. Tas siekimas įvairiai nusakomas kalbos disciplinose. Jis dažniausiai yra pavadintas Humboldto arba izomorfizmo dėsniu. Jį trumpai galima išreikšti aksioma: viena forma — viena funkcija. Pvz. sufiksas -me veiksmažodžiuose (einame, stovime ir 1.1, (visuomet nurodo daugiskaitos pirmąjį asmenį. Ši forma pažymi tik vieną funkciją. Bet, būtojo kartinio laiko sufiksas turi dvi aliomorfas: ė ir o. Sakome jis ėjo, jie stovėjo; o kituose veiksmažodžiuose sakome jis skaitė, jis nešė. Buvimas tokių dviejų formų, turinčių vieną reikšmę, kaip tik laukia ateityje sutapatinimo.19 Savaime aišku, kad kiekvienoje kalbos stadijoje izomorfizmas toli gražu visuotinai nėra pasiektas, tačiau tai yra labai stipri nuolat kalbų istorijoje pasireiškianti tendencija.

Šis kalbų polinkis į izomorfizmą kaip tik ir paaiškina lietuvių kalbos linksniuočių skaičiaus sumažėjimą ir taip pat šiandien vykstančias linksnių funkcijų permainas, apie kurias kalbėsiu vėliau. Pripažinus šio dėsnio veikimą, visai suprantama, kodėl jokios semantinės funkcijos neatliekančios linksniuotės jau seniai nyksta.

Izomorfizmo polinkis kalboje patvirtina Kazlausko prieš daugelį metų išpranašautą penkių tradicinių linksniuočių eventualų suvedimą į tiktai dviejų linksniuočių priešpastatymą. Šis formų priešpastatymas bus funkciniai pagrįstas: juo bus atskiriama moteriška ir vyriška gramatinė giminė. Lietuvių kalbos linksniuočių krypties nagrinėjimu dar kita šiais laikais iškeliama hipotezė nušviečiama. Tai yra teigimas, kad paradigmose siekiama maksimalaus formų diferencijavimo. Kuo skirtingesnės yra galūnės savo išorinėmis fonetinėmis išraiškomis, tuo efektyviau yra perduodamos jų gramatinės bei semantinės funkcijos. Tad dar kartą paaiškėja: mūsų kalbos linksniuočių supaprastėjimo procesas nėra atsitiktinis. Juk visos vyriškos giminės galūnės sueina į pirmųjų linksniuotę — į pačių skirtingiausių fleksijų linksniuotę. Priešpastačius, pvz., ketvirtą linksniuotę matome, kad čia pasitaiko daugiau dviprasmiškumo atvejų, kadangi, šalia kirčio skirtumo, kai kurios šios linksniuotės galūnės skiriasi tik vienu akustiniu elementu: balsio u ilgu ar trumpu ištarimu. Pasakant sūnūs, sūnūs, sūnus dažnai galime neišgirsti, kuri balsio u aliafona buvo pavartota. Pirmoj linksniuotėj toks efektyviai komunikacijai kenkiantis formų panašumas nepasitaiko. Palyginkime vyras, vyrai, vyrus.

Iki šiol esu aptarusi morfologinės sistemos dėsningą raidą ir išryškinusi kelis tos raidos variklius. Lieka priešpaskutinis pranešimo klausimas — šiuolaikiniai morfosintaksiniai pakitimai. Kalbėsiu apie polinkius, pastebimus dabartinių Lietuvos gyventojų kalboje. Mano morfosintaksinių variantų pavyzdžiai yra paimti iš Jono Šukio 1984 metais Kaune išleistos knygos.20

Bendrinėje šnekamoje kalboje nenorminių linksnių variantų naudojimas šiandien jau tiek paplitęs, kad ir mūsų kalbos sintaksės lygmenyje nesunkiai įžiūrimi kitų kalbų nueito kelio pėdsakai. Nors dar nesame praradę nei vieno linksnio, betgi Prahos mokyklos kalbininkų nustatyto hierarchiško linksnių nykimo proceso žymes jau galima susekti ir lietuvių kalboje. Centriniai linksniai pradeda dominuoti ir perimti kai kurias funkcijas, anksčiau iš reiškiamas periferiniais linksniais. O periferiniai linksniai perleidžia prielinksninėms konstrukcijoms smulkesnių (aplinkybinių) funkcijų nusakymą. Nesigilindama į centrinių - periferinių linksnių skirstymo sinchroninį pagrindą, pasakysiu tik, kad centriniai arba gramatiniai linksniai yra vardininkas, galininkas ir kilmininkas. Periferiniai — tai naudininkas, įnagininkas ir vietininkas. Sprendžiama, kad pastarieji vėliausiai kalbose išsivystė, bet patys pirmieji pradeda nykti. Lietuvių bendrinėje kalboje, kaip minėjau, kaip tik šių pastarųjų linksnių galūnės trumpinamos; o kai kuriose tarmėse jų asimiliacija jau atlikta.21

Šio morfoshitaksinių pakitimų vyksmo pavyzdžių, t.y. šiais laikais įvedamų naujų variantų, prisilaikančių šios teorijos nustatytos krypties, Šukio monografijoje daug galima rasti. Suminėsiu tik kelis atvejus.

1.    Galininkas (centrinis linksnis) pavartojamas su veiksmažodžiais, kurie valdo objekto kilmininką, naudininką, ar įnagininką. Pavyzdžiai (p. 104):

a.    Mes tave ( = tavęs) laukiam.
b.    Tu atstovausi mūsų mokyklą ( = mokyklai).
c.    Mes ieškom savo draugą ( = draugo).

2.    Galininkas stumia neapibrėžto kiekio kilmininką.
Pavyzdžiai (p. 104):

a.    Ir mes darome klaidas ( = klaidų).
b.    Per praėjusį penkmetį šalis pasiekė didelius laimėjimus ( = didelių laimėjimų).

3.    Galininkas stumia ir neiginio kilmininką.
Pavyzdžiai (p. 92):

a.    Negirk pradžią (= pradžios), girk pabaigą.
b.    Ateitis mane ( = manės) negąsdina.

4.    Galininkas stumia tikslo kilmininką.
Pavyzdžiai (p. 103):

a.    Eik duris (= durų) atidaryti.
b.    Sėsiu rašyti rašinį ( = rašinio).

5.    Galininkas stumia paskirties naudininką.
Pavyzdžiai (p. 103):

a.    Įsigijome akinius apsaugoti akis ( = akims apsaugoti) nuo dulkių.
b.    Žmogaus rankos reikalingos statyti miestus ir kaimus ( = miestams ir kaimams).

6.    Priklausymo kilmininkas keičia objekto naudininką, turintį priklausymo atspalvį.
Pavyzdžiai (p. 52):

a.    Bronius paspaudė draugo (geriau draugui) ranką.
b.    Pažvelgiau į jo (geriau jam į) akis.

Šukio surinkti, vis dažniau besirodantys, linksnių variantai dar ir daugiau mums pasako. Jie yra ryškūs izoformizmo polinkio sintaksės padarai. Matome, kad pvz. papildinio funkcijai reikšti dabar vis daugiau įsigali centrinis galininko linksnis. Reiškia, norminių šiai funkcijai žymėti keturių (galin., naud., kilm., įnag.) linksnių skaičius redukuojamas į vieną. Tas pats pasakytina ir apie tam tikrus kitus atvejus. Pvz. bendrinei kalbai tinka ir galininkas, ir naudininkas laiko trukmei išreikšti. (Bulvių man visiem metam) visus metus užteks, p. 84). Kad ir trukmės naudininkas dar skirasi nuo trukmės galininko, turėdamas tikslo atspalvį, galime tikėtis, kad ateityje laiko trukmės naudininkas bus išstumtas galininko. Reikalui esant, tikslo atspalvio perdavimas bus paliktas vien sakinio veiksmažodžiui.

Susumuojant, dabartinėje poliseminėje lietuvių kalbos linksnių sistemoje pastebimas polinkis suvesti panašias gramatines funkcijas į vieną vyraujantį linksnį. Tuo pačiu metu siekiama dar ir naujais analitiniais būdais sumažinti sintetinio linksnio funkcinį krūvį. Ir todėl atsiranda naujų vienareikšmių prielinksnių įvairiom veiksmo aplinkybėm nusakyti. Dalis šių naujybinių prielinksnių, kaip Šukys (p. 178) aiškina, pasidaroma, nekūrybiškai verčiant arba be reikalo pasiskolinant iš kitų kalbų.

Mūsų laikais prielinksninės konstrukcijos taip plinta, kad jos vartojamos vietoj įprastų norminių linksnių.

Pavyzdžiai:

a.    Vieton perėjo kiemą pasakoma perėjo per
kiemą (p. 91).
b.    Vieton sudarėme Bibliotekos aktyvą pasako-
ma sudarėme prie bibliotekos aktyvą (p. 255).
c.    Vieton pasirašykite dešinėje pusėje pasako-
ma pasirašykite po dešine puse (p. 248).
d.    Vieton pirkom bulvių sėklai pasakoma pir-
kom bulvių dėl sėklos (p. 201).
e.    Vieton tie mokytojos žodžiai jį paveikė pasa-
koma tie mokytojo ždžiai į jį paveikė (p. 181).
f.    Vieton ariau traktorium pasakoma ariau ant
traktoriaus (p. 181).

Negana, kad analitinis tipas jau tarmėse įsigalėjęs ir bendrinėje šnekamoje kalboje stumia sintetines lytis, jau šiandien tolimesnės evoliucijos sėklos dygsta. Šukys pastebėjęs:
 
"Lietuvių kalboje didelė klaida su prielinksniu einančių kaitomų kalbos dalių nederinti arba jas sakyti vardininku", (p. 1890)22

Šiais keliais pavyzdžiais sunku pilnai suvokti linksnių svyravimo paplitimą ir prielinksninių konstrukcijų daugėjimą šnekamoje bendrinėje kalboje. Nors lietuvių kalbos morfologiniai, bent bendrinėje kalboje, kitimai dar mažai pažengę, jau sintaksinio lygmens padėtis kitokia. Kad vystimosi tempas pagreitintas, rodo variantų gausa. Labai reikalingas išsamesnis įsigalinčių sintaksinių variantų aprašas. Tokia analize būtų galima patikslinti visą eilę kitų, mano neiškeltų, bet istorinėje kalbotyroje seniai vyraujančių teiginių. Tuo tarpu reikia visų pirma atsižvelgti į šių pakitimų ekstralingvistines priežastis. Šiuo metu dėl virš 40 metų besitęsiančios rusų okupacijos ir dėl okupacijos sudarytos glaudžios kalbų kontaktavimo padėties, kaip aiškinau, mūsų kalbos normalus raidos tempas yra pagreitintas. Rusų kalbos poveikis lietuvių kalbai sunkiai sulaikomas. Sparčiai plečiasi bilingvizmas Lietuvoje. Kasmet auga lietuvių, mokančių rusų kalbą skaičius. Iš paskelbtų sąjunginio gyventojų surašymo duomenų, matyti, kad per paskutiniuosius devynerius metus (1970 - 1979) jų skaičius paaugo 15%. 1983 m. Vilniuje išėjusiame leidinyje Kalbų kontaktai Lietuvos TSR pažymėta:

"1979 m. sąjunginio gyventojų surašymo metu 48% respublikos gyventojų nurodė rusų kalbą kaip antrąją kalbą, kuria laisvai kalba (Tiesa, 1980 m. vasario 22 d.). 1970 m. tas skaičius dar buvo 33,8%. Vadinasi, rusų kalbos mokėjimas pastoviai ir sparčiai plečiasi, apima vis didesnius gyventojų sluoksnius. Šie reikšmingi rodikliai gauti nenuilstamos Lietuvos Komunistų partijos ir respublikos vyriausybės veiklos dėka internacionališkai auklėjant darbo žmones. Šia prasme ryškus yra ir tas faktas, kad tam tikrai daliai lietuvių ir kitų respublikoje gyvenančių tautybių žmonių rusų kalba yra pasidariusi gimtoji".23 Didėjant dvikalbiškumui, ir toliau didės interferencijos iš rusų kalbos atvejai. Sporadiškai pasakyti individo variantai užkrės vis didesnį skaičių klausytojų/ kalbėtojų. Kalbėdamas apie vienos rūšies klaidas, Šukys yra pasakęs: "Jos plinta ir keroja kaip kokios piktžolės".24 Lietuvos kalbininkai, rimtai susirūpinę gintosios kalbos gryninimo klausimais, kovoja prieš šias piktžoles. Prieš taip smarkiai vedamą rusifikacijos politiką vien jų pastangų neužteks.

Išnašos
1.    Leksiniai kitimai aprašyti A. Salio, Lit nanus II. 1967, 46-62 ii kitur; L. Dambriūno Lituanistikas instituto 1975 m. suvažiavimo darbuose, Chicaga, 1976, 149-155 ir kitur. Žr. taip pat E. Jakaitienės Liet. k. Leksikologų, Vilnius, Mokslas, 1980; S. Keinio ir J. Klimavičiaus straipsnius leidinyje Mokslo kalbos kultūros ir terminologijos problemos. LKK XXIV, 1985, 179-222 ir kitur.

2.    Kai papildinys yra įvardinis, jis dažniau dar stovi prieš tarinį.

3.    A. Pupkis, Kalbos kultūros pagrindai, Vilnius. Mokslas, 1980, p. 22 ir 63.

4.    Priklausant nuo jų morfologinės sandaros, jam pažįstamas kalbas Scblegelis suskirstęs į tris rūšis: flektyvines, agliutinatyvines ir analitines. Tais laikais flektyvinio, arba sintetinio tipo kalbos buvo laikomos pačiomis seniausiomis. Su laiku sintetinės kalbos pereina j analitinį tipą. Šitokios raidos pavyzdys yra prancūzų, italų ir kitų romanų kalbų išsivystimas iš lotynų kalbos.

5.    Kalbotyra I, 1958, Kalbotyra III, 1961 ir kitur; J. Kazlauskas, Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius, Mintis, 1968.

6.    Pvz. Ohio valstybiniame unmiversitete apgintoje kalbotyros disertacijoje, užvardintoje Inflectional Shortening in Baltic (Ann Arbor, Xerox University Microfilms, 1975), Barry Noble, nagrinėdamas kaip tik šią temą , niekur nemini Kazlausko veikalų.

7.    Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorinė gramatika I, Vilnius, Mokslas, 1980; antras tomas išėjo 1981 m.

8.    Ten pat, I t., p. 248.

9.    A. Valeekienė, "Kitų kalbų kilmės žodžiai liet. kalbos morfologinėje sistemoje", kn. Lietuvių kalbu tarybiniais metais, ats. red. V. Ambrazas, Vilnius. Pergalė, 1967, p. 108-128; V. Urbutis, "Dabartinės liet. kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba", kn. Dabartinė lietuvių kalba, red. Į. Kazlauskas et a!., Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės liter, leidykla, 1961, p. 65-121.

10.    M. Pope, From Latin to Modern French, Manchester, The University Press, 1st printing 1934, reprinted 1966, p. 309.

11.    C. E. Bennett, New Latin Grammar, Boston and New York, Allyn and Bacon, 1963, p. 29.

12.    Pirmoji lietuvių kalbos gramatika. 1653. M. Danulis Kleini Grammatica Lituanica et Compendium Lituanico - Germanicum, Vilnius, Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1957, vyr red. J. Balčikonis ir B. Larinas, p. 146-148.

13.    Bet ten pat Kleinas rašo, kad jau žmonių naudojama karaliai, kad ketvirtos linksniuotės žmogus, bmo gaus daugisk. lytys perėjusios į ė- linksniavimo tipą žmonės, žmonių, žmonėms ir 1.1.

14.    J. Palionis, Lietuvių literatūrinė kalba XVI - XVII amžiuje, Vilnius, Mintis, 1967, p. 108; antroji laida, 1979, p. 44.

15.    Pupkis, p;. 57.

16.    Y. Malkiel, "The Inflectional Paradigm as an Occasional Determinant of Sound Change," kn. Directions for Historical Linguistics, eds. W. P. Lehmann and Y. Malkiel, Austin and London, University of Texas Press, 1968, p. 21-64.

17.    Lotynų kalboje matomas ir atvirkščias reiškinys: paradigmų lyčių pailginimas vienu skiemenimi, pritaikant prie paradigmoje vyraujančios daugumos formų (Pope, p. 309).

18.    Zinkevičius, 1980, p. 195.

19.    Latvių bendrinėje kalboje jau tik vieno, o tipo, būt. k. 1. paradigma naudojama. Tačiau latvių tarmėse dar randama abiejų galūnių formos (Zinkevičius, 1981, p. 108-109). Mūsų kalbos žemaičių tarmėse niveliuojamas ir esamojo 1. trijų asmenuočių skirtumas. Žemaičiai sako tikam 'tikime', tikat 'tikite' ir 1.1. (Zinkevičius, Dialektologija, Vilnius, Mintis, 1966, p. 342.

20.    J. Šukys, Linksnių ir prielinksnių vartojt7nas, Kaunas, Šviesa, 1984. Tai sujungtas leidimas jo dviejų ankstyvesnių knygų: Taisyklingai vartokime linksnius, Kaunas, Šviesa, 1976; ir Prielinksnių vartojimas, Kaunas, 1978.

21.    Stasys Tumėnas praneša, kad šiaurės panevėžiškių tarmėje jau ir pirmos linksniuotės vienaskaitos o kamieno naudininko ir įnagininko linksnių formos sutapo. "Dėl sintaksinio analitizmo raidos morfologinių prielaidų", Tarptautinės baltistų konferencijos, įvykusios 1985 m. spalio 9 12 d. Vilniuje, pranešimo tezė, p. 111.

22.    Latvių kalboje jau kurį laiką prielinksniai daugiskaitoje valdo tik vieną linksnį — redukuotos galūnės sutapusį naudininką/įnagininką.

23.    S. Karaliūnas, "Respublikos lingvosocialinės situacijos charakteristika", kn. Kalbų kontaktai Lietuvos TSR, LKK XXIII, 1983, Vilnius, p. 20.

24.    Šukys, p. 160.


MIKAS ŠILEIKIS    NATIURMORTAS. Aliejus