ANTANO GUSTAIČIO SATYRINĖS ELEGIJOS

Antanas Gustaitis: PAKELĖJE Į PAŽADĖTĄJĄ ŽEMĘ. Čikaga. Algimanto Mackaus Fondas, 1987. 194 p. "Neįmanoma nerašyti satyros" — tvirtino didysis satyrikas Juvenalis pirmojo šimtmečio Romoje. "Neįmanoma" — jam šiandien pritaria Antanas Gustaitis Bostone. Neįmanoma, kol žmogus tokia gražiai netobula būtybė... Šis leitmotyvas aidi per naują Gustaičio poezijos knygą, pavadintą "pakelėje į pažadėtąją žemę", kurią neseniai išleido Algimanto Mackaus fondas Čikagoje. Kaip ir ankstesniuose savo rinkiniuose, poetas lyg kokį vabzdį, plunksna prismeigia lietuvį išeivį ir aprasojo spurdėjimą. "Visuomenės vadai, tautiečiai, broliai, seserys", — ironiškai kreipiasi jis į tuos tarp dviejų kultūrų pakibusius, iliuzijose paklydusius, tragikomiškus išeivius; sudeda juos į 'bonkutes aptiekose";be lašelio sentimentalizmo registruoja jų nostalgiją ir nuosmukį. Ir tai darydamas, jis pats nepamiršta iš savęs juoktis. Antanui Gustaičiai nėra nieko švento ar neliečiamo. Krikščionybė ar pagonybė, visos politinės santvarkos, mūsų istorinė praeitis (o ypač jos romantiniai ornamentai) virsta žaliava jo satyroms. Poetas priekaištauja net ir Martynui Mažvydui už jo "pirmąją dievišką knygą": Mažvydas dovanojo mums raštą, ir kas iš to pasidarė: "Raštu tave įamžina, nutarę/ Kad žygdarbiai legendose aidės,/ įrašo net į partiją nemarią,/ O rytą jau pakartas dėl raidės". Ne tiktai išeivių dalia, bet visas šiandienos pasaulis, jo nutrūktgalviška kaita Gustaičiui teatrodo "kvailių šokis". Įkalintas "amžiuj lazerių, rakietų,/ stiklinėj gimstančių vaikų" poetas stebi kaip "laikas skrieja, viską verčia/ Kas tik buvo pastovu". Į jo žodyną, kaip svėrės, skverbiasi "vartotojinės civilizacijos" žodžiai: "Fordai, Tojotos, Tylenol". Jis pripažįsta nepaprastą inforamcijos srautą ("Kiek daug į mūsų kaukolę sudėta"), bet neturi vilties, nes "tarp žinių visai neliko vietos/ Netgi mažam grūdeliui išminties". Po Gustaičio grimasa besislepiantis nuoseklus moralistas žiūri į pasaulio dorovinį pakrikimą ir sako: "O Dzievuli, Tau veidas paraustų/, Jei pabustum už savo tvoros". Lyginant šį Gustaičio rinkinį su ankstesniaisiais, jame randame tirštesnį elegijos šešėlį, girdime aitresnį senatvės skundą. Tai eilėraščiai apie visų puotų pabaigą, visų iliuzijų užgesimą, Senėjimo, irimo, lėtos mirties aprašymas padvelkia būdingai viduramžiška nuotaika. Gustaičio refrenas: "Gana, gana, gana, gana" atšaukia Karaliaus Lyro: "Niekad. Niekad. Niekad. Niekad". Poeto pesimizmas ne madingas pasišaipymas, o giliai išjausta ir nuosekli pasaulėžiūra. Jo žmogus — labai menkas gyvūnas, visiška priešingybė Mieželaičio didžiąja raide rašomam plakatiniam Žmogui ar dieviškąją kibirkštį nešiojančiam ir išganymo siekiančiam krikščionybės asmeniui. Jo naujagimis pravirksta vos į šią žemę atėjęs, nes mato, kad jam reikės praleist savo gyvenimą su tokiais nelabais gyvūnais, su kuriais jis net ir rojuje nenori būti drauge. Negeriau ir po mirties — arba vidūniškame plane pavirstama į kurmį, arba: "Visi, visi, visi erdviam dangaus muziejuj/ Ant pūkų debesų bus lygiai eksponuoti". Kaip dauguma didžiųjų satyrikų, Gustaitis konservatyvus ligi kaulo smegenų. Pažanga jam tiktai iliuzija, utopijos ir lygybės pažadai — permatoma klasta. Eilėraštyje "Avinėlio sapnas", išgirdę pažadą, "kaip girioje visi bus lygūs/ Ir avys ir vilkai,/ Ir choru avinai pravirko/ Iš laimės, iš didžios". Tie laimingieji avinai netrukus atsiranda vilko pilve. .. Gustaičio pasaulis — tai vieta, kurią apleido prasmė ir Dievas. "Tik užstalėj nėra to mus Atpirkusio,/ Kurs nešė savo kaulus kaip kryžius/ Rainiuose, Dachau, Stutthofe, Butirkose..." Antanas Gustaitis, už humoristinės poezijos rinkinį "Pakelėje į pažadėtąją žeme" laimėjęs JAV Lietuvių Bendruomenės 1987 metų 3000 dol. premiją Tačiau ir šis elegiškasis, pesimistiškasis Gustaitis jaunesnis ir dinamiškesnis už daugelį mūsų ramiai liūdnų jaunų poetų. Net ir savo rezignaciją jis aprašo su ypatinga kūrybine energija; jo erotinis impulsas dar toli gražu neužmigęs. Poeto tulžis atslūgsta ir jo tonas palengvėja rinkinio skyriuje, pavadintame "Pagraudenimai ir pasigraudenimai bičiuliams", kuriame jis kreipiasi į Brazdžionius, Nagius, Santvarą, Railą, Vaičiulaitį ir kitus ilgų dešimtmečių bendrakeleivius. Čia išryškėja kitas Gustaičio matavimas: jo draugiškumas, atidumas kitam žmogui. Drauge su egzistencialistais jis, tarsi, sako: pasaulis ir gyvenimas absurdiški, bet mes patys susikuriame savo vertybes ir jų laikomės. Gustaičio eilėraščių forma — kontrastas tai pasaulio suirutei. Jo eilėdara tradicinė, ketureiliai solidūs, rimai taisyklingi. Kartais atrodo, kad poetas ims ir išlaikys grynai lyrinę melodiją, bet paskutinės eilėraščio eilutės staiga iškrypsta, ir visa ta rūpestingai audžiama nostalgija virsta ironiška grimasa. Knygą darniai papildo dailininko Prano Lapės iliustracijos, savo polėkiu prilygstančios tekstui. Kandus, pikantiškas, žaismingas dailininko braižas originaliai išreiškia poeto dvasią. Kokia Gustaičio vieta lietuvių poezijoje, tame vienatiniame gėlyne, kuris yra virtęs mūsų sielos dalimi? Ar jo satyra svetimkūnis, deguto lašeliai į gryno medaus statinę? Anaiptol! Lyrikos lietuviai turi tokį perteklių, kad ją — jos meilę, gerumą, teigiamumą — galėtų eksportuot į kitas šalis. O geros, kaip Gustaičio, satyros dar didelis badas. Ta švelniąja lyrika apsigaubę, lietuviai dažnai praranda sąlytį su tikrove ir su savo pačių sudėtinga prigimtimi, pasiklysta iliuzijų miglose. Gustaičio autentiška, negailestinga poezija padeda mums atgaut pusiausvyrą. Jis — druska ant mūsų poetinės puotos stalo.