AURELIJOS BALAŠAITIENĖS "SKEVELDROS" Spausdinti
Aurelijos Balašaitienės romanas "Skeveldros" Vilties Draugijos leidyklos 1987 metais išleistas (424 psl., kaina 10 dol.), Marcelinui Žitkui ir kitiems rėmėjams finansuojant. Knygos pradžioje autorės pastaba įspėja, jog "Romane atvaizduoti asmenys, [kablelio nereikia] yra autorės padarinys, ir bet koks panašumas su [geriau "į" su galininku) gyvais ir mirusiais yra grynas atsitiktinumas. Tačiau romanas atspindi gyvenimo tragišką tikrovę istorinių įvykių fone". Žinoma, gyvenimo plačiąja prasme tikrovė nėra vienalytė, bet Nepriklausomosios Lietuvos paskutinieji bei sovietų okupacijos metai buvo baisūs ir tikrai tragiški. Šie ir yra romano atvaizduojami, dedikacija nurodo, "tai kartai, kuri augo, brendo ar gimė toli nuo savo tėvų žemės, kad Sangailių ir jų gyventojų likime ji galėtų įsisąmoninti lietuvių tautos tragediją, ją suvokti ne vien protu, bet ir jausmais".

Knyga ilga, bet nesunki. Skaitytojui fabula aiški; nereikia jam vaizduotei papildyti spragų, atspėti minčių. Nors Sangailių veikėjai yra per daug idealizuojami ir jų pokalbiai dažnai neįtikinami, jų gyvenimo eiga pakankamai įdomiai vyksta, ir skaitytojas norėtų iki pabaigos jų kelią sekti. Netrūksta meilės, baimės, pavydo, pykčio, drąsos. Netrūksta, deja, ir tam tikros arogancijos, pasirodančios jau 11 puslapyje, tėvui aiškinant septynmečiui sūnui, kas jis yra: "— Aš tau išaiškinsiu, kodėl esame tik du tikri Plaškevičiai. Bet tavo kartos tu esi vienintelis ir paskutinis, kuris tą seną ir garbingą pavarde nešioji paveldėtai ir teisėtai..." Taip iš pat pirmųjų puslapių skaitytojui — gal tik tam, kuriam knyga skiriama — nejauku, nes aiškinimas netinkamas ir gan absurdiškas. Laive į Naująjį Pasaulį (5) po sukrečiančių pergyvenimų būtų tinkamesnių būdų vaikui paguosti, bet jam užkraunama nelogiška našta. Be to, pavardė tėra pavardė, ir garbė turėtų būti pagrįsta kuo kitu, o ne praeities idealizavimu. Nejauku taipogi, nes šis paaiškinimas parodo, jog Steponas Plaškevičius, Lino tėvas, iš praeities ir iš patirties nesimoko, ir tai yra katastrofiškas bruožas. Vykdamas iš stovyklos Vokietijoje, Steponas Vandai Mataitienei sako: "— Mano šeimos gyvenime viskas ateina per vėlai... Tik dabar, kai praradimo naujas skausmas nubudo širdy, suprantu, kad tave myliu ir mylėjau visus mūsų buvimo stovykloje metus. Ne kartą save klausiu, kodėl aš tavęs vengiu" ir taip toliau (423). Cia darytųsi graudu, bet ne per seniai Steponas tai pačiai Vandai, savo meilę jam išpažinusiai, tvirtino, jog "— ... aš esu Plaškevičius. Mes turime vieną ypatybę: mes mylime tik vieną moterį.... Margarita dar gyva mano širdy... Aš tave, Vanda, visada atsiminsiu kaip mano [savo] liūdnos kelionės žavią, kantrią ir mielą palydovę, bet mano širdis dar priklauso Margaritai, o mano ateitis — mano sūnums" (393). Ta pavardės garbė neleidžia Steponui įžvelgti į savo širdį, teisingai su kitu žmogumi pasielgti ir tiksliai spręsti. O "sūnums" laive jau tik vienas sūnus, nes "Vytukas nėra tikras Plaškevičius" (11). Laive Steponas jau užmiršo, ką beveik buvo išmokęs: gyvenimas sprendžiamas ne pavarde, nes tuščia garbė klaidina, o atviru ir sąžiningu žvilgsniu į save ir į kitus.

Plaškevičiai stovi veikalo centre: jie turtingi, išsilavinę, dorybingi ir dosnūs. Juos ištinka visa tai ką tauta nuo 1939 iki 1949 pergyveno: prarasta žemė, staigi mirtis, trėmimas, bėgimas. Gyvenimas suskyla į skeveldras (226, 245, 257, 314, 405, 424) visiems dalyviams. Salia Plaškevičių yra ir antraeilių veikėjų — giminės, šeimininkė, tarnaitė, pažįstami — praplečiančių to etapo reikšmę. Itin imponuoja du atvejai: lenkų karininkų globa Sangailiuose ir Anneliesės Hochhauser vedybos problematiškos ir įdomios.

Romane yra gražių, originalių vietų. Gamta, pavyzdžiui, gražiai apršoma:

"Pro šalį skriejo Lietuvos laukai, vietomis apdengti tirpstančio sniego klodu, vietomis apsupti lieknų, lapus pametusių medelių liemenimis ir tamsių, žalių eglių vainikais. Vienkiemiai, miesteliai lėkė pro šalį, o aplink bėgius išrikiuotos sniegatvorės, kaip pavargę sargybiniai, rėmėsi į pilkšvo sniego kūgius. Vietomis sublykčiodavo pervežų žibintai, kaip paslaptingos akutės" (170 - 71).

Jautriai aprašomos Stepono ir Margaritos vestuvės (191 - 97) ir Velykos, kur visi svečiai raginami paimti smulkiai supjaustyto margučio gabalėlį: "... Tai mūsų vienybės ir bendro džiaugsmo simbolis", aiškina Aniceto žmona Elena (185).

Atmintina Vytuko istorija ir jo taip paprastai išreikšta įžvalga: "— Esame dideli ir turime kentėti", jis aiškina draugui Jurgiui (360). Tai kaip tik yra šio romano ir juo vaizduojamo tautos išgyvenimo paslaptis: reikia kentėti, neužsitarnautai, neišvengiamai, bet kažkaip ramiai, paprastai. Kaip tik dėl to Stepono Plaškevičiaus bukumas griauna romano tikrąją temą: jeigu kančia neapeinama, tada turi būti garbingas būdas kentėti. Atrodo, kad tai rištųsi su gailesčiu, įžvalga, užuojauta, bet Steponas laive retorika vėl slepiasi nuo savęs ir nuo kančios. Nors Dovydas - Vytukas "nėra tikras Plaškevičius" (11), jis suranda tikslą, Stpeonui nepasiekiamą: jis globoja ir guodžia silpnesnius už save, atlieka savo pareigas, stebi žmones bei įvykius ir galvoja. Tokio ainio garbingi Plaškevičiai verti.

Romanas sklandus, bet pasitaiko korektūros, rašybos, žodžių atrankos bei darybos, linksnių vartosenos, sintaksės ir skyrybos klaidų. Greitai skaitant, tai gal ir netrukdytų, bet vis tiek apgailėtina, kad kalba leidėjų nepakankamai taisyta. Neaišku, kur "Prologas" baigiasi. Beje, Hitlerio kariuomenės pergalės būdavo pranešamos Betoveno Penktosios, o ne Devintosios (382) simfonijos įvadu.

A. Balašaitienės romanas "Skeveldros" įsijungia į eilę veikalų apie tautai neužmirštamą vilties ir kančios dešimtmetį. Romanas skiriasi nuo kitų, ta tema rašytų, ir todėl verta juo papildyti to laiktoarpio ir jo veikėjų vaizdą.