KATALIKŲ BAŽNYČIOS LIETUVOJE SITUACIJA SEPTINTOJO KRIKŠČIONYBĖS AMŽIAUS ANGOJE Spausdinti
B. TEIGIAMIEJI POSLINKIAI PRAGIEDRULIAI

Būtų labai neteisinga ir paviršutiniška Lietuvių Katalikų Bažnyčios dabartyje matyti vien nedarną, sumaištį, nuosmukį. Turime ne tik daug, bet ir labai reikšmingų pozityvų, pragiedrulių, ryšių poslinkių aukštyn.

1.
Dabartinis lietuvis kunigas nuosekliau ir nuodugniau mąsto pasaulį, sudėtingas jo dvasines problemas, atsakingiau žiūri į Bažnyčios misiją pasaulyje. Dėl daugelio priežasčių lietuvis kunigas nusiteikia "teologiniam gilėjimui", "gilėjimui mąstymo tyloje". Šiandienos lietuvis kunigas suvokia kunigystės prasmę dabarčiai, ugdo ne tik savo talentus, bet ir kunigystės malonę. Šia prasme dabarties kunigas giliai suvokia Lietuvos Katalikų Bažnyčios "vidaus ir išorės" problemas, skverbiasi gilyn į laiko ženklus, bando ten atrasti vietą sau, savo darbo gaires. Kunigas tampa vis ryškesniu lietuvių tautos dvasinių ir kūrybinių galių reiškėju. Atskirų kunigų krikščioniška pasaulėjauta, lanksčiai pritaikomi pastoracinės veiklos metodai, ir esant labai ribotoms galimybėms, davė stulbinančių rezultatų.

Lietuvis kunigas šiandien yra ne vien tautos istorijos dabartyje, bet ir visuotinės Kristaus Bažnyčios dabartyje. Jis ne tik išsaugojo, bet ir sugebėjo nokinti sūnišką ryšį su Visuotine Bažnyčia, Kristaus vietininku, stipriai glaudėsi ir tebesiglaudžiaprie Jo, nepasiduoda desperacijai. Lietuvis kunigas šią prieraišumo būseną išgyvens kaip savosios būties ontologinį pagrindą. Ir jis pats sicut homo žmonijos tragiškiausioje kryžkelėje su viltimi ir tikėjimu žvelgia į Švyturį — Kristaus Bažnyčią, siūlančią žemės civilizacijai išeigos iš aklavietės kelius. Įspraustas tarp vienareikšmių nuostatų, lietuvis kunigas tebėra "Bažnyčioje", o Bažnyčia yra jame! Jis Lietuvos dabarties istorijoj garsina krikščionybės moralinę direktyvą, o ji pastaruoju metu tapo itin aktuali.

Tęsinys iš š. m. Aidų Nr. 1

2.
XX-ojo amžius ketvirtas - aštuntas dešimtmečiai lietuvių tautos istorijoje kupini tragizmo, dvasinės rezignacijos, bet kartu pilni nesuvokiamai didelio tvirtumo bei optimizmo. Per tą laikotarpį lietuvis kunigas nuėjo toli, gal jau labai toli asmeniško dvasinio proveržio kryptimi, tuo pačiu aktyvėjančiai žadindamas apsnūdusią tautos religinę sąmonę. Kunigas buvo ir tebėra pačiame sudėtingiausių tautos dvasinių įvykių centre, jos dvasinio būvio smaigalyje, pačių aukščiausių siekių sferoje.

Savo kančios išvakarėse Kristus šitaip išreiškė savo mokinių santykį su pasauliu: "Aš neprašau jų paimti iš pasaulio, bet apsaugoti juos nuo pikto" (Jn 17,15). Ši malda įtvirtina ir apsprendžia tarsi spe cialiai lietuvio kunigo buvimą pasaulyje, tautoje. Lietuvio kunigo buvimas tautos istorijoje tampa tarsi paties Kristaus buvimu pasaulio istorijoje! Šitokią būseną lietuvis kunigas išgyvena ne vien vienkartinio šventimų veiksmo metu, bet tai tampa jame ištisiniu dvasiniu vyksmu. Lietuvis kunigas atneša save tautai, o atnešdamas save, atneša Kristaus žodį, Bažnyčios doktriną, visą šiandieninės Bažnyčios veiklos platumą, gylį, apimtį, pajėgumą. Kunigas tiesiog savo būties ir pašaukimo šaknimis yra tautos dabartyje ir rytdienos viltyje. Ir tik per Bažnyčią jis yra nuolatiniame sąlytyje su tauta kaip tautos krikščioniško atsparumo ženklas.

Istoriniuose lūžiuose mūsų tautos kunigas, "įsibėgėdamas kunigiškoje tarnystėje", tarnavo ir tebetarnauja Dievo Tautai, dalinosi ir tebesidalina likimu. Toks jis šiandien — laikantis rankoje tautos pulsą, jaučiantis jos žaizdas ir skaidrėjimą. Jei anksčiau, kad ir XIX-ojo amžiaus pabaigoje, katalikybė Lietuvoje stiprėjo lietuviškojo kaimo atsparumo dėka, gamtos prieglobsčio uždarumo dėka, dvasinio turinio liaudyje autentiškume, tai šiandien — kunigo asmenybė ir veikla rodo, apibūdina ir išreiškia "žmogaus didįjį nerimą" (8, 89).

Prof. dr. St. Šalkauskis yra teigęs, kad tauta tiek pergali pasisavintojos būseną, kiek tą būseną pirm jos pergali kunigas, t.y. jeigu jis tampa aktyviuoju pradu, sprendžiant tautos religines - dvasines problemas. Kunigo žengime aukštyn, gilyn, aiškyn vis ryškesnis, vis garsesnis, vis aukštesnis tampa "tautos dvasinis kalbėjimas" (8, 90) būtent lietuvio kunigo tarsi neryškioje, tarsi vienodoje kaip ir vakar veikloje, o kokybiškai skirtingoje.

3.
Sektų, kad tautos istorijos tarpsnyje lietuvis kunigas įsirašo krikščionio buvimu? Neabejotinai vyksta ir vyks ateityje, galbūt net greitėdamas, kunigo asmens pasistūmėjimas arčiau ir glaudžiau krikščionybės.

Nauja ir tai, kad pati lietuvių tauta, tokia įvairiaasmenė ir sudėtinga, "pasistūmėjo" arčiau kunigo, nes jo padedama, tikisi pasiekti dvasingumo versmes. Ir toji sudėtinga, įvairi žmonių masė apsupa kunigo likimą, jį skaidrina ir lengvina. Pasistūmėdama prie kunigo, imdama kunigą į savo likimą, toji žmonių masė vis pilniau atiduoda save. Iš dabarties ateistinamo tautos būvio lietuvis kunigas gauna "labiausiai nureikšminto žmogaus būvį". Turtėjantis dvasia dabarties lietuvis kunigas iš to būvio gana lengvai išeina, ir jo dėka tauta krypsta į Dievą, Kristų, Bažnyčią.

Vienas iš ryškiausių pragiedrulių, šeštojo katalikybės amžiaus pabaigos Lietuvoje bruožų yra tai, kad kunigas tampa tautos dvasingumą žadinančia ir ugdančia versme.

Kunigo krikščioniškas buvimas pasaulyje žadina ir skatina individuose, net žmonių masėje apsisprendimą už gyvenimą su Dievu. Kunigas tautoje tampa posūkio į krikščionybės vertybes vieta. Tai, kad kunigas, jo asmuo veda į Dievą — vienas iš labiausiai džiuginančių pagiedrulių šių laikų ženkluose. Gryninti šį pragiedrulį, paversti kiekvieną kunigą Dievo ženklu tautoje — vienas iš pagrindinių septintojo katalikybės šimtmečio Lietuvoje uždavinių.

4.
Yra teigiamų poslinkių šiandieninio kunigo veikloje. Kunigui ryškėja pagrindiniai jo kunigiškojo darbo kontūrai — sustabdyti svyravimą tarp Dievo įstatymo ir pasidavimo "nuodėmės įstatymui" (Rom 7, 22-23). Kadangi tauta, svyruojanti tarp Dievo įstatymo ir nuodėmės įstatymo, žengia gana greitai "dvasios nuosmukio kryptimi" (9, 116), o šią būseną lydi nedarna, nupuolimas, daiktų kultas, kunigas savo darbu ir gyvenimu įneša kaskart vis svaresnį indėlį į masės krikščioniško gyvenimo turinį. Tai platus, įvairiakalbis, o drauge ir vienakryptis veiksmas, kylantis iš vynmedžio šakelės būvio — vienybės ryšio darnos su vynmedžiu (plg. Jn 15,5). Kunigas, Viešpaties — Vynmedžio gaivinamas, pakrypo augti į Medį, didesnį už kitus medžius, "taip, kad net dangaus sparnuočiai atskrenda ir gyvena jo šakose" (Mt 13, 32).

5.
Septintojo katalikybės šimtmečio Lietuvoje pirmaisiais dešimtmečiais Katalikų Bažnyčiai teks turbūt nepalankėjančiose sąlygose, griežtėjant nuostatams

1.    ryškinti, pagaliau pilnai sau pačiai išsiryškinti, kad toji "nakties būsena" (Vinc. Mykolaitis - Putinas) yra palaimintas minties kūrybos laikotarpis, ilga, malonėmis turtinga meditacija;

2.    iki galo suvokti savo gyvybinį abipusišką santykį su tauta;

3.    visiškai pasišvęsti darbui ir tarnybai, t.y. iki paskutinės galimos ribos užimti visus darbo plotus, įsiūbuoti save nuosekliam darbui užimtoje erdvėje, skatinti kiekvieną kunigą darbo įtampai;

4.    įkvėpta būsena, mąstytojų lūpomis, toli siekiančiu ir veiklos niuansus pramatančiu žvilgsniu išsakyti visą krikščionybės tiesą;

5.    pagaliau džiaugsmui ir atgaivai girdėti savo pačios darbštaus alsavimo ritmą;

6.    išstovėti, išlaukti, iškentėti, išgrynėti, tikėti išsipildymu, kada su šviesos spinduliu vienos situacijos baigmė žymi žingsnį per slenkstį — iš laukimo kentėjimo į išsipildymą!

7.    dabartyje remtis stipriųjų atkaklumu, ištverme nepalaužtųjų, sustoti reiškia mirti.

6.    Kažkiek įžvelgiame dabarties dėsningumus. Išryškinome ir brėžiame sąmonėje kunigijos formavimo ir darbo kryptį — tokį darbą mumyse atliko stiprios ir įkvėptos asmenybės, paties Dievo tam šaukiamos.

Religinio tautos atgimimo dienose ir asmenybės gimsta, jos ateina! Dabartis išgyvena didžiulį dvasiškio alkį! Žmonėms, dabarties istoriniam momentui reikia jo triūso, artėjimo prie žmogaus, kad padėtų spręsti aktualius moralės ir pasaulėžiūros klausimus, įtaigautų savo asmenybės jėga. Tai tik jaudina dabartį, kas tikra, tik toks prabilimas laimi, kuris gilus. Atrodo, pačiomis elementariausiomis priemonėmis dirbant vešliai, sudygsta sėkla ir duoda nuostabių vaisių. Iš čia pagaliau toji neeilinė, didžiulio masto kunigo asmenybės užduotis mūsų istorijos dabarties tarpsnyje.

Tautos, tikriausiai, gyvos ir nesugniuždytos būna tol, kol jų gelmėse yra tylinčių, mąstančių, pranašiškai situaciją jaučiančių, paaiškinančių, įtaigiai prabylančių, tiesiog "laiku ateinančių" asmenybių, nes gerumas, žmogiškumas, darbas, meilė, viltis aspskritai ir yra religinio gyvenimo ir humanizmo lobis žemėje, brangiausioji rezervo atsarga.

7.
Religijos poreikis lietuvių tautoje neatslūgo, priešingai, jis didėja, plečiasi, paskutiniaisiais metais stebina krikščionybės "brovimąsi į gyvenimo centrą" (9, 86). Religija pokario kartai buvo tiesiog iščiulpta iš domės. Tai kartai kurį laiką mąstymo impulsai, regėjimo horizontai, žmogiškosios būties atsparos taškai tapo bereliginiai. Dabarties karta iš ateistinės plokštumos kopia, spręsdama universalias problemas saviieškos keliais. Ji išsiilgusi pastovių žmogaus dimensijų. Tai savarankiškas atskirų individų (o jų jau yra labai daug) bandymas lipniame sąvokų, teiginių, išvadų skiedinyje atrasti žmogiškosios būties gelmę, sąmonę, pagauti tiesą.

Šiame mišriame ieškančiųjų būryje, dar neturinčiame aiškios programos, vieną kitą išsiskiriantį vadą kunigo asmenyje, neturinčiame pakankamai literatūros (pabrėžtinai nesakome — neturinčiame literatūros, nes literatūros Lietuvoje yra nemažai ir įvairios...!), kurį tebeformuoja ir Rytų filosofija, ir krikščionybė, išsiskiria kūrybiniai intelektai, beje, dažniausiai ne dvasiškiai, išugdyti mūsų kultūros dabarties pakilime. Jie turi daug teorinių žinių, iškilios asmenybės bruožų, pavydėtiną kūrybinį polėkį, paieškoms energiją, refleksijų kas liečia filosofiją, krikščionybę, politiką, ekonomiką, kultūrą, tiesiog pažįsta aplinką, iš bet kurio taško savarankiškai gali mąstyti, puikiai nusivokiantys literatūroje, dailės, teatro pasaulyje, kurie visur ieško esmės ir joms apraiškų krislo. Ir kas svarbiausia, kad nėra tai žaismas intelektu, bet sielos išraiška, tiesiog krikščioniškas būties gyvenimas.

Nuo ieškojimo būsenos, žinojimo iki buvimo krikščionimi — didelis atstumas, tačiau dabarties situacijoje ypatinga tai, kad intelektualinis ieškančiųjų pajėgumas juos veda krikščionybėn, nors dar pralenkia pajėgumą religinei praktikai. Bet jie turi aiškiai krikščionišką pasaulio įvykių stebėjimo tašką, krikščioniško mąstymo vyksmą, neišvengiamą dramatizmą ir optimizmą — šviesų pakilimą, jau grybšteli vieną kitą problemą krikščionišku kampu. Ir kaip čia neprisiminti poeto S. G. žodžius:

... ir ištarti,
bet tik taip —
jau ištart,
taip ištart,
kad būtų
per amžius Yra!

Ar pajuto, kiek pajuto, kaip pajuto naujos, bręstančios ir ateinančios situacijos žmonėse dvelksmą Lietuvos Katalikų Bažnyčia, jos hierarchija, kunigija? Tvirtiname, kad aiškiai pajuto, nes aiškiai žvalgosi į naują, netikėtą, beveik nelauktą reiškinį, matuoja jo apimtį, kažkur pasąmonės kloduose jau ieško atitikmens naujai užduočiai. Ir kokia gi toji, naujoji, situacijos iššaukta užduotis?

Atsiliepiantis naujai situacijai dvasiškis pareigingiau ruošiasi "kunigystės tarnystei", t. y. giliai kontempliuoja tikėjimą ir pasaulį, žmogų ir visuomenę, krikščionybę ir "izmus", gilinasi į istorijos, kultūros dialektiką. Tik ši kryptis, kada kunigas įgyja naują aktualumą, šviežumą, kada senieji jo veiklos griaučiai apauga tarsi kitokiu audiniu, yra perspektyvi ir naši.

Neramioje, audringoje dabartyje kunigas pastebimai ieško ir atranda krikščioniškosios orientacijos pradmenų iškilių kūrėjų veikloje, parodo masėms tas vertybes, kurios turi aiškiai krikščionišką atspalvį. Tuo pačiu temas, kurios pamoksluose yra patogios, lengvos, kunigija permąsto, atšviežina.

Ne paslaptis ir tai, kad kunigo paties savęs pažinimas slepiasi kasdieninio gyvenimo kloduose, buityje. J jo,dienas, suvokimą, pažiūras, orientaciją palengva ateina "didžiosios skirtybės" (4, 318). Tačiau jos atsiranda, atsiskleidžia, pasirodo! Kai kunigas pasiekia savųjų sugebėjimų ribą rekolekcijų dienomis, sąžinės sąskaitos valandėlėse, jis klausia savęs — ar tai viskas? Tada jam ir nušvinta atradimas — apimti tai, kas iki šiol nebuvo apimta, pažinti tai, apie ką neturėjo jokio supratimo, to, ką laikė sunkiu, nelaikyti neįveikiamu! Tik "peržengdamas" save, kunigas išmoksta būti ties savo galimybių, talentų riba, tik tada jaučia asmeniško kilimo aukštyn palaimą.
Šios mintys nėra abstraktus filosofavimas, kažkieno abejotinos vertės intuicija, spėliojimas. Minėtoji būsena kunigijoje yra aiškiai pastebima, jaučiama.

8.
Reikšmingas pragiedrulys dabartyje yra ir tai, kad pildosi daug kam atrodžiusi nereali svajonė — Katalikų Bažnyčia apskritai, o mūsų miestų ir periferijos bažnytėlės tampa asmeninių dvasinių apmąstymų, dvasinio poilsio, pasipildymo, atsistatymo vietomis, šviesiais ir patraukliais žmogaus namais, žmonių vienybės bei tarpusavio solidarumo, taikos gerų santykių vieta, kur iš naujo įsižiebia marintos viltys, svajonės, kur kaupiasi išeikvota dvasinė energija, gimsta brandžiausios ir reikšmingiausios idėjos, kur vertinamas kiekvienas individas, kur atsižvelgiama į jo asmeniškus poreikius, kur visi apjungiami bendram tikslui — kad jau čia ir tuoj prasidėtų tikėjimas, kiekvienam įsižiebtų gyvenimo prasmė, susiformuotų gyvenimo turinys.

Išlaikyti, dauginti, stiprinti šį pozityvą, niekada ir niekuo neapvilti šviesių, stiprių, silpnų ir aptemusių — Lietuvos Katalikų Bažnyčios kasdieniškas rūpestis.

9.
Šiandien turime įsigiję, ypač vyresnioje kartoje, daug, gal net labai daug be galo atsidavusių, be galo ištikimų tikinčiųjų. Ši didžiulė masė žmonių — įvairių profesijų, įvairaus amžiaus, įvairios visuomeninės padėties, išsaugojo, turi ir tebeugdo tvirtų žmonių bruožus. Dvasingas tokių žmonių profilis dažnai puošia bažnyčioje besimeldžiančią minią, laidojančiųjų būrelį, o jų veide susitelkusi dvasinė nuotaika, tvirtai suręsta gyvenimo bei elgsenos kompozicija, gerai įvaldytas pasaulėvaizdis atvirai išsako jų požiūrį į religiją. O netenka pamiršti, kad šių žmonių brendimo metai sutapo su "didžiojo posūkio į naują būvį" metais...

Įsigyjame, tiesa, ne per gausiai, tačiau nūdieniškai sąmoningo, drąsaus, kameriškumą religijos praktikoje paneigusio jaunimo. Jis — gražiai maldingas, įdomus, veržlus, drąsus, ieškantis religinių žinių, istorinės tiesos, apskritai informacijos. Dvasingumas, sveikas tautiškumas jų sąmonėje iškyla kaip pagrindinis vertybių matas, kaip dabarties žmogaus — krikščionio idealas. Intensyviu sakramentiniu gyvenimu jaunimas savyje kuria dvasingo žmogaus būvį.

Įdomu ir tai, kad turime, palyginti daug aukšto išsilavinimo, į kūrybinės brandos metus įkopusių, aukštas pareigas einančių žmonių, kurių nemaža gyvenimo patirtis prasiveržia nuoširdžiu prijautimu Bažnyčiai. Anonimiška jų pagalba Bažnyčiai yra didžiulė ir labai pozityvi. Gal netrukus sulauksime dienų, kada publicistikoje, akivaizdžiai kopiančioje iš štampų, stereotipų, atsiras gilesnė tikinčiųjų padėties analizė? Šiuo metu viešai tvirtinama, kad būtent publicistika "buvo verčiama aptarnauti stereotipus" (G. Kasnovičius), o ne reiškinius analizuoti.

Lietuvos Katalikų Bažnyčia kaip niekada anksčiau savo šešių amžių istorijoje turi ypatingai gausų, iškilios dvasios misijonierių būrį tarybinėse respublikose. Dabarties kunigų karta, o tai ypatingos vertės pozityvas, nesuabsoliutina kunigiškosios tarnystės vien savo nacijai, bet išmoko viską, ką turi, atiduoti ir kitiems, to trokštantiems. Gerbiamais, rūpimais, remiamais Broliais Kristuje tapo baltarusiai, ukrainiečiai, rusai, vokiečiai, moldavai, gruzinai... Istorinė tautos ateitis Rytų Europoje turėtų būti grindžiama naujais lietuvių ir lenkų tautų santykiais didžia dalimi pastoracija Lietuvos lenkų tarpe be nesantaikos kurstymo, praeities nuoskaudų priminimo, lygybės ir broliškumo dvasioje atlieka lietuvis kunigas. Šovinizmas, toji šliaužianti žolė, tie niežai, besidauginantys mikrobai gal nedrums dviejų kaimyninių tautų istorinės ateities, o lietuvis kunigas į šį atsinaujinimą įneš savąjį svarų indėlį?

Mūsų kompozitoriai, žinomi ir anoniminiai, kasmet pateikia nemažą pluoštą naujų kūrinių, religinės muzikos — arijų, kantatų, giesmių. Turime originalių šv. Mišių partitūrų, vertingą dabarties žinomo kompozitoriaus Requiem... Kompozitoriai tęsia bažnytinės muzikos tradicijas, nors XX-ojo amžiaus įtakoje atnaujino muzikinės formos spalvas, dinamiką, instrumentuotę. Muzikiniame kūrinyje tekstas turi pakankamą emocinę, teologinę bei dramatinę įtampą, kiekviena muzikinio kūrinio dalis beveik visuomet turi artėjimą prie kulminacijos, o tuo pačiu įtikinamą muzikinės bei poetinės tematikos sujungimą. Čia viskas visiems suprantama, savaiminga, tikra, būtina.

Pažaislio Marija ant galinės Dievo Motinos šventovės navos sienos

Dar ne per seniausiai apie religinę muziką, giesmę vaikams mažai kalbėjome. Dabar vaikams, jaunimui, atskiroms šventėms, įvairioms progoms (primicijoms, jubiliejams) turime jų nemažai. Ir pati chorinė bažnytinė muzika brenda iš stagnacijos, vienodumo, šablono. O tai entuziastingų, idėjiškai ir profesionaliai stiprių bažnytinės muzikos chorų vadovų, dirigentų ir gausių atlikėjų bendras, šviesus nuopelnas.

Atsiranda beveik profesionalios, vertingos, išliekamąją vertę turinčios, Lietuvos Katalikų Bažnyčios dokumentikos — videofilmų. Išplatinus reikiamą kiekį kopijų, prasideda gana aktyvus kūrinių gyvenimas — kontaktas su masėmis. Gaila, kad bažnytinio gyvenimo dokumentalistai nėra organizuoti, neturi bendro veikimo plano, jų veiksmų nekoordinuoja jokia kurija, todėl jų darbas gali žūti. Šia prasme būtų prasmingas metraštininkų vaidmuo.

Lietuvos Katalikų Bažnyčia ir mūsuose, ir pasaulyje įgyja svarų autoritetą, visuotinį pripažinimą, pagarbą. Mūsuose — pasitikėjimą margaspalvėje visuomenėje kaip moralinio bei intelektualinio sąžiningumo reprezentante. Kunigų Seminarijos reikalams, bažnyčių remontui, sudėtingai atskirų kulto pastatų restauracijai noriai ir gausiai aukojama. Kokia dar šalia Bažnyčios institucija mūsų visuomenėje gali pasigirti panašiu autoritetu? Tikima ir vyrauja nuomonė, kad Teologijos fakuletas auklėtiniams duoda solidų teologinį - humanitarinį auklėjimą. Tikima ir džiaugiamasi, kad, tiesa, negausūs, palyginus su grožinės literatūros leidiniais, kuklūs bažnytiniai yra raštingai bei atsakingai paruošti. Visuomenė jais domisi.

IV. ŠIANDIENINĖ LIETUVOS KUNIGO SITUACIJA

Apibendrinti šiandieninę Lietuvos kunigo situaciją labai sunku, nes vyrauja pažiūra, kad geriau nesiskverbti į asmeninį kunigo gyvenimą, neanalizuoti jo elgesio motyvų, pasiduoti savieigai. Bet vis dėlto pabandykime paanalizuti šios situacijos turinį ir priežastis. Priežastys yra nepaprastai sudėtingos, o turinys — skirtingas kiekviename kunige ir, be to, nuolatos kintantis. Čia galima išvesti tik pagrindines linijas, kurios, aišku, liks nepilnos, netikslios, bet gal vis dėlto sukurs tam tikrą vaizdą.

Vadovaujamės tuo, kad žvilgsnis į kunigo situaciją Lietuvoje — tai galimybė įvertinti jo dvasios būvį, paaiškinti vidinius jo sielos dėsningumus, gvildenti sėkmes darbe ir pralaimėjimų paslaptis. Iš kitos pusės būtina aiškintis, koks aktualus, bet drauge ir nelengvas Bažnyčiai kunigo dvasios, minties, jo pažiūrų ugdymas, kokia daugiabriaunė Bažnyčios problema kunigo asmenyje.
 
1. Kunigo rūpestis sau — darbo kitiems sėkmės sąlyga.
Istorijoje kiekvienas laikmetis turi nepakartojamą kunigo dvasios didybės ar nuosmukio spalvą. Bažnyčios istorija vyksta atskiros tautos gyvenime ir rymo ant tų idėjų, kurios kaupiasi, stiprėja, įkvepia, mobilizuoja, nubanguoja kunigijoje. Ir nacionalinės ir internacionalinės idėjos virsta gyvu visų kunigo dienų rūpesčiu, pergalės lauku ar mirties už idėją vieta. Nesididžiuojant galima tvirtinti, kad įkvėptas Bažnyčios darbas Lietuvoje per šešis amžius priklausė nuo epochos religinių - švietėjiškų idėjų atgarsio kunigijoje, jos uolaus ir plačiašakio darbo, vidinio religiniai - patriotinio įsipareigojimo. Lėmė visos kunigijos būvį apjungianti, kelianti ir vedanti asmenybė, jo idėja. Idėjos — tai kunigo lūpomis kvietimas tautai pakilti iš abejingumo, bejėgiškumo, susvetimėjimo būsenos į kietą rūpestį sau ir darbą kitiems.

Idėjos atsiradimas kunige — Dievo meilės dovana Bažnyčiai ir Tautai! Tai drauge ir kunigo asmeniškas intelektualinis šviesėjimas, nes kiekviena idėja yra Kristaus dieviškojo apreiškimo suspindėjimas istorijoje. Niekas taip ryškiai, intensyviai, tvinksinčia širdimi, įtaigiai pasaulyje neliudija Kristaus, kaip idėją turintis kunigas.

Šiandieninėje kunigo situacijoje Lietuvoje kunigo luominis rūpestis skaidomas į "rūpestį sau" ir "darbą kitiems". Rūpesčio sau objektas — savęs turtinimas krikščioniška pasaulėžiūra, darbo kitiems objektams — pastoracija. Rūpestis sau — savęs turtinimas apsprendžia darbą kitiems — vidinę įtampą, kūrybos užmojį, talentų, lėšų panaudojimą, kadrų sutelkimą ir 1.1. Kokia epochoje kunigo sau rūpesčio jėga, tokia ir kitiems darbo jėga. Kaip tvirtina prof. dr. St. Šalkauskis, epochoje "kartoti katekizmo tiesas" ir vien tame įsivaizduoti darbo kitiems programą reiškia turėti ir nedidelę sau rūpesčio erdvę, ir menką darbo kitiems užmojį.

Žemaičių Kalvarijos Marija ant galinės Dievo Motinos šventovės navos sienos

Kiekviename kunige idėjos suvokimas, idėjai atsidavimas skirtingas nuo kitų, nors kunigas yra drauge su kitais. Kunigus apjungia Kristus ir Bažnyčia. Todėl kunigo apsisprendimas už epochos idėją "yra drauge ir apsisprendimas už krikščioniškosios pasaulėžiūros pilną pasisavinimą ir jos visapusišką dalinimą kitiems" (9, 55). Dabar, kada besotė daiktų kaupimo manija eikvoja individų dvasines jėgas, laidoja idėjas, kada būtis dūsta miesčioniškumo standarte, o tuščias laiko leidimas atstoja darbą, kūrybos aistrą, kunigas ypatingu Viešpaties kvietimu yra šaukiamas į rūpestį sau ir darbą kitiems. Kunigui malonė leidžia pakilti į "būties esatį" ir ją pakankamai giliai ir plačiai apžvelgti, jis turi galimybę atrasti savosios sąžinės šaknį, pakilimo akimirką jam atsiveria Evangelijos lobiai, Bažnyčios doktrina —jis turi galimybę ir sąlygas betarpiškai prisišlieti prie tiesos ir gėrio. Rūpestis sau — pasaulėžiūrinis šviesėjimas, darbas kitiems — intensyvėjantis darbas kitiems iš įsivaizduojamo kažkokio "didvyriško žygdarbio" keičiasi į "gyvybinę reikmę" gyventi ir dirbti tik taip, o ne kitaip. Ir šis "gyvybinės reikmės" būvis kiekvienam kunigui yra pasiekiamas, kiekvienam jis gali tapti gyvenimo būtinybe.

Rūpesčio sau apimtis ir darbo kitiems veikmė didžiulė. Ji tampa kunigo gyvenimo stiliumi, kunigo charakteriu, kurio nepajėgia nuslopinti miesčioniškas tipas, neužgožia viešpataujanti mada, naujų papročių vėjai. Toji nesudrumsčiama, nors atgaivos reikalaujanti būsena, nužmogėjimo banga jau negali būti nužudytaji atsigaudama minta malonės duona, žmogiškosios laimės kūryboje duona.

Krizės reiškinių kunigo rūpestyje sau nevertėtų mūsuose laikyti tragedija. Dažniausiai toks nuosprendis ištariamas svetimųjų lūpomis. Tai dar vienas būdas kunige palaužti dvasinį gyvybingumą. O ribotos krizės ženklų buvo ir yra visuose laikmečiuose, jų yra ir šiandien. Atskirų kunigų "rūpesčio sau" krizę formuoja įvairūs veiksniai. Tačiau yra ir kita patirties ištarmė, klasikinė askezės ištarmė: katalikybę laikmetyje išreiškia ir Kristus per iškilios dvasios kunigą. Katalikybės, Kristaus tiesa atsispindi kunigų įvairovėje individų dvasios jėga, atsparumu, šviesumu, iškilumu. Kokie iš tikrųjų esame, atspindi ne vien krizės apimti, krizės poveikyje žlungantys kunigai, bet ir daugybė tų, kuriuose vyrauja tas nuostabusis "rūpestis sau" — pasaulėžiūrinis šviesėjimas, vidinio gyvenimo dėka malonės vyksmas. Būtent pastarieji kunigai milžinų jėga byloja laikmečiui, o jų "darbas kitiems" neturi dabarties asmenybę palietusių krizės simptomų.

Šiandienos situacijoje, kupinoj prieštaravimų, griūčių, maišaties, prasidedant septintajam katalikybės šimtmečiui Lietuvoje, kunigui būtina "rūpesčio sau šerdis" — apgaulinguose gyvenimo pakaituose, skubėjime, bruzdesiuose kurti vidinį gyvenimą, branginti jį, juo gyventi.

Aleksandras Blokas, kalbėdamas apie rašytoją sako, kad būtent jis — "daugiametis augalas". Kas jau kas, tačiau kunigas - asmenybė — labiausiai daugiametis Medis! Pasėtas jis ilgai auga vidinio gyvenimo lysvėje. Kunigo rūpestis sau — giliašaknis Medis, kai tuo tarpu šaknys auga lėtai, tolygiai kaip ir kamienas, šakos. O ir "darbas kitiems" — pastoracinio darbo apimtis, intensyvumas, patirtis darbe, darbo stilius, metodai, kunigo įtakos veiksmingumas sakykloje, klausykloje, raštinėje, net kunigo rankų liturginis judesys, laiminimas, akyse ramybė, šviesumas veide, spinduliuojanti asmenybės šiluma — daugiametis gimimas, augimas, netikėčiausi pačiam sau atradimai, o savyje tokie kasdieniški maldos ir darbo žingsniai. Vidinio gyvenimo atradimai tai patys svarbiausi, patys brandžiausi kunigo biografijos bruožai. Ir visa tai įvyksta, tarpsta, noksta ne taip sparčiai, kaip to norėtųsi ar reikėtų, ir ne taip savaimingai, kaip neretai glavojama. Lėtai, labai lėtai kunige noksta idėjos, mintys, skirtos sau, lėtai veriasi "rūpesčio sau" gelmė, tiesiog beveik neapčiuopiamai lėtai kinta paslankumas padaryti kažką svarbaus sau pačiam, tolygiai labai lėtai kinta ir "darbas kitiems" — dėstymas, įrodymas, apskritai tema ir jos išvystymas, dėstyme frazės dvasinis plastiškumas, žodžio švarumas bei tikrumas. Galima sakyti, kad kunigo teologinė būsena slepiasi kažkur toli ir ilgai, kad jos atidengimas negreitas ir nelengvas.

"Rūpestyje sau" stagnacijos požymių neabejotinai turi šeštojo katalikybės šimtmečio Lietuvoje kunigas. Lėkštumo, paviršutiniškumo, inertiškumo, seklumo ligomis, kurios būdingos mūsų visuomenei, apsikrečia ir kunigas. Ištrūkti iš šio hermetiško vakuumo, ligų siausmo, įgauti reikiamo atsparumo gali tas kunigas, kuris "rūpestyje sau" gyvena maksimalizmu vidiniame gyvenime. Kunigas septintajame šimtmetyje bus vertingas ir naudingas tiek, kiek jame bus vidinio gyvenimo maksimalizmo. Kas gi imsis kunigą "atsėti", jį vidiniame būvyje apgręžti, jei ne Bažnyčia ir jis pats? O dažniausiai bus taip, kad septintojo katalikybės šimtmečio Lietuvoj kunigas jausis vienišas, tarsi apsuptas kareivis, kurio svarbiausioji užduotis — kiek galint ilgiau išsilaikyti "krikščionybės" plote, o mūšio lauke sau ir kitiems —jis pats svarbiausias! Šiuo metu negali būti kalbos apie kitų kraštų patirtį, jos pritaikymą mūsų sąlygose — patys įgyjame visuotinės Bažnyčios istorijoje analogijos neturinčią patirtį, todėl ir patys turime graviruoti "rūpestį sau" ir darbo kitiems optimaliausią variantą. Kaip kunigiškai atsidūsta poetas R. K.

Trys žibintai —
bažnytkaimis,
o už trečdalio kilometro —
kiti trys —
ir nė vieno žmogaus
iki toli...

2. Kunigo problemos Bažnyčioje. Bažnyčios problemos kunige.

a.  Dvasinio gelmingumo reikmė
Dievo tauta kunige ieško, ypatingai lengvai ir tiksliai atpažįsta dvasinį gelmingumą, jo matmenis, gylį. Matomai dvasinis gelmingumas kunige nepaslepiamas, jis nėra uždara, privati, vien jam pačiam skirta dalis. Dvasinis gelmingumas trykšte trykšta iš kunigo būties nuoširdumu, minčių gilumu, veiksena, interesais, polėkiais. Dvasinis gelmingumas kunige yra turbūt ir pats "asmeniškiausias" jo bruožas, bet drauge ir bendroji tautos nuosavybė, nes dvasingumu kunigas tautai atsiveria, išsisako, darbu išsikrauna. Pagrįstai sakoma, kad tik dvasingais, "gelmingais" žmonėmis laikosi pasaulis, laikosi tauta, kad dvasingieji yra žemės žemė, oro oras, vandens vanduo (plg. Mt 5, 1-11). Dvasinis gelmingumas — gyvojo vandens gysla po abstrakčių įrodymų labirintais, tuščių šūkių gausmu (plg. Jn. 4, 10). Ir kunigui dvasingumas būtinas! Kunigo pašaukimas apima ir didžiąją išganymo idėją, ir amžinąjį jos vyksmą istorijoje, savoje tautoje, ir siekia atkurti savo kunigystėje Kristaus paveikslą — su meile pereiti šią žemę, darant Jo vardu gera. Šia prasme dvasinis gelmingumas kunige neišsemiamas, tik nedaugelyje įgauna tikrąjį šventumo spindesį. Pati kunigystė šaukiasi dvasingumo, nes ji yra tikroji sėkmingiausio kunigavimo žadintoja, judintoja, įkvėpėja.

Lietuviui kunigui dabartyje nėra pavojaus būti "per daug giliam", priešingai, jam graso "dvasinio seklumo pavojus", skardenimas tuščio indo žvangesiu. Tik kunigo "esatis gelmėje" užtikrina tautoje vaisingą išganymo vyksmą, mūsuose ištvermę, atgimimą, o kadangi kunigo dvasinis gilumas nėra pasiekiamas visam laikui, šia prasme ištisinė kunigo dvasinė auklyba yra nuolatinis Bažnyčios rūpestis — Bažnyčios problema kunige.

Rūpestį sau" ir "darbą kitiems" išreiškia bei apima šie dėsniai:

1.    įsigyti stiprius pasaulėžiūrinius, idėjinius pagrindus ir, išeinant iš jų, kūrybiškai skleisti Evangelijos dvasią tautos sąmonėje;

2.    persisunkti Dievo Žodžiu ir įsisąmoninti kunigiškojo pašaukimo prasmę;

3.    neužplaukti ant seklumos, bet visose žmogiškojo ir kunigiškojo buvimo srityse siekti gelmės;

4.    jausti atsakomybę už Bažnyčią ir Tautą — klausti savęs, ar mano tarnystė žmonėms apaštališka;

5.    jausti, kad esu didelės šeimynos — kunigijos narys, jos bendrų džiaugsmų ir skausmų dalininkas;

6.    nuolat ieškoti naujų ir tobulinti senas evangelizacijos formas bei priemones;

7.    gydyti tautoje ateizmo padarytas žaizdas blaiviu protu ir jautria širdimi;

8.    vengti beatodairiško kovingumo, užkertančio kelią į žmogaus širdį;

9.    apaštalauti visur ir visada — savo žodžiu ir tyla, savo tolerancija, dėmesiu, meile;

10.    sulaukti paramos iš vyskupijos centro, konfra-trų, skatinančios kunigiškąją iniciatyvą;

11.    kaupti, saugoti, panaudoti kitų sutelktą įvairiopą medžiagą bei patirtį;

12.    žadinti atmintį, nes užmiršimo padariniai katastrofiški. Mūsų galimybės atmintį "turtinti ir gilinti savo paties žinojime" (O.B.)

b.   Kunigo  kūrimas
Ateinančio septintojo katalikybės šimtmečio Lietuvoje Bažnyčia jau stovi prieš neeilinę problemą, kuri savo svarba susieta su egzistencine Bažnyčios Lietuvoje esaties problema — kame, kaip ir kuo kunige kurti kunigą?

Nesubabejojame sakydami, kad iki šiol Bažnyčios dėmesio centre — kunigas, akies lėlytėje — Kunigų Seminarija, kad, Bažnyčios supratimu, kunigo dvasia yra religinės būsenos tautoje kėlėja arba smukdytoja, kad kiek kunige yra dvasinės gelmės, jo būtį gaivinančio teologinio, biblinio, esketinio, idėjinio pradmens, tiek jėgos jo apologetikoje, katekezėje, apaštalavime.

Lietuvoje, jos Bažnyčioje, "kunige kunigo kūrimo" rūpestį sąlygoja bendra katalikiško gyvenimo situacija, neteikianti plačių galimybių laisvam auklėjamam darbui kunigijoje. O dabartis galėtų pateikti daug originalios patirties, idėjų, norų. Padėtį "galimybių lauke" apžvelgti ir imtis konkrečių priemonių turėtų išplėstinė Lietuvos Vyskupų Konferencija, pasitelkusi Kauno Tarpdiecezinės Kunigų Seminarijos vadovybę, kunigijos atstovus. Posėdžio tema galėtų būti nusakyta sekančiai: "Kunigo ruošimo darbui klausimas" arba tiesiog "Kunigo ugdymo problemos".

Lietuvos Katalikų Bažnyčia septintajam katalikybės šimtmečiui turėtų ilgalaikį, aktualų, konkretų kunigo ugdymo planą.

Čia nesigilinsime į aliumnų ruošimo kunigystei darbo modelį Kunigų Seminarijoje, tik apsistosime ties kai kuriomis labai bendromis kunigo ugdymo priemonėmis.

Prasmingas ir giliareikšmis vaidmuo kunigo kūrimo darbe (beje, oficialiai leidžiamas...) mūsuose tenka kunigų rekolekcijoms. Rekolekcinių namų klausimas vargu greitai bus pozityviai išspręstas (turbūt iki šiol ir nebuvo keliamas!). Bet ar nevertėtų kiekvienoje vyskupijoje skyrium nors poros klebonijų bazėse pravesti kasmet kunigų būreliams uždaro tipo pilnavertes rekolekcijas pagal visą šv. Ignaco rekolekcijų sistemą? Salia tikrosios bei tiesioginės rekolekcijų medžiagos Lietuvos Vyskupų Konferencija kasmet pateiktų aktualias tezes, prieš tai su jomis supažindindama atrinktus rekolekcijų vadovus. Reiškia praktiškai kunigų rekolekcijose negali būti vietos jokiam vadovų savarankiškumui. Dekanai paruoštų kaimynų rekolektuojančių kunigų pavadinimo tvarkaraštį.

Apskritai septintojo katalikybės šimtmečio Lietuvoje priešaušryje kunigo ugdymo klausimas, o tuo pačiu kunigų rekolekcijos tebelaukia radikalios reformos, paties atidžiausio dėmesio iš Lietuvos Vyskupų Konferencijos, laukia pagalbos ir impulsų. Ypač būtinas toliaregiškas Lietuvos kunigijai rekolekcijų planas — poseminaristinė kunigo ugdymo sistema, nes tik geros rekolekcijos reikiamai atgaivina kunigą ir jį aktyviau įjungia į bažnytinį darbą.

Gal būtų tikslinga Lietuvos Vyskupų Konferencijos pavedimu vieno Vyskupo asmenyje turėti dvasios vadą, kuris rūpintųsi kunigams rekolekcijų klausimais visos Lietuvos bažnytinės provincijos mastu?

Gal būtų tikslinga įvesti parapijos klebono, visų parapijoje dirbančių kunigų apsilankymą pas vyskupą "ad limina", nustatytą dieną reguliariai, porą kartų metuose (kaip lankomės Finansų skyriuje pajamų klausimu!), dekanalinės vizitacijos medžiagos pagrindu čia pasikalbant pačiomis aktualiausiomis pastoracinio darbo temomis? Keičiantis patirtimi, pateikiant informaciją vyskupijos centrui, pasidalinus mintimis, sumanymais kuriamas bendras vyskupijos darbo ir pastangų charakteris.

Ar iki šiol pakankamai aiškiai neišryškėjo reikalas taip organizuoti vyskupų kurijos aparatą, kadrus, kad kurijos įstaiga būtų betarpiškai įjungiama į kunigo ugdymo darbą?

Turbūt esamoji padėtis — ryškus trūkumas kurijų veikloje.

c. Kunigijos kaip šeimos trukumas
Kristaus kunigai yra aukščiau skirtybių. Todėl iš principo kunigų šeimoje negali būti nevienybės. Kas gali skirti kunigus, jeigu juos jungia Kristus! Kunigų šeimoje gali būti skirtybių, tačiau ne vienybę griaunančių, bet vienybę papildančių. Skirtybių ir nereikia laikyti vienybės neigimu. Tačiau kunigų masė tai mirgantis, stebinantis, net žadą gniaužiantis, rafinuotas, išliaupsintas, buityje komfortą mėgstantis, ekspansyvus, emocingas, kartais tiesiog padrikas lydinys, kuriuose pasaulis ribuliuoja šimtais atspindžių atspindėlių. Palikime biografams šį kartais neviliojantį, bet Bažnyčioje svarbų turinį, faktų liūną, neišsaugoto žmogiškumo pelkes, prasiskverbusias į kunigo elgesį, išvenkime pačių ryškiausių štrichų, apsčių detalių, dėmių, nors čia dažniausiai ir yra raktas į kunigo būdą, nesėkmes, aikš-tingumą. Gal pabandykime sau atsakyti, ar kunigijos šeima šeštojo katalikybės šimtmečio pabaigoje neišgyvena uždarą nevienybės krizę? Jeigu taip, tai kunigų konsolidacijos klausimas perauga asmeniškumus ir sudaro problemą. Ar tada nereikėtų Krikšto Jubiliejaus proga negailestingai išpainioti visus šeimos narių santykių mazgus, asmenybės ranka iščiupinėti kasdienę kunigų santykių aplinką, uždėti kažkokį filtrą kunigo savimonei, nors ir ne kiek jos lieka pažeidusiems žmogiškumą... Stebina, kad nemokam pasitelkti paprasčiausios išminties prieš su-banalėjimą, susmulkėjimą, kraštutinį egoizmą ir konformizmą. Nesuprantama, kaip iki šiol nerastas būdas su tuo reiškiniu sėkmingai kovoti...

Kunigų šeima! Šios tikrovės gyvybinis centras ir jo jėgos giliosios šaknys yra apskritai krikščioniškosios tikrovės centre — dalies bendrume su Viešpačiu, stalo bendrume su prisikėlusiu Viešpačiu! Bendrą stalą žmonės visuomet laikė aukščiausia bendrumo forma. Bet čia, kur kunigai valgo Dievo duoną, kuria pats Viešpats panorėjo būti, tai savyje turi galingiausią jungimo jėgą. Kaip rimtai suprantamas šis bendravimas, matyti iš drąsių šv. Pauliaus žodžių: "Jūs visi esate viena Jėzuje Kristuje" (Gal 3, 28). Žinoma, jau norėtųsi paklausti, kas dar šiandien tai jaučia, išgyvena? Arba kas to laikosi? Bet palikime nuošaliai tokius svarstymus, turėdami vilties, kad dalykas, apie kurį kalbame, yra pakankamai įtaigus, kad nutildytų blankų suvokimą.

Kunigų šeimos gyvenimas tarsi skrydžiui pakilusio to paties būrio paukščių skrydis nenutrūkstamos, bendros grumtynės su vėjais už lizdą, švarią šaką, maistą, darbo erdvę, kuri aprėpiama tik jungtinėmis jėgomis. Kunigystė — prasmingiausias žemėje nerimas už save, už kitus, už visus. Kunigystė tai ryžtas "būti visiems" ir su visais!

Niekas taip stipriai neapkabina tautos širdies kaip vieningos, mylinčios žmones kunigo rankos!

d.    Veikimo principas
Kažin ar drąsu aplinką pavadinti neapykantos gyva slinktimi? Kaip ten yra, taip, tačiau neapykantos slinktis — plati, gili, visaapimanti. Ir neįsivaizduojame, kad kas kitas galėtų ją stabdyti, sulaikyti, o ne Meilė. Meilės stoka — epochos nelaimės bruožas, kančių, tragedijų versmė. Tuo tarpu krikščionybėje meilė yra idėjinė — funkcinė būtinybė. Krikščionio, kunigo asmenybės pilnatvę, išbaigtumą, vientisumą, gyvenimą malonėje apibūdina Meilė.

Kunigas įsijungia į darbą Bažnyčioje ne šiaip kokiu nors asmenišku šūkiu, o meilės kaip veikimo principo suvokimu, jos svarbos pajautimu, pritaikymu praktikoje. Pokario metais nestigo primityvių kunigo vertės, jo darbo vertinimų, vulgarių išpuolių, bet tapo aišku, kad būtent meilė žmogui ryškina, nuspalvina krikščionybės idėjinę darną rūsčios lemties nutviekstame pasaulyje, kad tik meilė teikia sodrų ir platų krikščioniškosios vilties horizontą kunigui, kad kunige meilės stoka tapo krikščionybės slinkties žemyn priežastis. Iš tikrųjų, tas neišklibinamas stulpas kunige, jame amžinas pamatas, tvirtai keliantis ne vien jo, bet ir daugelio prieš jį ir ateisiančių po jo kunigų veiklą, yra paties Viešpaties įsakmiai pabrėžta Meilė. Meilė kunigystėje būtina tam, kad atradusi reikalingiausią žodį, persmelktų tą ribą, kuri skiria žmogų nuo Dievo. Meilė atkuria prarastą ar sujauktą santarvę tarp Dievo ir žmogaus.

Septintojo katalikybės šimtmečio Lietuvoje kunigas darbu atstovaus tokią Bažnyčią, kuri ateina kalbėtis su žmogumi, jį mylėdama a priori, t. y. kalbasi su žmogumi apie žmogų Dievo vardu ir pavedimu. Net ten, kur neišvengiama ideologinė kova, ji lieka pagarbi, santūri, kultūringa, nes kovojama su mylimuoju. Kunigas todėl visada išlieka humanistas, tolerantas.

Ne iš savosios kaltės esame "getiniame uždarume", tačiau kontakte su žmogumi septintojo šimtmečio Lietuvoje katalikybė orientuosis į meilės dialogą, nes tik jame — laimėjimų sąlyga!

V. AKTUALŪS DABBO PLOTAI IB BŪDAI

a.    Neradimas ką veikti

Girdime postringavimų apie nuobodulį, apie tai, kad "viskas neįdomu", kad "nėra kas veikti". Ar tokie nusiskundimai, einą iš kunigo lūpų, nėra mirtinas epochos virusas jame? Nerandama ką veikti, nes neieškoma, nes užmerkiamos akys reikmėms ir galimybėms.

Pasiskundžia nuovargiu vyresnio amžiaus kunigas. Suprantama, natūralus dalykas nuovargis. Pailsėjus energija grįžta, kaupiasi ir nesulaikomai prasiverš! Bet jeigu norima visą laiką ilsėtis, o darbui skirti vos valandą per dieną? Trauktis iš pastoracinio darbo, kol dar yra jėgų — tai savo noru likviduotis kaip asmenybei.

Priekinės šoninės navos galinė siena didžiojo altoriaus kairėje pusėje

Teisinasi nuovargiu, skundžiasi nuoboduliu ir jaunesnis, toli gražu darbu neapkrautas kunigas. Tai jau nuovargis iš nenoro imtis ko nors rimčiau, įsipareigojančiai. Proginiai blykstelėjimai, nieko nesakantys ir nieko nestatantys šūkiai, žodžiais ir veiksmais rodomas įžūlumas, bet nieko darbe nuoseklaus, nieko vientiso — gaila nusenusios jaunystės...

b.   Dėmesio  laukiančios  sritys
Dabar intensyvaus žmonių bendravimo laikai. Visuotinis raštingumas, privalomas vidurinis mokslas, informacijos perteklius (dažnai vienašališkas ir tik paviršutiniškai pasisavinamas, bet vis dėlto...). Bažnyčia šiandien neatliktų nė pusės savo misijos, jei apsiribotų tik užsakomų patarnavimų teikimu. Kunigui būtina intelektualinė veikla. O kiek čia įdomių, reikalingo darbo sričių, kiek neišplėštų dirvonų!

Na o kokiais išliekančiais darbais darbeliais per artimiausius metus pagerbsime Lietuvos Krikšto 600 metų sukaktį? Pats didžiausias bažnytinis kultūrinis Krikštui paminklas būtų:

a)    viso Šventojo Rašto naujas vertimas ir išleidimas,
b)    Lietuvių Katalikiškos Enciklopedijos ruošimo pradžia,
c)    Krikšto jubiliejaus šventovės sukūrimas vienoje iš esančių bažnyčių.
c.   Planingas  ir pažangus darbas  parapijoje

Susirūpinus dėl mūsų šiandieninės pastoracijos objektyvaus stovio ir siekiant galimai didesnio efektyvumo, iškyla nemažai praktinių reikmių:

a) planingumas. Ilgai darbavomės kas sau, padrikai. Planingumui reikėtų visų parapijoje, dekanate, vyskupijoje kunigų sutelktumo, pamokslų ciklų, pamaldų iškilmingumo atlaiduose, liturginio tikinčiųjų aktyvinimo programų bei bendrų mokymo priemonių, reikėtų ir bendros chorų lygio kėlimo programos. Pastoracijos planingumui priklauso ir tai, kad į vakuojančias vietas būtų stengiamasi paskirti žmones (kai kuriose vyskupijose tai nuostabiai pavyksta!), kurie sėkmingai tęstų pirmtakų darbą (ar atitaisytų jų trukumus), bet ne nutrauktų visa, kas rimto ir gero iki jų padaryta, kad apskritai įpėdiniai remtųsi pirmtakais.

b)    kvalifikuotumas. Mūsų dienose vis aiškiau pastebimas diletantizmas, mažiau jis toleruojamas, vis labiau reikalaujama, kad bažnyčios eksterjeras ir interjeras — puošimas, muzikinė ir literatūrinė dalys, rūbai, apšvietimas, liturginė atmosfera pamaldų metu būtų kvalifikuotų rankų darbas. Jautresnį skonį ne kartą atstumia butaforija iš faneros, bogomaziškai nusaldinti paveikslai, lempytėmis apkarstyti altoriai, altorių puošyba gėlėmis perkrautai ir neskoningai. Būtina iš vienos pusės Seminarijoje įvesti "Bažnyčios priežiūros fakultatyvą", iš kitos — daugelyje pastoracinio darbo sričių pasiremti kvalifikuotais specialistais — žinovais.

c)    informatyvumas. Per mažai parapijai teikiame Lietuvos Bažnyčią liečiančios informacijos. Per mažai informacijos, liečiančios Visuotinę Bažnyčią. Ir kokie dėkingi, kokie praturtinti tų bažnyčių lankytojai, kurie pamaldų metu iš skelbimų ar sienlaikraščio gauna žinių apie šv. Tėvo veiklą, keliones, susitikimus su aukščiausio rango asmenimis, apie Vyskupų Sinodus, kongresus, popiežiaus enciklikas, apie religinį gyvenimą Lietuvoje, ypatingas iškilmes. Informavimas kuria bendrumo sąmonę, žadina įsitikinimą, kad esame viena Dievo Tauta.

Ar nepribrendo reikalas kurti Lietuvos bažnytinei provincijai bažnytinės informacijos centrą?

d)    entuziazmas. Turime nemažai entuziastingų ir labai gabių, prodyktyvių žmonių. Hierarchijai tenka uždavinys duoti kiekvienam iš jų darbo sąlygas ir darbo užduotis. Beje, taip "pavargusių" apsuptyje entuziazmui gana trošku... Vyrauja kritika dėl kritikos, pomėgis pašiepti, bandoma darbštiesiems primesti egoistinius motyvus, pritaikyti siaurą matuoklį. Tik hierarchų atidumas, "pulso jautimas" kunigijoje šią padėtį ne tik privalo, bet gali pakeisti, kad netikrų
garsų disonansai netrukdytų visuotiniam chorale herojizmo gaidos. Plojimais savo laiku palydėtas "pilkas paukštelis", žiūrėk, ūmai užgieda tokiu tikru balsu, kad priverčia suklusti pačius rimčiausius kritikus. Tik tada įsigijame dvasinės ir medžiaginės kultūros lobių, kada skatiname ir remiame autentiškumo, asmens integralumo žyme paženklintus darbus. Ir tik per darbščiųjų kūrybą vyksta visos kunigų masės ėjimas į tą kažką, kas už mūsų šiandien yra nežinomybės šešėlyje, tačiau tikrai yra gražesnis, didesnis, tobulesnis.

Laikas Katalikų Bažnyčios istorijai Lietuvoje neprideda nei dorybių, nei nuopelnų. Laikas tik nugludina aštrias briaunas, švelnina šešėlius, trukdančius matyti šešių amžių istoriją, darbų visumą. Pro nuotolį, tegul ir ne patį didžiausią, daug aiškiau matosi tas iš tiesų monumentalus Bažnyčios Lietuvoje statinys.

Tie, kuriems Bažnyčia Lietuvoje tėra tik šeši neryškūs, mažareikšmiai žingsneliai, įvairiais laikais, įvairiais būdais bando išlikti abejingi jos likimui, jos dabarčiai. Kiti gi bando joje matyti pilnutinę Kristaus idėjų nešėją ir tuo pačiu nuolat ir visur "kilsteli" ją ligi įsivaizduojamo idealumo, vienaip ar kitaip suabsoliutina jos darbuotę, suschematina jos šešis amžius. Vieni tai atlieka, skatinami nacionalinių motyvų — nušviečia jos "skliautų didingumą", Tautai Bažnyčioje atrasdami tą dvasinį virpstą, apie kurį sukasi jos buvimo gija. Kitiems Bažnyčia — subjektyvaus emocinio išgyvenimo vieta, kurioje jie randa pusiausvyrą tarp proto ir širdies. Dar kiti Bažnyčioje ryškina tą "egzistencijos šifrą", kuris leidžia Katalikų Bažnyčią laikyti Kristaus išganymo misijos tęsėja, su kuria galima susieti aukščiausią gyvenimo prasmę — sielos gyvenimą. Tačiau visi sutartinai pripažįsta, kad ne toks jau vientisas, herojiškas vizualinis Bažnyčios formos vaizdas, o priešingai, iškylantis švieson daugybe pozityvių ir negatyvių sanklodų, vaizdų, kad svarbiausioji Bažnyčios žymė — vidinė neregimybė, neregimoji, kristiška Jos tikrovė, nes būtent čia ir yra tikroji Bažnyčios metrika ir biografija.

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje turėjo priverstinius, ilgus ir sėjančius naujus želmenis meditacijos laikotarpius. Ją mokė pats gyvenimas, kupinas prieštaringiausių netikėtumų, rūstus ir gydantis. Meditacija Bažnyčios viduje ją kėlė atgimimo sparnais iš silpnumo, bejėgiškumo, vertė ieškoti "paslėpto perlo". Šeši šimtmečiai — šešios meditacijos, o iš čia šešios savarankiškos, skirtingos Bažnyčios kamieno šakos, savaip žaliavusios, ošusios, turtinusios Lietuvą krikščioniškosios etikos, kultūros, žmogiškumo lobiais, lietuvių kalbos, tautosakos, dainos, raudų, profesionalaus krikščioniškojo meno vertybėmis. Meditacijai įpučiant, atsirado tokių akinančių krikščionybės prošvaisčių, tokių netikėčiausių pergalių, herojizmo, aukojimo ir aukojimosi, kad Katalikų Bažnyčios biolauke gimė, noko ir išsiskleidė visa lietuviškosios sąmonės realybė. Tuo nusakoma lietuvio kaip žmogaus visų gerųjų pradų šaltinis — šviesi ir atgailaujanti Katalikų Bažnyčios meditacija! Iš meditacijos kyla dvasios harmonija, išgyvenimo intensyvumas, dvasios judesys, kuriantis formą. Dvasia žadina, prikelia pasyvią materiją, vidinės disciplinos dėka kreipia veiklą kūrybos kryptimi, suteikia idėjai pavidalą. Meditacija pasitarnauja griaunančiai jėgai pažaboti, inertiškumui išjudinti. Tik gydanti meditacija praskelia kiautą ir ima šviesti tiesa... Priverstinė, vėliau savanoriška, aukštyn kelianti meditacija pavirsta intensyvia veikla, kuri ir pagimdė šešių amžių krikščioniškosios gyvybės misteriją. Kaskart atsirasdavo "mažytis geros žemės lopinėlis", į kurį Lietuvos Krikštu įleistos tautos šaknys atgyja ir neša vaisių. Meditacija buvo ir lieka pačia didžiausia kuriamąja galia!

Septintasis katalikybės šimtmetis Lietuvoje kuria save, jis privalo būti sukurtas, jis mumyse. O tai pasiekiama tik darbu krikščionio viduje, Bažnyčios dabartyje ir taip giliai, kaip gali siekti žvilgsnis, atgręžtas į mūsų pačių vidų. Septintasis katalikybės šimtmetis laukia septintos meditacijos, jos mistinio įžvalgumo ir po to nuoseklių darbų. Stebina gal tik tai, kad dabartyje dar tūnome vietoje, seklumoje, paviršiuje, raidėje, kad ryškiais, akcentuotais žingsniais nesiveržiame prie meditacijos, kad šešių šimtmečių pamoka — išganingosios meditacijos pamoka aktyviai nepanaudojama prieš dialektinį — griaunantį, prašliaužiantį paviršiais požiūrį, šaltą, "objektyvių" minčių tekėjimą, kai vienu sparnu esame nepajėgūs skristi, o antruoju — gyvename nuolatinės grėsmės žūti ženkle... Nesuprantama ir tai, kad ligi šiol nėra "didžio pasikeitimo" — gausaus nusigrįžimo nuo veikėją, rašytoją, publicistą, mokslininką, istoriką, kunigą žeminančios cechinės veiklos, kodėl trūksta pasiryžimo, vidinio pasirinkimo, požiūryje mistiškumo — pro gaivališkas ateizmo bangavimu suplaktas putas bei sąnašas matyti kas esmiška, kodėl nėra noro pažvelgti į tikrąsias savosios širdies ir istorijos pamokų gelmes. Svaiginančios erdvės ir pasitenkinimas savuoju darbu, gyvenimu atsivertų, jei kūrėjas, nevaržomas dialektinio kriticizmo, galėtų krikščioniška meditacija pasinerti į ne lengvai išpainiojamą Katalikų Bažnyčios Lietuvoje istoriją ir nūdieną.

Ir dar. Nuostabu ir tai, kad katalikybė Lietuvoje šiandien, prieš kurį laiką atrodžiusi tikrai užbaigta ir kone paruošta muziejui, nūnai vėl atgyja ir suošia. Mūsuose, kaip prisimename, kažkur dingo, ištirpo, išnyko egzistencinių apmąstymų banga. Šiandiena tai jau ryškus literatūrinės kūrybos impulsas, tema. Laikinumo pajautimas būtyje ima kamuoti. Ir ne vienas kūrėjas suskato savųjų temų bukumą remti ne tik gamta, praeitimi, kaimo vaizdais, bet kas svarbiausia, daugeliui tapo ydinga, nuodėminga, begėdiška, tuščia likti inertiškame kūrybos akte — likti be žmogaus egzistencijos prasmės svarstymų. Gal ši tema ir yra pagrindinė Katalikų Bažnyčios Lietuvoje meditacijos tema?

Šio straipsnio autorius kun. Ričardas Mikutavičius, poetas, Baptų klebonas (dešinėje) ir evangelikų kun. dr. E. Gerulis (kairėje), susitikę Lietuvos krikšto jubiliejinėje iškilmėje Romoje. Nuotr. V. Bacevičiaus

Katalikų Bažnyčia Lietuvoje akivaizdžiai Dievo Apvaizdos yra vedama į meditacijos tylą, skausmą, vienišumą ir nuošalumą. Bažnyčia ruošiama septintojo amžiaus žygiams įvedimu į meditaciją, ruošiama pamatymui Kažko iš esmės naujo, skirtingo nuo kitų laikų. Rūškanoje pasaulio situacijoje, kai grūmoja ekologiniai pavojai ir susikaupia vis daugiau apoka-liptinių ginklų visai žmonijai pražudyti, tuo brangesnė tampa tautą Bažnyčioje apjungianti, švarinanti, gaivinanti idėja, nes Kristaus Bažnyčia—nesibaigiantis triūsas ir mumyse pačiuose, ir aplink mus.

Nesibaigia Katalikų Bažnyčios Lietuvoje nerimas, rūpestis, ašaros, tačiau nesibaigia ir ateities vizijos kūrimas — prasideda tyla ir meditacija! O kai tatai po truputį pavyksta, tuomet švysteli kažkas mumyse, sklaido tą rūką, plečia tą erdvę, kurioje dabar yra Bažnyčia, krikščionis ir tas verpetas, kuris yra jo giliame viduje.

Ačiū Tau, Krikšte, kad per Tave esu Bažnyčioje, Lietuvoje ir Tautoje!

Ačiū, nes be Tavęs nebūčiau, negalėčiau būti tuo, kuo dabar esu!

Per Tave, Krikšte, suaugau su Bažnyčia, Lietuva, Tauta viskuo, kuo gali suaugti Dvasios — tikėjimo, vilties, meilės, darbo, atsakomybės, pareigos saitais!

Per Tave, Krikšte, gavau didelę laimę — tarnavimo ir ištikimybės džiaugsmą!

Jei daugelį kartų, įvairiose aplinkybėse ga-linėdamasis su savimi ir kitais, nepasidaviau, tai vien todėl, kad Tau leidžiant, Krikšte, regėjau buvusią, jaučiu esančią, bandau įsivaizduoti

būsimą

Bažnyčią,

Lietuvą,

Tautą!

Literatūra


1.    Ivinskis Z. Lietuvos istorija. — Roma, 1978.

2.    Ratcingeris J. Tikėjimas. Atsinaujinimas. Viltis. — Leipcigas, 1981.

3.    Krikščionybė ir jos socialinis vaidmuo Lietuvoje. — V., 1986.

4.    Maceina A. Dievo Avinėlis. — Bruklinas, 1966.

5.    Jurginis J., Lukšaitė L,. Lietuvos kultūros istorijos bruožai. — , 1981.

6.    Yla St. Krikščionybės įvedimas Lietuvoje. — K., 1938.

7.    RuginieUė M. Žemaičių christianizaijos pradžia. — K., 1938.

8.    Maceina A. Didieji dabarties klausimai. — Čikaga, 1971.

9.    Girnius J. Idealas ir laikas. — Čikaga, 1966.

10.    Grinius J. Veidai ir problemos. — Roma, 1977.