JOGAILA IR VYTAUTAS |
Trijų veiksmų istorinė drama ASMENYS JOGAILA — Lietuvos didysis kunigaikštis. SKIRGAILA — Trakų kunigaikštis, jo brolis. ALEKSANDRA — jo sesuo. JULIJONA — Jogailos, Skirgailos ir Aleksandros motina. HANULIS — vokietis iš Rygos, pirklys, Jogailos sekretorius MARGARITA — Hanulio duktė, Aleksandros palydovė. VYTAUTAS — Jogailos pusbrolis. ONA — Vytauto žmona. ANDRIEJUS — kunigas vienuolis, lenkas. VLODKA — Lenkijos ponų tarybos pirmininkas. ZAVISA — Lenkijos sosto atstovas, regentas. Bajorai, kariai, tarnai... LIETUVA — Priešpaskutinis XIV šimtmečio dešimtmetis. PIBMAS VEIKSMAS Scenovaizdis. Pačioje avanscenoje įrangiamos dvi mažytės poscenės — kairėje ir dešinėje centrinės scenos, gerokai pakeltos nuo grindų . Jų detalės pakeičiamos veiksmams progresuojant. Centrinės scenos dekoracija nesikeičia. Kur centrinė scena maža — poscenės gali būti išneštos iš scenos, atskirai, ar ant platformų priekyje. Suprantama, poscenės gali eiti pilnomis scenomis operuojant šviesomis arba uždanga, ir skubiai pakeičiant vieną kitą dekoratyvinę smulkmeną. Centrinė scena Miegamasis. JOGAILA stovi prie atidaryto lango — į vidų dvelkia blanki mėnulio šviesa ir atspindi vaiduoklišką jo šešėlį. JOGAILA Turėtų būti pats vidurnaktis. Aš dar Užmigęs nebuvau. O, sunkios mano dienos, dar Sunkesnės naktys. Ar visi valdovai naktimis Nemiega, ar visus kankina juodas laiko nerimas.. Mėnulis leidžiasi, jau rytas keliasi, Tuojau pradės gaidžiai giedoti Žiovauja. Atsigula. Lange neaiškus žmogaus siluetas. JOGAILA šoka prie lango. Kas ten? Nič nieko. Obelų ir vyšnių šakos, Nulipusios baltais žiedais... Pasitraukia nuo lango, tačiau staigiu judesiu atsisuka — lakštutė nusileidžia ant palangės ir sučiulba, JOGAILA pralinksmėja. Dainuok ! Užtrauk giesmelę linksmą, gaivią, Pradžiugink tu mane, švelnus balseli... Lakštutė nulekia. Ji nulėkė. Nenori niekas su manimn draugauti, niekas... Aš žmogžudys! Smaugikas! Aš baisus valdovas... Žiūri į savo delnus, ištiesia rankas. Dievai, įeikit! Saule, patekėk greičiau! Neleiskite kankintis man! Bet kur dievai? Kur jūs, patamsių viešpačiai! Klauso, tyla. Ko noriu aš? Aš noriu miego, miego tik. Prašau labai nedaug, bet ir nedaug, Dievai, jūs man negalit duoti. Klauso ilgiau. Jis, Vytautas, pas vokiečius puotauja, Jis geria vyrią su aršiausiais mano priešais... Bet ar ne mano tai kaltė, ar tai ne mano... Broliškai apkabina keturstulpės lovos kampą lyg tai būtų Vytautas. Ar tu prisimeni... Tai buvo dienos, tai dienelės... Kartu medžiojom, pas Sudimantaites jojom, o va — Aš kankinuos, o tu už vieno stalo su kryžiuočiais... Trina akis. Tik miego, miego noriu, miego... Atsigula. Lange vėl šešėlis, šį kartą aiškesnis. JOGAILA vėl skuba prie lango. Kas? Atsiliepkite! Sargyba! Kur sargyba! Niekas nejuda, tyla. Sargyba miega... Ir miegos, velnių gauja! Žiūri į tolį, į aiškėjantį vaizdą — kažkas už lango juda... Kas būsi tu? Kęstutis? Mano dėdė? Kas? Ko nori iš manęs, ko nori, seni! Uždaro langą ir pasitraukia Kęstutis, jis... Barzdotas karvedys... Vėl prie lango. Ko, dėde, ateini ir kankini mane? Ko nori, klausiu? Aš nekaltas. Aš tavęs Nesmaugiau! Aš neatėmiau tau kvapo! Tyla. Jei kaltas, tai nedaug, labai mažai. Kalčiausias jis! Jis — Vytautas! Jis kelia ranką prieš mane! Jis su Kryžiuočiais susidėjo ir su ordinu, Su tais, kuriuos tu visą amžių kariavai! O, dėde, pagailėk manęs, duok pamiegoti... Sėda ant lovos krašto, bet šešėlis nepasitraukia — šliaužia palange, artėja, JOGAILA griebia kardą ir atsistoja prieš duris, kovos pozicijoje. Dvasia ar ne dvasia — nudursiu! Tik pabandyk duris praverti, dėde! Durys iš tiesų veriasi, JOGAILA, baimės paveiktas, užlenda už jų. Įeina JULIJONA, juoda skara apsisupusi, lyg šmėkla. Ji žino, kad jos sūnus nemiega ir kodėl. JULIJONA Sūnau? Tu vėl akių per naktį nesudėjai? Su dvasiomis, lyg būtum pats dvasia, šneki. Tasai pagoniškas vaiduoklis užkamuos tave. Išeik, Jogaila. Kur esi? Išeik, sūnau. JOGAILA Tu — Julijona? Netikiu... Eina prie jos atsargiai, kardą atkišęs. Aš netikiu! Kęstutis, pasivertęs motina, Ateina atsiimt skolos. Tu, Julijona... Jis patraukia skarą ir skara nukrinta nuo pečių, JULIJONA pamėkliškai nusišypso. JULIJONA Ar įsitikinai? Prieik, jei netiki, arčiau. Apsigaubia vėl. Kodėl, sūnau, šauki mane vardu? Aš tau ne Julijona — motina esu. Tu nebuvai užmigęs dar? Pasodina, pabučiuoja kaktą. Raudonos tavo akys — kaip žarijos dvi, Sūneli mano, mano pirmgimi, kaip tu manai Gyventi be saldaus, be gero miego, kaip? JOGAILA pasitraukia nuo motinos. Aš čia, po langu, prie tavęs budėjau. Nakties gražumas neišpasakytas, o žaliavimas! Lyg tau, kaip jaunikaičiui, sodas sužydėjo. Paukštytė nusileido ir gražiai pragydo — Ar tu girdėjai? Negirdėjai? JOGAILA neatsako. Tai geras ženklas. Apturėsi laimę. Taip buvo atsitikę man, sūnau, prieš Vedybas, prieš pačias vedybas... JOGAILA Jei nori motinos, galiu vadinti motina, Tik neprašyk mamytės — kaip tave Vadina kipšas tas, Skirgaila. JULIJONA Skirgaila tau ne kipšas — tavo brolis. Ištikimiausias iš visų. Ko tik prašei — Padarė. Pyksti? Tu manai, kad jis, Skirgaila, tavo dėdę nugalabijo? Kas darė, tas gerai padarė — kaulą iš Gerklės ištraukė. Ar klausai? JOGAILA pirštais užsikiša ausis. Tu neklausai? Tu savo motinos, sūnau, Nenori išklausyti? Ir kodėl? Centrinėje navoje, už didžiojo altoriaus, dekoratyvinių koplytėlių detalė ir Rūpintojėlio skulptūra Dievo Motinos šventovėje. JOGAILA Todėl, kad persekioji, motina! Skaitai Kiekvieną mano žingsnį — net paukščius ant lang Lakštutė nepragydo, ne — ji sucypė ir nulėkė, Tave pamačiusi, ir nulėkė... JULIJONA Myliu tave, sūnau, labai myliu — Nė vieno vaiko nemylėjau taip labai. Vien laimės tau geidžiu, Jogaila, Tu mano meilės pirmas vaisius. Ir tavo tėvas, ką sakiau ne kartą, Tave mylėjo už kitus vaikus labiau. Kodėl, sūnau, nenori su manim Pasikalbėti atvirai, su motina Vargais ir rūpesčiais pasidalyti? JOGAILA Todėl, kad tavo patarimai neteisingi. Tu patarei Skirgailai atiduoti Trakus, Aš ir atidaviau, bet ar teisinga? Po tėvo — Trakai Vytautui priklauso — Iš gero draugo, priešą padariau. JULIJONA Tam išdavikui?vVytautui? Sūnau, tu kliedi! Parsidavė kryžiuočiam, žmoną ir vaikus Užstatė, visą giminę, bajorų šimtą! Magistras man parašė laišką, štai, skaityk... Paduoda laišką. Nemoki? Pasišauk, kas moka, sužinosi. Ko, tu manai, aš ateinu vidurnaktį? Svarbi žinia, tai ir skubu pranešti. JOGAILA paima laišką ir grąžina, tyla. O ką kryžiuočiai pažadėjo Vytautui, Žinai? Tave užmušt ir jį į tavo vietą... JOGAILA neatsako. Kas tau yra? Sergi? Matau, matau... Traukia į save, JOGAILA metasi atgal. Matau, kas per liga... Kai vakar tu Mane apkabinai, aš supratau kokių Vaistažolių tau reikia: meilės, meilės... JOGAILA Gana! Esi ne Dievas, kad žinotum viską. Juoda dėmė — štai, mano širdyje — ne meilė Ir ne žiedai — juoda dėmė! Baisi dėmė! Nuo dėdės pasmaugimo metų atsivėrė širdyje Kraujuojanti žaizda, negyjanti žaizda... JULIJONA (ignoruoja) Tu subrendai ir perbrendai, Jogaila, Jaunieji tavo broliai jau apsivedė, Vaikus augina po kelis. Kodėl tu pasninkauji? Nėra moters, tai ir nemiegi, kankinies be reikalo. O tavo tėvas, būdamas tiek metų, jau Turėjo pusę tuzino sūnų. Girdi? Kiek vasarų jau prašvilpei? Tris dešimtis Ir tris! Geriau tu neapgaudinėk savęs. JOGAILA Tu man neduodi miego, motina, nei poilsio. Nenoriu nieko: nei žmonos, nei meilės, Nei tavo patarimų! Nieko, nieko... Ilgesnė tyla JULIJONA Ar pagalvoji tu kada apie gimtinę mano, Apie turtingą Tvėrę, akmeninę pilį? JOGAILA Kodėl turėčiau aš galvoti Tvėrę, Pats velnias neatrastų kur? JULIJONA Tai mano atneštinė žemė. Ją gavau Už tavo tėvo ištekėdama. Visi dievu Jį laikė ten. Ne, Algirdas nebuvo dievas. Jis buvo vyras! Mudviejų vestuvės — tai Žydėjimas po obelų ir vyšnių raudonom Sakom... Paukštytės taip giedojo, kad Susikalbėti neįmanoma. Kalbų ir nereikėjo. Kai likom du, jis griebė mano suknią ir Patraukė taip, kad nė raištelių ant pečių neliko! T ai buvo vyras — tokį aš geidžiau turėti. Kai tu dabar nutraukei mano skarą — vėl Pasivaideno tavo tėvas ir vestuvinė suknia. JOGAILA Jei motina norėtum grįžt į Tvėrę, aš Gražiausių vyrų pulką duočiau palydėt tave. JULIJONA Tu savo motinai bijai prisipažinti? JOGAILA Prisipažinti ką? JULIJONA Kad nori vesti, bet lygios sau nerandi? JOGAILA tyli. Kodėl neaugini barzdos? Esi ne vyriškas? JOGAILA Jau ir barzda užkliuvo! Užsidengia veidą. Aš negirdžiu, aš nieko negirdžiu! Gana man tavo meilės, motina, gana, Palik mane ramybėje, kur nors važiuok, Išeik ir nebegrįžk, ramiau bus Vilniuje. JULIJONA atsisėda ant lovos krašto, glosto jo plaukus, sūnus nurimsta. Ką nori man išpiršti, motina? JULIJONA Pavasaris ateina ir nueina nesulaikomas. Ar norim ar nenorim — viskas atsijaunina, Gamta be mūsų valios žydi ir nuvysta. Ir kas užims šią kėdę, jei galvos netektum? Skaudu, kad tau nerūpi mano kraitis, nei Garbė, kurią nešiojo tavo tėvas. O Maskva? Ar rūpi tau Maskva, Jogaila? JOGAILA (staiga pakildamas) Maskva? Prie ko Maskva? Tegu perkūnai ją Nutrenkia! vNe, Maskva taip pat nerūpi. JULIJONA O tavo tėvui ji rūpėjo. Ir labai. Ne kartą ji drebėjo, kraują lašino. Jei panorėtum, ją paimtum be kovos, sūnau, Be kraujo — ir Maskvos valdovas būtum. JOGAILA Aš noriu miego, motina, jau aušta. JULIJONA Ne mano kalbos poilsio neduoda — oras! Pasvasaris kiekvieną gyvą padarėlį Iš proto varo ir išvaro — neatsilaikysi! Kai žemė pasirėdo žydinčiais šarvais, Ką protas gali padaryti, ką jėga? Tokios galybės žemėje nėra, sūnau, Kuri įveiktų norą sužydėti. JOGAILA užsidengia galvą. Mik, mik, vaikeli, mik — pasaugosiu tave, Mik, mik, lopšinę padainuosiu... JOGAILA nusisuka, JULIJONA, netekusi vilties, artinasi prie durų, sustoja. Karų nemėgsti tu, nemėgsti kraujo, Nemoki durklo vyriškai laikyti... JOGAILA meta į ją pagalvėlį, JULIJONA išskuba. JOGAILA išsitiesia patale ir bando užmigti, pagaliau prisnūsta. TAMSA. Poscenė kairėje — sapnas ŠVIESA. Prie JOGAILOS lovos neaiškios formos figūra, galvos vietoje — karūna. DVASIA nutraukia antklodę, JOGAILA atsisėda ir spokso į ją. JOGAILA Ne aš, ne aš! Aš nežinau, kas smaugė, Kas smaugė ir pasmaugė, dėde, nežinau... DVASIA Jūsų karališkoji didenybe. Nusilenkia. JOGAILA Nesijuok, dėde, aš ne karalius. DVASIA Aš ne dėdė tau, aš tau ne giminė visai — Mindaugas esu, karalius Lietuvos. JOGAILA Mindaugas? Netikėtas, ačiū, Apsilankymas, garbė... JOGAILA nusilenkia. DVASIA Ar matai, kas ant galvos? JOGAILA Karūna — matau, bet nematau galvos... DVASIA Karūna ir tu papuošk sau galvą, Algirdo sūnau, karūna. Patinka? Kaukolė pajuda, karūna apsisuka kartą. JOGAILA Tu buvai, karaliau, mano tėvui Nepraeinančios drąsos šaltinis — Jis dažnai minėdavo tave. DVASIA Aš skubu, Jogaila, tau pranešti — Tos pačios klaidos nepakartok! Užmarštis tave lydės ir brolių kerštas. JOGAILA Aš nesuprantu, karaliau. DVASIA Svetimos karūnos nepriimk, įspėju, Krikšto nepriimk iš rankų svetimų! Tai klaida, kurią papildžiau aš, Su kryžiuočiais sutartį padaręs. JOGAILA Tai — iš ko? DVASIA Lietuvos! Tik Lietuvos vainiko siek, Savo ir savos šalies vardu. JOGAILA Negarbė... DVASIA Lietuvos karūną atnešu — Pasiimk ir užsidėk... Palenkia kaukolę — karūna nukrinta ir rieda grindimis, JOGAILA vejasi... JOGAILA Užsidėsiu, užsidėsiu... Pagauna ir kelia, bet ji labai sunki — ir pabunda, šluostosi prakaitą. Jis mąsto. Pagaliau nusikabina apsiaustą su gobtuvu, užsivelka, apgaubia galvą, kad nebūtų atpažintas ir išeina. TAMSA. Poscenė dešinėje ŠVIESA. Vienuolio ANDRIEJAUS kambarėlis: Nukryžiuotasis klauptas prie staliuko su žvake, dvejos durys. ANDRIEJUS meldžiasi. Bildesys į duris, vienuolis abejingai atidaro. ANDRIEJUS Įeikit, Viešpatyje. Įeina JOGAILA — inkognito, vieno kūnsargio lydimas, kuris iki pabaigos lieka už durų. JOGAILA Tu — kunigas vienuolis? ANDRIEJUS Andriejus iš Sereto. O kas tamsta? JOGAILA Aš ... Vilniaus bajorėlis. ANDRIEJUS A r katalikas? JOGAILA Pagonis. ANDRIEJUS Koks reikalas, bajore? JOGAILA Mane sapnai kankina, negaliu miegoti. Vos tik akis sumerkiu, tuoj dvasias matau, Baisiais veidais ir kruvinais... Jos neišeina iš galvos, vienuoli, Aš ir atbudęs jas matau. ANDRIEJUS Jei dvasios pasirodo ir kankina sąžinę, Tai reiškia, pone, kad esi pražuvęs, O tavo siela degs per amžius pragare! JOGAILA Kas? Siela? Ar pagonis turi sielą? ANDRIEJUS Žmogus kiekvienas turi sielą — Pagonis jis ar ne. Ir tamsta. Nelaimė tik, kad tavo siela dar Nekrikštyta. Tokių į dangų neįleidžia. JOGAILA Tai kur jas deda? ANDRIEJUS pastato kėdę ir JOGAILA sėda. ANDRIEJUS Į pragarą. Į patį vidurį ugnies Suvaro ir palieka ten baisias kančias Kentėti. Amen. Ar žinai, kas pragare? JOGAILA Ne, nežinau, kas pragare, Nei kur gyvena siela. Kas? ANDRIEJUS Žmogaus tai sąžinėj, o kur bajoro siela — Tik vienas Dievas žino, vienas Dievas. O pragare — velniai. Kada žmogus Papildo sunkią nuodėmę, padaro blogą darbą — Jo sąžinė kankinasi, iki numiršta skausmuose. Ir jei prieš mirdamas skriaudų neatitaiso — Velniai jo sielą nešasi į pragarą ir degina Pasigardžiuodami, neatsiklausę pono Dievo. JOGAILA šluosto kaktą, pamato langelį. JOGAILA Atidarykite, vienuoli, karšta. ANDRIEJUS praveria langelį. ANDRIEJUS Jei tu, bajore, padarei kokių Skriaudų kaimynams, broliams, giminėms Ir jų dar neatitaisei — skubėk tai padaryti. JOGAILA Kankina sąžinė, tiesa, bet kaltas aš Nesijaučiu. Net priešingai — nekaltas. ANDRIEJUS Todėl nesijauti, bajore, kaltas, Kad tavo užkietėjusi širdis. Ar ta dvasia tau giminė? JOGAILA Ji — mano dėdė. ANDRIEJUS (po tylos) O, dėdė... Ar sava valia jis atsisveikino Šią ašarų pakalnę, ar nusikamavo nesava? JOGAILA Pasmaugtas. ANDRIEJUS Pasmaugtas! Persižegnoja. Kas jį pasmaugė? Tu, bajore? JOGAILA atsako galva — ne. Tai kitą pasamdei ar papirkai? JOGAILA tyli. Ar tu galėjai piktą ranką sulaikyti, Tačiau nesulaikei? Tiesa ar ne? JOGAILOS veidas abejingas. Tai, Vilniaus bajorėli, tamsta keršto Šaukiantį nusikaltimą padarei! Ramiai Miegoti negalėsi — visą amžių sąžinė kankins. JOGAILA (lyg sau) Ir dvasios rodysis... ANDRIEJUS Ar tamstos dėdė buvo vedęs? Ar jis Turėjo žmoną ir vaikų? Ir pilį? Daug žemių ir vergų? Turėjo? Tu pasisavinai jo turtą, jį pasmaugęs? Kodėl slepi, bajore, savo veidą? Ar skriaudą, šeimai padarytą, jau Atitaisei? Dar ne, bajore? JOGAILA Ką aš turiu daryti, kunige vienuoli, Kad dėdės veidas man nebesirodytų? Ištraukia iš rankovės auksinių maišiuką ir įdeda kunigui į delną. Ką aš turiu daryti? ANDRIEJUS Bajore! Dievas nepaperkamas! Grąžina maišiuką. Bajorai neretai prisiriša prie turto taip, Kad juos apsėda tuzinas velnių! JOGAILA Pagonys mes, neturime velnių. ANDBIEJUS Velniams pagonys ir krikščionys lygūs, O nekrikštus apsėda jie greičiau. Nesavo turto pasisavinimas, pone, tik Vagystė — ji atleidžiama, jei nusikaltėlis Širdingai atsiteisia. Žmogžudystė — mirtina Ir neatleidžiama sunkioji nuodėmė! Kai žmogžudys skriaudų neatitaiso — jį Apsėda velnias gyvą! JOGAILA Dar gyvą? ANDRIEJUS Ar jūsų dėdės sūnūs katalikai? JOGAILA Kryžiuočiai juos apkrikštijo. ANDRIEJUS Kodėl jie bėgo ten, bajore? Aš prie šio Altoriaus būčiau jiems suteikęs krikštą. O tu pagonis dar esi? JOGAILA Aš jau sakiau. ANDRIEJUS Jei tavo pusbroliai jau katalikai, jie Yra tiesioginėje Viešpaties malonėje — Juos Dievas saugo ir globoja. Dievas jiems Padės atgauti savo turtą ir nubausti tuos, Kurie juos baisiai nuskriaudė. JOGAILA Tai ką turiu daryti, kunige, aš Klausiu antrą kartą? ANDRIEJUS Priimti krikštą ir skriaudas atitaisyti. Ir susitaikyti. Tėvai gyvena savo vaikuose. Kada vyriausias iš sūnų atleis skriaudas, Atleis ir tėvas, jo dvasia nurims, paliks Bajorą Dievo teismui paskutiniam. JOGAILA Tai bus ir teismas? ANDRIEJUS Pats Dievas teis. Gerieji amžinai Liks danguje, kaltieji nugarmės Į pragarą. Tai ką renkies, sūnau? Ar pragarą ar dangų? JOGAILA Skriaudų atitaisyti negaliu, vienuoli, Aš dėdės turtą broliams ir draugams Išdalinau — mane jie gyvą sudraskytų, jei Atimčiau, kartą atidavęs, negaliu. ANDRIEJUS Geros širdies žmonių, bajore, dvasios Nekankina, mirusieji nesirodo jiems. Jie miega ir gražius sapnus sapnuoja. Tai, Vilniaus bajorėli, susitaikyki... JOGAILA prie durų. Tesaugo Dievas jus, bajore. JOGAILA grįžta JOGAILA Aš ne bajoras, aš — Jogaila. Skubiai išeina. Šv. Kazimiero skulptūra lauke prie įėjimo j Dievo Motinos parapijos mokyklą ir svetainę ANDRIEJUS (pirštas prie smilkinio) Jogaila? O... Kvaiša — yra tokių bajorų... TAMSA. Centrinė scena ŠVIESA. Grįžta JOGAILA ir atsigula nenusirengęs. Tyla. Po sekundės jis garsu pravirksta. JOGAILA O, o — o, o... Įeina SKIRGAILA. SKIRGAILA Jogaila?! JOGAILA šoka iš gulto. Ir vėl sapnuoji tą biaurybę? JOGAILA Tu jį pasmaugei, velnio pataikūne! Skirgaila! Savo giminės krauju Susitepei rankas! Tu! Tu! Tu! SKIRGAILA Spjauk jam į barzdą — neateis daugiau! Užmiršk. Kas padaryta — padaryta. JOGAILA Vis užmirštu paklausti — ar Kęstutis Gynėsi? Ar jis išplūdo mūsų tėvą Ant rankų grandines jam uždedant? SKIRGAILA Jis nesipriešino visai. Senukas buvo jau Sudžiūvęs. Vytautas nesidavė. Septyni vyrai Vos pajėgė supančioti. JOGAILA Ką dėdė sakė įmestas į rūsį Krėvoje? SKIRGAILA Nė žodžio. Net ir smaugiamas burnos Jis nepravėręs. Kaltas jautėsi, matyt, Pirmasis ranką prieš tave pakėlęs. JOGAILA Skirgaila, netiesa. Tu užmiršai rudens Medžioklę Dovydiškėse. Ten mes slaptai Tris sutartis padarėm su kryžiuočiais. Tai buvo peilis jam į nugarą. SKIRGAILA Vyriausias tu buvai, ką norėjai, tą darei. Jei ne Rygos vaizbūnas — būtume seniai Jau po žeme. Abu. Nesigraudink. JOGAILA Sesuo man kartą sakė — ji girdėjusi Iš Vytauto sesers — būk tai Kęstutis, Mane suėmęs Vilniuje, norėjo nužudyti, O Vytautas jį perkalbėjęs nuo tokios Minties. Jei taip, aš būsiu Vytautui Skolingas už gyvenimą ir ateitį. SKIRGAILA Aš negirdėjau nieko panašaus. Gandai. Hanulis tau padėjo atsiimti Vilnių — Jam ir dėkok, ir jo draugams. JOGAILA Padėjo, bet už ką? SKIRGAILA Už auksą. Tu atidavei jam žemės ir Vandens kelius visoje šalyje. Gryniausias auksas plauks į jo maišus. Tai šuns ištikimybė savo ponui — Visi pirkliai mums pataikauja. JOGAILA O kas tave atvijo taip anksti? SKIRGAILA Kas? Zemovitas! Žiurkė alkana! Jis mūsų Drohičiną puola, kipšas. JOGAILA Mazovų Zemovitas? Aš sutrinsiu jį Į miltus! Ko ten ieško jis? SKIRGAILA Žmonos. Ir jam pavasaris. Ir gaus, Jei mes jam kelio nepastosim. Jis gaus auksinę žmoną. JOGAILA Kodėl mes turim jam pastoti kelią į Pačias? Tegu jam padeda visi velniai! SKIRGAILA juokiasi. Pauzė. Sakai, auksinę žmoną? SKIRGAILA Su aukso karūna. Ir sostas gryno aukso. Gal ir pati auksinė — Nepalietęs nežinosi. Ar nori, kad nujočiau apžvalgom Ir pažiūrėčiau, kaip atrodo ji? JOGAILA Nesišaipyk, Skirgaila, iš rimtų dalykų — Tokių juokų nemėgstu aš. SKIRGAILA Tai ne juokai, broleli. Zemovitas peršasi Jadvygai — Lenkijos karaliumi jis bus. Bet lenkams jis per menkas ponas, Todėl ir didina galybę, puldamas tave. JOGAILA Jadvygą? O, taip, taip... Girdėjau skambinant varpais. SKIBGAILA Vainikas ant galvos — nuimk ir užsidėk Ant savo. Dar jaunutė. Lenkams negarbė, Kad moteris juos valdo, atiduos... Jogaila, ką galvoji? Staiga — pirmieji saulės spinduliai nutviskina miegamąjį. JOGAILA pamato sode ALEKSANDRĄ, jos palydovę MARGARITĄ, ir šios tėvą HANULĮ. JOGAILA Ei, Aleksandra! Kur Brendi per tokią rasą? Klauso. Tai ir manęs neaplankysite? Broliui. Kas ta mergaitė? SKIBGAILA Duktė Hanulio. Margarita. Aleksandra Susidraugavo taip, kad neatsiskiria. Abi iš pusmergių jau išsirito. Įeina ALEKSANDRA ir MARGARITA: vienplaukės, kasos papuoštos gėlėmis, rankose žiedų puokštės. HANULIS įeina kiek vėliau. JOGAILA O, negailestingieji dievai! Jums davė nemirtingą grožį, o ką man? ALEKSANDRA Imk tulpę, broli, būsi už mane Gražesnis! Už visus! JOGAILA Na ir prisek. ALEKSANDRA sega tulpę priėjo atlapo. MARGARITA Priimkite ir iš manęs (klupteli), valdove, Raudoną rožę j— tik pražydo. JOGAILA Nevystančią rožę ir tulpę. Juokiasi, priglaudžia merginas. Kad aš turėčiau pilną sodą rožių! MARGARITA sega rožę į kitą atlapą. SKIRGAILA O man? Ar ne jaunikis aš, sesuo? ALEKSANDRA Ir tau viena, ir tau, broliuk. Įsega SKIRGAILAI JOGAILA Iš kur taip, Aleksandra, skubate? ALEKSANDRA Iš pamaldų... Aš palydėjau ją. Rodo MARGARITĄ JOGAILA Iš pamaldų? Kokių maldų? Merginos tyli. Ką nuo manęs slepi, sesut? ALEKSANDRA Rytinės pamaldos prieš saulės patekėjimą, Iki dienos darbai neprasidėję. JOGAILA Kas meldžiasi prieš saulės patekėjimą? MARGARITA Valdove, kunigas Andriejus. Auksaburnis. Kalba jis labai teisingai ir gražiai. ALEKSANDRA Ir ateitį gerai nuspėja. Aš norėjau sužinoti... JOGAILA Už ko tave išleisiu? Per anksti Galvoti apie vyrą, per anksti. Į HANULĮ, kuris stovi tolėliau. Ir tu lankai bažnyčią? HANULIS Taip, mano pone, mes prisiekę katalikai. JOGAILA, (Skirgailai) Ar mes jam atsilyginom už raktą? SKIRGAILA Negavo nė skatiko, kiek žinau, O vyras mokytas ir iškalbus. JOGAILA Dėkoju tau ir tavo gildijai, Hanuli, Už paramą iš dėdės Vilnių atimant. Geri darbai — gerai apmokami: Ko nori iš manęs už savo paslaugas? HANULIS Aš noriu jums ištikimai tarnauti, Valdove, nieko sau daugiau nenoriu. JOGAILA Tarnauti man? Hmmm. Tarnauk. Nuo šios Dienos tu būsi mano sekretorius. HANULIS Aš, mano pone, aš esu nevertas... Labai susijaudinęs. JOGAILA rodo klauptis, šis priklaupia, JOGAILA uždeda ranką ant jo galvos, iškilmingai. JOGAILA Bajoras! Lietuvos bajoras! Ir tavo sūnūs! Ir vaikų vaikai! Kilnus bajore, kelkis! Uždanga |