Ciklas be antraščių |
M. Stankūnienė: Gegužės mėnuo Lietuvoje. Aliejus 1. Po žeme žiba žvaigždės, Akmenys guli padangėje... Tu čia skaitai ir sakai: Negali būt! Ir parašytos raidės Išsivaikšto namo. Bet akmenys virsta balandžiais, Žvaigždės byra grūdais... Saukiu vėl raides ir maldauju: Grįžkite! Po vieną ateina jos tyliai, Vėl bėga eilutės viela, Skrenda posmų salto mortale, Gaudomos žodžių... Tu skaitai ir sakai: Akrobatika! O man atrodo — Žaidimas mirtimi, Kai apačioj nėra tinklo, Tiktai balandžiai, Atvirtę akmenimis, Ir žvaigždės — žarijomis. Visada šitaip miršta žmogus, O daiktai keliasi... Tu skaitai ir sakai: Stebuklas! O man — Gyvenimas! 2. O tas poetas Tysliava! Jis vėl atjoja Maudyt arklių į Širvintą. Toks aukštas, didelis, Ir mes bambliai nuogaliai aplink jį. O tas poetas! Ko neišdarinėja: Jis užkelia po vieną mus Ant bėrių nugaros, Ir plaukiam kaip titanikai Per gylę... O tas poetas Tysliava, Ko jis nesugalvoja: Įsupęs rankose, Mane nusviedžia Į sidabrinę brastą Ir sako: Tu bradūnukas bradinys, Taigi turi išbristi!.. Tada man pirmąkart Šitaip susivedė tie žodžiai, Tarytum giminės, Kažkur toli, Labai giliai, Giliau už šulinį, Kur nė senelė nepasiekia... O tas poetas... Dabar jau sėdime Su juo tarp smilgų. Prunkščia išmaudyti arkliai Kukuoja tolyje gegutė Ir ant kalnelio ošia Ribkevičių giraitė... Paskui viskas nutyla, Tik debesio šešėlis Kiršų slėnio šlaitu Į mus artėja... Poetas ima švilpiniuoti Negirdėtą dainelę... O tas poetas Tysliava! Dabar paliks man rūpestį, Kaip tie žodžiai susiveda. 3. Šiandieną aš septyniasdešimt vienerių. Negali būt! Kai sienoj Vytautas Mačernis Toks jaunas ir žvalus Šalia senelių: Mickevičiaus, Maironio, Dantės. Negali būt! O, rodos, vakar... Įpilk, Kazimiera, Čia mudviem dar kavos, Atriški karo siuntinį iš tėviškės. Poezija dar neatėjo. Bet palauksim — Įi šiandien, sakė, pakeliui Dar stabtelės pas Pranę. Mes geriam kavą, valgom sūrį... Ir štai beveik dar netikėtai ji — Poezija! Atėjo durim esant užrakintom, Surado namą net užtemdytais langais. Negali būt... Yra! Sveika, brangioji! Sėsk prie Vytauto. Zinai, jis be tavęs Lyg be kalbos... Ir tegu dega žiburys Ir traška malkos krosnyje, Kava garuoja, O Vilniuj sninga Taip tyliai, tyliai, Kad girdžiu Čikagoj, Kaip šneka ten Poezija Tą vakarą, kada Visi dar buvome Kaip tu ir šiandien, Vytautai. Negali būti, Bet yra... Žiema. Mergaitę palydėjau į Antakalnį Olandų gatvė 2. O kur, Poezija, tavo namai, Kai baltą naktį Vilniuj sninga, O čia, Čikagoj, man Septyniasdešimt vieneri. 4. Gyvenimas be antraščių praėjo — Nei pavienių eilėraščių, nei skyrių, Tik vieno gausmo žodžiai, Tarti visatos tyloje Ir skambtelėję giminės grandy Su ta pačia žeme, debesimis, Su darbo prakaitu ir poilsio palaima, Burtažodžiu, malda, Su pūstery apgobta žarija, Su peržegnotu pamatu. Bet šiandien bus gana. Eime už kluono pažiūrėti, Kaip leidžiasi didžiulė saulė, Pasiklausyti akmenų kalbos, Pajusti duonos lašo skonį Ir trupinio vandens kartumą. O ten prieš pradžią praeities, Vos rytmečiui dienojant, Pirmuonis atbrenda brasta Ir išvynioja bradinį. Tarp upių, ežerėlių, ežerų Jis daugina žuvį ir duoną, Jam kaukai, tartumei apaštalui, Kojas mazgoja. Ir visi renkamės Genties komunijai, Šventai vakarienei.. Štai anas gimė, Kai tėvas mirė Sibire. Čia žemininkai nuotraukoj Augsburgo lagery. Ten Broniaus broliai Suguldyti ant grindinio, Ir mirtis atsiprašo Jauno Mačernio lūpom Ir pati išsigąsta, Kai stribai automato estafetę Perduoda melioratoriams, Kad žydinčią tėvų sodybos obelį Rautų kaip širdį. O Dante, o Vergilijau, Vargu dabar ar išeitumėt Iš mūsų žemės pragaro, Kur jau Rudžieri Ugolinui Graužia kruviną sprandą Ir vienas kitą keikia Lietuviškai. Kur ir kaip rinktis Genties komunijai, Sakramento vakarienei, Kad už kluono, už Rutkiškių Dingo vakaro saulė Ir kraujuoja po Katedra Rasta Nukryžiuotojo freska. 5. Ar tu atsimeni Sidabro kamanas, Žirgų žvengimą žygy Ir sunkų žemės apklotą, Kaip juodas lokenas, Svetimoje šaly. Ar tu atsimeni: Bizantija nusidriekė į Rytus Ir kruvinas rankas mazgoja Pacifike, O prie Smolensko stovi Lietuva, Kaip Geležinis Vilkas, Ir gina Vakarus. Ar tu atsimeni Dėdės mūšius prie Mukdeno Ir kaip jie keturioliktais per Nemuną.. O viskas baigės jam dabar (Jau ne kareiviui) Šio karo paskutinį rudenį Sviedinio dūmuos prie Gumbinės. Ar tu atsimeni Tuos tris kareivėlius, Karste žolynais apkaišytus Vilniuje, Su kepurėlėm ant galvų, Kad būtų paslėptas Mirties dažytų lūpų pabučiavimas. Ar tu atsimeni Varpo gaudimą Per šventą Oną Alvite, Virbalio baltus bokštus, Rugių dygimą rudenį, Motinos papūstą mažo pirštelio žaizdą Ir jau visai neskauda. Nebeatsimeni — Ir man vėl skauda, skauda... 6. Po Pirmo pasaulinio karo — Mano kūdikystėje Vien tik tėvų sodybos pelenai. Ir žvengia paliktas Vienintelis arklys — Akla kumelė Šyvė. Ji buvo tėvo Pats didžiausias turtas: Reikėjo viską Vėl pradėt iš naujo — Praart laukus, Užlygint apkasus. Gimė vaikai, Reikėjo duonos, O mūs visų Ten gelbėtoja ir viltis Buvo akloji Šyvė. Ir vieną rytą, Kada turėjo prasidėt orė, Syvės nebuvo — Ją naktį pavogė... Plynam, plikam kieme Ant žagrės sėdi tėvas, Delnais apglėbęs galvą, Ir mano akyse Pirmąkart verkia. Po Antro pasaulinio karo Bavarijos kalnų papėdėje Tėviškės arkliai Tylėjo penkerius metus Ir nusižvengė, Išplaukiant mums Amerikon Ir juos paliekant. Tada dar antrą Ir paskutinįkart mačiau Verkiantį tėvą ... Kurgi dabar, Po keturiasdešimt metų, Tų žirgų kaulai, Kai jų žvengimą Kartais girdžiu Viduryje Čikagos, Ir tėvo ašara Pro Marylando velėną Neprasisunkia. O tai nebuvo Žyginiai arkliai, Tik paprasti artojėliai. 7. Nesakyk, jog nieko Neįvyko, nebuvo Nei kruvinų karų, Nei egzodo Į Rytus ir į Vakarus — To baisaus išsivaikščiojimo Su nukapotom šaknim. Nesakyk, jog poezijai Nereikėjo nieko bijoti Pakeliui į namus, Kad ten jos neatėmė, Kad spausdino necenzūravę Klojo gyvus žodžius Tiesiog iš burnos. Bet ačiū, Dėkoju iš visos širdies Už tą Pasigailėjimo melą, Už apgaulės paguodą, Už norą įtikinti, Kad mirštu Ne svetimam laike, Ne svetimoj erdvėj, O tik tėvynėje, Padėjęs delnus Ant gimtinės grindų. |