VERTIMAS KAIP KŪRYBA Spausdinti
alt
Vertimas yra amatas, kurį reikia išmokti ir menas, kurį galima patobulinti. Vertimas turi savo pareigas ir atlieka svarbią misiją pasaulinei kultūrai. Be vertėjo daugelis literatūrinių šedevrų liktų mums neprieinami. Kas atsitiktų su mūsų bibliotekomis, jeigu iš jų reikėtų išimti Platoną ar Vergilijų, Dante ar Petrarką, Cervantesą ar Šekspyrą, Stendahlį ar Tolstojų? Pasaulinis lobis liktų mums neprieinamas ir tūkstančiai metų sukauptų kūrinių būtų tik kaip gražūs rėmai be paveikslo. Tačiau per vertėją atidaromas nemažas langas, per kurį mes pamatome, ką žmonija yra sugalvojusi bei sukūrusi ir galime palyginti ją su savo asmeniniais ir tautos atsiekimais. Tad vertėjas yra tikra prasme atkūrėjas, kuris kritiškai perduoda svetimos kultūros kūrybą, ją interpretuoja ir yra ryšys tarp autoriaus ir skaitytojo. Vertėjas, kaip ir rašytojas, gali būti geras ar blogas, turėti talentą atkurti ar tik mechaniškas perdavėjas tuščių žodžių. Sunkiau būti geru vertėju negu rašytoju, nors daugelis gerų vertėjų su ta mintimi nesutinka. Mat, kai rašytojas sėdi prie savo rašomos mašinėlės — jis turi tik baltą popierių prieš save, tuo tarpu vertėjas turi nors originalų tekstą pasižiūrėti. Tačiau yra daug daugiau gerų rašytojų pasauly, negu gerų vertėjų. Įdomu pastebėti, kad kuo kultūringesnė tauta, tuo daugiau turi vertimų. Visa Europa jau šimtmečius pasižymi savo vertimų gausa, tuo tarpu Amerika yra dar atsilikusi. Pora pavyzdžių: JAV 1977 metais išleido 538 naujų ir senų literatūros vertimų, tuo tarpu tokia Ispanija tais pačiais metais išleido 1961, Vakarų Vokietija — 3584, Japonija — 968, Sovietų Sąjunga — 2829. O tokia maža Jugoslavija — 680.

Lietuvių vertimai iš svetimų kalbų yra jau senas ir nusistovėjęs reikalas. Net tremtyje esame nemažai vertimų išleidę lietuvių kalba. Beveik visi mūsų dideli rašytojai buvo ir vertėjai, nors tą faktą dažnai užmirštame pažymėti, nes įstatome vertėjus, į nekūrybingų rašytojų eiles, Tai netiesa. Ir dabar Nykos Niliūno vertimai yra tolygūs Nykos Niliūno poetokūrėjo kūrybai. Jo vertimai (Hamleto ar Georgikų) yra ne tik turtas, kurį pasisaviname iš svetimos kultūros ir iš tolimų šimtmečių, bet ir didelis ramstis, į kurį atsiremia mūsų šiandieninė kultūra.

Mūsų pirmoji lietuviška knyga buvo ne kas kita kaip vertimų kolekcija, sudaryta iš įvairių tekstų. Pats Mažvydas duoda įžangą lotynų kalba ir paskui ją išverčia į lietuvių kalbą. Panašiai kūrė arba atkūrė Mikalojus Daukša, išversdamas iš lenkų kalbos ispano J. Ledesmos Katekizmą ir Postilę . Daukšos įžanginis žodis ir šiandien tebeturi savo reikšmę:

... Tikiuosi tuo savo darbu ir patarnavimu ne tik lietuvių bažnyčiai, bet ir visiems Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės piliečiams iš dalies įtiksiąs, kai kuriems duosiąs progos pagalvoti ir pasvarstyti didesnius dalykus ir paskatinsiąs karščiau rūpintis gimtąja kalba ir ją skleisti... Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas)...

Juk iš prigimties kiekvienas labiausiai linksta ir stipriai prisiriša tiek prie savo tautos ir kraujo, tiek ir prie savo kalbos. Kita vertus, kuo gi išsilaikė iki šiol ta didžioji Persijos karalystė, senovinė monarchija? Tiktai savo kalbos santaika. Kuo gi kitose tautose garsėjo ana Romos valstybė? Dėl ko jų žygdarbiai net tolimiausius žemės kraštus pasiekė? Vien tik išlaikymu gimtosios kalbos, kuriai praturtinti ir skleisti ne tiktai įstatymus leido, bet ir įvairius filosofijos mokslus dėstė ir savo dievų garbe aprašė. Graikų kalbą draudė vartoti įstatymuose ir senate. Kuo išsilaikė Arabų šalis, Graikų valstybės ir kiti tolimi kraštai? Vien tiktai savo gimtosios kalbos išlaikymu. Nekalbu apie Italų žemę, kuri taip rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turinio, knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą. Neliesiu, nes visi tai žinome, mūsų kaimyninės Lenkijos, kurioje kaip žydi ir turtėja kalba — kas nežino? Kas nėra girdėjęs?

Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados visų žmonių buvo ir tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų Didžiajai kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkų valstybe, virto lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja...

... Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių kalbą, gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, — kaip manau ir geidžiu, — duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąja kalbą, jos laikytis ir ją ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos didžiosios kunigaikštystės gyventojams, kaip sakyta, labai turėtų rūpėti. Likis su dievu, mielasis skaitytojau, ir gauk iš šių, taip reikalingų knygų malonumo ir naudos, Postilla catholica... per Mikaloiv Davksza... Wilniui, 1599.

Lietuva 19 šimtmečio gale davė daugiau vertimų į lietuvių kalbą, negu originalių knygų. Ir šiandien mūsų literatūra yra turtinga svetimų kalbų vertimais. Jonas Aistis, Povilas Gaučys, Stasys Santvaras, Nyka Niliūnas, Alfonsas Tyruolis, Tomas Venclova ir daugelis kitų yra nemažai pasidarbavę ir praturtinę mūsų literatūrą. Lietuvoj taip pat neatsiliekama, ir vertimai daugeliu atvejų yra vienintelė tarptautinio susisiekimo priemonė su kūrybingu pasauliu. Jeigu teisybė, kad tautų kultūringumas gali būti nustatytas pagal vertimų kokybę ir kiekybę, tai mūsų tauta šiuo atžvilgiu neatsilieka. Vertėjų į lietuvių kalbą visados buvo ir yra apsčiai, tačiau paskutiniu laiku išeivijoje jie gerokai sumažėjo, o Lietuvoje pagausėjo. Tai suprantamas reiškinys. Amerikos lietuvių tarpe išaugo visai nauja karta, gerai mokanti angliškai. Staiga atsirado puiki proga padidinti negausų vertėjų būrelį ir paskleisti lietuvių literatūrą anglų kalba. Proga tokia gera, kad tiesiog reikia stebėtis, kaip mažai ja esame pasinaudoję. Ir niekas negali tvirtinti, kad nėra išverstų į anglų kalbą gerų rankraščių ir laukiančių leidėjo. Jeigu paklausinėtume, atsirastų ne vienas romanas, drama ir poezijos knyga, kuri praturtintų pasaulinę literatūrą anglų kalba ir teiktų nemažai garbės mūsų tautai. Tačiau nežinia, kodėl nieko nėra daroma, kad ta nepaprasta situacija būtų išnaudota. Jeigu jau daliname premijas (čia nespręsime, ar jos vertos, ar ne), tai kodėl nesukurti dar vienos už vertimus? Jeigu sutinkame, kad vertimas yra menas, tai mūsų kultūros puoselėtojai nė kiek nepasižemintų, paskirdami premiją (ar dvi premijas) už vertimą į lietuvių kalbą arba už vertimą į anglų kalbą.

Sakoma, jog skirtumas tarp poeto ir vertėjo yra tik toks, kad poetas visados lieka kūrėjas ir jo niekas negali pagerinti. Tuo tarpu vertimas visados yra laikinis ir visados gali keistis pagal laiką ir aplinkybes. Užtat gal nėra amžino vertimo. Kas 25 metai poezija, romanas ir drama reikalauja naujo vertimo, naujos prasmės atskleidimo pagal naujas sąlygas.

Kai 1982 metais buvau pakviestas perimti Amerikos Vertėjų Organizaciją (American Literary Translators Association [ALTA]), kuri yra prisiglaudusi prie Texas Universiteto Dalias mieste, mažai tevertinau vertėjus ir dar mažiau apie juos žinojau. Tačiau darbas buvo įdomus ir atsakomybė didelė. Reikėjo pastatyti ant kojų gana silpną organizaciją, kuri Amerikos kultūrinei visuomenei mažai turėjo reikšmės. Vertas yra kuklus kūrėjas. Jį galėjai pasisamdyti už menkus pinigus ar, jeigu pagvildenus jo ambiciją, dargi ir veltui. Nevien tik lietuviai vertėjai dirba veltui ir dar kartais užmoka už išleidimą. Yra jų ir tarp kitų etninių grupių, anglosaksų imtinai. Mat vertėjas dirba iš meilės žodžiui. Tai pašaukimas, kuris išvysto galvojimą ir naują būdą skaityti. Be to, tai žodžių žaidimas ir nepaprastai komplikuotas intelektualinis procesas. Tad Amerikos leidėjai manė, kad vertėjus gali traktuoti kaip paprastus darbininkus, tik be unijos privilegijų. Mano organizacija kaip tik ir rūpinasi, kad taip nebūtų, ir jau nemažai šioj srity padaryta. Organizacija per trumpą laiką (18 mėnesių) patrigubėjo. ALTA išleidžia literatūrinį žurnalą Translation Review (tris kartus metuose), kuris karts nuo karto primena ir lietuvių atsiekimus vertimo srityje (žr. 13 ir 14). Žurnalas, vienintelis tos rūšies anglų kalba, užsiima vien vertimo problemomis ir šiuo atžvilgiu vertina literatūrinius veikalus. ALTA taip pat leidžia naudingą vertėjams biuletenį ir organizuoja metinę konferenciją. Jau senokai ALTA yra remiama National Endowment for the Arts ir Texas universiteto. Nariais gali būti kiekvienas vertėjas, kuris rimtai dirba literatūros vertimo darbą. Texas universitete yra ir mano įsteigta bei tvarkyta vertimų biblioteka. Tokios vertimų kolekcijos nėra niekur kitur. Kiekvienos į anglų kalbą išverstos knygos universitetas parūpina originalų tekstą. Taigi skaitytojas iš karto gali žiūrėti į originalą ir vertimą.

Čia būtų įdomu pastebėti, kad Amerika skiriasi nuo kitų kraštų tuo, kad ji rūpinasi kitų literatūrų vertimais į anglų kalbą. Šiaip kiekvienas kraštas rūpinasi daugiausia savo literatūrą išsiversti į kitas kalbas. Amerika gi ir angliškai kalbantis pasaulis nesirūpina savos literatūros vertimais. Kaip jau minėta anksčiau, Amerikos visuomenė mažai dėmesio skiria pasaulinei literatūrai. Retas "best seller" yra iš kitų kalbų literatūros. Per paskutinius 15 metų tik keli veikalai susilaukė tos "garbės". Minėtina: García Márquez Šimtas metų vienatvės ir Umberto Eco Ruz The Name of the Rose. Kol Amerikos publika pripras skaityti tarptautinę literatūrą, leidėjai turės vargo ją leisdami ir platindami. įdomu ir tai, kad šiuo metu daugiau knygų bei žurnalų išleidžiama apie tarptautinius autorius negu jų veikalų vertimų. Užtat 1978 m. Austin mieste, Texas, susirinkę pora profesorių (Leslie Willson ir Rainer Schulte) įsteigė vertėjų organizaciją, kurios tikslas — ne tik paskatinti daugiau ir geresnių vertimų iš pasaulinės literatūros į anglų kalbą, bet išjudinti literatūros žinovus, kad naudotųsi naujais kritiškais metodais. Pagal juos — kritikai užmiršo literatūrinį veikalą ir prirašė visokių nesąmonių, dažnai net nepažiūrėję į originalą. Vertėjas turi suprasti kiekvieną žodį, kurį jis verčia, ir to žodžio daugiaprasmiškumą tekste. Kritikas gali pasirinkti vieną paragrafą ir ignoruoti visus kitus savo naudai. Vertėjas to negali. Jis turi atidžiai išversti kiekvieną sakinį, kiekvieną puslapį, kiekvieną eilėraščio eilutę. Atrodo, kad literatūros kritika daug ką galėtų laimėti, jeigu taip gilintųsi į vertimą, kaip T. S. Eliot, Ezra Pound ir kiti žymūs vertėjai.

Siouo metu ALTA organizacijai priklauso tuzinas ir lietuvių. Jeigu kiekvienas jų, paskatinti už vertimus premijų (kurių, deja, dar nėra), per metus išverstų nors vieną knygą, greit turėtume nemažą lietuvių literatūros knygyną anglų kalba.