LIETUVOS MEDICINOS ISTORIJA Spausdinti
alt

Juozas Meškauskas: LIETUVOS MEDICINOS ISTORIJA. Medicinos mokslas, gyventojų medicininio ir socialinio aprūpinimo istorinė ir dokumentinė apžvalga. Išleido Pasaulio lietuvių gydytojų sąjunga. 1987 m. 808 psl.

Knyga susideda iš trijų pagrindinių skyrių su poskyriais. Medicinos mokslo apžvalga apima medicinos istoriją ir sveikatos reikalus senovės Lietuvoje. Vilniaus universiteto medicinos fakultetą ir medicinos mokslų įstaigos kūrimą Nepriklausomoje Lietuvoje.

Medicinos fakulteto skyrius yra labai stambus su mokslo planais ir duodamais laipsniais; su 22 katedrom ir 10 klinikų. Šiame skyriuje telpa Odontologijos, Farmacijos ir Veterinarijos poskyriai.

Medicinos ir Socialinio aprūpinimo skyriuje daug statistinės medžiagos, potvarkių ir Lietuvoje veikusių draugijų. Aprašyti sveikatos reikalai okupacijos metais ir pateikti mokomojo personalo išspausdinti darbai bei fakultetą baigusių sąrašas.

Knygą papildo daktarų H. Brazaičio, M. Budrienės, L. Griniūtės, St. Jankausko, R. Sidrio, J. Starkaus, V. Šaulio ir V. Tauro straipsniai. Anglų kalba išsamią santrauką parašė dr. J. Meškauskas.

Senovės Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, medicina buvo vaidilų, burtininkų, barzdaskučių bei pirtininkų rankose. Medicininės pagalbos teikimas tapo amatu. XV amžiaus pabaigoje Lietuvoje pradėjo organizuotis cechai. įstatai nustatė profesines ir tarpusavio santykių taisykles, konsultacijų reikalavimus, brolijų narių pareigas ir etines normas. Kirpėjų — chirurgų cechas egzistavo tris šimtmečius. 1833 m. buvo išleistas potvarkis, kad visi masteriai turėtų laikyti felčerių mokyklos nustatytus egzaminus.

Mokslinė medicina iš Vakarų Europos atėjo į Lietuvą XIII - XIV šimtmetyje, o XVI amžiuje jau atsirado ir iš Lietuvos teritorijos kilusių, Vakaruose išsimokslinusių gydytojų.

Pirtys ir kirpyklos buvo ambulatorinių ligonių gydymo vietos. Gi XVI amžiuje prie bažnyčių buvo pradėtos steigti ligoninės — špitolės. Pirmoji ligoninė buvo įkurta Vilniuje 1518 metais su 10 lovų ir kita Kaune. 1707 m. seimas nutarė, kad kiekvienoje ligoninėje turi būti gydytojas ir vaistinė.

1776 m. Gardine buvo įkurta Karališkoji medicinos mokykla, o 1781 m. likviduota dėl finansinių sunkumų ir mokyklos vedėjas J. E. Gilibertas buvo pakviestas į Vilniaus universitetą. 1775 m. Vilniaus universitete įsteigtas medicinos fakultetas — mokykla. Nuo 1816 iki 1832 m. medicinos daktaro laipsnį gavo 137 asmenys. Dėl tautinių idėjų pasireiškimo, universitetą rusai uždarė, bet dėl didelės gydytojų stokos 1832 metais buvo atidaryta medicinos — chirurgijos akademija su medicinos, farmacijos ir veterinarijos skyriais. Per 34 metus ji paruošė 1500 gydytojų. 1805 m. įsisteigė Medicinos draugija. Ji turėjo didelg biblioteką, sekė medicinos mokslo pažangą, naujoves ir išradimus.

Sveikatos reikalais pradėta rūpintis 1918 m. per sveikatos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos. Knygoje plačiai aprašytas Lietuvos universiteto įkūrimas, struktūra ir augimas su universiteto statutu, mokslo personalu, penkiais fakultetais, jų tarpe medicinos, universiteto tarybos, bei universiteto klausytojais ir mokslo laipsnių nuostatais.

Medicinos fakulteto, medicinos klinikoje buvo anatomijos, histologijos su embriologija, fiziologijos ir fiziologinės chemijos, farmakologijos su receptūra, toksikologijos, bendrosios patologijos ir patologinės anatomijos, akušerijos ir ginekologijos katedros su 10 klinikų. Salia to dar buvo veterinarijos skyrius su 7 katedrom; farmacijos ir odontologijos skyriai — po vieną katedrą. Mokslas Medicinos skyriuje buvo išeinamas per 5 metus, o kituose skyriuose per ketverius.

Teoriniam gydytojų paruošimui fakultetas rėmėsi daugiau rusų ir vokiečių sistemomis, bet taip pat daug dėmesio kreipė ir j klinikinį, praktinį paruošimą. Praktika parodė, kad Lietuvos universiteto gydytojai buvo gerai paruošti.

Knygoje pateikti medicinos fakulteto atskirų skyrių reguliaminai ir baigiamųjų egzaminų nuostatai. 1930 metais universitetas buvo pavadintas Vytauto Dižiojo universitetu su 7 fakultetais. Knygoje yra universiteto statutas su mokslo personalu, fakultetų tarybomis, universiteto taryba ir senatu. Salia to, universiteto klausytojai, mokslo ir mokymo reikalai, mokslo laipsniai, mokslo įstaigos. Lentelėse sugrupuotas medicinos fakulteto mokslo planas su medicinos, farmacijos ir odontologijos skyriais. Duoti mokslo baigimo liudijimų pavyzdžiai; medicinos daktaro laipsniui įsigyti taisyklės: a) garbės daktaro ir b) daktaro, išlaikius egzaminus iš 4 dalykų.

Buvo pageidaujama, kad asmuo laikytų daktaro egzaminus ne anksčiau kaip po 3 metų nuo universiteto baigimo ir diplomo įsigijimo arba jau įsigijus specialybę. Disertacija turėjo būti originali, išspausdinta. Per 1922 - 44 metų laikotarpį medicinos fakulteto daktaro laipsnis buvo suteiktas 26 asmenims. Jų tarpe ir šios knygos autoriui.

Aprašyta darbo pradžia, patalpos ir jų ieškojimas. Naujieji akių, ausies, nosies ir gerklės klinikos rūmai pastatyti 1929 m., o Medicinos fakulteto rūmai 1931 m. Jų kaina 2 010 000 litų. Naujosios Medicinos fakulteto klinikos su 663 lovom 1939 metais už 13 milijonų litų. Pateikta klinikų skyrių ir kambarių paskirstymo lentelė ir klinikų reguliaminas.

Medicinos fakulteto anatomijos katedrai vadovavo prof. dr. J. Žilinskas, asistentai buvo 23 daktarai, jų tarpe buvęs Pasaulio gydytojų d-jos pirm. Henrikas Brazaitis. Pateikti histologijos, fiziologijos - fiziologinės chemijos, bendrosios ir patologinės anatomijos institutai ir akušerijos - ginekologijos katedros su klinikos personalais.

Vidaus medicinos katedra ir klinika 1923 m. įsikūrė karo ligoninėje. Pirmosios chirurginės katedros klinikos 1939 m. vedėjas buvo prof. dr. VI. Kuzma, labai išgarsėjęs kaip populiarus chirurgas. Antroji chirurginė katedra įsisteigė Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Jai vadovavo prof. V. Ka-nauka. Jis išgarsėjo urologijoje ir parašė daug mokslinių darbų.

Oftalmologijos katedrai ir klinikai vadovavo prof. dr. P. Avižonis. Jis labai aktyviai kovojo su Lietuvoje paplitusia trachoma. Jis paruošė labai daug akių ligų specialistų.

Taip pat aprašytos odos ir veneros ligų, vaikų ligų, nervų ir psichikos ligų, teismo ir socialinės medicinos, ausų, nosies ir gerklės ligų, higienos ir bakteriologijos katedros. Aprašyti odontologijos, farmacijos ir veterinarijos skyriai. Pateikta medicinos fakulteto vadovybė, išvardinti jų dekanai, studentų pasiskirstymas pailiustruotas lentelėmis. Medicinos studentų skaičius buvo gana pastovus. 1938 m. daugiausia studentų studijavo mediciną — 368, antroje vietoje odontologiją — 139, ir trečioje farmaciją — 106. Tautybės atžvilgiu lietuvių buvo 51,5%, žydų 41,7%, lenkų 3.8%, rusų 1.1% ir kitų 1.9%.

Medicinos fakulteto studentų organizacijos
Fraternitas Liihuanica aprašo Dr. Henrikas Brazaitis. Vladas Nagevičius su dr. Jono Basanavičiaus pritarimu 1908 m. Petrapilyje įkūrė slaptą studentų medikų draugiją Fraternitas Lithuanica. 1924 m. ji pavirto į korporaciją. Tos pačios ideologijos ir tikslų — grįžti į Lietuvą ir dirbti jos labui — 1931 m. įsisteigė studenčių medikių ir odontologių korporacija Patria, o 1932 m. — technikų vyrija Plienas. Okupacijos metais daug korporacijos narių pavieniui dalyvavo pogrindžio veikloje.

Ateitininkų medikų korporacija Gaja įsisteigė 1928 m. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitų fakultetų studentai ateitininkai. Teisininkai įsteigė Justitia, technikai Grandį ir kt. Ąžuolo korporacija 1935 m. įstojo studentų Varpininkų sąjungon su demokratiškumo, humaniškumo, tautiškumo ir sąžinės laisvės pagrindais. Knygoje surašytos visos studentų organizacijos su jų įkūrimo datom, pavadinimu ir narių skaičiumi. Pastebėtina, kad studentų Žydų ekonominis susivienijimas, įsteigtas 1923 m. su 356 nariais, buvo pats gausiausias Lietuvoje. Antroje vietoje buvo Studentų teisininkų ir ekonomistų dr-ja su 306 nariais.

Medicinos fakulteto įtaka Lietuvos medicinai ir sveikatingumui
Kartu su medicinos fakultetu augo gydytojų, specialistų, ligoninių skaičius ir kilo lietuvių tautos sveikatingumas ir sveikatos aprūpinimas. Pateiktas Švietimo ministro įsakymas ir lentelė, rodanti fakultetą baigusių studentų skaičių nuo 1922 iki 1944 m.: Medicinos skyrių 1010; odontologijos — 547; farmakologijos — 229; ir veterinarijos — 16. Iš viso: 946 vyrai ir 917 moterų.

Medicinos fakulteto santykiai su visuomene buvo labai glaudūs: personalas skaitydavo paskaitas, o profesoriai steigė organizacijas ir joms vadovaudavo, ruošė kursus ir suvažiavimus.

Aprašyta rusų ir vokiečių okupacijos 1940-44 metais. Rusai pareikalavo įvesti marksizmo ir leninizmo kursą, o vokiečiai 1941 m. universitetą uždarė ir nusavino daug universiteto patalpų ir klinikų. Po poros mėnesių buvo leista buvusiems studentams baigti studijas, tik naujų nebepriimti. Tačiau ir tas draudimas universiteto vadovybės buvo gudriai apeitas ir nauji studentai priimami.

Medicinos mokslo teorijos ir praktikos reikalams buvo leidžiamas žurnalas Medicina.

Aprašy ta sveikatos departamento veikla ir ligoninės (skyrių paruošė dr. H. Brazaitis). Pateikta ligoninių veikimo lentelė 1935 m. Paliesta psichiatrinė globa ir ligoninės taisyklės, džiovos problemos ir valstybinės tuberkulozo sanatorijos Varėnoje statutas. Duotos vaistinių steigimo taisyklės ir vaistų gamybos įstatymas. Pateikta medicinos, veterinarijos, farmacijos ir odontologijos praktikos teisių įstatymai. Aprašytas socialinių reikalų tvarkymas, privačios ir viešosios ligonių kasos ir jų nuostatai. Sis skyrius užima net 76 p. Toliau eina savivaldybių veikla sveikatingumo ir socialinėje srityje: žemės ūkio ir ūkininkų aprūpinimas, sveikatos punktai, įstatymai ir taisyklės; gydytojų vaidmuo sveikatingumo ir sanitarijos rūpesčiuose; mokyklų ir mokinių sveikatos priežiūra. Toliau eina draudimo reikalų tvarkymas ir nukentėjusių nuo nelaimingų atsitikimų dirbančiųjų žemės ūkiuose aprūpinimas; pensijų ir pašalpų tvarkymas. Iš pridėtos lentelės matosi, kad 1937 m. 2000 pensininkų išmokėta pustrečio milijono litų. Atskirai pateikta karių premijų įstatymas ir karo invalidų pensijos ir jų sveikatos tikrinimas. Atskirai surašyta valstybės ir savivaldybių tarnautojų pensijų ir pašalpų tvarkymas ir jo įstatymas. Pensininkų skaičius, pensijų ir pašalpų mokėjimas ir jų fondo stovis pavaizduotas lentelėmis.

Dr. R. Sidrys aprašo socialines ligas ir kovą su jomis, dr. Milda Budrienė — kovą su tuberkulioze Lietuvoje, o dr. V. Šaulys rašo apie kurortus Druskininkuose, Likėnuose ir Palangoje. Dr. V. Tauras pateikia karo sanitarijos tarnybos apžvalgą Nepriklausomoje Lietuvoje.

Atskiram skyriuje rašoma apie medicinos reikalų tvarkymą Klaipėdos krašte, sveikatos reikalų ir sanitarijos santvarkos susistematinimą bei visuomenės organizacijas, kurios rūpinasi socialine globa, ir Lietuvos gydytojų draugijos sąjungos įstatus.

Vilniaus krašto medicinai skirtas atskiras skyrius. Aprašytos ligoninės, ligonių kasos ir Vilniaus universiteto medicinos fakultetas. Pateiktas personalo sąrašas penkiolikoj katedrų. Aprašyti sveikatos reikalai pirmosios rusų okupacijos (1940 - 41 m.) ir vokiečių okupacijos 1941 - 1944 metais.

Išvardinti gydytojai, kurie reiškėsi kultūriniame ir visuomeniniame darbe: Vincas Pietaris, Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Kazys Grinius, Julius Kaupas, Edmundas Butrimas, Pranas Bagdas - Bagdanavičius. Pastarieji lietuvių literatūron yra idėje gana žymų įnašą.

įdėta medicinos fakulteto narių bibliografija ir vardynas bei Medicinos fakultetą baigusių po 1932 m. birželio 15 d. sąrašas.

Ši knyga — tai vienas iš stambiausių veikalų apie Lietuvos mediciną. Autoriui tikrai pavyko parodyti, kas buvo padaryta ir ko pasiekta. Neabejotinai turime sutikti su knygos autorium, kad, esant toli nuo pagrindinių šaltinių, darbas buvo sunkus ir ilgas. Knyga buvo paruošta detaliai, pailiustruota nuotraukomis ir statistinėm lentelėmis. Ji vaizdžiai atskleidžia milžinišką pažangą Nepriklausomos Lietuvos medicinos moksle, gydytojų ir medicinos darbuotojų profesiniame paruošime bei medicininiame ir socialiniame Lietuvos gyventojų aprūpinime.

Iš pateiktų duomenų lentelėse matyti, kad Nepriklausomoj Lietuvoj medicinos mokslas buvo labai prieinamas gyventojų mažumom, pvz. žydų tautybės medicinos studentų kai kuriais metais buvo net daugiau negu lietuvių.

Linkėtina, kad ši knyga būtų plačiai paskleista JAV ir kitų kraštų bibliotekose. Dr. Juozas Meškauskas nusipelno labai didelės padėkos ne tik lietuvių gydytojų, bet ir visų lietuvių už tokį visapusišką Lietuvos medicinos istorijos atskleidimą. Knygos leidėjai — Pasaulio lietuvių gydytojų sąjunga — taip pat verti pagarbos.