AVYŽIAUS "SODYBŲ TUŠTĖJIMO METAS" Spausdinti
Jono Avyžiaus romano "Sodybų tuštėjimo metas" trečioji knyga, išspausdinta "Pergalės" žurnale (1987, Nr. 8-11), prasideda įspūdingu, "epišku" chaosu — vokiečiai traukiasi, grįžta rusai, pasigirsta daugybė balsų, subruzda visa armija veikėjų. Netrukus paaiškėja, kad tas chaosas tiktai paviršiuje. Apsišarvavęs viską išaiškinančia pasaulėžiūra, autorius sugeba po visa ta maišatimi įžvelgti aiškią struktūrą ir pažangią istorijos eigą. Kaip Paskutiniajame teisme, dešinėje išsirikiuoja "buožės", "nusikaltėliai", "paklydėliai". Kairėje, pergalės aureole apgaubta stovi "tarybinė" liaudis ir jos vadovai bei gynėjai. O tarp jų, tarsi skaistyklos migloje, klaidžioja dar neapsisprendusieji. Nejau knyga pavirs ideologiniu katekizmu? Ne tiktai kai kurie Avyžiaus veikėjai, bet ir pats autorius retkarčiais ją išgelbsti, suabejodami tomis vadovėlinėmis tiesomis. Jų dėka iš tezės iliustracijų romanas laikas nuo laiko peršoka į gyvą literatūrą.

Avyžius neapsiriboja "klasinių priešų" ir "liaudies gynėjų" schema. Anapus jų driekiasi tradicinis lietuvių žemdirbių pasaulis, fone nuolatos išgirstame jų chorą. Kadangi autorius tiki bolševikine utopija, jis remia pastangas tą pasaulį radikaliai pakeisti. Bet Avyžiaus nemeluota meilė žemdirbiui, organiškas įsijautimas į lietuvišką žemę stumia autorių ir kita linkme. Taip per visą savo knygą jis mėgina derinti tuodu nesuderinamus pasaulius. Tokie veikėjai, kaip Feliksas Keršis, piktina jį savo "tamsumu" ir nesugebėjimu įžvelgti istorijos eigos, bet ir sužadina gilią pagarbą. Autoriaus akimis, savo žemei visiškai ištikimas Keršis — sėjėjas atlieka šventas ir būtinas pareigas.

Viena svarbi tų žemdirbių dimensija Avyžiui beveik neegzistuoja. Pareigūnas Juodasis Bigė religiją atmeta kaip "supuvusius prietarus". "Vidurio kelio" ieškančiam inteligentui Džiugui — ji tik paviršutiniška pramoga, kokių žmonėms reikia. Religija taip pat trukdo žmonėms natūraliai santykiauti, kaip Akvilės ir Mariaus atveju, ir menkina žmogaus orumą, nes tikintysis "tėra menka dulkelė prieš viešpaties dievo galybę". Taip romane nėra nei rimtos religijos kritikos, nei mėginimo suprasti jos vaidmenį, kad ir iš ateistinių pozicijų. Koksai milžiniškas skirtumas tarp šios "baltos dėmės" ir religijos traktavimo Aitmatovo "Ešafote" ar Pasternako "Daktare Zivago".

Ir kiti sudėtingos pokario tikrovės požiūriai romane prasiskverbia pro autoriaus teoretinius ornamentus. Jis autentiškai vaizduoja prievarta mobilizuotųjų lietuvių jausmus, jų nenorą tarnauti svetimoje armijoje. Įtikinančiai skamba ir sovietinis viršila, kuris nekenčia "šitų svetima kalba šnekančių kareivėlių, suvežtų iš supuvusių Vakarų pakraščių". Tikroviškai aprašytos tarp besipriešinančio miško ir malšinančio miesto įspraustų valstiečių dilemos. Išvežimai į Sibirą, "paskutiniai žvilgsniai pro gyvulinių vagonų langelius" atpasakoti, palyginant, atvirai; paliečiamas ir lietuvių vaidmuo tuose masiniuose nusikaltimuose. Skaitytojas pajunta laikmečio skonį, beveik gali užuosti baimės, įtarimo, nepasitikėjimo tvaiką, kada šuva buvo "vienintelis gyvas padaras, kuriuo galima pasitikėti". Kaip maka-briški pesliai virš lavonais nukloto lauko "siūbuoja didžiųjų partijos vadų ir valstybės veikėjų portretai — Stalinas, Vorošilovas, Berija, Kaganovičius". Į tą tragišką panoramą disonansu įsiterpia nuolat pasikartojanti autoriaus mintis, kad dėl visa to kaltas ne totalitarizmas, bet tie, kurie mėgino pasipriešinti jo nežmoniškai valdžiai.

Lietuvių antisovietiniai partizanai ir rezistentai romane daugiausia piešiami pažįstamu, stereotipiniu stiliumi. Tai primityvūs sužvėrėję ar suklaidinti tipai, kuriems lemta žūti, kad Lietuva galėtų žygiuoti į šviesią bolševikinę ateitį. Scenos, kuriose jie dalyvauja, jau pažįstamos iš kitų oficialiųjų autorių romanų. Bet ir čia Avyžius nepasitenkina vien stereotipu. Kai kurios partizanų iliuzijos pavaizduojamos autentiškai. O scenoje su partizanų lavonais turgavietėje priešais bažnyčią atsiskleidžia visai kita tikrovė. Motina kruvina nosine šluosto nužudytojo sūnaus veidą ir, tai regėdama, Akvilė apsisprendžia: "Reikia tuos negyvėlius pamatyti, šitame išniekinimo akte priešais dievo namus slypi neišaiškinama paslaptis, ženklas nulemiantis jos tolimesnį gyvenimą".

Visame romane galima pajusti įtampą tarp tos "paslapties" ir Avyžiaus ideologijos permatomo aiškumo. Todėl ir Akvilė yra viena įdomiausių jo veikėjų, nes jos moteriškumo, žmogiškumo neįmanoma įsprausti į ideologines dėžutes. Trys veikėjai — Marius Nemunis, Andriejus Zemažiūrievas ir Gediminas Džiugas — yra romano magnetiniai poliai ir ideologinės ašys.

Pradėkime su Mariu Nemunių. Ar jis tas pozityvus herojus, kurio reikalaujama, laukiama jau nuo 1940-ųjų metų. Jis komunistas, jis patriotas, jis internacionalistas, jis ir humanistas (kartais net ir "liaudies priešai" jam "žmonės"). Ir jis stebinančiai tiksliai nuspėja, kas bus madinga po 40 metų: apie kolektyvizaciją jis kalba beveik buchariniškai, apie degtinės žalą — gorbačioviškai. Autorius nenorėjo, kad jis pavirstų schema ir stengėsi jam suteikti žmogiškų savybių ir net silpnybių. Nemunis ir paslysta, ir suklysta, ir sielojasi, kad jo, statančio naują, gražų gyvenimą, žmonės nesupranta.

Kodėl, nepaisant tų pastangų, Marius Nemunis neįgauna gyvybės? Skaitytojui per aiškiai matosi charakterio siūlės, autoriaus teoretinis piešinys. Nemunio "humanizmas" neįtikina, nes jį nustelbia karingas mesianizmas. Nors sugrįžęs į Lietuvą jis sakosi tiesiąs ranką visiems, jis jaučiasi begaliniai pranašesnis už tuos "žvėriškos santvarkos sugadintus žmones". Jo okupantai jam "godišiai", "jaučiai", "tamsuoliai", "pavydo ir godumo apakinti žemų aistrų vergai". Antimaskviniai partizanai jam "žvėrys miške". Ar jis idealistas? Taip. Fanatikas? Neabejotinai. Naivus? Nepaprastai. Okupacinio teroro sūkuryje jis tvirtina, kad Tarybų Sąjunga "išvadavo" tautas ir joms neša laisvę. Žiaurumus prieš lietuvių partizanus jis teisina, sakydamas: "Argi mes pirmi pakelėm ginklą?" Žemdirbiams jis tvirtina, kad prievartinės kolektyvizacijos nebus. Kaip vėžys į savo šarvą, Marius lieka įspraustas į savo ideologiją, kuri nesuteikia jam intelektualinių įrankių tiksliai įvertinti padėtį ir kurioje nėra dorovinių barjerų prieš smurtą.

Vidurio - rytų Europos literatūroje gausu įdomių idealistų, fanatikų, totalitarizmo sekėjų portretų. Kodėl Marius tokiu nevirsta? Gal todėl, kad autorius stovi per arti prie jo ir per daug su juo identifikuojasi. Jei Avyžius būtų atmiešęs atjautą Mariui su ironija, būtų negailestingiau jį paanalizavęs, gal ir būtume susilaukę įdomaus charakterio, o ne beveik parodija virstančio mesianiško idealisto.

Avyžiaus plane Marius Nemunis ir Gediminas Džiugas yra dvi romano "sąžinės", nors Marius neabejotinai stovi aukščiau, nes jis Avyžiaus visatoje atstovauja "istorinei tiesai". Tasai Marius — "sąžinė"pastatomas prieš stalinista Žemažiūrievą, kaip jo antagonistas. Bet ir šis planas telieka planu. Tiesa, Marius tvirtina, kad "liaudies priešų" klausimą reikia spręsti švelnesnėmis priemonėmis. Taip, jis (trumpai) pasijunta atsakingas už išvežimams surašomų lietuvių likimus — bet jis ir toliau juos surašinėja. Pagal jo "humanistinę" filosofiją "vidutiniokų" negalima skriausti, bet žmones klasifikuotus kaip "buožes" galima ir reikia naikinti. Kaip ir Zemažiūrievas, Marius tiki "klasės priešo" sąvoka, iš kurios, o ne iš "Stalino kulto", išplaukė didieji nusikaltimai. Marius Nemunis ir Zemažiūrievas ne antagonistai, o bendražygiai. Jų dialogas yra grubiojo ir švelnesnio totalitarizmo atstovų dialogas — pokalbis šeimos viduje. Tiesa, Nemunis remiasi gerais norais, bet tokie "geri norai" padėjo pastatyti ne vieną totalitarinį pragarą.

Surusėjęs lietuvis Andriejus Kle-mensovičius Zemažiūrievas vientisesnis veikėjas už Marių Nemunį. Tai pirmas tokio genocidinio įrankio, kolonijinio pareigūno portretas partinio autoriaus knygoje. Jis įtaria visus lietuvius, nes visi jam galimi "liaudies priešai". Net ir lietuvių mažažemiais, "darbo klase" jis negali pasitikėti: "Viskas jovalas tame nacionalistų amžinai sugadintame krašte". Jo nuomone, 1940 metais reikėjo "visus už gerklės, švariai nušluoti". Zemažiūrievas laiko masines deportacijas idealia priemone, nes "geriau paimti tuziną nekaltų, negu paleist vieną kaltą". Kai Nemunis jam užsimena apie "žmogų", Zemažiūrievas atkerta, kad tokios "žmonių kategorijos" iš viso nėra. Drauge jis sąmoningas ir nesąmoningas veidmainis, tvirtinantis, kad "Tarybų valdžiai svetima bet kokia prievarta"; vos paaiškinęs žmogui apie konstitucijos užtikrinamą "sąžinės laisvę", jis tą žmogų paskiria "masinei izoliacijai".

Zemažiūrievas būtų sudėtingesnis charakteris, jei autorius būtų giliau patyrinėjęs jo žiaurumo ir fanatizmo versmę. Mėgindamas ją aiškinti, Avyžius pasirenka lengvesnį kelią, mėgina sudaryti įspūdį, kad Zemažiūrievą suformavo jo žmonos ir dukrelės žuvimas karo metais bei jo tėvo perėjimas pas "buržuazinius lietuvius". Ryšys tarp Žemažiūrievo nusikaltimų ir tokius nusikaltimus įteisinančios bei jiems istorinės būtinybės aureolę suteikiančios totalitarinės ideologijos taip ir lieka neištirtas.

Trečiasis kertinis veikėjas, Gediminas Džiugas, senas svečias pokario literatūroje. Tai neapsisprendęs inteligentas, ieškantis trečio kelio, atstovaujantis tai, ką komunistų partija vadina "abstrakčiu humanizmu". Ir mes žinome, kad to trečio kelio jis niekad neatras, nes Avyžiaus pasaulėžiūroje ir romano schemoje tėra du keliai.

Ar Džiugas dialektinis Mariaus oponentas? Jiems susidūrus nepasipila daug žiežirbų. Džiugas skeptiškai žiūri į naująją santvarką, atmeta dalį jos žargono, kalba apie žmoniškumo ir dorovės principus. Tačiau jo filosofija taip persunkta fatalizmo ir determinizmo, kad jis lieka neatsakęs į Mariaus Nemunio argumentus. Tikėdamas, kad visos valdžios reiškia nelaisvę, o visi kovotojai tėra paklusnus įrankis istorijos rankose, Džiugas grimsta į apatiją.

Pokario metais buvo daug žmonių, kurie, kaip Džiugas, stengėsi išlikti savimi ir nepasiduoti įvairiems triuškinantiems ideologiniams buldozeriams. Daugelis tokių inteligentų nepasidavė Džiugą apėmusiam fatalizmui ir sugebėjo įžiūrėti esminius skirtumus tarp totalitarinių ir netotalitarinių santvarkų. Tokių veikėjų gausu pokario Rytų Europos literatūroje. Kodėl jų nėra Avyžiaus knygoje ir kodėl jų terandame užuominas visoje Lietuvos pokario raštijoje? Ar todėl, kad jie per daug pavojingi partijai?

Romanui baigiantis, Gediminas Džiugas išeina į nežinią. Kur jis nueis? Kur nueis Lietuva? Kur juos nuves knygos autorius? Tai paaiškės jau "perestroikos" metu parašytame romano tęsinyje.

"Sodybų tuštėjimo meto" trečioji knyga knibžda spalvingais antriniais veikėjais. Dalis jų tęsia tradicinę literatūrinių žemdirbių procesiją, bet sociologiniu ir politiniu požiūriu ypač įdomi kita grupė — naujosios santvarkos rėmėjai, "tarybiniai" žmonės. Nors jie savaip idealizuoti, apgaubti "istorijos raidos" aureole, autorius nevengia parodyti ir jų silpnybių. Jis turi gerą ausį ir sugeba atskirti žmogišką kalbą nuo žargono. Romane pragysta margas naujosios santvarkos atnešto žargono dainuotojų choras, suskamba tikra žargoninė simfonija. Žargoną pereigingai kartojantys "aktyvistai" yra šiandienos "naujosios klasės" pionieriai, būsimieji nomenklatūros nariai, ant kurių — o istorijos ironija! — partijos viršūnės šiandien verčia kaltę už santvarką smaugiančias negeroves. Skaitytojas mato, kaip mezga šiandien jau persirpusios santvarkos ankstyvieji lietuviškieji vaisiai.

Tų žargono belaisvių tauškesys ne vienam skaitytojui sukels šypseną. Bet būtų klaida į juos žiūrėti kaip tik į komiškas figūras. Tokiu žargonu remiantis, lietuviams ir nelietuviams buvo aiškinamas žmogus, istorija ir gyvenimo prasmė; tas pats, nors sušvelnintas žargonas šiandien žvelgia į mus iš "Pravdos" ir "Tiesos" puslapių. Dar daugiau — tokiu žargonu remiantis, ištisos žmonių kategorijos būdavo pasmerkiamos kančiai ir mirčiai. Ir paties autoriaus pozicija žargono atžvilgiu kupina prieštaravimų: jis į tą žargoną žiūri ironiškai ir, beveik tuo pačiu atsikvėpimu, jį naudoja kaip rimtą pažinimo įrankį. Kadangi autorius tiki "klasių kovos" dogma, jisai jos terminais interpretuoja savo veikėjų elgesį ir apie juos daro galutinius sprendimus. Kai Adomas Vainoras nori pabučiuoti savo motinos ranką, ji lieka "sugniaužta į kumštį, sausą iki mėlynumo suspaustą ... kuris visą gyvenimą grūmojo kiekvienam, kas negyvena taip, kaip ji norėjo". Žodis "buožė" ir tuo žodžiu paremtas žmonių vertinimas apsprendžia Vainorienės gyvenimo esmę, nustato jos vietą šiame pasaulyje. Mirdama ji tarsi susitraukia į kumštį — kulak, "buožę". Žmogus virsta marksistine - leninine sąvoka, kuri padėjo pateisint žmonių naikinimą. Tuo Vainorienė skiriasi nuo gausių godišių ir šykštuolių portretų pasaulio literatūroje. Tai "naujas pasaulis".

Avyžiui būdingas erotiškumas, autorių išskiriantis iš tradiciniai drovios lietuvių literatūros tėkmės, yra tarsi politinių dogmų priešprieša. Jo veikėjai dažnai gyvena atsilapoję, jų aistros išsilieja per kraštus. Niekas nepasakys, kad jie neturi kūno. Bet aistra pavojinga, nes jos pagauti kai kurie veikėjai pamiršta "klasių kovą" ir partijos įstatus.

Avyžius žengia kritiško realizmo išarta vaga, kuri tiesiasi atgal į 19-tą šimtmetį ir kuria rusų literatūroje ėjo Tolstojus, Solochovas ir tik neseniai pradėtas spausdinti Vasilijus Grosmanas. Pagrindinis autoriaus modelis, Solochovas, primena girnų akmenį, pririštą prie Avyžiaus kojos ir neleidžiantį jam pakilti virš jau atgyvenusios ideologinės ir estetinės teritorijos. Nors romanas imponuoja savo erdve, užmoju bei įvairumu, jis atrodo įstrigęs į praeitį. Tai būdingas pereinamojo laikotarpio kūrinys. Kas atrodė drąsu 1983-čiais jo užbaigimo metais, šiandien jau nebenauja ir nebešokiruoja. įvykiai ir debatai net ir oficialioje spaudoje jau pralenkė romano "atvirumą", o grynai literatūrinė jo vertė palyginant ribota. Geriausią paslaugą jam būtų padaręs reiklus redaktorius, išgenėjęs bent ketvirtadalį žodžių miško.

Romano prieštaravimai nėra neigiamybė, bet viena patraukliausių jo savybių. Autorius kalbasi ne tiktai su skaitytojais, bet ir pats su savimi. Jo veikėjai dažnai yra kaukės — lotyniškos "personos", iš kurių lūpų dažnai girdime autoriaus balsą. Stebintis, jaučiantis, galvojantis rašytojas kalbasi su Avyžiumi — ideologu ir jų nuomonės dažnai nesutampa.

Knygos eigoje viena po kitos dūžta naujosios santvarkos bei jos rėmėjų ir paties autoriaus iliuzijos. Nepaisant to, jis dar laiko apglėbęs didžiąją iliuziją, kad 1940 metais Stalino armijos atnešė Lietuvai šviesesnį gyvenimą, atvėrė geresnį pasaulį.

Romano prieštaravimus vaizdžiai iliustruoja ironiškas atsitiktinumas, spausdinant paskutiniąją jo dalį 1987 m. "Pergalės" 11 - ame numeryje. Tą numerį atvertę, dešinėje matome R. Kaminskytės plakato "Didžiojo spalio 70 - mečiui" reprodukciją: rausvam fone skyla grandinės - tarp jų baltos medies "1917". O kairėje skaitome kraupų prievartinių išvežimų aprašymą. Tokių ironiškų kolizijų gausu visoje Avyžiaus knygoje.