LIETUVOS ARCHITEKTŪROS ISTORIJOS KRITIKA Spausdinti
Po daugelio metų paruošiamojo darbo 1987 m. rudenį "Mokslo" leidykla Vilniuje pagamino "Lietuvos architektūros istorijos" I tomą: Nuo seniausių laikų iki XVII a. vidurio. Tai yra architektų kolektyvo darbas. Mokslinis redaktorius — Jonas Minkevičius, redakcinė kolegija — Juozas Baršauskas, Klemensas Cerbulėnas (vienintelis ne architektas, o etnografas, menotyrininkas, jau miręs), Algė Jankevičienė ir Algimantas Miškinis.

Veikalas išleistas Lietuvos statybos ir architektūros mokslinio tyrimo instituto vardu. (Ar nebūtų aiškiau, trumpiau: Lietuvos statybos ir architektūros institutas? Jei institutas, tai savaime aišku, kad mokslinio, o ne kitokio tyrimo.) Knyga turi 384 puslapius su 175 iliustracijomis tekste. Iš tikrųjų, paveikslų yra duagiau, nes dažnai vienas iliustracijos numeris apima nuotrauką ir pora planelių. Formatas 17 x 25 cm, tiražas 20 000, kaina 3.60 rublių. Viršelio aplanke — didelė gotikinės Zapyškio bažnyčios nuotrauka. Įvade pasakyta, kad "šio leidinio uždavinys yra apibendrintai apžvelgti Lietuvos architektūros raidą (...). Medžiaga klasifikuojama istoriniu chronologiniu ir tipologiniu principu".

I-ąjj tomą sudaro trys pagrindiniai skyriai. Pirmajame daugiausia archeologinė medžiaga: piliakalniai, seniausiųjų gyvenviečių ir trobesių pėdsakai. Antrasis skyrius bando nušviesti mūrinės statybos pradžią, technikos kaitą. Trečiajame skyriuje nagrinėjama jau išsivysčiusi stilinė architektūra iš XV, XVI ir pusės XVII-jo amžių. Daug dėmesio skirta miestų ir miestelių raidai (urbanisto Algimanto Miškinio tekstai). Atskirų dalių autoriai pažymėti knygos pabaigoje, turinyje. Be pagrindinių Cerbulėno, Jankevičienės ir Miškinio, dar rašė architektūros paminklų tyrinėtojos ir restauratorės S. Cerškutė, E. Urbonienė ir D. Zareckienė, o taip pat jau iš kitur žinomi autoriai — S. Abramavičius, N. Kitkauskas, V. Levandauskas, K. Mekas, A. Pilypaitis, A. Baulinaitis, V. Zubovas ir dar keli. Ne viskas rašyta specialiai šiai knygai: naudotasi ir anksčiau publikuotais tų autorių darbais.

Veikalo penktadalį užima redakcinis ir mokslinis bagažas: šaltiniai ir literatūra 26 puslapius, santraukos ir iliustracijų paraštės rusų ir anglų kalbomis, vietovardžių ir asmenvardžių rodyklės, knygos turinys. Ne specialistui, o tik šiaip sau istorijos ir architektūros bei menotyros mėgėjui atrodytų, kad šis kapitalinis veikalas vertas tik pagyrimų. Bet taip nėra. Nors iki šiol pastebėjau tik dvi recenzijas Lietuvos spaudoje, matyti, kad esama nusivylimo. Peržvelgsiu esminius pasisakymus.

Pirmiausia "Kultūros barai" (1988 m. nr. 5) paskelbė inž. arch. Jono Glemžos recenziją. Autorius — aukštas pareigūnas: buvęs kultūros ministro pavaduotojas, 1963 - 1979 m. buvęs Muziejų ir kultūros paminklų apsaugos valdybos viršininkas, taigi iš dalies atsakingas už dabar nuolat primenamą apverktiną tokių paminklų būklę. Šiaipjau pagirdamas veikalą, J. Glemža kritikuoja tik kai kurių iliustracijų per mažą mastelį ir pageidauja ryškesnio atskirų stilistinių laikotarpių vertinimo, ne tik istorinių faktų registravimo ir pastatų aprašymo.

"Literatūra ir menas" š. m. sausio mėn. 7 d. laidoje išspausdino inž. arch. Vytauto Levandausko straipsnį, kur jis visų pirma ragina geriau suorganizuoti Lietuvos architektūros istorijos tyrimus, o toliau gilinasi į aptariamąją knygą. Tarp kitko, Levandauskas cituoja iš "Švyturio" žurnalo žinomojo menotyrininko Vlado Drėmos laišką Lietuvos komunistų partijos pareigūnui L. Šepečiui: "... neseniai išėjęs iš spaudos pirmasis Lietuvos architektūros tomas, parašytas iš tų pozicijų, kurios viešpatavo moksle daugiau kaip prieš 100 metų ir perdėm diletantiškai (...). Architektūros istorijos mokslas pas mus žemiausiame lygyje". Tasai Drėmos laiškas, iš tikrųjų — išsamus referatas, buvo anksčiau išspausdintas "Tėviškės žiburiuose" (Toronto, 1988.VI.7 - VIII.23) antrašte "Naikinamos kultūros bei meno vertybės Lietuvoje". Toliau V. Levandauskas rašo: "Kaip vienas iš autorių (nors ir nedidelės dalies) norėčiau apginti knygą nuo tokio vertinimo, tačiau reikia būti savikritiškiems ir pripažinti, jog V. Drėmos žodžiuose yra skaudžios tiesos. Kodėl gi susidaro toks įspūdis? "Lietuvos architektūros istorija" Juozo Baršausko iniciatyva buvo pradėta rengti LSAMTI architektūros istorijos sektoriuje dar tais laikais, kai institutas priklausė Mokslų Akademijai. Anuo metu užsibrėžtas beveik nerealus planas. Vos keli žmonės ėmėsi fantastiškų užmojų programos. Keturių tomų architektūros istorija, dar liaudies architektūros dvitomis (...). Bene tris dešimtmečius ilgiausius kryžiaus kelius ėjusi, (...) toji istorija galiausiai pasirodė kaip ... anachronizmas. Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad veikalą imtasi rašyti neturint tvirto pagrindo — visų pirma studijų atskirais klausimais. (...) Autoriai surašė visa, ką žinojo apie tyrinėtus objektus, redaktoriai medžiagą trumpino, jungė. Susidarė ne vientisa architektūros istorija, bet tarsi straipsnelių junginys su gana smulkmeniškais aprašymais, gai.sybefaktų, skaičių(...). Meninio sprendimo savitumai ištirpo tarp aprašymų. Tokia struktūra neleido parodyti, kokiais keliais į Lietuvą ėjo vienokia ar kitokia architektūros forma, kaip keitėsi laikui bėgant, kaip vystėsi, tobulėjo. (...) Jokiu būdu nereikėtų sumenkinti šio darbo reikšmės. Jis atspindi tokį mūsų mokslo lygį, koks yra; darbą reikia tęsti, leisti tuos tomus, bet ir ... galvoti apie naują istoriją, dėti jai pamatus".

Jei ne 1988 metų persitvarkymas ir jo Sąjūdis, vargu ar būtų išspausdinta tokia kritiška nuomonė apie valdiškos įstaigos organizuotą kolektyvinį darbą.