LIETUVOS GYVENIMO PAINIAVOS

Visuomenė

Anksti rytą, vos išaušus, Vilnius tyli, net kvėpuoti užmiršęs. Jokių neono šviesų, pusryčius siūlančių. Jokių garsų. Anksti rytą Vilnius sudaro miestelio vaizdą. Didmiestis yra ne mūrai, bet žmonės. Nors didelių miestų vartai yra atidari gėriui ir blogiui, juose žmonės auga kūryboje, šviesėja, tampa įdomesni.

Vilniaus atkalnėse sulipę daugiaaukščiai butai iš tolo atrodo įspūdingi. Centre Operos rūmai reprezentuoja naujus laikus. Salia jų masyvūs pastatai veda pora ar kiek šimtmečių į praeitį. Kitoje Neries pusėje į žemę įsikasęs senas stačiatikių vienuolynas, laukiąs restauracijos, siekia Gediminaičių dinastiją. Amžiumi ir architektūra patrauklių pastatų gausybė. O gyventojai? Ankstų rytą valandos kelionė pėsčiomis Neries pakrante jų parodė vos šešis.

Dienos metu Vilnius yra įspūdingas. Gatvės užpiltos žmonėmis, užkimštos automašinomis, užtvindytos ekskursijomis. Vokiečiai, prancūzai, amerikiečiai (ne lietuviai), azijatai, lenkai (ne vilniečiai) landžioja po beveik jau visą atremontuotą senamiestį, kuriame dauguma pastatų savo istorija yra muziejiniai eksponatai. Bet vos pusė gyventojų kalba lietuviškai. Ir ne dėl ekskursantų. Rusai, lenkai, baltarusiai čia arba jau seniai įsitvirtinę, arba tik prieš kelerius metus įsibrovę. Vilnius dienos metu įvykiais yra tikras okupuoto ir besilaisvinančio krašto centras. Sakoma, kad sostinės suburia tūkstančius kūrėjų, mokslininkų, verslininkų. Ta prasme Vilnius yra Lietuvos sostinė. Ir visomis kitomis prasmėmis.

Šios mintys rišasi su 1989 m. vėlyvo pavasario įspūdžiais. Kol jos bus paskelbtos, spartus okupuotos Lietuvos gyvenimas gali jų dalį paneigti, kitas susendinti.

Štai užrašai vairuotojams prie tilto per Nerį: Kaunas, Ryga, Talinas, Lyda. Ilgai čia nebuvusį, toli klajojusį, jie sukrečia, — savi namai.

Savi namai, kokie namai? Broliai, seserys, brolėnai šeimininkauja?

Labai, vai labai jie siekia šeimininkavimo, nes dabartinis samdinio likimas spaudžia iš visų pusių. Virš galvų vis dar driekiasi barbarizmas, įsakinėjimai, varžymai, išnaudojimas. K. Girnius vertingoje studijoje ("1988 metai Lietuvoje", Aidai, 1989 nr. 1) taria: totalinės vyriausybės siekia, "... kad pilietis stovėtų nuogas ir vienišas galingos valdžios akivaizdoje". Okupuotoje Lietuvoje ir visoje SSSR šis vyriausybės tikslas buvo pasiektas. Vienišumas Lietuvoje šiek tiek sumažėjęs, laisvinimosi pastangose jungiantis daugiau ir daugiau balsų. Nuogumas liko. Ir ne gyventojo nuogumas, bet visos tautos. Siek tiek sujudėję Maskvos debesys dar nenuplaukė.

Europą, gal net visą pasaulį, ilgam laikui apnuodijo Markso ideologija. Nuo 1848 m. ji propagavo ne vien neapgalvotus ūkinius pertvarkymus. Būdamas piktas, Marksas skleidė neapykantą. Revoliucijos kraujas jam tapo būtinybė. Leninui ir jo pasekėjams (net mūsų V. Kapsukui, 'Stalino revoliucijai' paaukojusiam vieną savo žmonų) neapykanta su kerštu ir krauju buvo veiklos rodikliai. Į valstybę Marksas žiūrėjo kaip į viešpataujančios klasės priemonę laikyti priespaudoje pavergtąją klasę. Taip įvyko Rusijoje. Markso sekėjas, komunistų partija, viešpataujanti klasė, sunkioje vergijoje surakino, laikė ir dar laiko ne tik rusus, bet ir daugelį kitų tautų. Neapykanta skaldė ir Markso pasekėjus. Bet šiandien Europos socialdemokratai tik dėl tradicijos save laiko marksistais, —jie revoliucijos kraujo nesiekia. Ataveiksmis marksizmui pagimdė fašizmą. Sis posūnis baigėsi, tačiau SSSR valstybė ir toliau slegia tautas. Jei nebus greitai paneigtas Marksas su Leninu, po Stalino ir Brežnevo ateis kiti į juos panašūs. (O gal SSSR pasikeis savo agonijoje?) Marksizmas su leninizmu nėra žmogaus kultūros ar kūrybos vaisiai. Tai iškrypusio mintijimo nusviesti taršalai. Jais savo noru žaidė ir dar žaidžia ne vienas ir mūsų žmogus.

Kai 1988 m. viduryje 'atvirumas' sugirgždino varžtus, žmonės Vilniuje ir visoje okupuotoje Lietuvoje pradėjo atviriau prabilti. Dabar su niršuliu kalbama apie rusų bei komunizmo išaugintas ekonomines negeroves, kurių pasėkos dar ilgai vargins. Kalbama apie žudynes ir trėmimus, apie žaizdas tautos kultūrai ir būdui. Skausmą sunku nuslėpti, ypač kai visi yra tos pačios epidemijos paliesti. Kalba aukšti pareigūnai savo kabinetuose su tarnautojais ir atsilankiusiais svečiais. Kalba susirinkimuose, gatvėse, namuose. Atrodo, kad atsivėrė visi gyventojai, kad kiekvienas trokšta išlieti susirinkusias drumzles. Skundus lydi gausios viltys. Pirma ekonominis savarankiškumas, tada nepriklausomybė; sava valiuta ir respublikos pilietybė; pertvarkytas žemės ūkis ir geresnė mityba; pilna asmens laisvė, lietuviška švietimo sistema, Maskvos pavaldžių įmonių likvidavimas. Atrodo, kad nusėdo anksčiau Lietuvą užpylęs skriaudos potvynis, ir šokama tvarkyti šiukšles, kuriomis užkimštas kiekvienas kampas.

Šių garsiai besiskundžiančių tarpe yra ir LKP CK narių, labai daug eilinių narių. Tai daugiausia jaunesnieji, partijos bilietus gavę ne už dalyvavimą išvežimuose, ne persekioję tikinčius, bet įsitvirtinę normaliu keliu, nes reikėję pakliūti universitetan, gauti tarnybą arba turimoje išsilaikyti. Beveik visi jaučiasi partijos apgauti, yra matę Vakarus arba iš patikimų lūpų apie juos girdėję, turėję progos lyginti gyvenimą Sovietijoje ir už jos. Jiems yra žinomi trėmimai Sibiran, žudynės. Pagaliau patys yra patyrę Maskvos despotizmą. Kalba prievartauti mokytojai, už 200 rublių mėnesiui dirbą gydytojai, dviejų kambarių butuose susigrūdusios 5-6 asmenų šeimos. Neabejojame nepriklausomybės laikotarpį prisimenančiais, nukentėjusių šeimų nariais, slapta už Lietuvą kovojusiais. Kartais patikimi ir persimetėliai, prieš dešimtmetį už komunizmą žodžiais stoję, jo biurokratinius potvarkius vykdę ir kitus vertę vykdyti, o šiandien smerkia viską, kas Maskvos spalva buvo ar dar yra nudažyta. Tokių žodininkų nestinga. Paprastiems biurokratams mėtymasis iš vienos tvoros pusės į antrą yra būdingas. Tačiau dabartinės jų nuomonės taip pat truputį reiškia, — skardesnis skundų balsas.

Reikia suprasti ir aplinkos aukas. Jei 7 - 8 metų mažamečio akyse teisingai ar neteisingai neramiais 1945 - 1950 laikais buvo šūviais likviduotas tėvas ir tėvo brolis, jei tą vaiką paėmė partija savo globon ir aklai išaugino, jis sekė partiją, kol praregėjo. Tokia aplinkos auka—jų buvo — turi teisę įsijungti bendran tautos skundan prieš komunizmą.

Bet turi būti ir tylinčių. Dėl jų nebylumo sunku spėti, kiek jų šiandien žvalgosi ir laukia, kada vėl galės kilstelėti galvas. Ne visa tauta verda. Turi būti prie dugno prilipusių ir sukunkuliuoti nenorinčių, Lietuvos ateičiai pavojingų lietuvių.

Tarp 1941 metais į sunkvežimius rinkusių maišėsi ir aštuoniolikmečių, devyniolikmečių. Jie tremčiai Sibiran į vagonus sodino ir piktai stumdė Lietuvos gyventojus. Tai daugiausia ankstyvieji komjaunuoliai arba dar tik į komjaunimą taiką. Tada žmones gaudė įvairūs nepriklausomos Lietuvos priešai ir šiaip nevykėliai, suirutėje besitikį geresnio gyvenimo. Šiuos pasibaisėtinus uždavinius vykdė savarankiškai ir net pasididžiuodami, talkinant okupuotos Lietuvos ir Baltarusijos sumobilizuotiems enkavedistams. Jų dar yra gyvų, šiandien jau 'personalinių pensininkų', pasikeitimo bijančių ir tylinčių.

1945 - 1952 metų laikotarpy kaimus terorizavę 'stribai' ir ūkininkus į kolūkius gainioję komjaunuoliai ir kiti partijos pareigūnai taip pat tyli. Tarp vėlesniems trėmimams rankiojusių buvo ir priverstinai šiam darbui suvarytų. Jie kaimynus ir draugus pražūčiai kraustė su grauduliu. Kaip priverstieji šiandien išsiteisintų? Manau, kad ir jų nemažai tyli. Savisauga yra brangesnė už tiesą.

Aršiausieji valdė tardymų kameras, sąmoningai sudarinėjo melagingas bylas. Nei jie, nei NKVD tarnautojai, nei kalėjimų prižiūrėtojai, nei kiti, mėgę žmonių kančią, už gyventojų laisves šiandien nekalba. Tūkstančiai uolių biurokratų teršė Lietuvos orą, žemę, vandenis, iš krašto siurbė turtą. Jie ilgam sužalojo šalies ekonominį gyvenimą, įvedė būtiniausių reikmenų trūkumus, žmones išmokė vogti. Lankstydamiesi partijos varovams, Maskvon siuntė gėrybes. Ne visi jie kalba prieš vergiją. Lietuvos istoriją klastoję, kūrėjus varžę, švietimo darbą žaloję taip pat neprabyla. Nebyliai yra ir melagiai žurnalistai, pataikūnai rašytojai, odžių Stalinui autoriai.

Nors susidaro įspūdis, kad Vilniuje ir visoje Lietuvoje be išimčių smerkiama okupacija, šis įspūdis yra klaidingas. Tylinčiųjų negirdime, o jų turi būti. Savisauga melavusius darbais ir žodžiais šiandien verčia meluoti tyla ir pasyvumu.

alt

Tūkstantinė minia birželio 14 d. Kalnų parke Vilniuje pirmą kartą paminėjo Lietuvos žmonių masines deportacijas, kurios prieš 48 metus buvo pradėtos tą dieną. Ji dabar vadinama Tautos gedulo ir vilties diena. Nuotrauka V. Kapočiaus

Tautai reikia gyventi. Tautai reikia susikurti ryškius bruožus, iš kurių pati save atpažintų ir kiti ją matytų. Vieną tokį bruožą turime. Tai darbštumas, matomas Lietuvoje, išeivijoje, atpažintas Sibire. Jis nesietinas su paklusnumu ar vergiškumu. Tai ramaus veržlumo požymis. Lietuvoje privačiai auginami gyvuliai, daržai, gražiai užlaikomi butai nesiriša su įsakinėjimais. Skatina ne kas kitas, kaip asmeniška iniciatyva, švaresnio gyvenimo siekiai, pranešę toliau į rytus gyvenančias tautas. Ieškant charakterizuojančių bruožų, vengtinos dėmės, kaip, pvz., — teisingai ar netesingai — žydams prilipę gobšumas, suktumas, kerštas, užstelbią kitas žymes. Sitai įsidėmėtina, galvojant apie okupacijos metais pasireiškusių tikrų ar tariamų tautos kenkėjų rolėse. Lai tyli jie šiandien. Būtų geriau, jei persikeltų į Rusiją, kuriai tarnavo. Apvalydami Lietuvą, paskęstų į save panašių masėje. Vietoje likusieji lai šlaistosi tautos užnugary. Pakaks Lietuvos užteršto oro, ir žemė juos pakęs. Pakęs nemėgusius žmogaus, jo laisvių, Dievo. Žudikai, aišku, privalės atsakyti teisingumui. Kiti telieka savo pačių valioje. Kerštas būtų didelė katastrofa, o katastrofų privalome išvengti, likimą kurdamiesi kiek galima mažesniu skausmu. Istorijoje žaizdų žymės lieka. Liks ir žaizdas iššaukusieji. Neskirstant tautos žmonių, kenkėjai patys išsiskiria ir išsiskirs.

Ūkis

Mėnesį pabuvojus Lietuvoje, negalima atidengti ką nors nežinomo. Tačiau žinoti dalykai, juos matant, sutikrovėja, virsdami'kūnu'. Apsupa įvairūs įspūdžiai, emocijomis išmarginti. Dalijimasis emocijomis mažai informuoja. Bet kas matyta—matyta.

Dzūkijoje yra išlikę daug buvusiose sodybose gyvenamųjų namelių ir sodų. Nameliai sukniubę iš senatvės ir dėl medžiagų stokos remontui. Kai kur pastatyta naujų, mūrinių. Vyresniesiems išmirus, iš įpėdinių, toliau nusikrausčiusių, namelius perka kiti. Vienkiemių gyventojai dirba kolūkiuose, miesteliuose, apžiūri prie sodybų daržus, augina paršelių, gano karvę. Žemaitijoje sodybų nėra, tik laukų tuštumos. Suvalkijos pusė nuo vienkiemių 'apvalyta', kitur jų pasitaiko. Aukštaitijos nemačiau. Visur žalia, dirvonai į akis nekrinta.

Kai kur prie kolūkių susikuria kooperatyvai. Pvz., grupė žmonių sutartomis sąlygomis paima kolūkiui auginti paršus. Kalbų apie galimą žemės nuosavybę paskatinta, viena kita jauna miestiečių šeima perka susenusią sodybėlę, mesdama žvilgsnį ateitin. Gal savame ūky įsitvirtins? Nuosavybė traukia. Ji realesnė ten, kur yra vienkiemių žymės, nes būtų sunku nusėsti kolūkio platumoje be pastogės ir plynam lauke stengtis įsikurti. Sodybų liekanos vilioja ne tik prie žemės linkstančius, bet ir fabrikų darbininkų šeimas, neturinčias buto ir vilties jį gauti. Be nuosavybės užtikrinimo retas demonstruos ryžtą dideliam prakaitui. Savarankaus žemės ūkio klausimai diskutuojami, bet išeities kol kas nerasta. Sis Lietuvos ekonominio gyvenimo pagrindas buvo suardytas iš Rusijos atėjusios sistemos, ir skriauda įvykdyta daugiausia rusų rankomis. Skriaudos kelia konfliktus, todėl negalima sakyti, kad lietuvių - rusų konflikto nėra. Rusų kultūrą, neturinčią balanso tarp širdies ir kraujo, tarp džiūgavimo ir depresijos, lietuviai ignoruoja.

Ne tik Vilnius dienos metu sudaro europinio didmiesčio vaizdą. Klaipėdos uostas, įspūdingesnis, kaip ne vienas galvojame, į miesto gatves pritraukia minias žmonių. Tačiau rusų kalba čia net dažnesnė, kaip Vilniuje. Lietuviškiausias Kaunas, kuriame rusiškai neteko girdėti, išpuošęs senamiestį, automašinų judėjimui uždaręs Laisvės alėją ir Vilniaus gatvę, yra savas ir šiltas. Jame taip pat teko matyti ne vieną ekskursiją iš užsienio. Visuose miestuose žmonės tvarkingai apsirengę, gatvės švarios, toli lenkia JAV miestų gatves. Kalbama, kad Kaune įsigali kažkas panašaus į 'Mafiją', pasakojama apie sunkiai patikėtinus užpuolimus kavinėse ir restoranuose, kurių metu nukentėję lankytojai ir užeigų baldai.

Džiaugiantis miestų centrais, ne visada žavi jų pakraščiai. Daugiaaukščiai butų pastatai, įspūdingi iš toli, nuvilia savo vienodumu ir labai kukliomis aplinkomis. Šiuose butuose žmonės gyvena įvairiai. Kai kur 5-6 asmenų šeimos vargsta dviejuose kambariuose. Bet yra ir dviejų asmenų šeimų, ne pagal įstatymus besitvarkančių, užimančių 4 kambarius. Kartais pasitaiko prabangos, kurios pavydėtų vidutinių pajamų amerikietis.

Vakarietiškumą ir rytietišką atsilikimą randame vieną šalia kito. Štai Kauno Laisvės alėjoje yra garsinių plokštelių ir kaspinėlių parduotuvė. Stebina lankytojų ir prekių gausa. Jautiesi kaip Niujorke ar Filadelfijoje. Kitoje gatvės pusėje stovi naujas, gražus prekybos pastatas. Lubos žemos, apšvietimas menkas, vėdinimo nėra, maisto produktų skyriuje trenkia įvairiausi kvapai ir varo lauk. Pradėta gražiai, užbaigta pasigailėtinai. (Apie prekių kokybę čia nekalbama, tik aplinka liečiama.)

Kaip žmonės žiūri į ateitį? Optimistų yra aps čiai. Pilna, greitai ateisiančia valstybine nepriklausomybe neabejoja, nors nepaaiškina, kaip ji ateis. "Išstosime iš Sovietų Sąjungos" paiškinimas sunkiai įtikina. Staiga padidėjusi laisvė ilgai ir sunkiai varžytiems gal sudaro iliuziją, kad jau šiandien pasiekta kažkas panašaus į nepriklausomybę. Bet Maskvos pasų kontrolė su kiekvienu įvažiuojančiu ir išvažiuojančiu elgiasi kaip su kriminalistu, muitinė ne vienam išverčia kišenes. Iš vietovės, kuri atžymėta turisto pase, kol kas įstatyminiai be leidimo išvykti negalima. Kas vienas ar su giminėmis keliauja, nėra sekamas, nėra sulaikomas. Tačiau jis formaliai peržengia įstatymą ir gali būti nubaustas. Viliamasi, kad kelių mėnesių laikotarpy suvaržymas būsiąs panaikintas.

Kasdien blogėjas ekonominis gyvenimas — stinga būtiniausių prekių, ir stiglius kasdien auga — nepalieka laiko nepriklausomybės kelių svarstymui. Ekonominis savarankiškumas ir sava valiuta yra pirmoje vietoje. Kas ta sava valiuta, pakeisianti rublį? Jai okupuotoje Lietuvoje jau rengiamas įstatymas.

Prasidėsianti nuo 'čekių, kuriais būsią mokama Lietuvoje dirbantiems ir už kuriuos pardavinėsią prekes. Iš kitur atvykę jų neturėsią, tuo būdu sustosiąs prekių plaukimas už Lietuvos ribų. O štai dabartiniu metu jau kalbama apie tiesioginį perėjimą į litą, 'čekius' aplenkiant. Eksportas atnešiąs užsieninės valiutos.

Lankantis nuolatinėje Lietuvos pramoninių gaminių parodoje, akis traukia puikūs baldai, kokių nerasime jokioje parduotuvėje Lietuvoje. Panašaus gero skonio baldų nėra ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tačiau visi eksportuojami, užsienio pinigai liekas Maskvoje, pelnas į Lietuvą grįžta rubliais. Nuo Kremliaus atsikabinus, būtų geras pajamų šaltinis. Bet medžio baldams Lietuvoje nėra, jį reikia įsivežti. Labai įvairūs, geri porceliano gaminiai. Pramoninės staklės, grąžtai užsienyje turi paklausą.

O žemės ūkio produktai? Jie neišlaikytų užsieny konkurencijos. Pieno ir mėsos gaminiai ruošiami primityviai. Pirma reikia importuoti modernias mašinas ir tik tada bandyti varžytis. Jei Sovietų Sąjunga, kuriai visi Lietuvos produktai yra geri, tik Pabaltijui leistų savarankų ekonominį gyvenimą, ar ji neuždraustų kitoms respublikoms prekiauti su Lietuva, Latvija ir Estija, kad rodytų šių nesėkmę? O į rytus nuo Pabaltijo tikimasi plačių rinkų.

Gerai pasiruošę Lietuvos ekonomistai laužo galvas, ieškodami išeities. Ieško ir ryšių su užsieniu. Lietuvoje lankosi užsienio firmų atstovai, tačiau jie atvažiuoja ne labdaros, bet prekybos tikslais. Savarankiškai kol kas negalima eksportuoti, užsieninės valiutos nėra, tad ir prekyba nevyksta. Zvalgymasis užsieny, ruošiantis savarankiškam ūkiui, yra būtinas. Gerai, kad atsiranda žmonių išeivijoje, bandančių prekybines ir pramonines galimybes Lietuvoje. Juos verta pagirti. Ar neverta pradėti galvoti apie savą laivininkystės liniją į Klaipėdą? Ar ne laikas patyrinėti — ir gerai susipažinti — 'Foreign aid" programas, kad, atėjus laikui, suprastume, kur eiti, kaip eiti, ko ieškoti?

Politika

Lietuvoje yra didžiuojamasi XIII - XV a. mūsų valstybe ir 1918 m. atkurta nepriklausomybe. Pabrėžiama, kad "kosmoso užkariavimo amžiuje amoralu prievarta laikyti priklausomybėje tautą, kuri taip ryžtingai veržiasi į nepriklausomybę". (Žiūrėk "Gimtąjį kraštą", 1989, nr. 25.) Kas šiandien netyli ir kalba, pasisako už visišką Lietuvos valstybės savarankiškumą. Atgimimo sąjūdis, savo 'vaikystėje nepriklausomybės žodžio neminėjęs, šiomis dienomis jo nebijo. Net LKP pirmajam sekretoriui, A. Brazauskui, jis retkarčiais, tyčiomis ar" netyčiomis, pasprunka iš lūpų. Tačiau kryptis, kuria į šį tikslą reikėtų išsileisti, nesutarta.

Tuojau pat atsiskirti nuo Sovietų Sąjungos, pasmerkti su ja visus ryšius, naikinusius tautą beveik visą pusšimtį metų, ir staiga pradėti naują gyvenimą — lengvai kiekvienam suprantamas būdas. Kai kas net mano, kad rugpjūčio 23 d. Ribbentropo - Molotovo pakto nelaiminga sukaktis buvo šiam žingsniui tinkamas metas. Staigaus nepriklausomybės kelio ypač reikalauja Lietuvos Laisvės Lyga. Manoma, kad Sovietų Sąjunga yra jau gerokai žemyn pasvirusi, Pabaltijo žmonės įsisiūbavę, represijų negalėtų būti, nes lietuvius, latvius ir estus sunkiai apramintų. Be to, Gorbačevas susigadintų gerą nuomonę apie save, kuri vyrauja pasaulyje. Ar šis spėliojimas teisingas? Pats Gorbačevas šiandien nežino, kaip rytoj pasielgtų, susidarius naujai padėčiai. Pabaltiečių įsisiūbavimui nuraminti daug tankų nereikėtų. Istorija įspėja, kad melo ir kraujo komunizmas nevengė. Kinija šį faktą užantspaudavo prieš kelis mėnesius. Pagaliau verta ir bermontininkus prisiminti. Ar ir dabar neatsirastų kraštutinio galvojimo generolas, kuris, norėdamas išlaikyti Lietuvą, tariamai ar' iš tikrųjų neišeitų prieš Gorbačevo ir viso CK sprendimą? Žudynės kastuvėliais Gruzijoje nėra aiškios. Priežasties lyg ieško, lyg kaltina atskirus asmenis, bet generalinio sekretoriaus garbė nekrito, o daug gruzinų nėra šiame pasaulyje, ir respublikos sena padėtis liko. Iš kitos pusės, ar staigiam žingsniui nepasiruošusi šalis sugebėtų tokį įvykį tinkamai sutikti? Gali atsirasti neramumų krašto viduje. Net ir trumpam laikui pablogėjus aprūpinimui, pora mėnesių negaunant pensijų, virtuvėse stokojant dujų, egoistai burblentų. Ar netikėtumai apgalvoti? Kai žadamas geresnis gyvenimas, žmonės yra dideli idealistai. O gyvenimui pablogėjus ir nematant šautuvų didesnės grėsmės, pasidaro akiplėšos. Nors sakoma, kad laisvė reikalauja kraujo aukos, bet labai pasikeitusiuose laikuose gal šios aukos būtų galima išvengti. Antra, jei būtina raudonai dažyti gatves, žemę ir upelių vandenį, tenka žiūrėti, kad šių baisių dėmių liktų galimai mažiau. Lietuvių tautos auka jau tiek suklestėjo, kad nepriklausomybei nupirkti turėtų jos užtekti.

Žmonėse mažiausiai populiarus yra Lietuvos suverenitetas Sovietų Sąjungos sudėtyje. Nors tai būtų menkai pavojingas kelias, kurį prieš metus paminėdavo Sąjūdis, Maskva yra tiek skaudžiai ir taip dažnai apgavusį, kad tokius suvereniškumo ryšius laiko niekingais. Kitaip ir negali būti. Daugiau kreipiama dėmesio į konfederacijos statusą, panašų į šiandieninius Anglijos ir Kanados ryšius. Konfederacijoje nėra centrinės valdžios, bendro įstatymų leidimo, bendros vyriausybės, armijos, valiutos, bendrų mokesčių ir bendro biudžeto. Kiekvienas konfederacijos narys atskirai tvarko užsienio santykius, priklauso Jungtinėms Tautoms, lengvai gali atsisakyti konfederacijos ryšių, kurie iš tikrųjų yra tik ekonominiai. Ir šios padėties Lietuvos žmonės nelaiko idealiu sprendimu, tačiau ją mano esant tikroviškesne, kaip neparuoštas nepriklausomybės paskelbimas. O gal judėti palaipsniui? Pirma ekonominis savarankiškumas, tada konfederacija, tada nepriklausomybė. Bet šiame ilgame kelyje Sovietų Sąjunga gali tiek atsigauti, kad su ja bus neįmanoma susikalbėti.

Lietuvoje yra daug atsargių išsilavinusių žmonių, stebinčių ir vertinančių aplinką. Jie įtaigauja daugumą tautos. Iki šiol išeivijos politinės veiklos jie lyg nevertina. O gal nėra laiko į šią veiklą pažvelgti. "Kada nors ir jūsų rūpesčiai bus pripažinti", mandagiai paguodžia. Tačiau nesako, kad iš išeivijos lauks valdžios. Gruzinų žurnalistai po kastuvėlių žudynių rašė, kad lietuviams išsilaisvinti esą lengviausia, nes jie JAV turį politiniai ir ekonominiai tvirtą išeiviją. Ar tiesa?

Iš išeivijos pirmoje eilėje tikimasi mokslinio, kultūrinio ir ekonominio įnašo. Mums gal tai nepatinka, bet apie šias sritis jie daugiausia girdėjo. Nors mosklininkų pakanka, jie yra uždaryti nuo Vakarų ir nesijaučia pilnai drąsūs. O apie išeivijos laimėjimus žino. Žino ir apie kultūrinį gyvenimą, nors vienapusiškai. Blogai supranta išeivijos finansinį stovį. Mano, kad ča glūdi neišsenką šaltiniai. Juos pravėrus, išsispręstų ekonominės problemos Lietuvoje.

Mūsų siuntinėliai giminėms ir pažįstamiems Lietuvoje buvo išpūstas išeivijos ekonominio gyvenimo pažymys. Žinios apie išeivijos politinę pagalbą tautai beveik nepasiekdavo. Jei kas pasprukdavo, susilaukdavo paniekos, juodinimo, pajuokos. Todėl šis darbas (jo vaisių apstu) yra mažiau žinomas. Pvz., didžiuojamasi ir džiaugiamasi JAV nepripažinimu okupacijos, tačiau nesuprantama, kaip ji atsirado. Politika neduoda fiziškai patiriamų ir liekančių ženklų, kaip mokslininko darbo atspaudas, rašytojo knyga, žurnalas. Šių ženklų taip nedraudė, kaip draudė politines žinias. Jų anoje uždangos pusėje atsirasdavo, ir jie paliko įtakos. Ankstyvesnė patirtis veikia į šiandieną.

Kai didėja laisvė, žmonės džiaugiasi. Kai kiekvieną dieną blogėja mityba, iš prekyviečių dingsta būtiniausi reikmenys, tada kyla nerimas. Tokia padėtis susidarė Lietuvoje. O kai kur Sovietijoje nerimas virsta neramumais (angliakasių streikai). Vakarų ekonomistai ir žurnalistai beveik riksmais pabrėžia Sovietijos kritišką ekonominę padėtį. Šitokioje aplinkoje gali išaugti įvairūs netikėtumai.

Lietuvos pilna nepriklausomybė be didelių sumišimų Sovietijoje augs lėtai. Net ir ekonominis savarankiškumas bręsta lėtai. Maskvoje ir Vilniuje skelbiami įvairūs nutarimai, ekonominį savarankiškumą liečia, bet jie kol kas lieka nutarimais. Štai Lietuvos ūkininkams žemė grąžinta amžinai ir veltui (1898.VII.4 Lietuvos AT nutarimas), bet kada ją gaus? Sklinda gandai apie lietuvių muitines Klaipėdoje ir Vilniuje, apie tiesiogines oro linijas tarp Vienos, Helsinkio ir Vilniaus, tačiau tai vien gandai. Visai nekalbama apie Lietuvos atstovybes, išduodančias vizas. Reikės kantrybės Lietuvoje ir išeivijoje, kol Vilniuje, Kaune, Alytuje ar savo kaimų tėviškėse, buvusiose ar dar išlikusiose, laisvai jausimės.

Vieno žmogus mintys, kaip šios, negali perduoti tikslios padėties. Jos nėra ir okupuotos Lietuvos visuomenės galvojimo tikslus atspindys. Tačiau nevertėtų jų visiškai paneigti. Šneki išeivija jau turėtų glaudinti mintis. Mūsų išmintis požiūryje į Lietuvą privalėtų lenkti kitas savybes, ypač iškalbų filosofavimą. Dar nesame pasitarę, nebandę sudaryti net menko planelio. Nesikalbėta su Lietuvos Laisvės Lyga, su Sąjūdžiu. Tiesa, jie privalo būti atsargūs, mes taip pat esame Maskvos išduodamų vizų malonėje. Tačiau bent kelių žmonių (iš abiejų pusių) susitikimas galimybių turi. Vieno asmens mintys, iš čia ar iš ten, neduoda tikro vaizdo ir veiklai gali lemti tik spėliotiną kryptį. Mums gudrumas šiandien yra labai svarbus ir reikalingas.