Prel. Jonas Balkūnas — iškilusis išeivijos lietuvių veikėjas Spausdinti
altV. Kašubos bareljefas

Gegužės 31 d. šį pasaulį paliko, galima sakyti, didžiausias išeivijos lietuvių visuomenininkas prel. Jonas Balkūnas. Mirė jis, sulaukęs ilgo amžius Nekalto Prasidėjimo seserų globojamoje senelių prieglaudoje Putname, Conn. Palaidotas buvo birželio 5 d. Maspethe, kur jis, klebonaudamas lietuvių parapijoje, išvystė nuostabiai plačią ir įvairią religinę bei tautinę veiklą.

Jungtinėse Amerikos valstijose yra buvę daug lietuvių kunigų ir pasauliečių veikėjų, pasižymėjusių didžiais visuomeniniais žygiais, bet vargu rastume tokį, kuris prilygtų prel. Jonui Balkūnui. Jis visa savo prigimtim buvo visuomenininkas. Jo apsiėjimas su žmonėmis, sąmojus, iškalba, orientacija, įtikinimo jėga, įžvalga, naujų idėjų iškėlimas, kantrybė ilguose bei dažnuose posėdžiuose, nuolatinės kelionės po suvažiavimus bei kongresus beveik pralenkia žmogaus vaizduotę. Ir visa tai apima daugiau kaip 50 metų barą. Pridėjus dar uolų pastoracinį 39 metų darbą Viešpaties Jėzaus Atsimainymo parapijoje Maspethe su pagrindinėmis statybomis (klebonija, seserų vienuolių namai, bažnyčia), prel. J. Balkūno visuomeninė veikla tampa dar nuostabesnė, nes ilgos bei dažnos kelionės ir veikla už parapijos ribų paprastai nustelbia kasdienę kunigo pastoraciją. Prel. Balkūnas, talkinamas uolių bendradarbių, mokėjo sėkmingai derinti abi sritis.

Jo pastoracinio bei patriotinio darbo sėkmei daug padėjo tai, kad buvo gimęs Amerikoje ir kurį laiką ankstyvame amžiuje gyvenęs Lietuvoje. Velionis gerai pažino abi šalis — Ameriką ir Lietuvą — tiksliai mokėjo abi kalbas, aiškiai orientavosi religinėje bei politinėje abiejų šalių veikloje ir buvo giliai įaugęs į jų gyvenimą.

Prel. Jonas Balkūnas gimė 1902 m. spalio 21 d. Pennsylvanijos anglių kasyklų Moltby miestelyje. Dešimties metų amžiaus su tėvais 1912 m. išvyko į Lietuvą ir ten Marijampolės gimnazijoje bei Seinų kunigų seminarijoje mokėsi iki 1922 metų. Sugrįžęs į Ameriką, studijas tęsė Niagaros ir Lackawanos kunigų seminarijose. Kunigu įšventintas 1926 m., pastoracijos darbą atliko įvairiose Lietuvių parapijose Brooklyne, ilgiausiai dirbdamas Maspethe.

Kaip Amerikoje gimęs, velionis buvo autoritetas šio krašto lietuviams kunigams, kurie nebuvo matę savo tėvų žemės. Jis patriotinėje veikloje atrodė tikras jų vadovas. O gyvenimas Lietuvoje ir nuoširdus dėmesys jos reikalams prel. Balkūną įrikiavo į pasauliečių veikėjų gretas išeivijoje. Taip pat ir šioje srityje jis buvo vadovaujantis asmuo. Tik storokoje monografijoje būtų galima nušviesti visus velionio darbus ir iniciatyvas.

Jis įvairiais laikotarpiais—Amerikos Rymo Katalikų Federacijos valdybos narys bei dvasios vadovas, taip pat šios organizacijos informacinio centro vedėjas, imigracijos reikalų tvarkytojas ir jos atstovas Amerikos katalikų imigracijos organizacijose NCRC-NCWC. Be to, Lituvių kunigų vienybės centro valdybos pirm.; Studentų šalpos draugijos "Motinėlės" iždininakas; Lietuvių katalikų kunigų nuo karo nukentėjusiems gelbėti komiteto sekretorius (komitetas buvo Balfo užuomazga); Balfo vicepirmininkas ir vienas iš direktorių; Balfo našlaičių komisijos pirm.; Tarybos Lietuvai gelbėti, vėliau išaugusios į Altą, iniciatorius; Amerikos lietuvių tarybos narys; Amerikos Baltic Society valdybos narys; Lietuvos Universalinio biuro vienas iš steigėjų ir direktorius; American Bill of Rights Association vicepirm.; Savaitraščio "Amerikos" vienas iš steigėjų, leidėjų tarybos narys ir redatorius; Lietuvių kultūros instituto valdybos narys; Amerikos Liet. Kat. akcijos fondo ir Ateitininkų šalpos fondo pirm.; Amerikos Lietuvių Bendruomenės laikinio organizacinio komiteto pirm.; Crusade for Freedom Sąjūdžio lietuvių skyriaus pirm.; Amerikiečių, kilusių iš rytų bei vidurio Europos, konferencijos pirm.; Tautos fondo pirm.; Lietuvių religinės šalpos vicepirm.; Lietuvių religinio kongreso rengimo komiteto pirm.; Vašingtono Šiluvos koplyčios statybos komiteto pirm.; BATUNo pirmasis pirm.; Pasaulio lietuvių katalikių moterų sąjungos dvasios vadas; JAV LB garbės pirm. ir tarybos narys; Brooklyno vyskupo patarėjas ir įgaliotinis lietuvių spaudai prižiūrėti bei leidžiamoms knygoms patvirtinti. Būdamas šiose pareigose, prel. Balkūnas padėjo įkurti pranciškonų vienuolyną ir kiek vėliau kultūros židinį Brooklyne. Jo ryšys su lietuviais pranciškonais buvo labai glaudus. Už nuopelnus jis buvo priimtas vienuolijos nariu su privilegija dėvėti abitą. Su juo buvo ir palaidotas. Be to, daugiau kaip 10 metų Velionis gyveno pranciškonų vienuolyno patalpose St. Petersburge, Fl.

Jau užtenka pažiūrėti į šių organizacijų bei komitetų sąrašą, kuriuose aktyviai dalyvavo prel. Balkūnas, ir suprasime, kokia našta slėgė jo pečius, kaip buvo užimtas jo laikas posėdžiais, suvažiavimais, kelionėmis... Visur jis reiškėsi kažkokia dinamiška jėga; visuose žymesniuose sambūriuose jis buvo pagrindinis kalbėtojas ir pamokslininkas; visi veikėjai jį lankė, ir visus jis nuoširdžiai priėmė bei įkvėpė. Be daugybės organizacijų ir sambūrių, daugiausia velionis pasiekė, veikdamas Liet. Kunigų Vienybėje, JAV Lietuvių Bendruomenėje, Alte, Balfe, Vlike. Be prel. Balkūno kažin ar būtų taip sėkmingai JAV susiorganizavusi ir įsitvirtinusi Lietuvių Bendruomenė. Jai čia organizuojantis, daugiausia remtasi prel. Balkūno autoritetu. Jis kaip organizacinio komiteto (LOKo) pirmininkas tarp daugybės kliūčių ir abejonių išvedė LB į gyvenimą.

Tai tikrai labai retas ir nuostabus asmuo visame mūsų išeivijos gyvenime. Jis savo veiklą 1974 m. leidinėlyje "Vakaras su prel. Balkūnu" šitaip apibūdina: "Už 10 metų, praleistų Lietuvoje, atidaviau su viršum 50 metų savo visuomeninės veiklos. Lietuva man davė tėvus, gražią kalbą, patriotinę sąmonę, aukos dvasią; ji davė man mokslą, išlavinimą ir dvasios turtus. Jautriausius metus praleidau Lietuvoje. Ne kartą kunigai man kalbėjo: bepig tau būti patriotu, gražiai lietuviškai kalbėti, iškalbingai ginti Lietuvos teises — tu ten išmokslintas, išauklėtas. Taip, aš dėkingas Visagaliui Dievui ir jo apvaizdai, kad leido išaugti Lietuvoje. Lietuvai stengiausi atsilyginti lietuviška veikla. Savo talentų neužkasiau... Visi titulai man buvo duoti už mano dvasinę ir lietuvybės tarnybą. Ne titulams dirbau, bet Dievui ir tėvynei".

Linkėkime, kad, atsižvelgdamas į šio garbingo lietuvio dvasininko veiklų gyvenimą, Visagalis suteiktų jam amžinos ramybės palaimą gėrio bei grožio karalijoje.