KRALIKAUSKO SKAUDI APYSAKA "VĖLINĖS" Spausdinti
Juozo Kralikausko 164 puslapių apysaka "Vėlinės" (autoriaus išleista Toronte 1988 metais; daugiau nepažymėta) dedikuota "nesuskaitomiems 1940 - 1953 pirma laiko po velėna karstuose ar kolektyvinėse duobėse be karstų". Sovietų ir nacių okupacijas ir jų baisias pasekmes autorius pristato istoriškai — t. y. datomis ir skaičiais — ir psichologiškai. Visos tautos įvykių fone išryškinami "trijų Budrių" likimai: Roko Konarskio, primenančio paukštį; Tomo Budrio, panašaus į liūtą; Andriaus Ciu-rinsko, it žuvis (28). Šie trys veikėjai idealizuoti ir neišvystyti, kadangi knygos rūpestis, atrodo, yra priminti neįsivaizduotiną tų laikų žiaurumą, jį pagrindžiant istoriniais duomenimis ir papildant suėmimų bei tardymų žmogų pažeminančiais ir galop patį žmogų ar jo dvasią sunaikinančiais kankinimo metodais. Antraeiliai veikėjai irgi idealizuoti: Saulius ir Agė Burkūnai, Snaigė Burkūnaitė, būsima Tomo žmona. Tardytojai ir kiti priešai, įskaitant istorines asmenybes, baisūs; jų tarpe yra ir lietuvių.

Vėlinės svarbios, nes tą vakarą Rokas suimamas,  Tomui ginantis ir pabėgant: "Gi uždegei dvi žvakeles kapinėse — tai sąmokslo ruošimas ir kontrrevoliucija" (95). Tomo atsiminimų srautas taip pat prasideda Vėlinių dieną po devynerių metų, jau Šiaurės Amerikoje, kurion jis ir Rokas patekę. Knyga, kursyvu atspausdinta pradžia ir pabaiga, yra pagrindiniųjų veikėjų prisiminimų ištraukų rinkinys. Tų prisiminimų sukrečiantį gilų skausmą autorius bando atskleisti ne vien žodžiu, bet ir tipografija: tai didžiosios raidės — "IŠVEŽTA MAMUTĖ IR KAJETONAS" (110), tai skyryba, pvz., psl. 84 ("— ... —"), tai žodžio suskiemenavimu, pvz., psl. 90 ("iš-si-va-duo-ja"). Kartais tos išraiškos priemonės susikomplikuoja, kaip,pvz., psl. 90, kur Rokas tardomas:

—    Tai gal bent tiki, kad Lenino -Stalino partija veda niekad nesuklys-dama? Pažangos keliu į neregėtą gerovę?

—    Į — (.. .Nebent vėžio pažangos? "...į neregėtą gerovę!" Tik į skurdo ir ašarų pakalnę...).


Tikrovei pastiprinti autorius naudoja  rusiškus  išsireiškimus,   ypač keiksmus, kurių apstu, ir vokiškus žodžius.

Salia dokumentinio stiliaus — tada ir tada tai ir tai įvyko (pvz., rinkimai ir balsavimas, sovietizacijos eiga, psl. 63 - 68) — bandomas vidinis monologas, kuriuo romanas (Kralikausko vadinamas, gal dėl ilgio, "apysaka") prasideda bei baigiasi ir šiaip įdedamas stiliui psichologiškai priartinti prie veikėjų ir prie skaitytojų. Deja, jau iš pat pradžių tai nesiseka — negalima susigaudyti, kas ką sako ir kodėl. Blogiausia tai išeina, kai Roko sąmonės srovė sekama: turbūt neįmanoma, kad kankinamas, nemiegojęs, nevalgęs, primuštas žmogus galvotų pilnais sakiniais, kaip antai:

Karste tvanku, trošku, ankšta, o tu — kaip Čičinsko lavonas — lauk. O ir ko toje tamsoje ir ankštybėje besulauksi: painių klausimų, keiksmažodžių, spardymo, smūgių, nuovargio . Lauk savo eilės, kol tardytojas baigs kažkokį kankinti... Muša prakaitas, nutirpę kojos, taip kokčiai silpna, kad tuoj, regis, dribsi alpdamas. 80.

Aiškiai veikalą suprasti taip pat trukdo veiksmažodžių laikų kaitaliojimas:

Atsisėdo po obelim ant suolelio. Tramdė save vos nepravirkdamas.

Salia kelio ant kauburio — kapinės. Jose ilsisi tėvas — savanoris kūrėjas, artojas šienpjovys. Po topoliu į jo šakas užklysta paukščiai.

Tomas išsuka į kelelį kapinių link. Pro vartus taku pas tėvą. Apie kapą takelis — Mamutės išmindytas, išstovėtas .

Patykiai šlama topolis... (111)

Nors šis laikų keitimas turėtų priartinti veiksmą, daug kur jis visai nereikalingas ir nesklandus.

Bendra Lietuvos okupacijos eiga daugumai žinoma. Tačiau šiuo metu, ji vėl aktuali, lietuviams Lietuvoje kovojant už atvirą bei tikslią tų įvykių dokumentaciją, tikintis, kad dabartis ir ateitis pasikeis, tų laikų košmariškai apgaulei paaiškėjus. Kralikausko apysaka visa tai primena — ne atitrauktai, šaltai, bet lyg ten būta kratos ir kankinimai taip pavaizduoti, kad baisu skaityti (pvz., 100 - 101, 136). Paskiros, lyg atsitiktinės, romano detalės įdomios, įsidėmėtinos: pvz., geriamas alus "brolių Sadauskų iš Mažeikių" (24); "Valstybės teatro užuolaida su rūta" (25, 26, 41); "Švarke ties širdim buvo kulkos skylė su apdegintais kraštais. Vadinasi, šaunant vamzdis buvo prie pat — savižudybė" (49). Tokios mulkmenos gali būti tik vaizdžios, bet čia jos suteikia žinių, kurios svarbios ir gal kitų nepastebėtos.

Žmogaus dvasiai pažinti reikšmingas tardomo Roko samprotavimas apie kerštą. Atrodytų, kad kankinamas žmogus svajotų kankintoją kankinti. Rokas tačiau jaučia visai kitaip. Po tardymo Rokas pergalvoja šį tardytojo klausimą: "Pirmiausia nuteistum pakarti savo tardytojus, ar ne?" Savo kameroje jis taip apmąsto:

Vis neišėjo iš galvos tas "Pirmiausia nuteistum pakarti savo buvusius tardytojus, ar ne"?

Ar tu norėtum, Rokai, pats savo rankom pakarti užkietėjusį tardytoją Miroščenko?

Tikrai ne!

Artu norėtum matyti, kai kas nors karia piktadarybių vykdytoją enkavedistą Miroščenko?

Irgi ne!

Ar tu norėtum žinoti, kad šiandie bus pakartas tavo kankintojas Miroščenko?

Ne!

Ir pavakariop jau tarsi regėjo save kiaurai: NE! Nėra nei tokios pagiežos, nei troškimo keršyti. Nekiltų rankos nei karti, nei nušauti, nei užmušti akmeniu ar geležim.

Tik širdgėla, kad viskas šitaip. Didelis graudulys. Kad toks tragiškas laikas. Tokia žiaurybė, kančių beprasmybė, kankinimų beprotybė!... (98-99).


Sunkiai suprantamas, bet be galo vertingas toks nusiteikimas. Tačiau viso romano kitokia nuotaika, nors ji paskirų veikėjų neišreikšta.

Knygos skyreliai įvedami citatomis: Brandžionio (7), Aisčio (19), tada Molotovo (51), Goebelso (133), galop Juškaičio (155). Sukrečianti tokia šaltinių eiga, bet tai ir tinka, nes visas romanas turi sukrėsti — ramiai negalima apie tuos metus, tą laikotarpį galvoti.

Kralikauskas daug ko bando pasiekti, daug ką įjungti ir apjungti apysakoje. Gal visa tai per daug: stiliai nesueina į vieną, veikėjai neišvystyti, nesulipdyti. Tačiau atsiranda atmintinų įvykių, eilučių, įvaizdžių. Vienas gražiausių įvaizdžių, kuris romaną aprėpia, yra akis. Įvadiniame skyrelyje Tomas galvoja, kaip nuo darbo laisvą Vėlinių dieną praleisti. Jis prisimena muziejuje matytus seniausio akmens amžiaus piešinius ir raižinius, kurių vienas vadinosi "AUKA": "/ dramblį panašus ledynlaikių milžinas, su straubliu ir atlenktom į priekį ilgom iltim. Apžėlęs stambiais, ilgais plaukais" (13 - 14). Bet kažkas čia ne taip: "A/c, mamutas tik su viena akim: antros vietoj — strėlė! Ar ietigalis su titnaginiu širdies pavidalo antgaliu..? (14)Įvaizdis pasikartoja, Tomui anais laikais grįžus į išniokotus namus: namiškiai išvežti, "Sodyba apiplėšta. Išgrobstyti ir rakandai. Siautėjo čia greičiausiai tie patys, kurie įdavė, nurodė adresą ir kelelį..." Ir tai ne viskas: "Net jau ir KRISTUS SU VIENA AKIM: išdurtos vietoj — juoda skylė!... Su erškėčių vainiku ir tamsiai raudonu apsiaustu... Prieš šį paveikslą [ištremta] Mamutė vakarais rožančių"... (110). Romano pabaigoje šis nesamos akies įvaizdis pasikartoja iš Lietuvos gautame laiške: Roko tėvas "jau amžiną atilsį... o kad gulėjo numestas... aikštėje prieš šventorių ...tik su viena akim... o antros vietoj — juoda tulpė" (164). Romanas taip ir baigiasi šiuo įvaizdžiu: "tik su viena akim... — ir ledlaikių Mamutas, ir šalelėjo KRISTUS..." (164) ir galop paskutinysis ten likęs šeimos narys. Auka pilna ir pabaigta, ir po jos telieka mirti, kas ir atsitinka Rokui ir galbūt Tomui.

Tinkamas tad šio romano pavadinimas. Vėlinės rodo pagarbą praeičiai. Jos taip pat ženklina mirtį. Nors jos skiria gyvuosius nuo mirusiųjų, jos taip pat juos sujungia. Jos nurodo visų likimą, bet ramiai, ypač per Vėlines, kada žvakutės žymi brangiąsias vietas ir teikia vilties. Šio romano prasme visa tai tinka, bet prisideda dar ta reikšmė: Vėlinės yra bandymo laikas, jos įveda į kančią; jos liudija tai, ko priešas neapkenčia ir ką nori sunaikinti; jos veda į mirtį; bet toje mirtyje ir už tos mirties yra nemarumas — žmogaus dvasia nemiršta, nors žmogus nukankintas; žmogaus dvasia nemirtinga, per tą baisią kančią šviesi, jeigu žmogus, kaip Rokas, atsisako nekęsti, nors pats ir gyventų 'Vienaakio mamoto" nežmoniškais laikais, jei melstųsi prie vienaakio Kristaus paveikslo, nors pats ir mirtų, kaip Rokas, sužinojęs, kad jo tėvas, kaip Kristus, viena akim, ir vietoj žvakės liepsnelės šalia, juodoji tulpė veide.