MANO SIELA LYG DŽIŪSTANTI DRUSKA |
V. Ignas — Madona. Lino raižinys Atėjom į žemę kaip ženklai, atnešantys žinią. Išeisim kaip pasiuntiniai, atlikę savo uždavinį. Tavo ranka, laikanti medinį samtį, sustingo. Kaip pasisemti? Kaip atsigerti gaivinančio vandens? Mano siela lyg džiūstantį druska, išplauta jūros pakrantėje, ieškanti išganymo smėlyje. Neaprėpiama tuštuma vynioja nusidėjėlės mantą. Begalinės valandos krauna galutinį nepadalinamą sudiev. Norėjau likti klausimu, bet tapau priežastimi. Ženklu — primenančiu pirmąją nuodėmę. Vėjo nešamos pusnys nusileido ant spygliuotų krūmų. Pirštais paliečiu juos — kraujo lašas nukrito ant smėlio ir uždegė vėlyvą skausmą. Užmiršusi viską klaidžiosiu smėlyje ir seksiu kraujo lašais. Mano melagystės ir piktumas skirtas tau, kartus tiesos ieškojimas. Užmiršusi sąžinės lauką, išbarsčiau visas kaltes ir išgyventas nuodėmes. Užsakyk man vasarą be saulės ir žiemą be miego, kad būtų, nebūtų dienų ir naktų. Diena tuština stalčių liekanas. Apsigaubsiu atgailos apsiaustą ant sustyrusios odos. Kodėl pardavėm neišmainomą? Išmainėm neparduodamą? Pažeistos, bejėgės, nuo savęs nepriklausančios raidės laukia išganymo. Išprotėjęs kauksmas jausmų pusiausvyroj išsklaidė kaltes. Paskutinėj išpažintyj blaškosi legendinis paukštis. Ar mes vienas kitą atpažįstame? Ar mes vienas kitą bet kada pažinome? Miegančios mergaitės šypsena įsiskverbusi pro užuolaidų plyšį užgesino įtampą ašarotose akyse. Neprasiveržęs pyktis, parpuolęs ant akmens aštrių ašmenų, laukia žaibo blykstelėjimo ir griaustinio rūsčios pastabos. Sudrumsta upė skalauja krantus besiklausant vienišo paukščio balso. |