FAUSTAS KIRŠA |
Parašė BRAZAITIS JUOZAS |
I Aiškus gyvenimo kelias ir tam, kuris jokios tauresnės ideologijos neturi ir turėti nenori. Tai jau žmogus beasmenis. Jam viską nulemia dienos momentas. Kokia dienos aplinka, tokis jis, ir jam gyvenimo kelias savotiškai aiškus. Tačiau skausmą pergyvena tas žmogus, kuris nori susikurti asmenybę su sava ideologija, įprasminančia jo darbus, bet kuris, antra vertus, nenori pasikliauti jokiais aprioriniais autoritetais. Jie yra pasitraukę nuo filosofinio materializmo bei pozityvizmo, bet jie yra atsitraukę ir nuo konfesinės krikščionybės. Jiems ne vienam tebėra chaosas prieš akis ir širdyje, ir jie su visomis pastangomis rūpinasi suvokti save, suvokti pasaulį ir savo santykius su pasauliu. Šitokias pastangas susirasti savąjį "Aš" pastebim ir Kiršoje jau nuo laikų, kada su Baliu Sruoga redagavo dar pirmąjį "Barą". Tik atidžiau įsiklau-sykim į Kiršos autobiografinius paaiškinimus prie anglų poeto Wilde'o posakio: visų pirma reikia mokėti pasirišti kaklaryšį; nuo to pirmojo tvarkin- Tai prof. J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) nepriklausomybės metų paskutinis studijinis straipsnis iš "Židinio" paskutiniojo numerio (1940, Nr. 5-6, p. 600-608), šio krašto lietuvių bibliotekose nerandamo (matyt, dėl sovietinės okupacijos ne-bespėto užsienin išsiųsti). Straipsnis turėjo būti tęsiamas, nes pažymėta "B. d.".
Monų ir Maumų pasauliu Kirša čia pavadino, tur būt, tą idėjų, gyvenimo, pačios žmogaus prigimties chaosą, kuris yra apgaubęs visą žmogaus būtį. Iš jo Kirša ir nori išsilukštenti, susirasti savo "Aš". . . Jei geniališkumas yra, tai jis yra idėjos. Neužmirškim, kad nuo 1921 m. trejus ar ketverius metus Kirša mokėsi Berlyne. Ypačiai mėgo filosofiją. Net pats rengėsi rašyti studiją apie laiką ir erdvę. Žavėjosi paeiliui Schopenhaueriu, Nietzsche, Bergsonu, Scheleriu, nors nė vienu kuriuo nebuvo visiškai pasekęs. Žavėjęsis net okultistinėmis problemomis, neišskiriant ir Atlantidos. Labiausiai prie širdies, atrodo, jam pritapo intuityvizmas, tada filosofijoje ir poezijoje labai populiarėjęs. Su šitokiais nusiteikimais ir šitokioje filosofinėje atmosferoje kristalizavosi F. Kiršos ir poetinis pasaulėvaizdis bei pasaulėjauta. Ji ryškėjo pamažu, net labai pamažu. Ji pasirodė su kiekvienu nauju rinkiniu: Verpetais 1918, Aidų aidužiais 1921, Suverstomis vagomis 1926, Pelenais I 1930, Ringaudo žygiu (poema) 1930, Giesmėmis 1937, Pelenais II 1938, Piligrimais 1939. Juose Kirša yra tas pats, bet ir naujas. Tas pats, nes juose ta pati pasaulėjauta. Naujas, nes su kiekvienu rinkiniu ji aiškėja, ryškėja, gauna konkretesnes formas, suprantamesnes kitam žmogui. Asmeninės meilės poezija yra išlaikyta idealistinėj petrarkinėj plotmėj — iš perspektyvos poetas apie ją tik svajoja, ilgis, sapnuoja. Aprašydamas mylimąją, tenkinasi: gilios akys, karštos lūpos, lengvas žygis spinduliuos . . . Objektyvinė erotika gauna ir stilizuotos tautosakos formas, kaip tada buvo populiaru. Iš esmės nepakinta Kirša nei kituose rinkiniuose. Suverstose vagose jį tebedomina kosminės temos. Tik jas nevienodai jau pergyvena. Kai kur pergyvena kosmą kaip dinamišką būtį, kurioje susilieja šviesų tviskėjimai, planetų keliai, šešėliai ir spinduliai, arfų, timfonų, ragų garsai, žmonių amūrai ir madonos. Šitos dinamiškos dvasios kosmas jau naujai, beveik keturvėjiškai prašneka iš He-lios (89 psl.). Tačiau iš karto pajauti, kad toks pergyvenimas Kiršai svetimas. Jam artimesnis kosmas kaip harmoninga nuolatinė dinamika, tačiau be visų šuolių ir zigzagų. Dar artimesnis jam žmogaus irgi tylus, tik dvasinis veržimasis į idealinę tikrovę, tik jos ilgėjimasis. Neatsitiktinai, rodos, Kirša yra pamėgęs ir poetinį vaizdą — iškelti į viršūnes galvą, ištiesti sparnus ar rankas, net stovėte stovėti lyg ekstazėje priešais nuostabią Viešpaties kūrybą. Ir šitokios pasaulėjautos Kiršos eilėraštis atrodo gilesnis ir nuoširdesnis cikle "Mažytis pažas". Žmogaus veržimasis į idealus, jo sielvartingi skundai varijuojami rinkinio eilėraščių daugumoj. Bet varijuojami tiek neryškiai, kad pranyksta ribos tarp vieno eilėraščio ir kito. Suabejoji, ar naujas eilėraštis, ar anksčiau buvusis kartojamas. O jeigu eilėraštis neturi savo individualaus charakterio, nepagauna ar savo mintimi, ar forma, tai ženklas nėra geras. Jis rodo, kad autorius neišryškina savo pergyvenimų, nepajėgia, metaforiškai sakant, atskelti iš savo pergyvenimų vienos dalelės, kad ją suformuotų į eilėraštį su visu poetinio kūrinio vieningumu ir atbaigtumu. Šitas savęs nesuvokimas gali būti viena iš priežasčių, kodėl F. Kirša vartojo tokią miglotą, abstraktinę formą, kuri gali po kiek laiko net pačiam autoriui nieko nebesakyti. Pvz.: Šis eilėraštis yra jau iš ciklo "Nuo Bornholmo salos"; jame poetas reiškia įspūdžių, kuriuos jam paliko Danų kraštas. Tik ir šiuose gamtiniuose eilėraščiuose, pro gamtos reiškinį, poetas įžvelgia gilesnę idėjinę prasmę. Kaip Aidų aidužiuos sufi-losofino meilę, taip čia sufilosofina gamtą. Jūros bangos pavirsta lyg saulėtais vainikais ir nusilenkia prieš granitą. Bet ir vėl: Kirša atrodo nuoširdesnis ir priimtinesnis skaitytojui, kada prie tos gamtos jis prieina paprasčiau, kasdieniškiau, konkrečiau. Kokios nuoširdžios ir stiprios yra, pavyzdžiui, pirmosios dvi pastraipos eilėraščio "Tėvynės dainai": Per žemę lydinčios dainos — Atsiklaupiau šventam skambumui Mirtingų žodžių atdūsiais. Teauga tau krūtinės žiedas Vardan tavęs sūnaus džiaugsmuos. Aidai mirgėjimais teskrieja, Dvasia težydi nemariai (SV 40).
Kiek autorius pasikeitęs filosofinėje poezijoje, matyt palyginus to rinkinio du ciklus: "Giesmes" ir "Idijotą". "Idijoto" ciklas parašytas dar 1919 -1922 m. Šio laikotarpio pasaulėjauta dar negavusi visiems suprantamo ir visiems priimtino pavidalo. Savo abstraktiniams pergyvenimams poetas vartoja skaitytojui neaiškios prasmės terminus: tampo darganos įžambėkeliais, nėr gyvenimo spalvom kūpančio; žemės nuodėmės, kaip naktikova, miglos prašliaužia pro vaivoračius. Su šitokia žodyno laboratorija bene labiausiai pasirodo Kirša IX eilėraštyje, kur figūruoja: pokeliai, polaidžiai, speiglaikiai, sielažodžiai, žmogragis,juodmazgis, džiūgautė, sti-piniuojasi, priežmogis. Čia gauni įspūdį, kad autorius nori kažką pasakyti, bet jis nesuranda žodžių iš esamųjų bendrinių žodžių arsenalo ir imasi pasidaryti naujų. Tik kai tų žodžių viename eilėraštyje visas pluoštas, tada eilėraštis daro nebe poezijos, o filologizmo įspūdį. Paskesniame "Giesmių" cikle jau pasaulėvaizdis aiškesnis, aiškesnė dėl to ir jo žodinė forma. Kirša pasaulį ir kosmą suvokia aiškiai jau kaip Viešpaties padarą. Tas pasaulis ir žmogus, iš visa ko Pirmapradžio išėjęs, į jį ir grįžta, žemėje nerimdamas. Tik Kiršos žmogaus nerimas nėra bai-roniškas. Individualistinio išdidumo, maištingumo jame nėra. Jis neramus tik dėl to, kad pats neina Viešpaties keliais. Sandra Čipkuvienė Praradimas laike Nors šitai pasaulėjautai tebevartoja didingus vaizdus: jūras, gelmes, niūriąsias audras, žvaigždes, debesis, ūžiančius medžius, kraujau įmurkdytus sostus, bet šitie vaizdai yra visiems įsi-jaučiami. Dėl to jo "Meditacijos" tipo poezija, kurioje intelektualistinis elementas atmiešiamas nuoširdžiu jausmu, prašneka į skaitytoją įtikinamai ir sugestyviai: Ne tūkstantį, bet milijoną kartų Kliedėdamas aistringai kryžiavoju, — Dėl to mane laikai už plieno vartų, Dėl to skausmai krūtinę mano skardo, Lyg drausdami parpulti Tau po kojų . . . Kad amžiuose ir vargo mirksniuos klystu, Kaip klydo tie, kurių kapuos ramybė Jau Šį eilėraštį Kirša užbaigia, prisimindamas "tėvų šalį". Taip, Kirša vis daugiau leidžiasi į patriotinius visuomeninius motyvus, į tėvų šalies gamtą, jos tautinio valstybinio gyvenimo esminius reiškinius. Gamtoje Kirša negali džiaugtis smulkmenomis — dūzgiančiomis samanėmis bitėmis ar liepžiedžiais, atitrauktais nuo viso didingai suvokiamo kosmo. Poetas gamtoje ieško ne atsitiktinių jos reiškinių, bet esmės; su refleksija jis stengiasi išreikšti ir žmogiškuosius pergyvenimus gamtoje, ir ypačiai objektyvines pačios gamtos esmines žymes. Pavasaris, vasara, kiekvienas metų laikas turi savo nuotaiką, savo esmę. Dėl to F. Kiršos kad ir pavasarinės giesmės įgyja jam būdingo monumentalumo, rimties: Visuomeninis gyvenimas, kaip ir gamta, F. Kiršos objektyviai stebimas, konstatuojamas ir vertinamas. Stebėti ir konstatuoti kai kam gali atrodyti ne lyriko uždavinys. Kai kas norėtų, kad poetas reikštų tik nuotaikas, kurias visuomeninio gyvenimo reiškiniai jam yra sukėlę. Bet tai per siauras lyrikos supratimas. Dalyko esmę suvokti ir išreikšti yra ne mažiau kūrybinis faktas, kaip savo nuotaiką išreikšti. Dalyko esmę išreikšti ir yra tokios intelektualinės lyrikos požymis. Antra, intelektualinė lyrika visuomeninius faktus pa-spalvina ne savo nuotaika, bet vertinimu, kuris paprastai atrodo iš tolimesnės perspektyvos tartas, taigi sugestyvesnis, objektyvesnis. Faustas Kirša visuomenines temas šitaip ir traktuoja: konstatuoja dalykus ir juos vertina pagal savo filosofinę pasaulėžiūrą. Primintinas tik puikus "Lietuviškas sapnas" ir "Skausmo kryžkelėi". Į visuomeninius patriotinius motyvus Kirša dar labiau pasuka paskesnėje knygoje Maldose ant akmens, nors ten pat plėtoja ir kitas dvi motyvų grupes — erotinę ir filosofinę poeziją. Erotinė poezija nerodo nei gilaus pergyvenimo, nei gilios minties. Tai ne Kiršos dalykas. Su didesniu nusiteikimu kuria patriotinę. Tačiau stipriausias ir vėl filosofinėj poezijoj, kuri čia pavirsta tiesiog religine poezija. Religinė filosofinė ideologija čia jau visai išryškėjus. Ji pavirtus jau visai krikščioniška ir krikščioniškais terminais reiškiama — su Dievu, kuris pasaulį leido, jį gaivina, su pasauliu, kuris yra kupinas dieviško grožio, dieviškos kūrybos net dulkėje, su žmogum, kuris tyliai kelia gyvenimo naštą, Viešpaties pasiilgęs. Šita pasaulėjautos evoliucijos stadija yra paskutinė Kiršos poezijoje. Ji yra ta pati ir paskutinėj jo knygoj "Piligrimuose", kurių jau vienas vardas susimbolina visą Kiršos žmogaus kelią. Ji yra viena iš charakteringiausių jo poezijos žymių. "Aš esu dar perdėm religingas, — kalbėjo šypsodamasis poetas, — gal jau senatvės požymis, kad po individualinių pergyvenimų vis labiau koncentruojuosi prie pastovios religijos". Ryškėjant, aiškėjant ne tik religiniam filosofiniam F. Kiršos pasaulėvaizdžiui, ryškėja konkretėja ir jo žodis. Palikęs tas pats didingumas, kontūringumas, plokštumos, linijos. "Aš einu per žemę ir nematau nieko, nematau spalvų, tik matau plokštumas, matau rūką; reikia susitelkti, kad pamatyčiau spalvą. Spalvos man išeina nenatūralios". Vis dėlto paskutinėj poezijoj to susitelkimo vaisiai akivaizdūs: kad ir monumentalūs vaizdai, bet daug konkretesni, vizijos kyla daug aiškesniais paveikslais: Vėl smilgos šoks, upeliais juoksis klonys, Žaliuos net žilos samanos. Mes grožimės jo didelės vertės poezija Maldomis ant akmens, ypačiai jo paskutine knyga Piligrimais, ir vis dėlto galima spėti, kad poetas čia nesustos. Kovojęs savyje dėl pasaulėvaizdžio harmoningumo ir aiškumo, atrodo, kad jis dar kovos toliau dėl žodžio. Kuria linkme? — Žodis, kaip paprastai, čia eina dvejopas pareigas: žodis yra muzikinė priemonė, žodis yra vaizdinė priemonė. "Mėgstu vienas būti dainuodamas ir jaučiu, kad mano eilėraščiuose ra melodingumo". Šito autopastebėjimo teisingumu skaitytojas gali pats įsitikinti. Net daugiau galėtų pastebėti: poetas taip susižavi žodžio pritikimu melodijai, kad retkarčiais pro pirštus pažiūri j žodžio prasmę. Pasitaiko, kad tokiais atvejais žodžio prasmė nesiderina su viso eilėraščio prasme. Pvz.: taurios ir didingos nuotaikos gražiame eilėraštyje apie būtį tarp kitų žodžių disonansu suskamba žodis vapa: Jei F. Kirša buvo pasisakęs ieškąs poezijoje gilesnio vaizdo, gražesnio posakio, tai ir savo poezijoje juos kuria gilius, kondensuotus, kietus, tiesiog akmeninius. Net šiaip labiau ištęstus palyginimus su kaip poetas mėgsta sukondensuoti i įnagininko palyginimus, juos sumetaforina. Šitokį vaizdą poetas taip susintetina, sukondensuoja, kad skaitytojui sunku randas suvokti jo prasmę ir pačiame pirmajame Piligrimų eilėraštyje sunku suvokti, ką reiškia: Tavo norų mūsų kvapas; Saulė aukuru sugrįžta; Žemės sultim meile tapus, arba: Ir vėl ant žemės puolu krikšto veidu. Šituo keliu, atrodo, F. Kirša yra pasinešęs. Šituo keliu ir galės būti realizuota jo didžios minties ir jai atsakančio žodžio harmonija. |