Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
LIETUVA 1974 METAIS PDF Spausdinti El. paštas
Parašė VAITIEKŪNAS VYTAUTAS   
Pranešimas, skaitytas VLIKo seime Bostone 1974 gruodžio 7.


Okupuotos Lietuvos šio meto politinį klimatą, atrodo, teisinga būtų apibūdinti kaip pritvinkusį okupanto nervingo nepasitikėjimo ne tik okupuotos Lietuvos gyventojais apskritai, bet ir Lietuvos kompartija. Tik Kremliaus nervingu nepasitikėjimu galima paaiškinti jo aukšto rango emisarų palyginti dažnus vizitus Vilniuje. Pvz., 1974 m. vasario 18 susirinkus Lietuvos kompartijos centro komiteto plenumui Kremliaus paskirtajam Sniečkaus įpėdiniui apiforminti, rodos, nebuvo jokio pagrindo įtarti, kad toji ceremonija galėtų kokią staigmeną padaryti. O vis dėlto į tą Lietuvos kompartijos centro komiteto apeiginį posėdį buvo atsiųstas Kremliaus emisaras, Sovietų Sąjungos kompartijos CK skyriaus viršininko pavaduotojas Perun, prižiūrėti, kad Griškevičiaus inauguracija I-ju sekretoriumi sklandžiai praeitų.
Netrukus po to, 1974 kovo 4-6 dienomis, Sovietų Sąjungos kompartijos centro komiteto emisarai: Mostovoj, Keizerov, Baikova Vilniuje atitinkamai "švietė" Lietuvos kompartijos miestų ir rajonų partijos sekretorius, miestų ir rajonų vykdomųjų komitetų pirmininkus, įmonių, kolchozų, mokyklų komunistinius aktyvistus apie ideologinio darbo, atseit, apie sovietinės indoktrinacijos ir rusinimo veiklos tobulinimą.

Vėliau, gegužės 21 - 26 dienomis vėl nauja Kremliaus ekipa: Gostev, Chaldejev, Smirnov, Man-surov, Turbin kelias dienas "švietė Lietuvos kompartijos patį centro komitetą, rajonų ir miestų kompartijos sekretorius, rajonų ir miestų vykdomųjų komitetų pirmininkus, laikraščių redaktorius, atsakingus valdininkus. Oficiali tema: Lietuvos kompartiios uždaviniai, vykdant Sovietų Sąjungos KP centro komiteto 1973 gruodžio nutarimus.
1974 rugsėjo 26 vėl kitas Kremliaus emisaras, Tverdenka, "švietė" Lietuvos kompartijos patį

centro komitetą, miestų ir rajonų partinius sekretorius, miestų ir rajonų vykdomų komitetų pirmininkus, komsomolo miestų ir rajonų sekretorius, milicijos ir saugumo pareigūnus apie sovietinės teisėtvarkos stiprinimą. Faktiškai, pačių sovietų duomenimis, šalia milicijos ir sovietinio saugumo kadrų okupuotoj Lietuvoj veikia 76,000 vadinamųjų draugovininkų, t. y. pagalbinės milicijos armija, be to, komsomolo vadinamieji "operatyviniai būriai" ir vadinamieji "liaudies kontrolieriai". Bet Kremliui vis dar nepakanka agentų kiekvienam pavergtam lietuviui šnipinėti, rezistencijos apraiškom užgniaužti, "Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikai" likviduoti.

Tik mėnesiui po Tverdenkos vizito praėjus, 1974 spalio 30, Vilniuje vėl atsirado Kremliaus pasiuntinys Mažulin Lietuvos kompartijos centro komitetui "apšviesti", kaip Lietuvos kompartija turi atrinkti bei auklėti Kremliui patikimus komunistinius kadrus.

Paminėti renginiai yra plataus masto. Jų viešumas neišvengiamas. O kiek per tą laiką dar buvo visai uždarų, tik politbiuro rėmuose, Kremliaus emisarų vizitų okupuotoje Lietuvoje? Tai rodo politinį klimatą.
Okupuotos Lietuvos šio meto ūkiui du bruožai būdingi: stabilumas pramonėje ir naujas persitvarkymas žemės ūkyje.
Pagal sovietinius šaltinius okupuotos Lietuvos pramoninės gamybos augimas vykęs tokiais šuoliais: 1946-1950 metais po 36% kas metai; 1951 - 1955 — po 21% kasmet; 1956 - 1960 — po 15% kasmet; 1961 - 1968 — po 11.7% kasmet, o nuo šio aštuntojo dešimtmečio pradžios — jau tik po 7% su trupučiu. Vadinas, okupuotos Lietuvos pramonės plėtimas yra jau nusistovėjęs, apsiriboja paprastai tik esamu įmonių apimties ir gamybos aidinimu. Pvz., šiemet paleista Akmenės cemento gamyklos nauja linija ir dar kita nauja linija montuojama. Plečiami Kėdainių ir Jonavos cheminių gaminių ir trąšų fabrikai. Taip pat cukraus fabrikai ir kai kurios kitos veikiančios įmonės. Bet didelių naujų pramonės objektų statybų kaip ir nebėra. Tiesa, Šalčininkuose pradėjo veikti stik-loplasto dirbinių įmonė, kuri gamina kai kurias dalis automobiliams, baidarėms, mokykloms priemones. O kažkur Rusijoje yra ruošiamas okupuotai Lietuvai atominės elektrinės projektas. Oficialiai aiškinama, kad turimų energijos išteklių netrukus nepakaktų, o statyti šiluminę elektrinę per brangiai kaštuotų, nes mazutas kurui reikėtų gabentis iš Ufos ar Gorkio ir metams jo reikėtų apie 50,000 vagonų. Tuo tarpu to pat galingumo atominei elektrinei pakaktų vienos tonos urano. Faktiškai, tur būt, tai atominei elektrinei okupuotoj Lietuvoj statyti pagrindinis motyvas yra Sovietų Sąjungos -Kinijos santykių netikrumas ir iš to kilęs Kremliaus planas tam tikras energijos atsargines atramas pastatyti kiek galima atokiau nuo Kinijos.

Kai pramonėje jaučiamas tam tikras stabilumas, žemės ūkis, atvirkščiai, yra išstatytas naujiems bandymams. Jau 1971 m. Sovietų Sąjungos kompartijos XXIV suvažiavimas pasisakė už žemės ūkio supramoninimą per koncentraciją ir specializaciją. Tačiau okupuotoj Lietuvoj to pasisakymo praktiškas vykdymas, sovietiniu žargonu sakant, "šturmuoti" pradėtas tik 1973 - 1974. Žemės ūkio koncentracija ir specializacija praktiškai reiškia kompleksines karvides, kiaulides, paukštides, augalininkystę. Kompleksinė karvidė talpins kelis tūkstančius atitinkamos rūšies galvijų — mėsinių, pieninių, prieauglio; kiaulidė — keliolika tūkstančių atitinkamos rūšies kiaulių. Kadangi tokie kiekiai galvijų ar kiaulių išlaikyti vienam kolchozui ar sovchozui neįmanoma, tai kompleksams steigti organizuojami kelių ar net viso rajono kolchozų susivienijimai. Okupuotoj Lietuoj kolchozai ir pati kompartija entuziazmo kompleksams nerodo. Oficialiai tvirtinama, kad 356 kolchozai ir 47 sov-chozai jau yra sudarę 33 susivienijimus kompleksams statyti. Bet faktiškai minima tik Širvintų, Kuktiškių, Šaukoto, Šiaulėnų kompleksų statyba. Tarp kitko, "Žemės Ūkio" mėnraštis per tris numerius spausdino reportažą iš Širvintų komplekso, aiškiai nepalankiai vaizduojantį komplekso reikalus. Nors I-sis kompartijos sekretorius Griškevičius tuos reportažus suniekino kaip demagogiją ir įspėjo, kad partija yra už kompleksus ir kad jų statybos niekas neturi trukdyti (žinoma, reportažai staiga nutrūko), vis tiek ir po to įspėjimo vicepremjeras Vazalinskas ir pati "Tiesa" atsargiai, bet gana aiškiai pasisako: kompleksai, taip, gražus dalykas; partija, taip, žino, ką daro; bet vis tiek su kompleksais nėra reikalo skubėti, tikslinga "kuo geriau naudoti visus turimus tvartus". Ryšium su kompleksų statyba, kyla reikalas iš naujo perplanuoti kolchozų gyvenvietes ir kai kurių rajonų ribas, griauti daugelio kolchozų ir sovchozų neseniai statytas formas, žodžiu, keisti okupuotos Lietuvos žemės ūkio veidą. Savo laiku Chruščiovas buvo pamišęs kurti agrogradus. Atrodo, panašia liga bus susirgęs Brežnevas. Ateinantieji metai žemės ūkyje gali būti kompleksų karštligės metai.

Sovietų propaganda dažnai priekaištavo nepriklausomai Lietuvai dėl kai kurių to meto balsų, kad gimnazija ruošia per daug baltarankių, o reikėtų daugiau amatininkų. Ir, va, jau atėjo metas, kai tie priekaištai bumerangu grįžta okupuotos Lietuvos mokyklai. Okupuotos Lietuvos švietimo srity šiuo metu jau visai aiškus posūkis nuo baltarankių į "blue collar". 1974 m. gegužės m. Lietuvos kompartijos centras ir administracija įpareigojo plano komisiją nustatyti aštuonmetėms mokykloms kontingentus mokinių, siųstinų į IX klasę, o kitus nukreipti į profesines mokyklas, taip pat įpareigojo švietimo administraciją ir miestų bei rajonų vykdomuosius komitetus nustatyti aštuonmetės baigusiųjų kontingentus į profesines mokyklas, vidurines baigusiųjų — į technikumus; įpareigojo švietimo įstaigas, komsomolą, darbo resursų naudojimo komitetą, jaunimo orientavimo tarybą, televiziją, radiją, spaudą, kad moksleiviams propaguotų žemdirbių ir darbininkų profesijas. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio profesinės mokyklos įpareigotos priimti tik savo miesto mokinius. Žodžiu, vėl atgijo šiek tiek kitu pavidalu Chruščiovo pradėta mokyklos reforma, sovietinę mokyklą verčianti fabrikų ir kolchozų darbininkams ruošti priemone. Iš esmės tai tik sovietinė atmaina savo metu nacių turėto plano masėms teikti tik, anot sovietinio žargono, apatinės grandies išsilavinimą, o aukštajam mokslui kandidatų ruošimą rezervuoti tik išrinktiesiems ir partijos atsijotiesiems.

Su švietimo sritimi arti siejasi ir sovietinė indoktrinacija. Šio meto sovietinė indoktrinacija daro ofenzyvos įspūdį. Antai, 1974 vasano mėnesį Lietuvos kompartijos vyriausias ideologas, CK sekretorius Barkauskas, įtikinėjo Lietuvos komsomolo suvažiavimą, kad "ideologinė kova aštrėja", kad Sovietų Sąjunga yra atkakliai kaltinama nesiskaitymu su žmogaus teisėmis, kad kurstoma nesantaika tarp sovietinių tautų ir skatinamas religinis fanatizmas, kad reakcingoji išeivija kursto Lietuvoje nacionalistines nuotaikas. Šią marksistinę dialektiką išvertę į žmonių kalbą, matome, kad okupantas Lietuvoje susiduria su tautos rezistencija, su pasipriešinimu žmogaus teisių paneigimams, su nepalankumu kolonistams, su prisirišimu prie tautinių bei religinių tradicijų, su priešiškumu valdžios brukamam sovietiniam ateizmui, su gyvomis savo tautos ir tėvynės meilės apraiškomis. Šioks okupuotos Lietuvos tautinis klimatas, tur būt, ir yra Kremliaus minėto nervingo nepasitikėjimo priežastis ir paskata plėsti ir stiprinti sovietinės in-doktrinacijos mašinerijai. Sovietinės indoktrinacijos mašinerija iš tikro yra labai išplėsta, tiesiog kompleksinė, pradedant vaikų lopšeliais - darželiais, pionieriais, spaliukais, komjaunuoliais ir baigiant partiečiais. 1973/74 mokslo metais vien partinio pradžiamokslio mokėsi 200,000. Vien Kaune veikė 671 partinio pradžios mokslo mokykla su 21,600 studentų. Ogi laikraščių redaktoriai turėjo mėnesio kursus partijos aukštojoj mokykloj Maskvoj. Nuo šių mokslo metų vyresniųjų klasių mokiniams įvesta vadinamosios visuomeninės - politinės veiklos apskaita ir atestavimas mokykloje, tuo būdu prievartaujant jaunimą, kad aktyviai reikštųsi sovietinės indoktrinacijos ir rusinimo veikloje.

Šitokiame tad politinio, ūkinio, kultūrinio gyvenimo klimate 1974 m. pradžioje okupuotoje Lietuvoje, sovietų duomenimis, gyveno 3,257,000 gyventojų: 2,609,000 lietuvių, 355,000 gudų, rusų, ukrainiečių, 251,000 lenkų, 24,000 žydų 1^18,000 kitų tautybių. Jeigu ne 1940-1955 metų laikotarpio gyventojų deficitas dėl deportacijų, repatriacijų, mobilizacijų į svetimųjų karinius junginius, dėl tautinės rezistencijos, tautos sukilimo ir partizaninio laisvės karo aukų, okupuotos Lietuvos dabartiniame plote šiuo metu skaičiuotume ne 257,000 gyventojų, įskaitant ir rusų kolonistus, bet ne mažiau kaip 5,190,000 gyventojų, neskaitant okupanto atgabentų kolonistų.

Faktiškai genodicinio masto Lietuvos gyventojų deficitas sustojo su Chruščiovo pradėta destalinizacijos akcija, bet Stalino genocidinės politikos rezultatų balansas buvo suvestas tik 1959 sausio 15 įvykdžius gyventojų visuotinį surašymą. Tik nuo 1959 m. visuotinio surašymo įmanoma okupuotos Lietuvos gyventojų judėjimas apžvelgti vietinės sistemos, tarkime, normaliomis sąlygomis. Kurie tad šio normalaus sovietinės sistemos laikotarpio gyventojų judėjimo okupuotoje Lietuvoje yra būdingi požymiai bei reiškiniai? (Šį klausimą autorius plačiau svarstė savo straipsny Lietuvos gyventojai pasaulio gyventojų metais", Aidai, 1974, Nr. 8. — Red.).

Pirmiausia Lietuvos gyventojų tankumas kvadratiniame kilometre nuo 41.6 buvusių 1959 pakilo iki 49.6 1973. Vyrų procentas bendrame gyventojų skaičiuje nuo 45.9 procentų 1959 pakilo iki 46.9 procentų 1970. Lietuvos vyrija patyrė žymius nuostolius jau I-me pasauliniame kare mobilizuota į caro armiją. Dėl to 1923 m. Lietuvos gyventojų visuotinis surašymas vyrų rado tik 47.69% bendrame gyventojų skaičiuje. 1942 m. surašymas rado dar truputį mažiau — 47.41%, o 1959 m. surašymas — tik 45.9%. 1940-1955 laikotarpio Lietuvos gyventojų deficitas ypatingai nuostolingas buvo Lietuvos vyrijai. Šiuo metu vyrijos perspektyva kiek taisosi. 1970 m. surašymas rado iki 20 metų amžiaus grupėje vyrų 549,800, moteriškų — 530,220, t. y. 19,600, arba 3.61% mažiau kaip vyrų. Bet užtat 40 - 50 metų amžiaus grupėje vyrų rado tik 175,400, o moterų — 227,200, t. y. 22.6% daugiau kaip vyrų. Mat šioji amžiaus grupė apima 1920 - 1930 laikotarpy gimusius, kurių vyriškoji giminė daugiausia nukentėjo dėl genocidinio deficito.
Lietuvos gyventojų genodicinis deficitas ryškus ir gyventojų amžiaus grupėse. Pvz., per 60 metų amžiaus gyventojų pasaulinis vidurkis yra 7.69 Tuo tarpu Sovietų Sąjungoj to amžiaus gyventojai sudaro 12% visų gyventojų, ogi okupuotoj Lietuvoj — net 14.9 procentus. Savo ruožtu gyventojų nuo 10 iki 29 metų amžiaus 1923 m. surašymas rado 43.39%, 1959 m. surašymas — jau tik 33.49%,

0 1970 — tik 30.8%. Šioji amžiaus grupė 1959 m. surašyme apėmė 1930 - 1949 gimusius, o 1970 surašyme — 1940 - 1959 gimusius. Tad abu surašymai šioje amžiaus grupėje apėmė 1940 - 1949 gimusius, kurių žymi dalis drauge su savo tėvais yra tapusi genocidinio deficito aukomis. Tatai labai akivaizdžiai matyti iš pradžios mokyklos mokinių skaičiaus, ypač kaimo pradžios mokyklos

1 - IV klasės mokinių skaičiaus. 1940 - 1941 m.m. šiose klasėse buvo 235,281 mokinys, 1950 - 51 m.m. jau 17,299 mokiniais mažiau, nors teritorija, grįžus Klaipėdos kraštui, buvo padidėjusi. 1953-54 m.m. šiose klasėse 59,835 mokiniais mažiau: 1954 - 55 m.m. — 70,839 mažiau; 1955 - 56 — 78,778 mažiau, o 1956 - 57 m.m. net 84,580 mokinių mažiau, y. 35,9% palyginti su 1940-41 m.m. mokinių skaičiumi. Tuo tarpu normaliomis sąlygomis mokinių skaičius kasmet padidėja. Taip buvo nepriklausomybės metais. Taip yra ir okupuotoj Lietuvoj nuo 1966 - 67 m.m. Tačiau 1950 - 57 laikotarpy pradžios mokyklą lankė 1940 - 49 gimusieji, kurių žymi dalis tapo genocidinio deficito aukomis.

Tautiniu atžvilgiu Lietuvos gyventojų deficitas reliatyviai nuostolingiausias buvo Lietuvos vokiečių ir žydų gyventojams. 1959 m. surašymas žydų rado tik 10.1% buvusio skaičiaus, o 1970 m. surašymas — tik 9.8% buvusio skaičiaus. Vokiečių beliko apie 4% buvusio skaičiaus. Reliatyviai didelių nuostolių turi ir Lietuvos lenkai gyventojai. Iš Lietuvos gyventojų bendro genodicinio deficito 1,274,900, atskaičius lenkų, vokiečių ir žydų gyventojų deficitą, pačiai lietuvių tautai to deficito nuostoliai sieks apie 850,000. Ir okupuotos Lietuvos demografai pripažįsta, kad "dėl įvairių priežasčių . . . Lietuva neteko beveik trečdalio savo gyventojų".

Gyventojų deficito nuostoliai lietuvių tautinio potencialo padėtį bendroje Lietuvos gyventojų sudėtyje, palyginti, nežymiai tėra paveikę. Sovietiniais duomenimis, lietuvių padėtis reliatyviai netgi pagerėjusi. Esą okupuotos Lietuvos ribose pagal buržuazinę statistiką lietuvių būtų tik 67,9%, o 1959 m. surašymas faktiškai rado 79,3%. Žinoma, sovietiniai demografai nepaaiškina, kad Lenkijos statistika okupuotoj Vilniaus srity lietuvių skaičių dirbtiniu būdu buvo minimalizavusi. Nepaaiškina ir to fakto, kad lietuvių procento reliatyvus padidėjimas bendrame gyventojų skaičiuje 0.8% — nuo 79.3% 1959 iki 80.1% 1971 — įvyko todėl, kad sumažėjo lenkų 0.8%, žydų 0.2%, kitų tautybių 0.4%. Bet visai kitaip lietuvių santykinė padėtis atrodys, palyginus lietuvių procentinį padidėjimą su gudų, rusų, ukrainiečių procentiniu prieaugiu. Kai lietuvių gyventojų nuo 1959 iki 1970 padaugėjo 16.5%, tai gudų, rusų, ukrainiečių — net 21.3%. Sovietiniai demografai nepaaiškina taip pat ir to fakto, kad Lietuvos lietuvių procentinis pakilimas bendrame gyventojų skaičiuje įvyko ne dėl natūralaus prieaugio, o tik todėl, kad iš Sibiro tuo laikotarpiu į Lietuvą grįžo, pačių sovietų duomenimis, per 25,000 lietuvių. Be Sibiro tremtinių kredito lietuvių procentas būtų turėjęs nuostolių, atseit, net sumažėjęs.

Taigi Sibiro ir kitų sovietijos pašalių lietuviai yra tapę mūsų tautos potencialo tam tikru rezervu, tarsi kokiu atsargos kapitalu. Mūsuose yra galvojančių, kad būtų tikslinga šauktis pasaulio viešosios opinijos ir tarptautinių institucijų talkos bei intervencijos, kad tas tautinio potencialo savotiškas rezervas būtų grąžintas į Lietuvą. Visuotinės Žmogaus Teisių Deklaracijos 13 str. I-oji pastraipa deklaruoja, kad "Everyone has the right to free-dom of movement and residence vvithin the borders of each statė", o savo ruožtu Nuernber-go Tribunolo Charta okupanto iš okupuotų sričių žmonių prievartinį gabenimą pas save darbams kvalifikavo karo nusikaltimu. Tad mes turime moralinį ir teisinį pagrindą tokios talkos šauktis. Tik neturėtume išleisti iš akių padėties, kad, kai lietuvių Lietuvoje procentinį lygį išlaikyti jau galima tik importu lietuvių iš šalies, tas lygis yra grėsmingoj padėty ir rodo, kad pačioj Lietuvoj lietuviai ima stigti gajumo tam lygiui išlaikyti natūralaus prieaugio keliu. Kai 1960 natūralaus prieaugio buvo 40,000 su viršum, tai po 10 metų, 1969, besiekė tik 25,000 su viršum. Ogi su šio aštuntojo dešimtmečio pradžia natūralus metinis prieaugis nukrito jau žemiau 20,000. Tenykščiai demografai tokį nesaikų natūralaus prieaugio smukimą aiškina stoka butų, urbanizacija, stoka vaikų lopšelių ir darželių, nekontroliuojamu moterų darbu, didele gaišatimi eilėse, tik viengungiams skirtais gyventi įmonių bendrabučiais, izoliuota padėtimi tokių įmonių, kuriose dirba tik vien vyrai, pvz. cemento gamykla, arba tik vienos moterys, pvz. audyklos, trikotažo gamyklos. Be abejo, visa tai turi tam tikro poveikio šeimos vaikingumui. Bet tos pačios sąlygos buvo ir šeštame bei septintame dešimtmety, o natūralus prieaugis tada vis tiek buvo daug didesnis. Pvz. 1958 siekė net 1.46%, 1959 — 1.37%, o 1972 — jau tik 0.79%, 1973 — tik 0.6%. Pagaliau, vis tiek, koks bebūtų tokio smukirno pagrindas, pats toks smukimas yra tautinio potencialo SOS ženklas, kuriam ir mūsų išeivija negali ir neturi likt abejinga, nes tada, kai metinis karstų skaičius pralenks lopšių skaičių, mūsų tautos išlikimo problema jau gali būti per vėlu svarstyti.

Kad mano šis pranešimas neatrodytų kasand-riškas, noriu atkreipti dėmesį ir į okupuotos Lietuvos gyventojų judėjimo paguodžiantį atžvilgį, būtent — į Lietuvos miestų lietuvėjimą. Kaip žinome, jau nuo XIII amžiaus, nuo Lietuvos karaliaus Gedimino laikų, į Lietuvos miestus buvo iš svetur kviečiami amatininkai ir pirkliai. Ir nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas miestuose rado 43.2% nelietuvių. Tuo tarpu 1970 m. surašymas miestuose nelietuvių rado jau tik 26.8%. Netgi ir Lietuvos didžiuosiuose miestuose, išskyrus Vilnių, lietuvių procentas yra vyraujantis: Panevėžyje 88.9%, Kaune 84.3%, Šiauliuose 84.1%, Klaipėdoje 60.9%. Tik Vilniuje lietuviai tebėra mažumoje — 42.8% o gudų, rusų, ukrainiečių 34.5%, lenkų 18.3%, žydų 4.4%, taigi iš viso 57.2%. Bet ir Vilniuje nuo 1959 iki 1970 lietuvių procentas šoktelėjo nuo 33.6% iki 42.8%, t.y. 9.2%. Duok, Dieve, kad tokia linkmė ir tempas būtų išlaikyti.

Savo ruožtu dėmesio taip pat vertas gyvenimo akivaizdžiai paliudytas reiškinys, kad, Lietuvos gyventojų sudėčiai miesčionėjant, lietuvių tautinė sąmonė ir patriotizmas ne tik ne silpnėja, ar praskysta, bet, priešingai, stiprėja, gilėja ir aktyvėja. Teiginys, kad proletaras neturi tėvynės ir ryšių su savąja tauta, gyvenimo yra suniekintas ir atmestas. Nėra jokio pagrindo baimintis, kad, okupuotos Lietuvos žemės ūkio valdymo ir naudojimo sąrangai iš pagrindų besikeičiant ir tradicinį Lietuvos ūkininką paverčiant darbininku ar tarnautoju, dėl to nukentėtų lietuvių tautinė sąmonė, tautos patriotizmas. Tiesa, mišrioms santuo-ms sąlygos mieste daug palankesnės kaip žemės ūkyje. Birutė Zujeva, Bronė Ponomariova, Nijolė Kotilova, Rozalija Ostapenko — tai vis miestiniai raktai. Bet, antra vertus, ir antisovietinės rezisten-ijos šio meto gajausi židiniai telkiasi mieste.

Kalbant apie gyvenimo sąlygas, dėmesio verti kie faktai bei reiškiniai:
Okupuotoj Lietuvoj kasmet savo gyvenamą vieta pakeičia apie 4% visų Lietuvos gyventojų ir apie 5.5% kaimo gyventojų. Darbą keičia kasmet nuo
iki 30% dirbančiųjų. Gyventojams bėgant iš kaimo, žemės ūkis ima stigti darbo jėgos. Per paskutinį dešimtmetį kaime dirbančiųjų sumažėjo 18%, o mieste 46% pakilo. Jau 21 rajonas iš 44 stinga per apskritus metus ar per darbymetį darbo ;ėgos. 1960 darbingam kolchozininkui išėjo vidu-n raškai 6.1 ha žemės naudmenų, 1965 — jau 6.8 r.a. o 1972 — jau 8.1 ha naudmenų, 340 kolchozų — net 10.1 ha naudmenų.
Kolchozininko vidutinis uždarbis per mėnesį išeinąs arti 100 rublių. Kitose srityse dirbantieji -kirstomi į keturias pagrindines kategorijas: gaunantieji minimalinį atlyginimą, kuris 1972 buvo 6o rubliai mėnesiui; gaunantieji žemutinės grandies atlyginimą, kuris 1972 buvo 81 rublis, gaunantieji vidutinį atlyginimą, kuris 1972 buvo nuo 113 iki 129 rublių mėnesiui; gaunantieji viršutinės grandies atlyginimą, kuris 1972 buvo 142 rubliai mėnesiui. Pačių sovietų ekonomistų skai-fiavimu, 4 narių šeimos minimalinis mėnesinis biudžetas siekia 160 rublių. Tad ir viršutinės grandies atlyginimą gaunantis darbininkas ar tarnautojas nėra pajėgus subalansuoti minimalinį 4 narių šeimos biudžetą, į kurį neįeina nei šal-:uvas, nei televizija, nei juoba automobilis. Už-larbio perkamoji galia geriausiai matyti, palyginus uždarbį su kainomis. Pvz., metras vyriškos vil-nonės medžiagos kainuoja 30 rublių, moteriškos medžiagos — 15 rublių, "Drobės" vilnonės me-agos metras iki 36 rublių; moteriškas apsiaustas nuo 140 iki 180 rublių, moteriškas megztinis — 85 rubliai, elektrinė barzdai skusti mašinėlė nuo
16 iki 23 rublių, dulkių siurblys 40 rublių, šaldytuvas — nuo 150 iki 310 rublių, dviratis 45 rubliai, motociklas nuo 600 iki 900 rublių; radijo imtuvas nuo 40 iki 80 rublių, televizijos aparatas 341 rublis; automobilis nuo 3000 iki 6000 rublių. Tai yra "Tiesos" paskelbtos kainos. Iš to aišku, kad vieno uždarbio šeimai pragyventi neužtenka. Būtina uždarbiauti ir žmonai. Sunkiai balansuojamas šeimos biudžetas, be to, dar nepaprastas gyvenamų patalpų trūkumas bene bus svarbiausioji priežastis ir prieaugiui mažėti. Dėl to keičiasi ir tradicinės šeimos apimtis. Lietuvių tradicinė šeima, apėmusi tėvus, vaikus ir senelius, ima siaurėti. Pagal okupuotos Lietuvos autorius, šio meto "šeimas sudaro tik santuokiniai ir jų vaikai", todėl esąs aktualus seno amžiaus žmonių vadinamojo buitinio aptarnavimo klausimas ir jų nukaršinimas.

Išvados
1. Šio meto okupuotosios Lietuvos politiniam klimatui yra būdingas okupanto nervingas nepasitikėjimas net ir Lietuvos kompartijai;
2. okupuotos Lietuvos šio meto ūkiui yra būdingas stabilumas pramonėje ir naujas bandymas žemės ūkyje;
3. okupuotos Lietuvos šio meto švietimo sistemoje aiškus posūkis į ruošimą darbininkų, ne kandidatų aukštajam mokslui;
4. sovietinė indoktrinacija visaip stiprinama, net įvedant vidurinės mokyklos mokiniams politinės veiklos atestavimą;
5. Lietuvos gyventojų genocidinis deficitas ypatingai ryškus gyventojų amžiaus grupėse;
6. lietuvių procentas bendrame gyventojų skaičiuje dėl Sibiro tremtinių grįžimo per praėjusius 14 metų truputį pakilo;
7. natūralus prieaugis nesaikiai mažėja ir sudaro grėsmę tautinio potencialo lygiui, nepaisant, kad lietuvių procentas miestuose didėja;
8. skurdūs atlyginimai už darbą ir gyvenamų patalpų trūkumas ne tik mažina natūralų prieaugį, bet ir keičia lietuvių tradicinę šeimą;
9. Lietuvos gyventojų miesčionėjimas ir ūkininkų pavertimas darbininkais ir tarnautojais lietuvių tautinei sąmonei nekenksmingas.














 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai