Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
NAUJOKAIČIO LIETUVIŲ LITERATŪROS ISTORIJA PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Keblys Kęstutis   
Išeivijos sąlygomis mokslo veikalų pasirodo nedaug, tad kiekviena naujai išleista mokslinio pobūdžio knyga atkreipia dėmesį. Tokio dėmesio vertas ir Prano Naujokaičio Lietuvių literatūros istorijos pirmasis tomas, išleistas JAV LB Kultūros fondo 1973 m. data.

Pirmasis šios istorijos tomas apžvelgia mūsų raštiją ir literatūrą nuo Mažvydo iki Maironio. Veikalas suskirstytas į tris dalis: senoji lietuvių literatūra, devynioliktasis amžius iki "Aušros" ir lietuvių tautinis atgimimas. Įvade autorius žada iš viso septynias dalis. Likusios keturios dalys sekančiuose tomuose lies nepriklausomybės laikmečio, išeivijos ir pokario Lietuvos literatūrą.

Antroji ir trečioji dalis pradedama tų laikotarpių politinio - kultūrinio gyvenimo apžvalgomis. Sutrauktai aprašomos sąlygos, kuriose vystėsi literatūrinė kūryba. Panašaus pobūdžio įžanga pirmajai daliai kažkodėl sumaišoma su autoriaus pradinėmis pastabomis įvade, o apie XVIII a. bendrą kultūrinį - politinį foną kalbama vėlesniuose pirmosios dalies poskyriuose.

Dėstymas apie pačią literatūrą vedamas, aptariant paskirus autorius. Smulkesnieji rašytojai aptariami, jungiant juos ar į chronologines, ar žanrines, ar idėjines grupeles. Žymesnieji rašytojai ir jų kūryba apibūdinami atskiruose skyriuose ar poskyriuose. Tuo būdu knygoje randame platesnio pobūdžio straipsnius (nuo 10 iki 54 puslapių) apie Donelaitį, Daukantą, Valančių, Baranauską, Kudirką, Vaičaitį, Biliūną, Žemaitę, Maironį.

Paviršutines žinias apie to laikotarpio lietuvių literatūrą P. Naujokaitis sutelkia kruopščiai ir išsamiai. Ypač pirmoji veikalo dalis vaizdžiai atskleidžia mūsų raštijos vystymosi pradžią. Tuo atžvilgiu knyga bus naudingas žinių šaltinis dėstantiems lietuvių literatūrą aukštesnėse šeštadienio mokyklose, įvairiuose lituanistikos kursuose pas mus ir amerikiečiuose. Naujokaičio "Lietuvių literatūros istorija" puikiai tiks ir mūsų studentams, norintiems intymiau susipažinti su senąja savo tautos literatūra.

Iki šiol pasirodžiusioj P. Naujokaičio knygos kritikoj (A. Vaškelis, "Akiračiai", 1974, Nr. 8) buvo suabejota, ar ši istorija yra mokslo veikalas, ar tik vadovėlis. Man atrodo, kad nėra pagrindo abejoti veikalo moksliniu pobūdžiu. Žinoma, tai nėra pirminiais tyrinėjimais pagrįstas veikalas. Bet ir plataus masto apžvalginius veikalus, kur remiamasi antriniais šaltiniais, susumuojant daugelio pirminių tyrinėtojų išvadas, paprastai laikome moksliniais veikalais. Todėl jei mokslo veikalu laikome K. Korsako redaguotą "Lietuvių literatūros istoriją" (neteko girdėti ką nors tuo abejojant), tai nėra pagrindo P. Naujokaičio veikalą "nužeminti" kiton klasifikacijom Nes abi istorijos yra panašaus pobūdžio savo sukirpimu ir apimtimi.

Abejonės gal kyla todėl, kad mes dažnai esam linkę stačiai susakralinti kai kurias sąvokas, pvz., patriotizmas, mokslas, poezija. Tuomet mums viskas kas patriotizmas — tobula, kas mokslas — tobula. O jei netobula, tai jau ne mokslas, ne poezija. Betgi realybėje taip nėra. Ne visi mokslo veikalai yra vienodos vertės, vienodo lygio. Labai mažai yra tobulų mokslo veikalų, ne per daug gerų, didelė daugybė vidutinių, o visai prastų — irgi ne taip jau retai pasitaiko.

P. Naujokaičio "Lietuvių literatūros istorijos" pirmasis tomas, žinoma, jokiu būdu nėra tobulas mokslo veikalas. Jame rasime visą eilę trūkumų, kurie mažina veikalo vertę ir kartu nepadeda pačiam autoriui įsigyti literatūros istorikui reikiamo įtikimumo.

Pirmiausia P. Naujokaičio veikale pasigendame sintetinio žvilgsnio į literatūrą ir jos raidą. Jau minėjau, kad knygoje dėstoma išimtinai autoriniu pagrindu. Tuo būdu sužinome daug apie pačius autorius, šiek tiek apie jų kūrybą, tačiau negauna-pilno literatūros vaizdo aprašomajame laikotarpyje. Štai antrojoj dalyj pirmi du skyriai (44 puslapiai) skiriami nubrėžti kultūrinį - visuomeninį foną, kuriame vystėsi literatūra.

Tačiau toj dalyj nerandame skyriaus, kuris susumuotų, ką to laikotarpio literatūrą pasiekė, kuo ji siejosi su -gyvesniu periodu, kokius pagrindus ji davė sekančiam vystymosi laikotarpiui. Skaitome apie Strazdą, Valančių, Daukantą, skaitome apie didelę daugybę Savickų, Akelaičių, Kašarauskų, Juškų ir Tamošiūnaičių, et neturime sintetinio vaizdo apie bendrus to laikotarpio poezijos bruožus, prozos tematiką, formos ir minties pasiekimus bei kryptis. Gi toksai apibendrinantis vaizdas yra būtinas apžvalginei literatūros istorijai.

Iš vadinių pastabų nepakanka ir daugelyje poskyrių, liečiančių žymesniųjų rašytojų kūrybą. Palyginus plačiai nušviečiama Maironio reikšmė mūsų literatūros raidai. Tačiau panašus Kudirkos kūrybos susumavias yra ne tik trumpas, bet ir lėkštas. Vargu ar užtenka pasakyti, kad Kudirkos reikšmė mūsų literatūroj yra didelė, kad jo kūryba yr didelis indėlis į mūsų literatūrą, kad jo raštų idėjos veikė "visą gyvenimą ir tuo pačiu literatūrą" (p. 455). Jei r tikėtum autoriaus autoritetingu tvirtinimu, vis dėlto būtų įdomu patirti, kodėl ta reikšmė yra didelė,
kokiu būdu jo raštai veikė "visą literatūrą". Nors trumpai, bet kiek giliau susumuota Biliūno kūryba. Takiau skyriuje apie Baranauską nerandame nė vienos išvadinės pastabos.

Veikalo dėstymą lipdant vien autoriniu pagrindu, trūksta ir susumuojančių aptarimų atskiroms literatūros šakoms. Tiesa, drama kiek suglaus-čiau aptarta, kalbant apie dramų rašytojus vienoj vietoj (p. 467-484). Tačiau pasigendama vientisos apžvalgos apie literatūros kritiką, nekalant jau apie stambiąsias literatūros dalis — poeziją ir beletristiką. Kai informacija apie atskirus žanrus lieka išbarstyta po autorinius skyrius, nebėra bendro literatūros vaizdo. Tokio sintetinio žvilgsnio stoka yra didelis šio veikalo trūkumas.

Akin dar krinta prastas balansas tarp biografinės medžiagos ir pačios literatūros apibūdinimo pagrindiniuose straipsniuose. Pvz., poskyryje apie vysk. M. Valančių aštuoni puslapiai skiriami "gyvenimo, charakterio ir visuomeninės veiklos" aprašymui, o tik keturi su trupučiu puslapių jo raštams. Biografinėj dalyj leidžiamasi į baisiausias smulkmenas, kurios, aišku, įdomios kaip įdomus ir platus Valančiaus pastoracinės ir kultūrinės veiklos aprašinėjimas. Visa tai būtų vietoj vyskupo biografiniame veikale ar bendroj kultūrinio gyvenimo istorijoj. Bet čia — literatūros istorija. Faktai, kurie ne kažin kuo paaiškina rašytojo kūrybos pobūdį, vargu ar yra būtini. Kad abi vyskupo seserys neliko senmergėmis, o vienas brolis baigė mediciną — įdomu. Bet tai niekuo nepadės suprasti "Palangos Juzės" svorio mūsų literatūroje ir stilistinių priemonių "Pasakojimuose Antano Tretininko". Panašiai ištęsti ir Ant. Baranausko bei J. Biliūno biografiniai skyriai.

Veikalo pliusų eilėn negalima priskirti ir patį kūrybos nagrinėjimą straipsniuose apie žymesniuosius rašytojus. Daugelyje vietų P. Naujokaitis kalba apie literatūros veikalus lėkštai, paviršutiniškai, kartais bereikalingai ištęstai, daugiau pasikliaudamas emociniu įspūdžiu, negu analitine interpretacija. Kai kurie skyriai stačiai primena abitūros egzaminų rašomuosius darbus. Štai dalis apie "xAnykščių šilelį" yra ne kas kita, kaip beveik pažodinis tos poemos atpasakojimas su gausiomis citatomis. Publicistinė kone visų Baranausko poemos vaizdų litanija neįrodo nieko daugiau, negu pačios citatos, nebent tai, kad autorius nelabai ką sumanaus turi apie šį kūrinį pasakyti. Panašių slystelėjimų yra ir Maironio raštų nagrinėjime. Geriau parašyti straipsniai yra apie Donelaičio, Vaičaičio, Pietario ir Biliūno kūrybą.

Apžvalginiuose darbuose, o ypač literatūros istorijoj, neįmanoma išvengti vertinamojo požiūrio. Vertinti nesikrato nė Naujokaitis, kai kur paminėdamas lyginamąją aptariamų rašytojų svarbą mūsų literatūroj ir sverdamas paskirus jų kūrinius. Bet vertinant visuomet kyla klausimas: kuriuo matu? Daugelis apžvalgininkų remiasi savo pirmtakų asmeniniu ar kolektyviniu autoritetu. Ir P. Naujokaitis retkarčiais pacituoja vieną kitą literatūros mokslininką, norėdamas paremti savo išvadas. Tačiau dažniausiai jis vertina savu autoritetu. Nesako: "Žemaitė pripažįstama viena didžiųjų mūsų rašytojų", bet: "Žemaitė . . . yra viena didžiųjų mūsų rašytojų". Puiku pasikliauti savo autoritetu. Bet kai tas autoritetas dar nėra visuotinai pripažįstamas, tvirtinimai dažnai prašosi įrodomi. Mažų mažiausiai reikia apibrėžti kriterijus, kuriais vertinama. Tačiau nei įvade, nei pačiam veikale nepaaiškėja, kokiu pagrindu autorius vertina rašytojus ir jų raštus. Labai dažnai vartojami šabloniniai sprendimai, kad tas veikalas turi "išliekančios vertės", o anas neturi, nuskamba tuščiai ir lengvapėdiškai. Jei neturi, tai kam iš viso minėti? O kas literatūros istorijoj minima, tai jau savaime turi "išliekančios vertės", nes gi "išliko" bent iki 1973 metų.

Aiškiai nubrėžtų kriterijų stoka, rėmimasis vien savu autoritetu ir lakoniški tvirtinimai, kad tas vertinga, o anas ne, iš tikrųjų gal jau įr nėra tokios didelės nuodėmės šiame tome. Tiems visiems rašytojams, apie kuriuos kalbama, ir daugumai jų raštų bent jau istorinė svarba yra pripažinta ir dėl jos paprastai nesiginčijama. Tad nėra taip svarbu, ar autorius tuos vertinimo teiginius skelbia savo ar savo pirmtakų - mokslininkų vardu. Tačiau sekančiuose tomuose, literatūrai artėjant į mūsų laikmetį, vertinimo kriterijų aiškumas ir vientisumas darysis vis svarbesnis ir svarbesnis. Reikia linkėti, kad autorius į tai atkreiptų dėmesį.

Smulkmenos, nepastebimos paprastoj literatūrinėj apybraižoj, mokslinio pobūdžio veikale dažnai išnyra aštriais nesklandumais. P. Naujokaičio veikale rasime daug tokios rūšies trūkumų.

Abejonių kelia skyrių padalos ir antraštės. Pvz., antrojoje dalyje autoriui nelabai pavyko sugrupuoti didelį skaičių smulkių rašytojų kokiomis nors žymėtinomis grupėmis. Todėl poskyrių pavadinimai daugiausia yra vardiniai. Tačiau tryliktas III sk. poskyris kažkodėl pavadintas "Dar penki poetai". Tai nenuoseklu, nes šeštam poskyryj irgi figūruoja penki poetai, bet poskyrio antrašte imamos jų visų pavardės. Penkioliktas poskyris vadinasi "A Vienažindys ir kiti". Tie "kiti" (P. Rimkevičius ir U. Tamošiūnaitė) savo kūryba neturi nieko daugiau bendro su Vienažindžiu, negu kiti to laikotarpio smulkūs poetai. Kodėl jų neprijungti prie anų "dar penkių"? Ar dėl to, kad Vienažindžiui, vienam likus, bus per daug svorio? Ar todėl, kad anų dviejų iš viso nebuvo kur dėti?

Antrojoj dalyj yra trys . skyriai — trečias labai ilgas, su šešiolika poskyrių. Tuo tarpu trečiojoj dalyj poskyriais padalytas tik pirmasis skyrius. Kituose skyriuose tekstas yra dalijamas antraštėmis, bet jos nesužymėtos poskyriais. Tai nenuoseklu. Dėl to susidaro vaizdas, kad, pvz., Fromas - Gužutis yra svarbesnis už Ant. Baranauską, nes pirmajam duodamas visas skyrius, o antrajam tik poskyris. Nenuoseklumo pasitaiko ir skyrių antraštėse. Štai trečiosios dalies devintojo skyriaus pavadinimas "Ateina beletristai" nesiderina su bendru tos dalies antraščių tonu ir skamba kiek neakademiškai.

Po kiekvieno skyriaus ar poskyrio P. Naujokaitis duoda gan plačią bibliografiją — "panaudotos literatūros sąrašą". Šaltinių sąrašai gal net per platūs — nuo enciklopedinių straipsnių, mokslo veikalų iki vadovėlių ir proginės publicistikos periodikoj. Nėra pagrindo abejoti, kad autorius nebūtų pasinaudojęs visais tais cituojamais šaltiniais, įskaitant beveik kiekviename sąraše figūruojančiu jo paties vadovėliu "Lietuvių literatūra". Tačiau galima abejoti kai kurių cituojamų šaltinių autentiškumu ir moksline verte. Galima prikišti ne tik bibliografijos atrankai, bet ir apipavidalinimui. Bibliografijoj autorių ir veikalų pavadinimai neišskirti nei šriftu, nei kabutėmis. Ne bėda, kai cituojami plačiai žinomi autoriai ir kai žinomi jų aprašomi rašytojai. Nėra abejonės, kad Biržiška rašo apie Rimavičių, o ne atvirkščiai. Bet ar Rukuiža dėsto apie Matulionį, ar Matulionis apie Rukuižą — iš karto gali būti ir neaišku. Nepilna ir cituojamų veikalų metrika. Jei po keleto metų kam reikės pasitikrinti citatą iš "Lietuvių poezija I", kaip jis galės rasti knygą, nežinodamas nei redaktoriaus, nei leidimo vietos bei metų? Žinoma, pilna metrika gerokai pastorintų knygą, nes daugelis tų pačių veikalų cituojami beveik kiekviename panaudotos literatūros sąraše. Bet kodėl nebuvo galima pilną pagrindinių šaltinių metriką surašyti atskirai tomo pabaigoje?

Tekste ne visur pažymima, iš kur paimtos citatos ar rašytojų kūrybos pavyzdžiai. Kitur pažymėtas veikalas, bet ne puslapis. Sekančiuose šios istorijos tomuose autorius ir šiuo atžvilgiu turėtų būti akylesnis.

Smulkaus šrifto naudojime P. Naujokaitis nesilaiko jokios vientisos sistemos. Vienur smulkus šriftas naudojamas smulkesnių rašytojų apibūdinimui (p. 29, 58, 188, 410), kitur pastabiniams intarpams (p. 35, 124, 162, 256), dar kitur teksto citatoms (p. 85, 219, 454, 528) ar metodinėms pastaboms (p. 53, 91). O antrojoj dalyj net ištisi poskyriai (p. 184 - 186, 165 - 172, 265 - 271) duoti smulkiu šriftu. Tai nedidelis priekaištas, bet moksliniame veikale reikia atsižvelgti ir į tokias smulkmenas.

"Nemoksliškų" gaidų dažnai pasitaiko ir pačiame P. Naujokaičio dėstyme. Daugtaškiai, šauktukai, neslepiamas subjektyvus žavėjimasis tuo ar kitu kūriniu, perdėtas teksto da-binimas, — visa tai kenkia akademiniam tonui istorinio pobūdžio veikale. Tokios frazės, kaip ". . . kiekvieno lietuvio širdžiai artima" (p. 573) geriau tinka rr!"~ ėjimų prakalboms, negu objektyviai literatūros apžvalgai. P. Naujokaitis be reikalo leidžiasi į poleminius pasipešiojimus su okup. Lietuvos mokslininkais. Ypač kad tos špilkos marksistų atžvilgiu daugiausia liečia ne esminę literatūros interpretaciją, bet smulkius išsišokimus. Nėra abejonės, kad Korsako redaguotoj "Lietuvių literatūros istorijoj" galime rasti aibes juokingų teigimų, abejotinų interpretacijų ir kartais visiško nusišnekėjimo. Tačiau pasijuokti ar padejuoti dėl tų mums nepriimtinų teigimų vieta yra periodikoj, o ne visai kitam reikalui skirtame mokslo veikale. Labai neskoninga ir autoriaus polemika su Maironio kūrybos kritikais (p. 586-587). Pavadinęs tą kritiką "kova prieš Maironį", autorius pameta lygų apžvalgininko toną, puola kaltinti kritikus demagogiškumu ir stoja ginti Maironį, tarsi anas kokio gynimo būtų reikalingas. Kadangi cituojama kritika daugiausia liečia Maironio poemas (o ir pats Naujokaitis pripažįsta didelius tų poemų trūkumus), nematyti pagrindo kritikus kaltinti neobjektyvumu ir bandymu nuvertinti didįjį poetą.

Aplamai paėmus, šis P. Naujokaičio veikalas sudaro neblogos pirmos redakcijos įspūdį. Atrodo, kad dar kartą peržiūrėjus, užpildžius spragas, išlyginus netikslumus, sustiprinus analitinį aspektą, "Lietuvių literatūros istorija" būtų visai neblogas mokslo veikalas. Bet dabar jau per vėlu. Žinoma, ir su visais čia pastebėtais bei nepastebėtais trūkumais knyga bus naudinga dar eilę metų, kol dar bus šioj pusėj literatūra besidominčių žmonių. Negalima sakyti, kad milžiniškas autoriaus darbas būtų buvęs veltui. Gaila, kad veikalas neišėjo brandesnis, bet naudos jis neš ir savo netobulame stovyje. Tenka autoriui linkėti didesnio brandumo, praleidžiant ilgas darbo valandas prie sekančių šio veikalo tomų.
Kęstutis Keblys







 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai