Eilėraščiai Spausdinti
Parašė SIGITAS GEDA   
L. Gutauskas: S. Gedos portretas



Iš "Vasaros giesmių" ciklo

II

Ir vėl kažkas sujudo dausose,
ir kol gyvybė sunėrimus aikčioja -
šarmoti plasta vandenys —
dvasia kaip ūkas
geriasi į daiktus,

pulsuodama mase alavine,
erdvėm, pilkais pajūrio smėliais
ir vandeniu, —
ji apsemia mane, ir gaudžia
jūra, panaši į vėją,

ir kiaukutus užliejantys aidai
įgyja marių paslaptingos
galios:

aukštų ledynų skiauteres vartai,
kriauklėj snieguotoj
gulinčią mergelę,
pasaulį visą, jau seniai sukurtą
šermukšnį baltą vasaros absurdą,

dangau, atsispindėjęs smiltyse,
ant paukščio plunksnų
žydinti dvasia . . .
kad būčiau dar labiau
tave pajautęs! . . .

alksninis sniegas —
mano kraujas . . . išseko
balsas ir atvėso, lūpos,
kaukėto kūno suskamba moliuskas . . .

X

Ankstyvą rytmetį, kai varputis pažadins,
skambėdamas saulėgrąžų ūksmėj
siauruoliais lapais,
apynėtos žalgos, išaušus
dienai, dar labiau pasmėls

aukšti takai, pilni sapnų šviesos,
rugiai išstybę, avys
(nes vestalės išplaukusios
negrįžo, — Acheronas . . .),
žiūrės lakštingalų, kur užsimiršę
suokia, avių karalius, aš
jau būsiu seno

diemedžio svaja, laukiniai
plaučiai avižuolės, dagio
mirtis, laukų žyduolio .

auksaplaukę m a t e r f r u g um
ant skiauterės atsineša
gaidys: raudonos augalinės formos . . .

graži, kuoduota erelio
moteris, žydra, slapti
bespalviai suokalbiai
dangaus, į paskutinį teismą

nuogalės drovios suneša
žuvis ir plauko: šviesos
kaštonas, žemuogių vaikai,
erškėčių krūtys, su paukščiais
miega jų mažytės šlaunys,
pirmoji eina didelė žuvis
su sapno kamuoliu . . .

šviesus paparčių
sniegas —
aptemęs — laiko žemę
ugniabalsis Niekas . . .

Iš "Rudens giesmių" ciklo

IX

Toliau manęs nebelydėjo
niekas . . . Ūksmėti,
tamsūs vėrėsi kalnai,
žioravo jie atošvaistom
ugninėm . . .

Plačiųjų marių tamsūs
vandenai . . . Nakties
tyloj gražiai lapojus
žliogė, nutilo žiogas —
varpota daina . . . Džiaugiausi
andai, o dabar pajuodus
aukštų tarpeklių
kliokianti burna . . .
Išaižytom užuolandom
ledinėm, tamsiojoj jūrų
įlankoj, ratu,
baltam smėly
suspindo lyg variniai — grobai. . .

Graži esi, kai mėlynu
sklautu eini,
virš žemės išsigaubus,
dvasia, o jie mus lydi,
visad mumyse jie
šviečia, pažaliavę

jūrų kloniai . . .
Ar dar yra, kas netelpa
žmogaus šešėly, sieloj?

O kaulai, sidabrinių
jūrų išplauti. . .
Tai mūsų sapno
pilkos mėnesienos . . .
Ką reiškia? . . .
Ką jos ženklina
Didžiojoj Pilnaty? . .

*
Stačios akys medinių dievukų —
Ar ne mano,
Ne tavo akys?

Kaip arti jūs,
Protėviai mano!

Iš kurio šimtmečio pėdus
Drasko vėjas nuo stogo?

Pėdos, pėdos.
Pėdos ir pėdos —
Žmonės
Ir jų dievai
Sustojo.

Tokios varnos,
Varnėnai
Juk buvo
Ir penktam, ir dvyliktam amžiuj.
Senis rudžiui sukalė būdą,
Rudžio balsas rudas ir amžinas.

Kaip arti jūs,
Protėviai mano!

Ganė karves
Ir kinkė arklius,
Kiek vaikų
Ir žirnių pasėjo.

Gerkit.
Melskitės.
Melskitės.
Gerkit —
Į mane kaip į žemę suėję.