Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Ekologinė krizė PDF Spausdinti El. paštas
Parašė PALUBINSKIENĖ SAULĖ   


Mes visi esame astronautai erdvėlaivyje, kurį vadiname Žeme. Savo nesibaigiančioje kelionėje apie saulę, šis mūsų erdvėlaivis aprūpintas nuostabiomis gyvybei palaikyti sistemomis. Oras, vanduo ir žemė — tos sistemos atrodė neribotos ir save atnaujinančios. Tik paskutiniu laiku pradėjome jų stoviu domėtis ir tada išsigandome. Sistemos artėja krizėn. Mūsų erdvėlaivis gali pasidaryti nebetinkamas gyvybei palaikyti, jei žmogus nesustos savo aplinkos teršti. Mes atradome ekologinę krizę — pasaulio užteršimą. (Ekologija — organizmo ryšis su aplinka. Teršimą galima aptarti kaip žmogaus veiklos antraeilius, nepageidautinus padarinius).

Kol žmonių buvo nedaug, jie buvo integrali pasaulio dalelytė. Bet žmonija augo ir užkariavo gamtą. Užkariavo taip, kad yra grasinama gyvybinių sistemų balansui. Užkariaudamas pasaulį, žmogus gal baigia sunaikinti save. Istorijos tėkmėje žmonių skaičių ribojo maisto ištekliai. Du milijonus metų žmogus gyveno kaip medžiotojas, augalų valgytojas, likučių surinkėjas. Kai žmogus pradėjo ūkininkauti (maždaug prieš 10,000 metų), jis pradėjo auginti daugiau maisto — jų skaičius augo. Didesni žmonių skaičiai spaudė pagaminti daugiau maisto, labiau keičiant aplinką.

Žmonija išaugo iki vieno bilijono per du milijonus metų. Per 15 metų (nuo 1960 iki 1975) atsiras ketvirtas bilijonas. Šis staigus pašokimas mūsų skaičiuose daro nepaprastą spaudimą visai biosferai — visoms gyvybę palaikančioms sistemoms. Vis daugiau žemės yra kultivuojama, vis labiau ši kultivacija yra cheminė, — ir tai keičia visą pasaulinę ekologiją. Atėjo laikas, kai pradedame suprasti, jog nebėra lokalinių problemų. Valdžios nutarimas kur nors užtvenkti upę, ūkininko nutarimas naudoti DDT ant savo javų, vedusios poros nutarimas turėti kūdikį, — visa turi pasaulinį atgarsį.

Modernus ūkininkavimas smarkiai remiasi keturiomis technologijomis: mechanizacija, laukų drėkinimu, cheminiu tręšimu ir chemine piktžolių ir vabzdžių kontrole. Ir kiekviena iš šių technologijų labai daug prisidėjo prie to, kad pasaulis gali išmaitinti šitiek žmonių, bet kartu "kiekviena iš šių technologijų smarkiai pažeidė biosferos ciklus ir priartino ekologinę krizę.

1. Mechanizacija
Su mechanizacija žmogus vis daugiau ir daugiau žemės plotų aria. Bet, nuvilkus nuo žemės natūralų miškų, krūmų ir pievų drabužį, žmogaus maistą išauginą juodžemio inčai paliekami vėjo ir vandens malonei. Tokio žemės piktnaudojimo pavyzdžiu galima nurodyti šiaurės Afriką. Ji buvo visos Romos imperijos aruodas, o dabar virto dykuma, ir jų žmonės daugiausia maitinasi iš Amerikos importuotu maistu.

Daug juodžemio nuplaunama jūron, o dalis jo pakimba ore. Ne tik kad netenkame tinkamos žemės maistui auginti, bet didėjantis kiekis ore mažų dalelyčių gali pakeisti viso pasaulio klimatą. Aišku, ore dalelytės atsiranda ne tik iš vėjo nešiojamo juodžemio, bet ir iš technologijos išmatų. Netiesiogiai tai irgi yra mechanizacijos padarinys. Kai mažiau žmonių yra reikalingi tiesioginiam ūkininkavimui, kiti susiburia į miestus, kurie ir yra didieji aplinkos teršėjai. Tad suprantama, kad, pradėjus kalbėti apie oro teršimą, būtų tikslu tęsti tą temą ir toliau, net ir tada, kai ji su ūkiu tiesiogiai ir nesisieja.

Į matomą oro užteršimą įeina ir 142 milijonai tonų dūmų ir cheminių garų, išmetamų oran kasmet vien Amerikoje. O juk panašiai yra ir kitose industrinėse šalyse. Organinio kuro naudojimas išmeta atmosferon keturius pagrindinius junginius: anglies viendeginį, sierą ir jos junginius, anglies ir vandenilio junginius ir azoto viendeginį bei dvideginį.

a. Anglies viendeginis (CO). Atrodo, kad anglies viendeginio dujas atmosferon išmeta tik netobulas organinio kuro deginimas. Tai yra grynai žmogiškos veiklos pasekmė. Tačiau, nors anglies viendeginis išmetamas dideliais kiekiais, neatrodo, kad atmosferoje jis susirenka. Spėjama, kad jį pašalina kokios nors žemėje gyvenančios bakterijos. Mechanizmas dar nežinomas.

b. Siera ir sieros junginiai. Siera yra vienas š kenksmingų oro nešvarumų. Jos junginių išmea oran veikiantieji ugniakalniai. 80% ateina iš monijos kuro Atmosferoje sieros junginiai tebūna apie savaitę. Lietus juos išplauna į ežerus ir ūras. Šis lietus, aišku, tada pakelia ežerų rūgštį, arba pH. Olandijoje ir Švedijoje yra atrandama ežerų, kurių pH yra 4. Gryno vandens pH yra 7. Kai kurie vandens gyviai šitokiame vandenyje nebegali gyventi. Pavyzdžiui, lašišos miršta, kai vandens pH nukrinta žemiau 5.5 Nieko nežinome apie pasaulinę sieros žalą. Pavyzdžiui, kaip veikia vandenynus? Yra galimybė, kad sieros junginiai renkasi stratosferoje, sudaro sluoksnį. Tada yra galimybė, kad tas sluoksnis absorbuoja radiaciją iš viršutinės atmosferos ir tuo būdu keičia pasaulio temperatūrą.

c. Anglies ir vandenilio junginiai. Anglies ir vandenilio junginiai gamtoje gaminami miškuose ir kitoje augmenijoje. Taip pat iš pūvančios gyvūnijos žmogus pagamina tik 15%, bet tai visa koncentruota miestuose, daugiausia gazolino deginimas automobiliuose. Šie angliavandeniai, kai yra ultravioletinė radiacija, susijungia su azoto dvideginiu fotocheminėje reakcijoje. To rezultatas yra "smogas". Šios reakcijos produktai — ozonas ir organiniai junginiai — biologiškai yra labai kenksmingi — kai kurie sukelia vėžį. Ko kas smogo" problema nelaikoma pasauline, o lokaline, tačiau industrinėse šalyse ji yra jau viena iš idžiųjų. d. Azoto viendeginis ir dvideginis. Azoto viendeginis ir dvideginis randama atmosferoje ir natūraliai, bet jo perteklių pagamina dabartinių automobilių motorai. Kaip jau aukščiau minėta, azoto dvideginio dėka gauname "smogą", nes jis stipriai absorbuoja ultravioletinius spindulius.

Jeigu dabar labiausiai yra žinomas Los Angeles miestas kaip "Smog City U. S. A.", tai prieš 20 metų Londonas turėjo garbę būti visos Europos "Smog City". Dvidešimčiai metų praėjus, trys ketvirtadaliai Londono "smogo" yra dingę. Londonas stovi kaip šviesus pavyzdys, jog miestų oras neturi būtinai blogėti. Ten buvo susijaudinta, kai visa serija baisių "smogų" pradėjo londoniečius žudyti. Baisiausia buvo 1952 žiema. Vien gruodžio 5 d. tais metais mirė 900 žmonių, o tą žiemą dar 4000 mirčių laikoma susijusiomis su oro užteršimu. Išeitis buvo ekonomiškai daug kam skaudi, bet gan paprasta: buvo uždrausta deginti anglys. Nuo to laiko Londono oras kasmet grynėja.

Mūsų problema yra automobilių motorai. Daug kalbama apie tų motorų pakeitimą. Siūlomi elektriniai motorai, bet tas reikštų, kad baterijų prikrovimui reikėtų statyti daugiau elektros jėgainių. Jos, aišku, irgi daugiausia degintų organinį kurą. Kas žino, kiek tas padėtų mūsų orui.

Jau dabar eksperimentuojama su automobiliais, kurie degins ne gazoliną, bet "propane", kuris dega užtenkamai švariai.
Tokijo mieste 1970 liepos mėnesį buvo toks baisus "smogas", kad 8000 žmonių atsidūrė ligoninėse. Ten pakelėje iš mašinų galima pirkti deguonį, kaip čia saldainius ar cigaretes. (Skelbiama, kad 28 - 38 metų japonai nėra matę mėlyno dangaus).

Ne visi oro pakitimai tokie ryškūs, kaip "smogas". Paskutiniame šimtmetyje pastebėta anglies dvideginio 10% atmosferoje padidėjimas. Transatlantinis sprausminis lėktuvas išmeta 100 tonų anglies dvideginio kiekvieną kartą, kai skrenda per Atlantą. O skrenda kas 6 minutės dieną ir naktį. Su augalinio kuro vis didėjančiu naudojimu yra galimybė, kad šio šimtmečio gale — t. y. už 29 metų — anglies dvideginis ore gali pakilti 25%. Nėra aišku, kas tada atsitiktų pasaulio klimatui, bet rezultatai gali būti ir katastrofiški. Kaip žinome, anglies dvideginis yra reikalingas augalams maisto gamybos procese. Augalų nesunaudotus likučius paprastai absorbuoja vandenynai, bet jau mes tiek daug jo prigaminame, kad šis balansas pažeidžiamas ir pradeda atsirasti anglies dvideginio klodas atmosferoje. Šis klodas įleidžia saulės spindulius, bet neišleidžia šilumos — tai vadinama šiltadaržio efektu. Daniel Moynihan neseniai pastebėjo, kad yra visai įmanoma, jog mes pakelsime žemės temperatūrą septyniais laipsniais per sekančius 25 metus. Tai pakeltų vandenynų lygį 10 pėdų, ir Filadelfijos miestas, su daugeliu kitų, atsidurtų po vandeniu.

2. Laukų drėkinimas Po mechanizacijos antroji technologija, pakeitus primityvų ūkininkavimą, yra laukų drėkinimas. Buvo didelis išradimas, kai žmogus išmoko nukreipti upės vandenį ir juo laistyti savo laukus. Bet kaip daugumas žmogaus įsikišimų į gamtiškus ciklus, taip ir čia atrandame šalutinių, nelauktų rezultatų. Per ilgesnį laiką drėkinimo vanduo sunkiasi laukuose žemyn ir kelia požeminio vandens lygį. Požeminis vanduo pakyla netoli paviršiaus. Tada, aišku, žemė nebetinka augalams, nes jų šaknys negali kvėpuoti. Prie to dar atsiranda ir druskingumas, garuojantis vanduo prie paviršiaus sukoncentruoja įvairių mineralų druskas. Kaip tik tas atsitiko Pakistane, kai viena derlinga lyguma šimtmetį buvo drėkinama vandeniu iš Indo upės.

Istorijos būvyje ilgalaikis drėkinimas, požeminio vandens pakilimas, žemės druskingumas ir pagaliau žmogaus tos žemės apleidimas — yra pakartotas daugelį kartų. To pasekmė visuomet buvo visos civilizacijos žlugimas ar kartais visai išnykimas. Vidurio Rytų dykumose randami civilizacijų likučiai yra gyvi šio fakto liudininkai. Šiandieninis Pakistanas yra laimingesnis. Amerikiečiai patarėjai atrado būdą Pakistane šiam procesui sustabdyti. Kasa šulinius ir panaudoja požeminį vandenį drėkinimui, sulaiko jo kilimą, o jis besisunkdamas žemyn nuneša ir druskas. Žemė pamažu atkariaujama ūkiui.

Irigacijai patobulinti daug kur yra statomos užtvankos. Jos neabejotinai praturtina žmogaus gyvenimą. Deja, ir jos turi negatyvių pasekmių. Tai liudija Aswan High Dam Nilo užtvanka. Ši užtvanka buvo pastatyta konservuoti vandenį laukų drėkinimui, apsaugoti apylinkes nuo potvynių ir gaminti elektrai. To užtvenkimo antraeilė pasekmė — mineralų nuplovimas į Viduržemio jūrą. Fitoplanktonas nebežydi ir maisto sardinėms neteikia. Viduržemio jūroje po užtvankos pastatymo dingo daugiau kaip 90% šių žuvyčių. Žvejų gyvenimui ši užtvanka nebuvo palaima.

Kita problema yra irigacijos kanalų išnešiojamos sraigės ir jose gyvenąs parazitas (siurbėlės larva), kuris puola žmones, juos visai išsemda-mas. Šis "sraigių uždegimas", arba "schistoso-miasis", yra palietęs 250 milijonų žmonių ir vis plinta su plečiamu drėkinimų tinklu. Ši užkrečiama liga yra labiausiai paplitusi pasaulyje.
Irigacijai vanduo ieškomas labai agresyviai. Pavyzdžiui, Rusijoje keturios upės, tekančios šiau-rėn į Arktikos vandenyną, galvojama nukreipti pietų pusėn drėkinti pietų Rusijos stepių. Tas tikrai praplėstų Rusijos maisto gamybą, bet mokslininkai jaudinasi, kad, nukreipus šiuos šiltus keturių upių vandenis, gali pasikeisti ne tik Arktikos, bet ir visos žemės klimatas.

3. Cheminės trąšos
Trečioji technologijos šaka, žmogaus naudojama pakelti žemės našumui, yra cheminės trąšos. Šių trąšų naudojimas pagamina bent ketvirtį via maisto. Šios trąšos neabejotinai daug žmogui padėjo apsiginti nuo bado. Tačiau jų naudojimas nėra be žalos mūsų planetai.

Cheminių trąšų nubėgimas į upes, ežerus ir požeminį vandenį sukelia dvi problemas. Cheminis geriamo vandens užteršimas — lokalinė problema. Tą vandenį galima išgryninti ar surasti Svarų šulinį. Pavyzdžiui, Lake Tahoe kurorte kanalizacijos vanduo taip išgryninamas, kad jį galima gerti. Chemikalai, kurie turi nitratus ir fosfatus, yra vandeniniams augaliukams (algėms) maistas. Kaip tik tai randama cheminėse trąšose. Kai iš laukų trąšos įplaunamos į ežerus, juose smarkiai pradeda augti algės, užklodamos visą paviršių, sunau-dodamos deguonį. Tada pradeda mirti žuvys. Jų puvimas visai išbaigia deguonį, dingsta grynas vanduo. Pagaliau pats ežeras pasikeičia. Pavirsta liūnu, pelkėmis.

Aišku, ir čia negalima kaltinti vien cheminių trąšų, naudojamų ūkiuose. Tą patį daro skalbimo miltelių fosfatai ir miestų išmatos. Taip pat čia galima apkaltinti ir automobilių išmatas, kurias lietus išvalo iš miesto oro ir suneša į ežerus.
Erie ežeras yra vienas iš geriausiai žinomų eutrifikacijos (permaitinimo) pavyzdžių. Jį teršia net penkios valstybės — Michigan, Ohio, New York, Pennsylvania ir Indiana. I jį išbėganti Cu-yahoga upė yra tiek užteršta alyva, kad 1969 liepos mėn. vanduo užsidegė Clevelando industrinėje dalyje ir apdegino du tiltus. Šešių mylių distancijoje į šią upę suplaukia išmatos iš plieno fabrikų, chemikalų gamybos fabrikų ir skerdyklų. Cle-velandas ir Akronas sumeta kanalizacijos išmatas. Cuyahoga upė įplaukia į Erie ežerą kartu su užterštomis Detroito ir Maumee upėmis.

Žmonės visgi suprato, kad ir šitokioje klampioje situacijoje negalima nurašyti Erie ežero į nepataisomus nuostolius. Pasiryžo išleisti pusantro bilijono dolerių teršimo apstabdymui ir įplaukiančių upių apvalymui. Erie ežero vanduo pasikeičia kas 3-5 metai. Kai apstos teršę, ežeras atsinaujins. Pagalvokime, kas būtų, jei šioje situacijoje atsirastų Michigano ežeras, kuriam reikia viso šimtmečio pakeisti vandeniui!

Matome užterštas upes ir naikinamus ežerus. Vandenynai atrodo nesikeičiantys. Deja, taip nėra. Mokslininkai jau pastebi žalą.
Į vandenynus žmonės kasmet sumeta bent 3 milijonus tonų alyvos. Katastrofiški alyvos papylimai, kaip Santa Barbara ar San Francis co, yra ypatingai žalingi, nes tai įvyko jūros pakraštyje, kur ypač daug gyvybinių sistemų pažeista. Alyvuotos žuvėdros ir pastangos jas gelbėti patraukė pasaulio dėmesį. Deja, šių paukščių nuplovimas yra gana beviltiškas mostas, nes net po šešių mėnesių saugojimo tik 3% yra išgelbstimi. Žuvys ir dugno gyviai taip pat nukenčia. Ir ne vien nuo alyvos. Mums visiems girdėtos didelius kiekius gyvsidabrio turinčios tuna žuvys yra pagaunamos toli nuo kranto vandenyne. Mat, į vandenynus suplaukia įvairiais nuodais užterštos upės. Yra atrasta, kad DDT pakerta net 75% vandens augaliukuose fotosintezę (deguonio gaminimo procesą).

Pasaulio didieji deguonio gamintojai yra vandenynų mažieji planktonai. Yra normalu galvoti, kad fotosintezė gali apstoti ir planktonuose, jei mes nuolat nuodysime vandenį. Tada atmosferoje deguonio mažėtų iki to, kad žmogus nebegalėtų išsilaikyti.

4. Cheminė vabzdžių, ligų ir piktžolių kontrolė
Ketvirtoji technologija, palaikanti žmonijos labai aukštą maisto gamybą, yra cheminė vabzdžių, ligų ir piktžolių kontrolė. Tačiau dabar jau pradeda darytis aišku, kad DDT ir kitų nuodų naudojimas pradeda grasinti gyvūnijos išlikimui, neišskiriant ir žmogaus. DDT liekanos šiandien randamos įvairiausiose gyvybės formose visame pasaulyje — nuo pingvinų Antarktikoje iki kūdikių Tailando kaimeliuose.

Šią problemą Amerikai iškėlė 1962 išleista Rachel Carson knyga "Silent Spring". Autorė vaizdžiai parodė, kokią žalą žmogus daro visai aplinkai ir pats sau savo neribotu cheminiu karu prieš vabzdžius.
Viena istorija gali parodyti, kas gal laukia pasaulio paukščių. Tai pavasario pranešėjo raibu-ko (robino) istorija. Visi, kurie augo vidurio ar rytų Amerikoje, prisimena šį linksmą paukščiuką. Kai tik atšyla žemė, jis su dideliu ryžtu traukia sliekus iš žemės ir savo paprasta daina džiugina miesto gyventoją. Pirmasis pavasario raibu-ko pasirodymas ne tik prie pusryčių stalo buvo apkalbamas, bet net laikraščiai jo sugrįžimą pastebėdavo. Taip pat atsimename labai populiarius didingus topolius, kuriais ir miestai, ir ūkiai buvo apsodinti. Kas ėjo į University of Illinois Ur-banoje, be abejo, atsimena, kad šie medžiai buvo tikra universiteto puošmena. Vyresnieji juos ir iš Lietuvos atsimena. Jais dvarai buvo apsodinti, net legendos sukurtos apie juose gyvenančius baubus. Staiga šie medžiai pradėjo mirti. Atrasta, kad jie serga "Dutch elm disease". Ir atrodo, kad ne tik raibuko, bet ir kitų Amerikos giesmininkų likimas neišvengiamai susietas su šių medžių gelbėjimu. Kadangi ligos pagydymas nežinomas, susikoncentruota į išnaikinimą karkvabalių, kurie nešioja minėtą ligą. Miestas po miesto pradėjo intensyvų purškimą. Ir pavasaris po pavasario sugrįžę paukščiai pradėjo mirti.

Paprastai medžiai purškiami su DDT pirmą sykį pavasarį, o antrą — liepos mėn. DDT užmuša visus vabzdžius ir pasilieka ant lapų. Lietus šio chemikalo nenuplauna, nes jis organinis, tirpsta tik organinėje bazėje. Rudenį lapai nukrinta, pradeda pūti. Ekologinis ciklas neišvengiamai žengia pirmyn. Sliekai ryja šiuos užnuodytus lapus ir dalis jų miršta, bet kiti lieka gyvi su didelėmis DDT koncentracijomis savo kūne. Grįžę rai-bukai lesa užnuodytus sliekus. Dalis jų miršta, o kiti yra kažin kokiu būdu sterilizuojami. 1957 Michigan State University normaliai turėjo būti 370 jaunų raibukų, o buvo rastas vos vienas. Kitais metais nebebuvo nė vieno. Ir liūdniausia, kad tas purškimas topoliams nieko nepadeda. Jie ir toliau tebenyksta.

Maždaug 90 rūšių paukščių jau dabar yra paliesti didelio mirtingumo. Tarp jų ir Amerikos simbolis — erelis. Kai kurie paukščiai nyksta ne nuo nuodų. Jiems tik dingsta maistas, kai neato-dairiu purškimu išnaikinti ne tik kenksmingi, bet visi vabzdžiai. Kregždės, pavyzdžiui, yra lyg oro silkės. Silkės vandenį košia ir maitinasi mikroskopiniais augalais — planktonais, o kregždės košia orą ir maitinasi ten randamais mažyčiais vabaliukais. DDT purškimas juos išnaikina, ir kregždės nebeišsimaitina, jų skaičius mažėja.

Kai kur ūkininkai tiesiogiai naikina paukščius, kurie lesa jų javus. Pietinėje Indianoje grupė ūkininkų 1959 vasarą pasamdė lėktuvą išpurkšti paupį parathion nuodais. Šis paupys buvo ypač populiarus juodvarnių ir varnėnų perėjimo vieta. Šie paukščiai lesė jų kukurūzus. Purškimu buvo užmušta bent 65,000 šių paukščių. Niekas neskaičiavo, kiek buvo užmušta kitų paukščių ir gyvuliukų — kiškių įr meškėnų.

Kalifornijoje ūkio darbininkai, prisilietę prieš mėnesį purkštus parathion nuodais lapus, taip apsirgo, kad tik greitoji pagalba jų gyvybę išgelbėjo. Kas gali garantuoti, kad tų paupių niekad nelankys žmogus? Nejaugi šių ūkininkų vaikau jau "nebetyrinėja" paupių, kad juos be atodairos būtų galima nuodyti? Svarbiausia, kukurūzų problema galėjo būti išspręsta, pradedant
sodinti kitą rūšį su nelengvai paukščiams prieinamomis varpomis.
Ne vien paukščiai kenčia nuo mūsų be atodairos aplinkos nuodijimo. Žuvys, net tyriausiose upėse, kvapniausiuose pušynuose nėra saugios nuo žmogaus lėktuvų ir jų purškiamų nuodų. Mi-ramichi upė Kanadoje nuo neatmenamų laikų buvo lašišų neršimo vieta. 1954 ši apylinkė buvo įtraukta į masinę purškimo programą, kuria Kanados valdžia tikėjosi išgelbėti medžius nuo parazito (spruce budvvorm), kuris užpuola miškus maždaug kas 35 metus. Kai tik purškimas pasibaigė, tuoj buvo pastebėta, kad ne viskas tvarkoje. Per dvi dienas šimtai žuvų mirė ar merdėjo. Rugpiūčio mėnesį nebuvo rasta nė vienos tą pavasarį išsiritusios lašišos. Metų lašišų liko viena iš šešių. Dvimetės lašišos, jau pasirengusios kelionei jūron, prarado vieną trečdalį savo skaičiaus. O kaip žmogus? DDT ir panašūs chemikalai yra taip paplitę, kad yra neįmanoma maitintis krautuvėje perkamu maistu ir šių nuodų išvengti. Daržovių ir vaisių nuplovimas nieko nepadeda, nes DDT yra organinis chemikalas, vandenyje ne-tirpsta. Mėsa savyje turi sukoncentruotus nuodus, nes chemikalai galvijų pašare sunešami į raumenis, kuriuos mes tada suvalgome. Kaip šitie nuodai veikia mūsų kūną per ilgesnį laiką, nėra žinoma. Vienas iš žinomų efektų yra kepenų bei nervų sistemos sužalojimas.

Naikindami vabzdžius, galime sunaikinti daugiau, nei norėjome. O bakterijos žemėje ir vandenyje yra būtinai reikalingos oro ciklui. Jos paima azotą iš oro ir perduoda organiniams augalams. Ir vėl atgal į orą. Jei koks chemikalas ar chemikalų kombinacija užmuštų šias bakterijas pasauline skale, žmogus būtų pasmerktas greitai mirčiai.

5. Baigiamos pastabos
Šių minčių apie gamtos ekologinį balansą ir apie mūsų užterštą aplinką centre stovi žmonių skaičiaus problema. Žmonės siekia maisto, vandens, žemės ištekliaus, erdvės.

Šią problemą aprašo visa eilė ekspertų nuo pačių pesimistiškiausių (jau mums galas!) iki optimistiškiausių (žmogaus nuostabus išradingumas išspręs visa!). Pirmųjų atstovu yra dr. Ehr-lich, kuris numoja ranka į galimybę pagaminti užtenkamai maisto augančiai žmonijai. Jis yra įsitikinęs, kad dar šiame dešimtmetyje (nuo 1975) bus pasaulinis badas. Jis norėtų, kad biochemikai kuo greičiau gamintų sterilizacijos priemones, kurios būtų dedamos į miestų vandenį visiems gyventojams, be pasirinkimo naudoti ar nenaudoti. Jis laiko, kad dabartiniai kontracepcijos metodai yra nepakankami, ir be reikalo valdžios eikvoja pinigus juos propaguodamos. Jis uždėtų aukštus mokesčius visiems, kurie turi daugiau nei du vaikus, apdovanotų sterilizuotus vyrus ir vedusias bevaikes poras, koncentruotųsi sterilizacijos ir negimusių propagandai. Panašūs pesimistai yra broliai Paddock ir Lord Snow.

Optimistų sunkiau rasti. Žymus britų ekonomistas Colin Clark mano, kad žmonijos skaičiai atneša vieną didelę vertybę — žmogiškąjį sugebėjimą ir kad pasaulis gali išmaitinti žymiai daugiau žmonių, nei pesimistai teigia. Iš tikrųjų niekas nežino, kiek biosfera gali palaikyti žmonių: gal 50, o gal net 150 bilijonų. Dauguma, atrodo, galvoja, kad su naujais ūkininkavimo metodais, su genetikos pagalba atrastais našiais javais, mes artimoje ateityje bado neturėsime. Dabar klausimas yra pasikeitęs iš "kiek žmonių pasaulis gali išmaitinti?" į klausimą "kokios ekologinės pasekmės, vis didesnius žmonių skaičius maitinant?".

Šiam darbui paruošti daugiausia naudota:
1. Scientific American, 1970 rugsėjo numeris, specialiai skirtas biosferos diskusijoms, ypač "Human Food Pro-duction as a Process in the Biosfere" by Lester R. Brown, 161-170.
2. Vista, the Magazine of the United Nations Assoc, 1970 kovo - balandžio mėn., "The Imperiled Environment" by Robert Humphries, 15-24; "Ali About Food" by Stanley Johson, 25-30.
3. Sweden Now, 1970 rugsėjo mėn., "Environment: VVhat's the Outlook" — Nils Kjellstrom ir Alan VVilson 20-27.
4. National Geographic, 1970 gruodžio mėn., Our Eco-logical Crisis, "Pollution, Threat to Man's only Home" — Gordon Young, James P. Blair, 738-782.
5. Rachel Carson, Silent Spring, 1962.






 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai