Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
Donum Balticum PDF Spausdinti El. paštas
Parašė SKARDŽIUS PRANAS   


Norvegas Christian S. Stangas, Oslo universiteto slavų kalbų profesorius, 1970 kovo 15 sulaukė 70 metų amžiaus, ir ta proga Stockholme buvo išleistas jam skirtas stambus (598 psl.) jubiliejinis leidinys Donum Balticum to Professor Christian S. Stang on the occasion of his hirthday 15 March 1970. Redagavo Velta Rūke-Dravina, latvė kalbininkė baltiste ir šiuo metu Stockholmo universiteto profesorė.

Prof. Chr. Stangas yra gana produktyvus mokslininkas, daugiausia domėjęsis baltų ir slavų kalbomis. Jo žymesni darbai yra: Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas (1929), Die tvestrussische Kanzleisprache des Grossfūrs-tentums Litauen (1935), Die altrussische Urkun-densprache der Stadt Polozk (1939), Das slavi-sche und baltische Verbum (1942), Slavonic accentuation (1957, 2. laida 1966) ir Vergleichen-de Grammatik der baltischen Sprachen (1970). Šis pastarasis jo darbas yra žymiausias ir didžiai naudingas ne tik baltistikai, ypač lietuvių kalbos mokslui, bet ir lyginamajai indoeuropiečių kalbotyrai. Be to, jis drauge su J. Geruliu yra išleidęs Lietuvių žvejų tarmę Prūsuose (1933) ir paskelbęs daugybę straipsnių įvairiuose kalbotyrimuose žurnaluose. Tyrinėjimų tikslais jis kelis kartus yra buvęs Lietuvoj ir gerai pažįstamas lietuviams kalbininkams. Man su juo teko susitikti Kaune 1924 - 25 ir Krokuvoje 1930 m.

Šiame leidinyje savo rašiniais dalyvauja bent 175 įvairių kraštų ir tautybių autoriai ir rašo įvairiomis (anglų, latvių, lietuvių, prancūzų, rusų ir vokiečių) kalbomis. Lietuvių autorių yra 12 (9 iš Lietuvos ir 3 iš užsienio, P. Jonikas, A. Klimas ir J. Lingis) ir iš jų lietuviškai rašo 11, o angliškai tik vienas (A. Klimas). Čia pat dar tenka priskirti už vokiečio ištekėjusią ir vokiškai rašančią lietuvę Lucia Baldauf (Jurgutytę).

Visų šio leidinio straipsnių, ypač specialių lyginamų arba lietuvių kalbai tolimesnių, aš čia nesu pasiryžęs aprašyti; iš eilės paliesiu tik keliolika, kurie mums gali būti įdomesni. Pvz. L. Baldaufienė ("Ūber die Pronominalform des Adjek-tivs im litauischen Pradikat") mano, kad įvardžiuotinis būdvardis niekad negalįs būti vartojamas nepriklausomu tariniu, — jis galįs eiti tik tarinio vardažodžio pažyminiu. Pvz. sakiniu šitas žodis tik-ras "dieses Wort ist richtig" mes galime atsakyti į klausimą: koks yra žodis? o sakiniu šitas žodis tikrasis "dieses Wort ist das richtige,, atsakome į klausimą: kuris iš dviejų žodžių yra tikras?
H. H. Bielfeldas ("Die baltischen Lehnwor-ter und Reliktw6rter im Deutschen") rašo apie lietuvių kalbos skolinius vokiečių kalboje. Visų pirma jis tokių skolinių randa daugiau, negu sužymėta A. Sabaliausko sąraše (Lietuvių kalbos leksika, 1966, 96 - 101), pvz.: Bluss — liet. blusa, Krepsch — krepšys, Stagutt — stagūtas ir kt. Kai kurie iš tokių skolinių iš Rytų Prūsijos yra toliau paplitę į vakarus arba net patekę į vokiečių rašomąją kalbą, pvz.: Daggut — liet. dagūtas (degutas), Elen (Elentier) — elnias, ėlnis (sen. elenis) ^ir Kaddig — kadagys (kadigys). Vienam kitam skoliniui autorius nurodo nevisai tikrą šaltinį, pvz. Marginne "margas sijonas" — liet. mdrgas arba Paltve "Heideland" — plynas "kahl, baumlos"; šie žodžiai veikiau gali būti paskolinti iš marginė "margas sijonas" ir *vatvė, plg. palvė "tekšė, Rūbus chamaemorus," palvas "šviesiai geltonas, gelsvas", taip pat prūsų vtv. Palvoe, latvių upv. Palva ir kt. (žr. W. P. Schmidas šios knygos p. 474).

T. Budrienė ("Zur Akzentuierung des Futu-rums im Litauischen") svarsto šakninį būsim, laiko lyčių kirčiavimą (vak. aukšt. eisiu, suksiu ir ryt. eisiu, suksiu) ir prieina išvadą, kad šakninis šių formų kirčiavimas esąs naujas ir veikiausiai analogiškai išlygintas pagal kitas iš bendraties sudarytas finitines formas, o galūnėje jos esančios kirčiuojamos pagal F. de Saussure'o dėsnį. Chr. Stangas, Vgl. Gram. der balt. Sprachen, 471, mano, kad šis kirtis šakny buvęs apibendrintas pagal trečiąjį asmenį ir daugiskaitą, būtent — eisiuIleis, eisime, eisite.

R. Eckertas ("Zum Bestand der N o mina mit i-Štamm im Ostbaltischen") randa iš viso tik 28 i-kamieno! vardažodžių atitikmenis lietuvių ir latvių kalbose. Bet, man rodos, tokių darinių gali būti žymiai daugiau, plg. brandis branda; žirnių, pupų ankštys" -— latvių bruods "pumpuras" ir kt. Liet. kalbos žodžių daryboj, 51 tt., aš esu pavartojęs vien lietuvių kalbos to kamieno darinių per 60.

G. B. Fordas ("The origin of the Lithuanian first person singular optative") mano, kad pagrindinė lietuvių tariamosios nuosakos forma su *-tja (pvz. būčia, eičia ir kt.) iš pradžios buvusi veiksmažodinis vardažodis (a verbai noun) ir reiškusi "buvimą, being", taigi pvz. sakinys jeigu žinėčia, tat pasakyčia iš pradžios galėjęs reikšti "If (there is) a knowing (by me), then (there is) telling (by me)." Chr. Stangas linkęs šį sakinį truputį kitaip versti: Falls Wissen gewesen ware.... (žr. jo Vgl. Gram. der balt. Sprachen, 433), tik toks skirtumas, kad jis šią tariamosios nuosakos formą sieja su bendraties forma, o G. Fordas — su gerundyvu.

E. P. Hampas ("Priemenė 'entrance (building), lobby' ") yra įsitikinęs, kad liet. priemenė, prieminė galinti būti perdirbta iš priemnė, o ši savo keliu kilusi iš *prei-mno-, kur priebalsių junginys -ran- galįs būti toks pat, kaip formose vandemi, vandimi (vandenimi) ir kt. Ir jis tą savo nuomonę tarp ko kito remia tuo, kad priemnė kaip tik esanti vartojama ryt. aukštaičių (Kaltinėnai, Zietela, Lazūnai, Rodūnia ir kt.), kurie ir daugiau pažįstą senų formų, pvz. vs.Nkm. auses, debeses, ds. vd. dantes, dūręs, moteres ir kt. Bet tie patys ryt. aukštaičiai daugeliu atvejų nekirčiuotą e ar i išmeta, pvz.: duksnas, dešnys, didlys, Dūstos, kėlnios, nežnia, pakulnis, Panvėžys, šulnys, vs. km. vdnd-nio (Zietela) iš auksinas, dešinys, didelys, Dusetos, kelintos, nežinia, pakulinis, Panevėžys, šulinys, vandenio (vdndinio) ir kt.. žr. Z. Zinkevičius, Liet. dialektologija, 131 tt. Taigi be jokios sunkenybės ir priemnė (prienė) tuo būdu gali būti lengvai sutrumpėjusi iš priemenė (prieminė). Antra vertus, priemenė dar plačiai pažįstama vak. aukštaičių, o žemaičių yra preimenė; dėl prie-II prei- plg. priekalas (priekalas) ir žem. preikalas.

Todėl, man rodos, K. Būgos etimologija (priemenė iš *preima- "priekinis"; dėl darybos plg. margėnis, sūrėnis, Šaltenis, (pavardės) Skurdėnis, Tylenis, taip pat vtv. Juodenės ir kt.) dar ir dabar tebegalioja; tai kaip tik rodo ir reikšmė, būtent — priemenė yra "priešinė, priešakinis Į kambarys, prieangis, vestibiulis, Vorhaus, Vor-zimmer". Toliau žr. K. Būga, Rinktiniai raštai, lį 69, 302; mano Liet. kalbos žodžių daryba, 75, 236. Iš priemenė dzūkų susidaryta menė "kamara, sandėliukas priešinėje; svetainė, seklyčia", o rusų, gudų pasiskolinta primen (vs. km. primna), žr. K. Jablonskis, Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje, 1941, 183 t.t.

E. Hofmannas ("Das Halbpartizip in Daukšas Postille") randa Daukšą vartojant pusdalyvius su -damas šalia panašios darybos neveikiamųjų dalyvių, pvz.: nesa visokiam prašančiam est duodama "denn jedem Bittenden wird gegeben" (389) ir jei bažnyčia paklydo, duodama tą sakramentą "wenn die Kirche irrte, indem sie Sakramente aus-teilte" (136) arba ir buvo mokydamas kiek dienos bažnyčioj "et erat docens quotidie in templo" (309) ir nuog to jau būsi žmones gaudąs "ex hoc iam homines eris capiens" (288). Autorius linkęs manyti, kad pusdalyviai esą išsivystę iš neveikiamojo intranzityvinio dalyvio su -amas ir būtojo dažninio laiko formų su -davo mišinio. J. Endzelynas manė, kad seniau buvo daugiau vartojama esamojo laiko lyčių su priesaginiu -d-, iš kur ilgainiui galėjo atsirasti ir pusdalyvinė priesaga -damas; plg. duoti, duoda - duodamas, pūti,, *pūda - pūdamas ir kt. Dėl to toliau plg. Chr. Stango Vgl. Gram. 444 t.

B. Jėgeris ("Zur Etymologie von lit. kaulyti 'zudringlich betteln, feilschen" und lett. kaūlėt "t. p." yra tos nuomonės, kad liet. kaulyti "prisispyrus, nuolat ko prašyti" ir latvių kaūlėt "dingen, feilschen; mit Hornen fechten wie die Bocke", refl. kaūlėtiės "feilschen; durch vieles unaufhorliches Bitten etwas zu erlangen suchen" kildintina iš kaulas, latvių kaūls "t. p." Ir ta pačia proga jis dar net linkęs manyti, kad ir pats kaulas galįs būti išvestas iš kauti "schlagen", jeigu, žinoma, jis (kaulas) iš pradžios reiškęs "das, womit man schlagt". Tuo tarpų tuo dar nelengva patikėti.

P. Jonikas ("Tarmės ir bendrinė rašyba; apie tarmių derinimo atspindžius XIX a. antrosios pusės lietuvių rašyboje") vaizdžiai aprašo, kaip ligi XX a. pradžios buvo stengiamasi sukurti vienodesnę raštų kalbą, skaitytojams paliekant laisvę skaityti pagal savo tarmę. Tuo būdu pvz. A. Baranauskas stengėsi sukurti bendrinę rašomąją kalbą, remdamasis visomis tarmėmis ir "suvesdamas fonoligines tarmių lytis į bendrą etimologinę formą, iš kurios vėliau ir išriedėjusios garsinės atskirų tarmių lytys". K. Jaunius, priešingai, ne tiek rūpinosi, kaip A. Baranauskas, nustatyti vienerias lytis rašomosios kalbos reikalui, kiek tarmes suderinti rašte, specialų dėmesį kreipdamas į raidyno pritaikymą tam derinimui. Visai kitu keliu buvo pasukta, 1901 m. pasirodžius J. Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatikai: rašomosios kalbos pagrindu pasirinkus vieną, vak. aukštaičių, tarmę, ilgainiui pamažu atkrito reikalas ir derinti tarmes raidyne.

S. Karaliūnas ("Baltų šaknis *dėb- 'mušti, smogti, kirsti'") suranda ištisą šaknies *dėb- balsių kaitos eilę: duob- : dob- : dėb-, pvz.: duobti (ir duobti) "daryti dubimą; skobti, skaptuoti; plėšti, drengti; mušti, smogti, trenkti; žudyti, galabyti", duobė (duobę ir duobę) "iškasta ar šiaip įdubusi vieta žemėje; dauba, slėnys, duburys; kūdra; gili vieta upėje ir t.t.": : dobti (ir dobti) mušti, smogti, trenkti; žudyti, galabyti; kankinti, varginti," doba (dobą) "iškasta duobė (su pastoge) linams džiovinti, duoba," dobsnis, dobstis "susidėvėjęs, sudubęs daiktas", dėbti, "remti, smeigti akis, kreivai pažvelgti; mušti, dobti, galabyti" ir kt. Čia pat autorius linkęs jungti ir dabstyti "mėtyti, drabstyti", dabyti "mušti" ir duburys "sūkurys, verpetas". Bet kaip šiuos pastaruosius šaknies dab- žodžius reikėtų reikš miškai į visą grupę įjungti, jis plačiau nepaaiškina. Antra vertus, šalia dabstyti nežinoma kartinio veiksmažodžio lytis; taip pat neaišku, ar dabyti yra tikrai lietuviškas žodis; o daburys tėra iš vieno Karaliaučiaus archyvo rankraštinio žodyno ir vėliau G. Nesselmanno pakartotas, bet Fr. Kuršaičiui buvo nežinomas, ir iš kitų šaltinių nepaliudytas, taigi nevisai aišku, ar tai tikras žodis ir ką jis iš pradžios galėjo reikšti.

J. Kazlauskas ("Liet. džiaugtis ir jo giminaičiai") bando nustatyti veiksmažodžio džiaugtis giminystę su daug, dūksas "kūningas, tvirtas, pilnas", latvių padūgt "paspėti, pajėgti, galėti" ir kt. Galiniuotinis veiksmažodis džiaugti "džiuginti" anksčiau galėjęs reikšti "daryti, kad pajėgtų", t. y. "stiprinti, daryti šaunų, patenkintą". Kai džiaugti įgijęs reikšmę "džiuginti", lengvai jau galėjusi atsirasti ir sangrąžinė lytis džiaugtis. Gana originali ir įdomi etimologija.

A. Klimas ("Baltic, Germanic, Slavic") pats sakosi, kad jo šio straipsnio tikslas esąs nesileisti į smulkmenų diskusijas, bet apibrėžti kai kurias pagrindines sąvokas, liečiančias ištisą problemų grupę, todėl nėra ko čia man bendrai ir diskutuoti. Šia proga noriu tik paliesti vieną autoriaus teigimą — kad slavai savo *ronka (rašomas nosinis o) esą pasiskolinę iš probalčių *ranka (prūsų ranckox liet. ranka, latvių rūoka). Šio slavų žodžio nesą galima susieti su jokia šaknies balsių kaitos eile, jis esąs visai izoliuotas, o atitinkamas baltų žodis nesąs skirtinas nuo liet. rinkti; panašią nuomonę vienas kitas kalbininkas yra jau ir anksčiau reiškęs. Bet man nelabai atrodo įtikinama, kad visi slavai, dar prokalbės metu, būtų pasiskolinę šį žodį tokiai svarbiai kūno daliai vadinti: viena, panašių aiškesnių pavyzdžių, bent tuo tarpu, nežinome; antra, baltų protėviai, kaip manoma, senų senovėj kutį laiką bus gyvenę tam tikroj atskirumoj, net nuo tų pačių slavų; ir pagaliau, trečia, jeigu slavai dabar neturi panašių giminaičių, kaip liet. rinkti, tai dar nėra įrodymas, kad jie tos šaknies darinių iš viso nėra turėję ir senovėj, — tai galėjo išnykti laiko būvyje.

Cz. Kudzinowskis ("Aus dem Gebiet der In-tonationen im Litauischen") rašo apie lietuvių kalbos priegaidžių kaitą, arba, kaip jis norėtų pavadinti, disintonaciją, gana trūktinai ,ir vietomis net visai klaidingai. Pvz. jo nuomone A. Brūcknerio (1877 m.) ir mano (1931 m.) skolinių kirčiavimai esą prieštaringi: aš kirčiuojąs bloznas, burokas, posmas, retežis, o A. Bruckneris — bloznas, burokas, posmas, retežis. Šis skirtumas veikiausiai esąs aiškintinas tuo, kad cituojamoji medžiaga esanti iš įvairių tarmių. Bet tai yra nesusipratimas: A. Bruckneris, kaip A. Bezzenbergeris ir kt., anuomet dar nemokėjo skirtingais ženklais skirti tvirtapradės priegaidės nuo tvirtagalės.

J. Lingis ("Išnykę ir pasikeitę socialinės reikšmės žodžiai lietuvių kalboje") svarsto tris senuosiuose oficialiuose Lietuvos aktuose vartotus terminus: krienas "mokestis už nuotaką uošviui", veldamas "valstietis, priklausęs privačiam žemės savininkui" ir kaimynas "nelaisvas, baudžiauninku paverstas valstietis, davus jam žemės dvare". Pirmasis iš šių žodžių, dar minimas Mykolo Lietuvio 1615 m. išleistoje knygelėje apie lietuvių, totorių ir maskviškių papročius, vėliau lietuvių kalboje yra visai išnykęs; veldamas, sudarytas iš veiksmažodžio veldėti, vėlda "ką nors valdyti, turėti valdžioje", dar vartojamas pvz. M. Daukšos Postilėje "pavaldinio (padono)" reikšme; o kaimynas, iš pradžios reiškęs "kaime gyvenąs, kaiminis", dabar yra įgavęs visai naują reikšmę. Šių žodžių reikšmės raida yra tikrai įdomi: krienas, kaip matyti iš XVI a. M. Lituano De maribus Tartarorum, Lituanorum . . . (1550), seniau reiškė perkamąją nuotakos kainą (pretium pro sponsis) ir yra sudarytas iš šaknies *krei- "pirkti" (plg. sen. indų kretum "pirkti" iš *krei-, kraya- "pirkis, perkainoki kaina" ir kt.), žr. Aidai, 1959, X, 443; veldamas yra sudaiktavardėjęs senovinis neveikiamasis dalyvis (iš veldėti, vėlda "valdyti, turėti valdžioje"), panašios rūšies, kaip pvz. kandamas, -ai "valgomos duonos gabalas" ir kt., žr. mano Liet. kalbos žodžių daryba, 207; kaimynas iš pradžios yra buvęs ne kas kita, kaip priklausomy-binis būdvardis, būtent— ^kaimynas, -a "kaime gy-venas, kaiminis" (plg. lot, vicinus "arti kaimynys-tėje esąs", šalia vicus "kaimas" ir kt.); panašios būdvardinės kilmės yra ir Žemyna "žemės, žeminė deivė", žr. mano Liet. kalbos žodžių daryba, 296 t.

J. Otrębskis ("Lit. šaka und Verwand-tes") nagrinėja žodžių šaka, šakė, šaknis ir ša-kafnis "šakotas" darybą ir kilmę. Jo nuomone, šakafnis ir šaknis esą sudaryti iš kamieno *šak-ar/n-. Pats žodis šaka esąs senas, iš kamieno *šak-ern- išvestas kolektyvas su galūne -a-, o šakė esanti su kolektyvine priesaga -ja perdirbta iš šaka. Pagal savo kilmę kamienas *šakarn-esąs reduplikacinis darinys, susidedąs iš šaknies *ker/n- arba *kar/n- ir reduplikacinio skiemens ša-. Toliau šaknis *ker/n- esanti tolygi su liet. keras "medžio kelmas su visomis šaknimis; augalas su kamienu ir šaknimis, krūmas". Kaip daugelis kitų, taip ir ši jo etimologija yra gana raizgi, neakivaizdi.

II
H. Schallis ("Preussische Namen langs der
Weichsel (nach Lucas David, ca. 1580)") mini visą eilę prūsiškų Pavyslio vardų, vartojamų L. Dovydo "Prūsų kronikoje" ("Preussische Chronik"), pvz.: Alga (prūsų kaimo vardas toj vietoj, kur buvo pastatytas Marienburgas), plg. liet. upv. At gė, Algupys, Alguvci, toliau algė "toks augalas, bėrutis", Tot. alga "jūros žolė, Seegras" ir kt.; San-ūrs (Sumpfniederung zvvischen Weichsel/ Nogat) iš priešdėlio san- ir šaknies tir-, plg. liet. tyras, -ai, "dykuma, tyruma, tyruliai; pelkė, klampynė", tyras, -a "plikas, tuščias", taip pat upėvardžiai Tyrelis, Tyrupis ir kt.
W. P. Schmidas ("Zur primaren Ablei: tung in einigen baltischen Gawassernamen") pradžioje mini kelis senus gretiminius darinius su priesagomis *-wo-, *-no- bei *-ko- (pvz. avest. aėva- "vienas, vienintelis", gr. oinos, lot. ūnus iš oinos, sen. indų ėka- "ūnus" iš *oiko- ir kt.) ir pagal tai taria, kad liet. Mara "kr. Juodosios Ančios įt." gali santykiauti su *Marva (iš čia Marvelė "kr. Nemuno įt; prie Kauno", kuri nieko bendro neturinti su marva "sparva, varmas") ir *Marna (>Marne >Mare "upė prie Leideno, Olandijoj"); Pala "dš. Mūšos įt.; kr. Minijos įt." su latvių upv. Palva, liet. patvas "šviesiai geltonas, gelsvas" ir Painė (pelkė); Sala (ež.) sū Salva "Liaudės įt." ir sen. slavų slan iš *sol-1 no- (šiaipjau Sala, Salantas ir kt. paprastai sie-Vjami su prūsų salus "upokšnis, Regenbach," liet. salti "tekėti, bėgti", atsąla "užtakis" ir ktj_ anjį upv.- Soar (iš *Sord) su liet. Sarva "Šušvės įt." ir vok. Soma "Reino įt." ir kt.

A. Sennas ("Slavic and Baltic linguistic rela-tions") šiaip samprotauja apie slavų ir baltų kalbinius santykius. Genealoginei kalbų giminystei nustatyti netinkanti nei sintaksė, nei žodynas: į sintaksė esanti pažeidžiamiausia kalbos dalis, visados atvira išorinėms įtakoms, o žodynas, kaip ir sintaksė, taip pat esąs didžiai pažeidžiamas, nepastovus, nes jis esąs tiesiogiai susijęs su vis kintančiomis kalbančiųjų sąlygomis, su jų politine, ekonomine, religine ir kultūrine istorija. Tam tinkamiausių kriterijų reikią ieškoti fonologijoj ir morfologijoj, bet ir čia neapsieinama be slavų įtakos baltų kalboms. Kaip jau 1949 m. (Die Sprache, Wien, I, 7 tt.), taip ir dabar jis tebemano, kad pvz. liet. sniegas ir latvių sniegs savo dvibalsį ie gavęs pagal slavų atitikmenis (plg. rusų sneg, lenkų šnieg). Bet tokia prielaida nėra kaip reikia pagrįsta nei fonetiškai, nei dialektologiškai, nei istoriškai: dvibalsis ie yra pačioj lietuvių kalboj savaimingai, be kokios ypatingos svetimos įtakos, išriedėjęs iš senesnio ei; dėl to dar plg. mano straipsnį Zum Wan-del ai, ei > ie im Litauischen (Zeitschrift fūr slav. Philologie, 1958, VII, 375 - 382), taip pat E. Fraenkel, Lit. etym. Wb. 853 ir J. Kazlauskas, Baltistica, 1968, IV, 125 tt.

Toliau iš A. Senno straipsnio dar štai kas pastebėtina. Pirmame tūkstantmetyje prieš Kr. baltų protėviai gyvenę šiaurės rytuose nuo indoeuropiečių kalbos erdvės. Rytuose jie siekę mardvius (suomių ugrų padermę), o šiaurėje ir vakaruose susidūrę su suomių padermėmis ir pietvakariuose su proslaviais (vakarinių slavų protėviais). Pietuose probalčiai (Proto-Balts) buvę nuo proslavių atskirti didelio, dabar išdžiūvusio ežero ir didžiulio pelkėto krašto, šių dienų Pripetės pelkių. Prieš Kristaus laikus ir pirmame tūkstantmetyje po Kr. rytiniai baltai (lietuviai ir latviai) gyvenę gana toli į rytus, o prūsai šios eros pradžioje jau buvę pasiekę Baltijos krantus. Slavai ir baltai pradėję susidurti pietvakariuose dar prieš Kr., o rytuose jie susisiekę apie VI a. po Kr., kai slavai pradėję plėstis. Proslaviams ir probalčiams susiduriant, pro-balčių kalba dėl savo konservatyvumo dar buvusi labai artima indoeuropiečių prokalbei, o proslavių kalba tuomet jau buvusi pasidariusi atskira kalba ir greitai kitėjusi; pvz. joje išnykęs būsimasis laikas su -s- (plg. liet. ei-s-iu, ei-s-ime), anksti atkritęs galūninis -s (plg. liet. vilka-s) ir dvibalsis ou buvęs paverstas į u (plg. suomių rauta "geležis" iš proslav. *rouda> sen. slav., rusų ir kt. ruda> liet. rūda). O probalčių kalba, priešingai, dar ilgą laiką nerodžiusi kokios žymesnės atmainos: VI a. po Kr. ji buvusi dar beveik tokia, kaip ir VI a. prieš Kr. Probalčių kalba esanti tolygi ankstyviausiai proslavių kalbos formai pirmame tarpsnyje. Proslavių epochos pradžioje, t. y. kada probalčiai atskilę ir pasitraukę į šiaurės rytus, proslavių ir probalčių kalbos buvusios ne kas kita, kaip paprasta proslavių ir probalčių vartotoji proindoeuropiečių kalba.

F. Sfawskis ("Lexikalische Neuerungen im Balti s ch- Sla vi s che n") analizuoja R. Trautmanno žodyne (Baltisch-Slavisches W6rterbuch, 1923) vartojamus vardažodžius. Jų jis randa 888, padalytus į tris grupes: 1. 265 (arba apie 30%) indo-europiškieji paveldėtieji žodžiai, 2. 334 (arba apie 37,5%) tik baltiškieji arba slaviškieji žodžiai ir 3. 289 (arba 32,5%) baltiškos slaviškos naujenybės, kurios sudaro esminę baltų slavų leksikinės medžiagos dalį, viršijančią net, indoeuropiškąją veldėmę.

O. N. Trubačevas ("Etimologičeskie zametki") šalia plieno bando etimologizuoti ir liet. prielinksnį iki. Jis mano, kad iki esąs sutrumpintas iš likt, o šis savo keliu galįs būti paskolintas iš vok. žemaičių, panašiai kaip kašubų slovincų l i k'% "iki, iki pat" veikiausiai esąs kilęs iš vok. kalbos. Visai tikslaus vokiško atitikmens jis neduoda, tik palygina su vok. žem. licken "būti panašiam, panėšėti", sen. saksų gatlk, vok. gleich "lygus, vienodas" (iš germ. *ga-lika-: liet. lygus ir kt.). Bet toks spėjimas visai netikėtinas: mes neturime jokių tiesioginių pačios lietuvių kalbos duomenų tai nuomonei paremti; antra vertus, mes ir pačioj vok. kalboj nerandame visai aiškios gramatinės formos, iš kurios galėtų būti paskolintas lik, likt; pagaliau tolimos kašubų slovincų kalbos panašybė absoliučiai nieko nesako apie liet. prielinksnio kilmę. Man rodos, J. Endzelyno, E. Fraenkelio ir kt. nuomonė dar ir dabar tebegalioja, būtent: liet. lik, likt lengvai galėjo atsirasti iš lig, ligilllyg (lygi), o šis pastarasis iš lygu arba lygiai; plg. latvių lidz (lidzi), lidz "lig, lik". Liet. ik, iki, latvių ik gali būti sutrumpėjęs iš jiek "aliai, iki" (plg. dar jiekvienas "visi iki vieno, aliai vienas" arba iekvienas "kiekvienas", latvių ik viens "t. p.") arba yra antriniu būdu perdirbtas iš lik, likt. Plg. dar E. Fraenkel, Syn-tax der lit. Postpositionen und Prapositionen, 1929, 232 tt.

A. Vaillant'as ("Le suffixe baltigue -ingas") lygina baltų priesagą Angas su germanų -ing- ir randa skirtumą: germanų -ing- vartojama daikta-vardžiams sudaryti (pvz. sen. vok. aukšt. arm "neturtingas" ir arming "neturtingas žmogus"), o su baltų -ingas sudaromi būdvardžiai, pvz. laimingas, protingas ir kt. Todėl jam rodos, kad baltai savo minėtą priesagą pasiskolinę iš germanų: "II parait clair que le baltiąue a empruntė -ing-au germaniąue en faisant un suffixe d'adjectifs". Bet tuo dabar vargiai kas bepatikės: priesaga -ingas, kaip ir -iškas, kurią jis irgi laiko germaniška, aiškiai yra sava, baltiška, ne kokiu nors būdu paskolinta. Tai rodo ne tik jos plati vartosena baltų kalbose, bet ir pati daryba. Pvz. liet. kalboj yra darinių, kurie prieš formantą -ng- turi ne tik balsį i, bet ir a, u: Alanga "dš. Jūros įt." (plg. latvių aluogs "šaltinis" iš *alangas) šalia upėvardžių Alanta, Aluona, latvių Ala ir kt.; žabangai šalia žabas, žaba; Babrungas "dš. Minijos įt." šalia babrūs "bebrus" ir kt. Plg. dar K. Būga, Rinktiniai raštai, III, 105 tt., mano Liet. kalbos žodžių daryba, 105 t.
T. Witkowskis ("Baltische Ortsnameh west-lich der Oder?") griežtokai pasisako prieš H. Schallį ir V. N. Toporovą, kurie savo paskutiniųjų laikų straipsniuose yra bandę rasti baltiškų vietovardžių į vakarus nuo Oderio. Jis teigia, kad nesą jokių istorinių liudijimų, rodančių baltus gyvenus į vakarus nuo Oderio; to nepatvirtinanti ir archeologija. Tie vietovardžiai, kuriuos minėtieji kalbininkai mėgina aiškinti kaip baltiškus, galį būti ir kitaip aiškinami. Pvz. Alkun "dykuma prie Bartho, Ribnitzo-Damgarteno apskrityje", kurį H. Schallis kildina iš baltų *Alkūnė(plg. liet. upės alkūnė "upės vingis, Windung eines Flusses"), galįs būti aiškinamas ir kaip sen. polabų *Alkūnj-"Ort des Alkun" ir toliau sietinas su slavų *olkati (čekų lakati "trokšti" ir kt.). Arba štai Plane "Havelio įt., į pietų vakarus nuo Berlyno" H. Schallis lygina su latvių upv. Plane, liet. plo-nė "samanų rūšis, eine Art Lebermoos" ir kt.; bet T. Witkowskio nuomone šis upėvardis esąs kildintinas iš *Plona ir toliau sietinas^ su sorbų plony "lygus, plokščias", čekų plany "nevaisingas" ir kt. Ir savo straipsnio gale autorius daro tokią išvadą: "Die Beschaftigung mit den Hypo-thesen von Schall und Toporov hat gezeigt, dass Substanzgehalt dieser Hypothesen minimai, wenn nicht gleich nuli ist". Tai per griežtas sprendimas: reikia dar palaukti, ką parodys būsimieji pagrindesni tyrinėjimai.

V. Voigtas ("Hungaro-Baltica") pasisako dėf liet. gintaro ir latvių dzitars santykio su vengrų gyantallgyantdr "gintaras". Prieš kiek metų B. A. Larinas (Rakštų krajums; veltijums . . . JDr. įanim Endzelinam. . ., RlgS, 1959, 149-162) dėl šio pavadinimo šiaip galvojo: nei liet. gintaras, nei vengrų gyantallgyantdr negali būti išaiškinti iš tų kalbų; šis pavadinimas tegalėjęs atsirasti tų padermių kalboje, kurių krašte gintaro pramonė klestėjusi; o tai galėję būti tik Pabaltijo ir Baltosios jūros pakrantėse, už tūkstantmečio ar dar anksčiau prieš pasirodant baltams ir slavams; taigi pirmykščio gintaro pavadinimo tenka ieškoti vadinamųjų šiaurinių europiečių "pamarėnų" kalboj,

H. Šalkauskas Tapyba (1970)

iš kur jis pirma patekęs į vengrų (vienos suomių ugrų padermės) kalbą, — tie "pamarėnai" galėję su vengrų pirmatakais susisiekti kur nors Siaurinėj rytinėj Europos daly, — paskui iš vengei jį (tą pavadinimą) pažinę baltai, o per juos iš pradžios šiaurės rusai ir vėliau kiti slavai. V.Vrigtas, specialiau pasyarstęs gyantdro pasirodymą bei jo atmainas vengrų kalboj, priėjo išvadą, kacHB. V. Larino etimologija iš principo esanti priimtiniausia, baltiški bei vengriški gintaro pavadinimai rodą seną giminystę, ir pirmykščių baltų bei suomių ugrų grupės galėjusios šį žodį kaip *dž.ntar formą perduoti baltams, kur jis gavęs galūnę -s, ir vengrams, kur be jokios fonologinės sunkenybės jo pradžia galėjusi būti pakeista į gy-. Vengrai gintaro pavadinimą bus įgiję pir-name tūkstantmetyje prieš Kr.
Salia aukščiau minėtųjų šiame jubiliejiniame leidinyje yra dar ir daugiau įdomių straipsnių, pvz.; H. Anderseno On some old Baltic-Slavic isogloses, P. Arumaas Zur Geschichte der baltischen Genera, H. Biezais Die Bedeutung der Va-riantenfur Verstandnis der Dainas, I. Duridanovo Baltico - Bulgarica, E. Haūsenbergos - Šturmos Erganzende Bemerkungen zum baltischen -sta-Prasens, W. Merlingeno Phonematik und Ortho-graphie: Baltische Probleme, J. Prinzo Zur Iso-glose zlž in Namen des baltischen Substrats, K, H. SchmidoZura Typus derbaltischen Personalflexion, O. Szeremėnyi The Indo-Ėuropean name of the "heart", A. Valeckienės Dėl lietuvių kalbos bevardės giminės būdvardžių ir kt. Visa tai rodo2 kokia didelė yra mokslinė viso šio jubiliejinio leidinio vertė.

 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai