Vytautas Bieliauskas

Kazimieras
Bradūnas

Jonas
Grinius

Paulius
Jurkus

Antanas
Vaičiulaitis

Juozas
Girnius

Leonardas
Andriekus

 
   
 
L. Šimučio veikalas apie ALTą PDF Spausdinti El. paštas
Parašė Prutenis J.   
Leonardas Šimutis. Amerikos Lietuvių Taryba. 30 metų Lietuvos laisvės kovoje, 1940 - 1970. Išleido Amerikos Lietuvių Taryba Čikagoj 1971. 499 psL, kaina 10 dol.
Amerikos Lietuvių Taryba (ALTa) yra laiminga organizacija, turėjusi savo pagrindinio steigėjo ir ilgamečio pirmininko asmenyje ne tik ištvermingą ir didelio takto vadovą, bet ir kruopštų kronikininką, jei ne istoriką. Nors Leonardas Šimutis savo veikalo pratarmėje atsisako nuo pretenzijų į istorikus, pasitenkindamas istorijos mėgėjo titulu, tačiau jo parašyta ALTos istorija bus nepavaduojamas šaltinis istorikams, nagrinėsiantiems Amerikos Lietuvių politinę veiklą nuo 1940 metų, kai lietuvių tautą ištiko didžioji tragedija

L. Šimutis savo veikalui pasirinko chronologinį metodą, pradėdamas ALTos kilmės nušvietimu ir dėstydamas jos bei su ja susijusių organizacijų darbus — nuo 1940 birželio 15 iki 1970 m. užbaigos. Per šį 30 metų laikotarpį Šimutis pirmininkavo Tarybai 25 metus, bet ir likusieji penkeri metai neišvengiamai praėjo jo įtakos ženkle, nes ir tame penkmetyje jis buvo kviečiamas pasitarimuose, posėdžiuose, suvažiavimuose, delegacijose. Kiekvienas jo knygos skyrius pradedamas kiekvienų metų svarbiųjų įvykių apžvalga ir baigiamas reikšmingesnės veiklos atžymėjimu.

Autorius rašo ne tik apie Tarybos pasisekimus, bet ir apie nesėkmes. Taryba bandė nepraleisti nė vienos svarbesnės progos, kurią galėjo išnaudoti Lietuvos laisvės bylai ginti — vizitais, memorandumais, peticijomis, posėdžiais, suvažiavimais ar vien tik kontaktais.

Suruoštos delegacijos pas penkis prezidentus (Rooseveltą, Trumaną, Eisenhowerį, Kennedy ir Johnsoną); siųsti memorandumai Valstybės sekretoriams Hullui, Stettiniui, Byr-nes, Marshallui, Achesonui, Dulles, Herteriui, Ruskui); atvejų atvejais lankytasi Valstybės departamente; kontaktuoti įtakingesni kongresmanai, laikraštininkai; palaikyti geri ryšiai su katalikų episkopatu; įkurtas BALFas; įsteigtas New Yorke Lietuvių Informacijos centras, veikęs ten 1944 - 66; rūpintasi atkreipti didesnį amerikiečių visuomenės dėmesį į Pabaltijo tautų dalią, pravedant Atstovų Rūmuose rezoliuciją, kuria buvo įsteigtas vadinamasis Kersteno komitetas ištirti Pabaltijo valstybių okupacijos aplinkybėms ir padariniams; daryti atskiri ir bendri žygiai pravesti Kongrese "išvietintų asmenų" įsileidimo ir įkurdinimo įstatymui; kovota prieš tremtinių prievartinį grąžinimą į sovietų rankas; nuo 1945 kasmet Vasario 16 minima Kongrese — Senate ir Atstovų Rūmuose — atskirų jo narių kalbomis bei pareiškimais ir nuo 1954 lietuvio amerikiečio dvasiškio invokacija; dėtos pastangos, daugiausia per Kongreso narius ir Valstybės departamentą, kad Amerikos Balse būtų įvestos ir lietuviškos programos (jos transliuojamos nuo 1951 vasario 16); prezidentinių rinkimų metais demokratų ir respublikonų partijų suvažiavimų išvakarėse daryti žygiai, kad rinkiminėse programose būtų pasisakyta už laisvės grąžinimą Lietuvai ir kitoms pavergtoms tautoms; stengtasi (bet nepavyko) įtikinti Senatą, kad neratifikuotų JAV ir Sovietų Sąjungos konsularinės sutarties; budėta ir dirbta, kad nebūtų pažeistas Lietuvos valstybinio tęstinumo pripažinimas JAV, Kanadoje, Vatikane ir kitur; artimai bendradarbiauta su VLIKu (ypač jam esant Europoje); stengtasi jungti ir glaudinti visas Amerikos lietuvių veikiančias organizacijas didžiajam uždaviniui — pagelbėti Lietuvai susigrąžinti laisvę ir nepriklausomybę; su latviais ir estais suorganizuotas bendras Amerikos pabaltiečių komitetas, veikiąs nuo 1961 metų . . .

Būtų galima čia toliau tęsti visą eilę kitų atliktų ir mėgintų darbų, kurie vaizdžiai aprašyti Šimučio knygoje. Autorius įtikinančiai teigia, kad "visą savo veiklos laiką ALT vadovybė akylai sekė politinius įvykius ir niekuomet nepraleido progą padaryti atitinkamų žygių, kur tik buvo ar galėjo būti paliečiami Lietuvos interesai" (p. 304- 305).

Jeigu spręsime iš knygoje paskelbtų puslapių skaičiaus, atrodytų, kad autorius
vienu reikšmingiausių įvykdytų darbų laiko Atstovų Rūmuose pravestą rezoliuciją, pagal kurią buvo sudarytas vadinamasis Kersteno komitetas ištirti Baltijos valstybių okupacijos aplinkybėms ir padariniams (p. 162 - 186). Suprantama, pirmas pats svarbusis žygis buvo 1940 spalio 15 delegacija pas prezidentą F. D. Rooseveltą, kuris tada suteikė daug vilčių, kad Lietuvos nepriklausomybė gali būti atsteigta greičiau, "negu jūs gal manote". Kalbėdamas apie tos delegacijos reikšmę, ministras P. Ža-deikis 1952 m. ALTos suvažiavime New Yorke pasakė: "Atmosfera tada) Washingtone buvo nepalanki. Pasiuntinybės padėtis neaiški, iki atsiliepė Amerikos lietuvių visuomenės atstovai, susiorganizavę į Amerikos Lietuvių Tarybą. Jie nuvyko pas prezidentą Rooseveltą, ir tik tada paaiškėjo galimybės veikti. Didelė moralinė parama, kurią suteikė ALT, nejaukius momentus išsklaidė. Tuo ALT atliko istorinės reikšmės misiją; ji yra mūsų sem-per fidelis" (p. 137).

L. Šimutis nepašykštėjo dažnai paminėti savo artimiausių bendradarbių: M. Vaidylos, dr. P. Grigaičio, A. Olio, K. R. Jurgėlos, M. Ki-žytės, A. J. Rudžio ir kt.
Autorius nenutyli ir sunkumų savitarpio santykiuose. Prieš Tarybos Įsisteigimą Amerikoje nebuvo visus lietuvius jungiančios organizacijos. Net ir I pasaulinio karo metais veikta paskirai. Turėdamas anų laikų patirtį, L. Šimutis 1940 metų siaubingąjį birželį ėmėsi iniciatyvos sukurti bendram veiklos organui. Pradėta vienybės mintį puoselėti pirmiausia tarp artimųjų bendraminčių Čikagoj ir kitur, Katalikų Federacijos ribose. Iš pradžių ta mintis buvusi "priimta gana abejingai. Tada galvota, kad tikrai bus sunku visus lietuvius sutraukti Lietuvai laisvinti organizacijon, o dar sunkiau būtų joje dirbti" (p. 17). Todėl ir pirmąjį žygį sostinėn 1940 birželio 29 padarė vien Katalikų Federacijos centro valdybos trys nariai (dr. A. Rakauskas, L. Šimutis ir J. B. Laučka), stengdamiesi patirti Lietuvos pasiuntinio P. Žadeikio nusistatymą krašto faktiškos okupacijos akivaizdoje (p. 18). Į steigiamą bendrą organizaciją, pirmiausia pavadintą Lietuvai Gelbėti Taryba, iš pradžių kviesti tik sandariečiai ir tautininkai (p. 21); socialistai įsijungė tik spalio 15, bendrai delegacijai apsilankius pas prezidentą F. D. Rooseveltą (p. 25). Tačiau lėtai ir labai atsargiai sukurtoji vienybė neišsilaikė nė dviejų metų — "1942 metų kovo 25 d. paskleisti gandai, kad tautininkų grupė gali pasitraukti iš A. L. Tarybos. Vėliau tie gandai pasitvirtino" (p. 40). Tik autorius nenurodo nei to pasitraukimo priežasties, nei tikslios datos; vėliau jis pažymi, kad tautininkai "pradėjo veikti atskirai savo pačių sukurtuose sąjūdžiuose. . ., laikydami prezidentą A. Smetoną savo veiklos centru bei vyriausiu šefu" (p. 45). Bendrai veiklai plėsti nemažai trukdęs finansinis klausimas — neturėta bendro iždo, nes Katalikų Federacija iš pradžių siūlė bendrą darbą finansuoti lygiomis iš Tarybą sudarančių grupių fondų. Grupėms neskubant su pinigais, toks nusistatymas pakeistas 1943 sausio 8. Finansiniai trūkumai sutrukdę ir Informacijos centro steigimą — tuo reikalu pradėta tartis 1943 kovo mėnesį, bet centras įsteigtas tik kitų metų birželio 1 (P- 45).

Nelengva buvo ir su BALFo organizavimu. Tautininkai ir katalikai turėjo savo atskirus šalpos fondus, o norėta sukurti vienui vieną fondą, kad būtų galima patekti į National War Fund, karo metu ne tik skirsčiusį stambias sumas pripažintoms šalpos organizacijoms pagal jų įrodytą paramos reikalingumą, bet ir prižiūrėjusį šalpos darbo vykdymą. Tautininkai siūlė jungtis į jų sukurtą fondą, kuris buvo įregistruotas Prezidento karo šalpos kontroliavimo taryboje; sutiko jie dėtis ir į bendrą fondą, jeigu prezidentas A. Smetona būtų renkamas tokio fondo garbės nariu, bet tai nebuvo visiems priimtina. Pagaliau 1944 sausio 7 susitarta dėl Bendro Amerikos Lietuvių Fondo, kai tautininkų fondo pirmininkas A. Olis "sutiko išimti iš darbotvarkės prez. Smetonos kvietimą fondo garbės nariu. Tai patenkino kairiuosius ir iš dalies kai kuriuos 'dešiniuosius' " (p. 58). BALFas įsteigtas Čikagoje 1944 kovo 25. Po to prasidėjo bendri veiksmai pralaužti šalpos srityje varžtams amerikiečių sluoksniuose. Įvairiems šalpos ir labdaros srityje "įsipilietinimo" žygiams nuo tada vadovavo kun. dr. J. B. Končius. Bet buvo kliūčių, tariantis dėl pirmininko: "kai kurių grupių vadovai nelabai buvo linkę remti kun. dr. Končių pirmininku, nes jiems, mat, nepatogu, kad fondo priešakyje stovės kunigas. Girdi, iie rems kataliko kandidatūrą, bet jis neturįs būti kunigas". Tačiau netrukus Končius "visų lietuvių tarpe įsigijo pasitikėjimą, paramą ir pagarbą. Kairiųjų grupių atstovai Balfe pasidarė ne tik artimi pirmininko bendradarbiai, bet ir draugai" (p. 62).

ALT oje vienybės atstatymas, t. y. tautininkų grįžimas, ilgai truko. Nuo 1945 rudens vienybės tarpininko vaidmens ėmėsi A. J. Rudis. Vieningos veiklos ypač siekė VLIKas, kurio pageidavimus tvirtai ir taktiškai vykdė dr. Pr. Padalis, atvykęs Amerikon 1946 lapkričio mėnesį. Galutinai "išsiaiškinta" 1948 sausio 11 Pittsburghe specialiame posėdyje. Susitarimui patvirtinti įvyko naujas Tarybos suvažiavimas New Yorke, kuriame dalyvavo ir septyni tautininkų atstovai. Tą ALTos vienybės suvažiavimą sveikindamas ministro P. Žadeikio ir savo vardu gen. konsulas J. Budrys linkėjo, kad "ALT pasiektoji vienybė būtų amžina" (p. 119).

Tačiau rūpesčių dėl "amžinos vienybės" išlaikymo netrūko ir vėliau. 1962 pertvarkius Tarybos organizacinę sudėtį, liepos mėnesį vietoj 4 narių vykdomojo komiteto išrinkta 11 narių centro valdyba, tačiau ji pareigomis pasiskirstė tik spalio 27, nes įstrigta dėl pirmo vicepirmininko ir sekretoriaus išrinkimo: "Dr. Grigaitis laikėsi griežtai — norėjo pasilaikyti savo senąjį sekretoriaus postą. Pagaliau spalio 27 d. . . . dr. Grigaitis sutiko būti renkamas pirmuoju vicepirmininku, o inž. E. Bartkus — pirmuoju sekretorium" (p. 300). Kita "krizė" kilo L. Šimučiui 1965 spalio 23 atsisakius būti toliau pirmininku. Visos, grupės ragino jį pasilikti, tačiau jis kietai laikėsi savo nutarimo užleisti tas pareigas, kurias jis ėjo 25 metus, naujam žmogui. Prašė jį pasilikti P. Dargis, M. Vaidyla, E. Bartkus, St. Gegužis, P. Grigaitis (p. 335). Lengva suprasti jų nuotaikas, nes Šimutis sugebėjo darniai su visais bendradarbiais sugyventi ir, svarbiausia, negailėjo savęs Tarybos darbui. Tame posėdyje pateiktame pranešime Šimutis apžvelgė ir savo veiklą per 25 metus: nepraleido jis nė vieno Tarybos valdybos posėdžio, o jų buvo 700; dalyvavo — ir jiems vadovavo — 25 metiniuose suvažiavimuose; sušaukti šeši lietuvių kongresai, kurių penkiems jis ir pirmininkavo; pasakė daugiau kaip 600 kalbų ir paskaitų; dalyvavo šešiose delegacijose pas JAV prezidentus ir visoms joms vadovavo; trejus metus vadovavo Bendram Amerikos pabaltiečių komitetui; keliasdešimt kartų lankėsi Valstybės departamente; Tarybos reikalais parašė tūkstančius laiškų; turėjo šimtus pasitarimų redakcijoje ar savo namuose. Kaip ir kiti ALTos vadovybės nariai, taip ir jis ALToje 25 metus dirbo be jokio atlyginimo (p. 334). Jo įpėdiniu išrinktas Antanas J. Rudis, bet tai įvyko tik tų metų gruodžio 30 — per du mėnesius grupės negalėjo susitarti dėl jiems priimtino kandidato (p. 336). Panašiai atsitiko po dvejų metų, ir Rudžiui nebesutikus ilgiau būti pirmininku. Rudis apie savo pasitraukimą pranešė 1967 spalio 18, tačiau naujas pirmininkas (E. Bartkus) buvo išrinktas tik kitų metų vasario 3.

L. Šimutis savo knygoje paliečia ir tą trintį, kuri per pastaruosius kelerius metus prasiveržia aikštėn — tai nesutarimai tarp Tarybos ir Bendruomenės vadovybių. Bene didžioji įtampa susidarė, kai Tarybos ir Bendruomenės vadovybės atskirai rūpinosi audiencija pas prezidentą J. F. Kennedy. Autorius aiškina apie tai šiaip: "Besikuriant L. B. Amerikoje, buvo aiškiai susitarta, kad L. Bendruomenė rūpinsis išimtinai lietuvių kultūriniais reikalais ir lietuvybės išlaikymu, o Lietuvos išlaisvinimo darbą bei veiksmų vadovavimą paliks Amerikos Lietuvių Tarybai, tą darbą dirbusiai nuo 1940 metų . . . Todėl ALT vadovybė buvo labai nustebusi, kai sužinojo, jog kai kurie JAV LB veikėjai, aplenkę ALT, daro žygių gauti audienciją pas prez. Kennedy" (p. 292). Toliau pateikiamas dr. Grigaičio pranešimas, kuris rodo, kad ALT tos audiencijos reikalu rūpinosi dar 1961 metų pradžioje, kai tik Kennedy pradėjo eiti pareigas; pirmas Baltųjų Rūmų pažadas priimti ALTos delegaciją buvo gautas tų metų liepos 17. Pagaliau delegacija buvo sudaryta iš abiejų organizacijų (15 iš ALTos ir 6 iš LB), ir ją prezidentas Kennedy priėmė 1962 vasario 16. Rašydamas apie LB organizavimosi pradžią, Šimutis nurodo, kad LB organizavimą dar 1949 m. ragino prel. M. Krupavičius, tačiau "daug kam atrodė, kad čia turima pusėtinai gerai suorganizuotą bendruomenę, apimančią ir kultūrinius, ir socialinius, ir politinius lietuvių reikalus" (p. 133). Po įvairių pasitarimų 1951 lapkričio 16 - 17 ALTos suvažiavimas New Yorke priėmė rezoliuciją, pritariančią LB organizavimuisi ir pabrėžiančią LB uždavinį "rūpintis lietuvių kultūros ugdymu, lietuvybės palaikymu ir apskritai lietuvių švietimo reikalais, ALT pasiliekant dirbti politinį Lietuvai laisvinti darbą, Balfui šalpos sritį ir nepaliečiant kitų organizacijų" (p. 148).

Knygoje visai nepaminėta kita "separatistinė" politinė veikla — tai L. Valiuko vadovautas Rezoliucijų komitetas, rūpinęsis pravesti — ir pravedęs — Kongrese rezoliuciją, kuria Kongresas prašo JAV prezidentą kelti Pabaltijo valstybių dalią Jungtinėse Tautose ar kituose tarptautiniuose forumuose. Žinoma, galima aiškinti, kad knyga yra apie Tarybos veiklą, tad ne jos uždavinys paliesti viską, kas darėsi JAV lietuvių visuomenėje per 30 metų. Tačiau kadangi joje nors trumpai paminėta apie kitų vienetų politinę veiklą, pvz., apie tautininku misiją San Francisco ir sąskrydžius Vašingtone, tad būtų buvęs pilnesnis 30 metų įvykių pavaizdavimas, jeigu ir Rezoliucijų komiteto veikla būtų buvusi bent trumpai apžvelgta. Beje, knygoje rašoma apie kongresmano John S. Monagano rezoliuciją (H. C. 416), kuri buvo Atstovų Rūmų priimta 1965 birželio 17. Ja prezidentas prašomas atkreipti pasaulio opinijos dėmesį Jungtinėse Tautose ir kituose atitinkamuose tarptautiniuose forumuose, kad Estijos, Latvijos ir Lietuvos žmonėms būtų grąžintos teisės patiems laisvai apsispręsti (p. 330). Tačiau nenurodoma nei tos rezoliucijos kilmės, nei jos priėmimo aplinkybės, nei jos likimas. Knygoje trumpai paminėta, kad ALTa parėmė jaunimo ruoštą 1965 lapkričio 11 žygį į Jungtines Tautas 1,000 dolerių auka ir tokios pat sumos paskola (p. 332). Aprašyme apie sėkmingus žygius Valstybės departamente ir Kongrese, kad Amerikos Balse būtų įvestos programos lietuvių, latvių ir estų kalbomis, nurodyta, kad "viename bendrame su latvių ir estų veikėjais pasitarime . . . vienas žymus latvių veikėjas viešai pareiškė, kad šis reikalas laimėtas išimtinai Amerikos Lietuvių Tarybos (visu šimtu nuošimčių) pastangomis" (p. 143). Toks latvio pareiškimas būtų dar svaresnis, jei autorius būtų paskelbęs jo vardą ir jo pareigas.

Autorius pasielgė labai tiksliai, įjungdamas knygon ir anglų kalba skyrių, kuriame paskelbta reikšmingų dokumentų: Kersteno komiteto tyrinėjimų galutinio pranešimo dalis, ALTos delegacijų pareiškimai Baltuosiuose Rūmuose, įvairūs susirašinėjimai (p. 433 - 482). Tačiau šis svarbus skyrius galėjo būti tobuliau sutvarkytas techniniu atžvilgiu, pvz., vertėjo kiekvienam dokumentui parinkti atitinkamą antraštę. Į tą skyrių būtų tikęs Sumner Welles 1940 liepos 23 istorinis pareiškimas, kuris įdėtas knygos pradžioje (p. 19). Gal būtų buvę tiksliau visą dokumentinę medžiagą anglų kalba sudėti chronologine eile, arba pagal dalykus, tą skyrių pradedant įžanginiu žodžiu apie ALTą (p. 482). Dabar, norint atskirti esminius dokumentus, tenka gerokai paklaidžioti po išbarstytą medžiagą. "Pavergtųjų Tautų Savaitės" kongresinė rezoliucija ir prez. Eisen-hovverio pirmasis jos paskelbimas (p. 265 - 267) būtų geriau tikę angliškam skyriui, o lietuviškoje dalyje būtų pilnai užtekę tik jų turinio santraukos.

Pasitaiko knygoje ir išvengtinų korektūros klaidų: kongresmanas Feighan ir tekste ir vardyne rašomas "Freighan", Estijos gen. konsulas Kaiv rašomas "Kaif' ir t. t. Nemažam skaičiui asmenų praleisti pirmi vardai. Įdėtos svarbesnių įvykių proga padarytos nuotraukos paįvairina knygą, tačiau jos būtų dar vertingesnės, jeigu bent mažesnių grupių dalyvių vardai būtų suminėti po jomis.

Tačiau šie ir kai kurie kiti netikslumai nėra esminiai. Nors veikale daugybė vardų ir datų, bet tai nevargina nei skaityti, nei sekti vaizduojamų įvykių eigos — autorius rašo labai sklandžiai, jo kalbos stilius lengvas, todėl, atvertęs pirmą puslapį, gali be jokio prisivertimo godžiai skaityti knygą iki galo.

Tenka sveikinti Leonardą Šimutį už jo vertingą indėlį lietuviškos knygos lobynan ir pareikšti pasitenkinimą, kad Amerikos Lietuvių Taryba išleido šį didžiulį veikalą. Palinkėkime jai sėkmės paskleidžiant naująją knygą, kuri ypač rekomenduotina kiekvienam, dalyvavusiam, dalyvaujančiam ir dalyvausiančiam Amerikos lietuvių veikloje. Gal nebus per stipriai pasakęs E. Bartkus, pavadindamas Leonardo Šimučio knygą "inspiracija ir vadovu ateities veikėjams laisvinimo darbuose" (p. 406).
J. Prutenis
 
 
Sukurta: Kretingos pranciškonai